.jpg)
Be kruopščios XVI amžiaus istoriografinės medžiagos apžvalgos ir analizės, šiame moksliniame darbe galima atrasti ir pastoracinėms studijoms bei praktikai aktualios medžiagos. Šiame straipsnyje pažvelgsiu į šios knygos II-III dalis iš pastoracinės perspektyvos, įvardindamas pagrindinius evangelikų bažnyčios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) gimimo bruožus bei jos pagrindinio steigėjo ir globėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo pastoracines nuostatas, ieškosiu sąlyčio taškų su nūdienos evangeliškų bendruomenių situacija Lietuvoje.
Monografijoje „Maištininkų katedros" dr. Dainora Pociūtė gilinasi į ankstyvosios reformacijos reiškinius XVI a. Lietuvoje. Pradėjusi nuo apžvalgos apie lietuviško evangelinio tikėjimo tėvą, pirmosios aukštosios mokyklos įkūrėją Vilniuje bei Tikėjimo išpažinimo autorių Abraomą Kulvietį (I dalis), II dalyje autorė svarsto apie LDK evangelikų identiteto formavimąsi: kaip nikodemistinę praktiką keičia radikali konversija ir atviras evangeliško tikėjimo išpažinimas, įkuriant evangelišką bendruomenę Vilniuje bei pasirodant pirmiesiems protestantiškos spaudos leidiniams LDK. Čia taip pat gana detaliai aptariami italų bei kitų Europos protestantų ryšiai su evangelistiniu sąjūdžiu Lietuvoje. Trečioje dalyje dr. Dainora Pociūtė nagrinėja LDK evangelikų bažnyčios manifesto atsiradimo priežastis: popiežiaus nuncijaus A. Lippomano vizito į Vilnių bei vėliau jo iš Lenkijos parašyto laiško Radvilai Juodajam parašymo aplinkybes. Autorė nemažai dėmesio skiria buvusiam katalikų hierarchui, o vėliau aktyviam liuteronų polemistui P.P. Vergerijui, iniciavusiam Dviejų laiškų leidinį, kuriame ir buvo įamžintas Radvilos Juodojo atsakymas popiežiaus nuncijui, t.y. LDK evangelikų bažnyčios manifestas. Be to, aptariamas tuometinis šio dokumento polemikos kontekstas ir besiklostanti religinė situacija Lenkijoje, Prūsijoje ir Lietuvoje.
Kaip yra pastebėjęs dr. Deimantas Karvelis, reformacija buvo vienintelis iš Europos į Lietuvą nepavėlavęs ateiti judėjimas[1]. Dar prieš gimstant Radvilos Juodojo bažnyčiai LDK teritorijoje ir Vilniuje (1550 - 1553) visuomenėje jau mažiausiai dešimtmetį tvyrojo permainų nuotaikos. Po Abraomo Kulviečio, pirmojo sąžinės ir tikėjimo kankinio Lietuvoje (mokyklos uždarymas Vilniuje, bėgimas nuo persekiojimo ir paslaptinga mirtis), Europos universitetuose studijavo ne vienas gabus lietuvis, parsivežęs į savo kraštą ne tik reformatoriškų knygų, bet ir evangelišką tikėjimą. Tuometinė katalikų bažnyčios padėtis buvo apgailėtina - tarp kunigų ir vienuolių, pasak Vilniaus kapitulos, rašiusio popiežiaus nuncijui, dominavo ištvirkimas, godumas ir tamsa[2]. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose ankstyvuoju reformacijos laikotarpiu trūko išsilavinusių ir polemikai su evangelikais pasirengusių asmenybių, pastoracinė veikla buvo vangi, niekas nesirūpino literatūros tautinėmis kalbomis rengimu[3]. Kadangi kraštas buvo labiau pagoniškas, o ne katalikiškas, sąlygos plisti protestantiškam tikėjimui buvo labai palankios. Vis dėlto karaliaus Žygimanto Augusto dvaro pozicijos protestantizmo atžvilgiu buvo ambivalentiškos, o dėl nuolatinio vietos vyskupų spaudimo, buvo priimami protestantams nepalankūs įstatymai, todėl aukštuomenė prisilaikė nikodemistinės pozicijos. Lūžis LDK religiniame ir bažnytiniame gyvenime įvyko, kai dalis įtakingiausios bajorų Radvilų giminės atvirai pasuko protestantizmo kryptimi. Pagrindiniu Lietuvos evangeliškosios bažnytinės reformos vykdytoju, bažnyčios kūrėju ir aktyviu jos ideologijos formuotoju tapo Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565). Vos daugiau nei dešimtmetį trukusi Radvilos Juodojo protestantiškoji veikla padėjo pamatus jau nebenutrūkstančiai savarankiškos Lietuvos religinės minties ir religinės kultūros plėtotės istorijai[4].
Pateiksiu keletą pastebėjimų apie Radvilos Juodojo bažnyčią LDK. Pirma, nors evangeliškos bendruomenės kūrėsi palaipsniui 6-7 dešimtmečiais, o didžioji dalis tik 8-10 XVI a. dešimtmečiais, dėl Radvilos Juodojo įtakos sostinėje ir kitose jo valdose bažnyčios kūrimasis ir augimas buvo kur kas intensyvesnis[5]. Antra, bažnyčia kūrėsi ant tuometinės luominės visuomenės pamatų, kurioje viskas priklausė tik nuo nedidelės saujelės įtakingų didikų, todėl „prabudimas" negalėjo persmelkti visų visuomenės sluoksnių ir giliau suleisti savo šaknų. Trečia, Radvilos Juodojo dėka tarp Lietuvos ir Šveicarijos (Europos) teologų radosi pirmasis religinis polilogas[6]. Kaip parodo kunigaikščio susirašinėjimas su Vakarų protestantais, Radvila Juodasis nepasidavė ortodoksinių apribojimų kontrolei ir diktatui, bet išsaugojo nepriklausomą religinę poziciją[7]. Pavyzdžiui, jis nenusileido Jono Kalvino spaudimui dėl kai kurių Šveicarijos reformatoriams doktriniškai neįtikusių italų evangelikų. Ketvirta, Radvila Juodasis nebuvo teologas, tačiau, pasak dr. Dainoros Pociūtės, jo konversija buvo nuoširdi ir karšta, todėl nenuostabu, kad LDK evangelikų bažnyčios pažiūroms būdingas atvirumas bei heterodoksiškumas, natūraliai išgyventos konfesinės tapatybės paieškos, bet ne konfesijų keitimas, kaip kartais nepagrįstai manoma[8]. Monografijos autorė įsitikinusi, jog ankstyvosios Radvilos Juodojo bažnyčios skirstymas į liuteronišką ir kalvinistišką nėra teisingas, nes pats kunigaikštis nebuvo priėmęs nei liuteroniško nei šveicariško išpažinimo. Pamaldos buvo rengiamos pirmiausia ne tam, kad atspindėtų kokią nors „liuteronišką" ar „kalvinistišką" formą, bet kad paliudytų „evangelišką reformą, atmetančią katalikišką sakramentų ir mišių aukos sampratą"[9].
Atvirai evangeliškas pažiūras išpažįstančiam Radvilai Juodajam „drausminantis" popiežiaus nuncijaus laiškas tapo puikia proga viešai išdėstyti savo pažiūras ir tokiu būdu įamžinti naujai gimusios LDK evangelikų bažnyčios tikėjimo išpažinimą[10]. Nors, pasak dr. Dainoros Pociūtės, Radvila Juodasis, nebūdamas teologu, vengė tam metui būdingos doktrininės retorikos, jo atsakymas - atkirtis Lippomanui buvo novatoriškai aštrus ir drąsus, pirmąkart toks priešiškas ir demaskuojantis Romos bažnyčią[11] bei visai Europai parodantis, jog kunigaikštis pasuko evangeliško tikėjimo keliu[12].
Galime pastebėti, jog kunigaikščio požiūris į Romos bažnyčią yra labai kritiškas - ji pavadinama „Babilono paleistuve", o popiežius - visų pranašysčių apie blogio įsiviešpatavimą išsipildymu[13]. Autorius piktinasi Lippomano veidmainyste ir priešpastato jai tiesumą, drąsą, nuoširdumą, tačiau neatsisako ironijos: būdamas „nemokytas", jis iš peties rėžia tiesą „išsimokslinusiam kunigui", demaskuodamas tiek jo paties sugedimą, tiek tų, kuriems jis atstovauja. Kitaip nei Abraomo Kulviečio Tikėjimo išpažinime, Radvila suvokia naujos bendruomenės sukūrimo būtinybę ir jos svarbą savo krašte. Be to, jis tiki, jog drauge su nauja bažnyčia turi prasidėti teisingas Dievo garbinimas ir apeigos, spauda gimtąja kalba bei išsivadavimas nuo Romos diktatūros. Radvila Juodasis svarbiausiu dalyku bažnyčioje laiko Dievo žodį, o ne savimi patenkintą ir nuo tiesos nuklydusią bažnytinę instituciją. Kita vertus, jis akivaizdžiai suvokia krikščioniško tikėjimo visuotinumą, išpažindamas savo priklausomybę „Šventąjai Katalikų (bet ne Romos!) bažnyčiai"[14]. Kunigaikštis nedvejoja, jog sielos išgelbėjimui pakanka Viešpaties gailestingumo ir malonės, atmesdamas magišką ir stabmeldišką Romos katalikų mišių (Eucharistijos) praktiką. Be to, jis neieško argumentų savo nekaltumui įrodyti, bet kaltina pačią Romą nuklydimu nuo Kristaus tiesos. Radvilai Juodajam tikroji krikščionybė siejasi su „gyvojo Dievo pažinimu ir vidiniu pamaldumu", o ne kokiu nors stabmeldišku kultu[15]. Be to, jis nesigėdija žinomų Europos reformatorių vardų, bet iškelia laisvo žmogaus, laisvos valstybės bei laisvo (spaudos) žodžio idealus[16]. Laiško autorius su pasidygėjimu kalba apie represyvią ir veidmainišką Romos bažnyčios politiką, tačiau išpažįsta savo ištikimybę tiesai ir savo sąžinei[17].
Manau, jog nesuklysime daugelį Radvilos Juodojo pažiūrų įvertinę kaip pastoracines, ganytojiškas. Tai akivaizdžiai patvirtina ugningas kunigaikščio rūpestis ir pasididžiavimas ne mūriniais rūmais, kurių jis tikrai nestokojo, bet „tiesos katedra", t.y. dvasiniais Dievo namais, bažnyčia[18]. Priešingai nei kai kurie oponentai, Vilniaus vaivada labiau kliovėsi Dievo žodžio ir tiesos autoritetu nei turima pasaulietine įtaka ar turtais. Be abejo, jis naudojo savo resursus religiniais tikslais, priglobdamas vyskupų gujamus protestantų pamokslininkus, bet savo galia nepiktnaudžiavo. Nors pagal statusą Radvila buvo politikas bei įtakingas valstybės veikėjas, jo širdis alsavo ganytojišku rūpesčiu dėl sielų išganymo, jis puikiai suprato tiek pamokslaujamo, tiek spausdinto Dievo žodžio sklaidos reikšmę. LDK evangelikų manifeste girdisi neveidmainiško tikėjimo ir tyros sąžinės motyvas, įkvepiantis pasitikėjimą šiuo Dievo žmogumi. Kita vertus, ne mažiau svarbus yra Radvilos pasiryžimas stoti į kovą, apsiginklavus dvasiniais ginklais. Kaip tikras ganytojas, kuriam rūpi jo kaimenės gerovė, Radvila demaskuoja popiežišką nuncijaus veidmainystę, ne tik nuvydamas „plėšrų vilką" šalin, bet ir tikėjimo manifestu parodydamas dvasines ganyklas savo tautiečiams. Beje, galime didžiuotis, jog LDK evangelikų bažnyčios įkūrėjas, nors ir sėmęsis įkvėpimo Vakaruose, vis dėlto turėjo sąmoningą, autentišką tikėjimą, tad ne tik ėmė, bet ir dalinosi su Europa savo tikėjimu, drąsa ir išmintimi. Galiausiai, manoma, jog Radvila Juodasis buvo ne vienintelis prisidėjęs prie atsakymo Lippomanui[19]. Vis dėlto tai ne trūkumas, o privalumas, bylojantis apie Radvilos pastoracinį talentą, gebantį ne tik postuluoti religinę poziciją ir idėjas, bet ir suburti aplink save Dievo apdovanotus tarnus ir drauge darbuotis Dievo karalystės labui.
Nėra lengva lyginti XVI ir XXI a. bažnyčias, nes gyvename labai skirtingose visuomenėse ir kultūrose. Paminėtina, jog šiandien nebėra luominės visuomenės apribojimų, dėl kurių Evangelijos mokslas dažnai pasiekdavo tik bajorus ir didikus, tačiau aplenkdavo prastuomenę. Be abejo, šiandien didžioji dalis žmonių turi kur kas lengvesnį priėjimą prie Evangelijos mokslo, nors nedera pamiršti, kad būtent evangelikai (prisiminkime M. Mažvydą) katekizmo prastais žodžiais pirmieji beldėsi į „bakūžes samanotas". Manau, kad neluominė nūdienos visuomenės ir evangelinių bažnyčių socialinė struktūra yra privalumas, nes Dievo žodis gali giliau įleisti šaknis tautoje.
Tuometinėje Europoje religinis išpažinimas buvo vertinamas kaip viena svarbiausių asmens ir valstybės tapatybės formų, todėl religinė mintis ir polemika tarpo[20]. Kita vertus, šių dienų materialistinėje ir vartotojiškoje visuomenėje teologinė mintis stumiama į pakraščius kaip atgyvenusi ir nereikalinga, o atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus ieškoma ne taip uoliai ir dažnai ne tose vietose. Jei Radvilos Juodojo laikų bažnyčia aistringai ir kompetentingai grūmėsi už Evangelijos tiesą su savo laikmečio priešais, tai nūdienos evangelikai, mano manymu, yra kur kas pasyvesni šioje kovoje ir sirguliuoja abejingumu, nes (spėju) dažnai tiesiog stokoja Dievo pažinimo. Neretai krikščionių susiskaldymo priežastis būna žmogiškasis faktorius, tačiau XVI amžiuje ta priežastimi tapdavo perdėtas dogmatizmo ir ortodoksijos pabrėžimas bei daugelio protestantiškų srovių teologų siekis išgryninti savo mokymą iki tobulybės, ir dėl to stigdavo tolerancijos kiek kitaip mąstantiems. Ano laikmečio tikėjimo brolių tarpusavio susipriešinimas mane labiausiai ir liūdina. Manau, kad šiandien tikintieji yra kur kas mažiau susiskaldę dėl neesminių krikščioniško mokymo detalių, mažiau aukština savąjį Dievo žodžio supratimą, atidžiau įsiklauso į kitų nuomonę ir yra atviresni diskusijai, tolerantiškesni. Vis dėlto, priešingai negu kai kurie Vakarų reformatoriai, Radvila Juodasis man pasirodė kaip išmintingos ir kristocentriškos tolerancijos bei tuo pat metu drąsaus evangeliško tikėjimo išpažinėjo bei gynėjo pavyzdys, kuriuo norisi sekti ir šiandien.
Literatūra:
Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių - italų evangelikų ryšiai, „Versus Aureus", 2008
Deimantas Karvelis, Lokalinė protestantiškų konfesijų istorija Lietuvoje, paskaitos, EBI, 2009
Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Lietuvos istorijos institutas, „Baltos lankos", 1998
Krikščionybės istorija, „Alma litera", 2000
Max Weber, Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, „Pradai", 1997
[1] Deimantas Karvelis, Lokalinė protestantiškų konfesijų istorija Lietuvoje, paskaitos, EBI, 2009
