Lietuvos Reformacijos saulėlydyje (2 dalis)

Katalikiškoji mažuma kalvinistiškoje dvaro visuomenėje

Iki XVI a. vidurio teritorijoje, kurioje ėmė formuotis Biržų kunigaikštystė (toliau BK), laikotarpiu, kai dar nebuvo Biržų pilies, funkcionavo katalikų parapija, o pačiuose Biržuose veikė Vilniaus vyskupo Albrechto Radvilos iniciatyva, greičiausiai XVI a. pradžioje pastatyta katalikų bažnyčia.  Katalikiškoji istoriografija Biržų katalikiškos parapijos, kurią sudarė Biržai, Papilys, Salamiestis, Geidžiūnai, N. Radviliškis, konversiją datuoja gan apytikriu 1564- 1580 m. laikotarpiu. Žinios šaltiniuose apie ankstyviausias kalvinistų bažnyčių fundacijas BK patvirtina, jog valdos tapimas protestantiška sietinas su Kristupo I Radvilos patronavimo laikotarpiu. Pažymėtina, jog BK tapimas kalvinistiška vyko ne sekuliarizaciniu, bet fundaciniu pagrindu. Istoriografija kintant bažnyčių padėčiai Reformacijos metais įžvelgia dvi tendencijas - senų katalikiškų bažnyčių nusavinimą ir jų vertimą protestantiškomis bei naujų protestantiškų bažnyčių statymą. BK teritorijoje susiduriame su simbioziniu abiejų būdų variantu - senų bažnyčių griovimu ir jų vietoje naujų atsiradimu, bet daugiausia - naujų bažnyčių naujose vietose statymu. Nagrinėjamu laikotarpiu BK veikė keturios reformatų bendruomenės, taigi stovėjo ir keturios bažnyčios. Iki XVII a. vidurio kalvinistų bažnyčių skaičius BK nekito, jų padaugėjo tik L. K. Radvilaitės laikais, išsiplėtus BK teritorijai - į jos sudėtį įtraukus anksčiau jai nepriklausiusias Užnerio distrikte buvusias valdas. Radvilų prisirišimas prie kalvinistiško turimų valdų pobūdžio akivaizdus. Jie darė viską, kad stiprintų evangelinę vietinių visuomenių erdvę. Užstatydami ar parduodami valdas, žiūrėjo, kad konfesinė jų priklausomybė nesikeistų. BK teritorijoje nenuomodavo palivarkų ir kaimų neprotestantiško tikėjimo bajorams ar miestiečiams. Be to siekė, kad pasikeitus valdos, kurioje stovi bažnyčia, laikytojui vietos gyventojai neliktų be kulto institucijos. Taip buvo sprendžiamas nuo 1594 m. Radviloms priklausiusio Naujamiesčio klausimas. Jame gyvenanti vietinė bendruomenė jau buvo kalvinistiška ir su BK ją siejo geografinis artumas. 1612 m. Kristupas II Radvila ketino šią valdą, kurios evangelinė visuomenė nuo didikų Valavičių patronavimo laikų greta Biržų ir Švobiškio Upytės paviete buvo didžiausia, išnuomoti tokiomis sąlygomis, kad nenukentėtų vietos bažnyčia.

Katalikiškos salelės BK teritorijoje

Šaltiniai teikia žinių apie dvi BK teritorijoje veikusias katalikų bažnyčias - Saločiuose ir Pabiržėje. E. Tiškevičiaus pateikiama informacija apie Radvilų ir Biržų seniūnų ketinimus XVII a. I pusėje pačiuose Biržuose pastatyti medinę katalikų bažnyčią neturi patvirtinimo jokiuose ano meto šaltiniuose ir greičiausiai remiasi XVII a. antrosios pusės falsifikatu, sukėlusiu nemažą sąmyšį ano meto visuomenėje. Tikslinga detaliau pasiaiškinti šios intrigos aplinkybes, nes jos padeda nustatyti katalikų bažnyčios institucinės veiklos Biržuose tikrąją pradžią bei atskleidžia įdomius tarpkonfesinių santykių aspektus laikotarpiu, kai Reformacija Lietuvoje jau buvo pralaimėjusi. Tuometinis Pabiržės klebonas Andrius Maciejevičius, 1674-1675 m. sukurstė keliolika vietos bajorų ir jie apsilankė pas seniausius Biržų gyventojus ir BK valdytoją Aleksandrą Stepanovičių. Pastarojo klausę, kada ir kokioje vietoje įsikūrė pirmasis Biržų miestas. Jų teigimu, Stepanovičius paliudijęs, kad miestui apie 150 metų ir kad Henriko Valua ir Stepono Batoro laikais, t. y. XVI a. pabaigoje, jis mokęsis vietos katalikiškoje mokykloje, jog mieste, kai dar nebuvo dabartinės pilies, stovėjusios dvi katalikų bažnyčios - viena funduota Mykolo Radvilos, kita - Vilniaus vyskupo Albrechto Radvilos. Vėliau Radvila Perkūnas kartu su Biržų miestiečiais pradėjęs jas griauti, o vienos vietoje pilies teritorijoje pastatęs kalvinistų bažnyčią. Po to Biržų seniūnas Jonas Rostočinskis iš medienos, suvežtos statyti katalikų bažnyčiai, pastatė kažkokį namą ir neleido statyti bažnyčios. Teigta, jog kartą Kristupas II Radvila, vaikštinėdamas po pilies pylimus ir pastebėjęs naują bažnyčią, paklausęs, kieno ji. Jam atsakyta, kad Biržuose ją pastatęs bajoras Jonas Rostovskis. Radvilai pabuvus Biržuose labai trumpai, minėta mediena toliau naudota namų ir malūnų statybai. Bažnyčia iš neapykantos šventam katalikų tikėjimui visiškai sunaikinta XVII a. 4 dešimtmetyje Biržų seniūno Jono Penkalskio pastangomis, kuris įsakė suarti ir užsėti buvusią bažnyčios vietą po liepomis. Be to, katalikas bajoras Jonas Mackievičius paliudijęs, jog girdėjęs iš savo 115 metų amžiaus tėvo apie tariamai Biržuose buvusias tikrai dvi katalikų bažnyčias (šv. Mergelės Marijos ir šv. Petro). Tokia katalikiška šios istorijos versija.

Išlikę A. Stepanovičiaus, iš tiesų XVII a. pirmoje pusėje buvusio Biržų paseniūniu, autentiški laiškai Pabiržės klebonui ir Vilniaus vyskupui M. Pacui ne tik patvirtina falsifikato buvimą, bet ir leidžia pagrįstai teigti, jog Biržų mieste beveik per visą Biržų-Dubingių Radvilų šakos patronavimo laikotarpį (1547-1695) katalikų bažnyčios niekada nebuvo. Katalikų bažnyčia pirmą kartą čia atsirado 1692 m. A. Stepanovičius rašė Maciejevičiui, jog šio paragintas mėgino iš tiesų išsiaiškinti katalikų bažnyčios istorinių šaknų Biržuose pagrįstumą. Susisiekęs su pačia Liudvika Karolina Radvilaite, paskutine protestantiškosios šakos Radvilų atstove, bei peržiūrėjęs turimą archyvinę medžiagą konstatavo, jog Biržuose katalikų bažnyčia niekada nebuvo funduota. Vyskupą Pacą taip pat patikino, kad apie tai, jog Biržuose turėjo būti sena bažnyčia, kuri vėliau buvo nugriauta arba pakeista į kitos tikybos maldos namus, niekada negirdėjome ir neišskaitėme jokiuose Radvilų aktuose. 1674 m. tą patį paliudijo ir Radvilų dvaro kanceliarijos archivalijose puikiai orientavęsis dvariškis S. Nezabitauskis, prašęs brolio surasti Biržų dvaro archyve dokumentalių įrodymų, jog katalikų bažnyčios čia niekada nebuvo, kad Biržai apie 1550 metus dar nebuvo miestelis, bet kaimas, ir stovėjo kiek kitoje vietoje nei dabar. A. Stepanovičius kartu su sūnumi Jonu atskleidė Pabiržės klebono akcijos tikruosius motyvus, viešai pareikšdami, jog aukščiau išsakyti teiginiai yra išsigalvoti, neturintys tiesos, primesti, kad jis tokių dalykų nekalbėjęs niekam ir galėtų tai paliudyti teisme.

Biržų seniūnas Jonas Penkalskis, kuris nedviprasmiškai buvo minimas falsifikate, taip pat pateikė daugybę kontrargumentų Pabiržės klebono akcijos šalininkams. Jis nurodė, jog skundą pasirašę asmenys niekada nebuvo lankęsi pas A. Stepanovičių, ir pastarasis 1638 m., kai tapo Biržų horodničiumi, arba paseniūniu, negalėjo turėti tiek daug metų, kaip nurodė oponentai, kad valdovų Henriko Valua ir Stepono Batoro laikais jis apskritai dar nebuvo gimęs, juolab nesimokė jokioje vietos katalikiškoje mokykloje. Penkalskis paneigė, jog Jonas Rostočinskis buvęs Biržų seniūnu po jo, ir patvirtino šį buvus Radvilų valdų revizoriumi kartu su garsiuoju P. Kochlevskiu. Teigė, jog  katalikų pusės pateikiami istoriniai argumentai taip pat neturi jokio pagrindo, kadangi XVI a. pradžioje Mykolas ir Albrechtas Radvilos priklausė ne Biržų-Dubingių šakai, kurios dar apskritai nebuvo, be to, neišliko jokie „tariamų" jų fundacijų Biržų katalikų bažnyčiai aktai. Jei jie turėtų fundacijas, apie kurias šneka, nereikėtų apie jas klausinėti senesnių žmonių ir neįprastai keliauti į Henriko ir Stepono laikus, - šmaikštavo Penkalskis. Argumentuota ir tuo, jog ankstesnio bažnyčios buvimo galimybę paneigia nuomonių apie „buvusios" bažnyčios vietą įvairovė ir net gamtiniai veiksniai. Katalikų nurodytoje vietoje prie vieškelio, jo teigimu, niekaip negalėjo būti bažnyčios, nes ten augančios liepos žymiai senesnės. Galiausiai priešininkams prikišo tai, kad šie negalį įvardinti nei vieno konkretaus katalikų kunigo, kada nors klebonavusio Biržuose. Kaip negali būti bažnyčios ne kunigo, taip ir atvirkščiai - kunigo be bažnyčios. Baigdamas savo protestacinį raštą Penkalskis reziumavo, jog Radvilos Perkūno, Kristupo II, Jonušo ir Boguslovo Radvilų laikais nebuvo jokios užuominos, kad Biržuose būtų buvusi katalikų bažnyčia. Pabiržės klebonui A. Maciejevičiui tam tikrą laiką neblogai sekėsi regzti intrigas, pavyko įtikinti netgi Vilniaus kapitulą tariamais katalikų persekiojimais BK. 1674 m. pabaigoje, t. y. tuo pat metu, kai prasidėjo aiškinimosi dėl Biržų bažnyčios realumo istorija, jis apkaltino Užnerio distrikto valdžią, Biržų vaitą ir visą magistratą tuo, jog daug kartų vietos katalikams trukdyta dalyvauti Pabiržės bažnyčios pamaldose, kad katalikai versti krikštytis evangelikų bažnyčiose ir pan. Vilniaus vyskupas Mykolas Pacas tuo pagrindu kreipėsi į BK administraciją, išreikšdamas apgailestavimą, kad avelės neprileidžiamos prie savo ganytojo, primindamas apie tariamai buvusią katalikų bažnyčią ir prašydamas leisti vėl jai prisikelti iš pelenų. Ginčų kulminacija įvyko 1675 m. pabaigoje, kai keliasdešimt Maciejevičiaus sukurstytų žmonių užgrobė BK Panemunės palivarką, esantį visai šalia Biržų miesto ir dvaro, ir per kelias savaites jame pastatė koplyčią, o šalia jos - didžiulį kryžių. Maciejevičiaus teigimu, jis turėjęs atbaidyti žmonių pyktį ir dėmesį. Tikriausiai taip ketinta apsidrausti nuo galimo koplyčios nugriovimo, tikintis, kad kalvinistai nesiryš rizikuoti įsivelti į teisminį bylinėjimąsi, prisimindami ir pakartodami garsiąją Jonušo Radvilos Svėdasų kryžių nugriovimo istoriją XVII a. viduryje. Pabiržės ganytojo intrigoms ir savivalei tašką padėjo valdovas Jonas III Sobieskis. Valdovas, iš L. K. Radvilaitės valdų ekonomų sužinojęs apie konflikto aplinkybes, pavedė Vilniaus vyskupui išspręsti nederamo Maciejevičiaus elgesio problemą.

Taigi, atmetus Biržus, galima tvirtinti katalikų bažnyčias tikrai buvus Pabiržėje ir Saločiuose. Jos specifiškai įvairino religinį BK žemėlapį. Nuo 1515 m. katalikų bažnyčia buvo Pabiržėje, t. y. valdoje, geografiškai įsiterpusioje į BK, tačiau nepriklausiusioje Radviloms. XVII a. pirmoje pusėje Pabiržę laikę Kauno pavieto žemionys Jonas Karolis ir Marijona Rostovskiai, B. Kviklio teigimu, apie 1645-1647 m. savo palivarką užrašė katalikų bažnyčiai ir pastatė naują jos pastatą. Pabiržė buvo ne vienintelė Rostovskio funduota katalikų bažnyčia. J. Naronskio BK žemėlapis leidžia patikslinti Pabiržės bažnyčios datą. Jame Pabiržės vietoje pažymėtas Rostovskių palivarkas, kuriame nupiešta stovinti bažnyčia. Taigi, 1645 m. ji jau tikrai stovėjo. Tokiu būdu Pabiržė buvo katalikiška salelė protestantiškoje BK, visai šalia  jos religinio centro - Biržų. Pabiržės bažnyčia aptarnavo nedidelių, po BK teritoriją išsibarsčiusių palivarkų, priklausiusių valdovo žemionims, gyventojus. Nuo 1514 m. katalikiška parapija buvo ir Saločiuose (Radvilų valda nuo 1598 m.), ten veikė nedidelė medinė bažnyčia, funduota kažkokio Piečkos. 1540 m. Vaitiekus Kmita Kuncevičius atnaujino Saločių bažnyčios fundaciją, suteikdamas valstiečių ir vietą klebonijos statybai. 1632 m. Žemaitijos vyskupas Geišas įpareigojo Varnių prelatą Jurgį Lepačinskį pradėti bylą prieš Kristupą ir Jonušą Radvilas, kaip neteisėtai valdančius Saločių katalikų bažnyčios turtą. Iš esmės tai buvo byla dėl Reformacijos metu nugriautos katalikų bažnyčios. Kristupas II Radvila turėjo grąžinti dalį žemės, bažnyčios turtą ir suteikti statybinių medžiagų naujo bažnyčios pastato statybai, taip pat sumokėti 5000 auksinų už neteisėtą katalikų bažnyčios žemės valdymą. Vis dėlto bažnyčia tuomet dar nebuvo atstatyta. 1643 m. Saločių klebonas Jurgis Lepačinskis Upytės žemės teisme ir Vyriausiajame Lietuvos Tribunole vėl bylinėjosi su Jonušu Radvila. Pastarasis turėjo užleisti šešis margus žemės, kurioje anksčiau stovėjo senoji katalikų bažnyčia ir buvo vietos kapinės bei privalėjo leisti toje vietoje statyti naują bažnyčią, špitolę, mokyklą ir kitus klebonijai reikalingus pastatus, taip pat skirti klebonijai vieną valaką Saločių miško. Klebonas ir Radvilos klientai sužymėjo ir surašė tos žemės ribas. XVII a. antroje pusėje Saločių klebonas mėgino įrodinėti, jog Jonušas Radvila vietos katalikams buvo suteikęs 4 valakus miško, kurių jie realiai negavę. 1666 m. B. Radvila Saločių valdytojui Grotuzui nurodė atmatuoti tuos 4 valakus, jeigu katalikiškoji pusė parodys kokius nors dokumentus ar Jonušo Radvilos raštą. Apie 1644 m. Saločiuose buvo pastatyta antroji katalikų bažnyčia. Tikriausiai turėjo išlikti senosios bažnyčios liekanos, nes 1645 m. BK žemėlapyje Saločių panoraminiame paveikslėlyje pavaizduotos dvi bažnyčios. Kalvinistų bažnyčia taip ir neatsirado, nors evangelikai-reformatai čia gyveno. Matyt tai turėjo omenyje Užnerio distrikto dvasiniai hierarchai, kai XVII a. pabaigoje konfliktuodami su vietos katalikais dėl kryžių pastatymo, konstatavo, jog Saločiuose  <...> nuo seno mūsų Religijos išpažinimas buvo laisvas. Apskritai tikėjimo įtakingumo prasme BK, lyginant su kitomis Radvilų valdomis, katalikų bažnyčiai buvo sunkiai prieinama teritorija, tiesą sakant, visai neprieinama. Skirtingai nei Kėdainiuose, Dubingiuose ar Slucke čia ji neturėjo veiksmingų svertų, kuriais būtų galėjusi patraukti žmones į savo pusę.