Apie lotyniškosios bažnyčios sugedimą ir piktnaudžiavimus jau seniai reiškė nusiskundimus visuomenės šviesuoliai ir net visuotiniai bažnyčios susirinkimai.
Bažnyčios reformavimo klausimą ne kartą aptarinėjo Pizoje, Konstance ir Bazelyje, tačiau visą amžių tai liko tik kaip pium desiderium („geri ketinimai"). Trumpai aptarkime, kokios buvo tos bažnyčios ydos, tamsiosios pusės beprasidedant šešioliktam amžiui.
Popiežystė virto supasaulėjusia, egocentriška, tironiška institucija, kurios jungas kitiems darėsi vis labiau nepakeliamas. Nors skandalingąją popiežiškos schizmos problemą pavyko išspręsti, tačiau popiežių moralė po trumpalaikės pažangos vis labiau smuko 1492-1521 m. laikotarpiu. Aleksandrą VI galima vadinti tiesiog blogio monstru; Julijus II buvo politikas ir karys, bet ne sielų ganytojas; Leoną X labiau domino pagonių literatūros ir meno atgimimas nei religijos reikalai (sklido kalbos, kad jis net abejojo Evangelijos istorijos tikrumu).
Nenuostabu, kad daugelis kardinolų ir kunigų sekė skandalinguoju popiežių pavyzdžiu, taip silpnindami pasauliečių pagarbą dvasininkijai. To meto mokslininkų, pamokslininkų ir satyrikų raštuose galima atrasti gausybę nusiskundimų ir aprašų, demaskuojančių kunigų ir vienuolių nemokšiškumą, vulgarumą bei amoralumą. Plačiai paplito begėdiška simonijos ir nepotizmo praktika. Už celibato slėpėsi neskaistumas ir pasileidimas. Vyskupų pareigybės atitekdavo kunigaikščių ar kitų aukštuomenės atstovų jauniausiems sūnums ir niekas net nepatikrindavo, ar jie yra tinkami tarnystei. Griežtasis moralinės reformos Strasbūre šauklys Geileris iš Kaisersbergo (mirė 1510 m.) kaltina visą Vokietiją dėl to, kad neišprusę pasauliečiai įgyja aukštas bažnytines pareigybes tik todėl, kad jie priklauso aukštuomenei. Tomas Murneris skundžiasi, kad velnias aukštuomenės luomo atstovus pavertė dvasininkais ir šie monopolizavo vyskupų beneficijas. Įvairių bažnytinių tarnysčių sutelkimas vienose rankose bei vyskupų trūkumas lokaliose vyskupijose buvo dažnas reiškinys. Mainco archivyskupas Albrechtas vienu metu buvo dar ir Magdeburgo arkivyskupu bei Halberštato vyskupu. Kardinolas Wolsey užėmė Jorko arkivyskupo bei Anglijos kanclerio pareigas, gaudavo atlyginimą iš Prancūzijos, Ispanijos karalių bei Venecijos dožo, o jo palydą sudarė penki šimtai tarnų. Škotijos karalius Jokūbas V (1528-1542) pasirūpino nesantuokiniais vaikais, paskirdamas juos į abatus Holirudo, Kelso, Melroso, Koldingamo ir Šv. Andriejaus abatijose, o karaliaus favoritams išrūpino vyskupų vietas.
Dauguma nepaisė bažnytinės drausmės. Vienuolynai bei vienuolių ordinai pavirto nemokšiškumo, prietaringumo, dykinėjimo, palaido gyvenimo židiniais. Tai, kad jie tapo paniekos ir pajuokos objektu visuomenėje, įrodo Reuchlino ginčas su dominikonais, Erazmo raštai ir Epistolae Virorum Obscurorum.
Teologijos mokslas panašėjo į scholastinių subtilybių, Aristotelio dialektikos ir beprasmių spėlionių labirintą, tuo tarpu didžiosios Evangelijos tiesos buvo ignoruojamos. Liuterio vyresnis kolega Karlštadas kartą prisipažino, kad jis pirmiau įgijo teologijos daktaro laipsnį, o tik po to susipažino su visu Biblijos tekstu. Išsilavinimą galėjo įgyti tik kunigai ir didikai. Dauguma pasauliečių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, negalėjo susipažinti su Dievo žodžiu, išskyrus tuos atvejus, kai išgirsdavo nuo sakyklos sakomus pamokymus iš Šventojo Rašto.
Svarbiausia kunigo pareiga buvo ištarti magiškus žodžius vykstant transustancijacijos stebuklui ir aukoti mišių auką už gyvuosius ir mirusiuosius, sukalbant žodžius nesuprantama liaudžiai kalba. Ypač Italijoje daug kunigų šį veiksmą atlikinėjo mechaniškai ar su užslėptu skeptiškumu. Požiūris į pamokslavimo tarnavimą buvo atsainus, dažniausiai mokydavo apie indulgencijas, paaukojimus, piligrimystes ar procesijas. Bažnyčios buvo tiesiog perpildytos vertingais ir beverčiais paveikslais, tikromis ir padirbtomis relikvijomis. Šventųjų ir atvaizdų garbinimas, kupinos prietarų apeigos ir ceremonijos trukdė garbinti patį Dievą dvasioje ir tiesoje.
Dievobaimingumas, kuris turėtų kilti iš sielos gyvos vienybės su Kristumi ir vidinio pasišventimo, buvo pakeistas išoriniais, mechaniniais veiksmais, tokiais kaip rožančiaus kartojimas, pasninkavimas, paaukojimai, ausinė išpažintis ar piligriminė kelionė į šventą vietą. Geri darbai buvo vertinami ne pagal kokybę, bet pagal pastangų kiekybę. Tokių darbų vertę menkino nuopelnų - atlygio principas, nes jie buvo daromi iš netinkamos, savanaudiškos paskatos. Nuodėmių atleidimą galima buvo nusipirkti už pinigus. Popiežius sankcionavo gėdingą prekybą indulgencijomis ne vien tik tam, kad gautų lėšų Šv. Petro bazilikos statybai, bet ir dėl nešvaraus pasipelnymo. Šitoks piktnaudžiavimas sukėlė moralinio pasipiktinimo bangą, paskatinusią Reformacijos pradžią bei užtraukusią skaudų teismą Romos bažnyčiai.
Pateiktas aprašymas nors ir yra vienpusiškas, tačiau nieko jame nėra perdėto. Paveikslas yra tikroviškas, jį tereikėtų papildyti šviesesnėmis spalvomis - tai padarysime kitame skyrelyje.
Net sąžiningi katalikų tyrinėtojai, nors ir skelbia savo bažnyčios neklaidingumą ir iš jo išplaukiantį doktrininį nenuginčijamumą, tačiau nedvejodami sutinka, kad šešioliktame amžiuje pastebimas bažnytinės disciplinos nuosmukis ir moralinės reformos poreikis. [1]
Svarų įrodymą mums pateikė išskirtinai dorybingas popiežius Adrianas VI, kuris 1522 m. Niurnbergo reichstage netikėtai pripažino popiežių ir dvasininkijos sugedimo problemą. Šis popiežius nuoširdžiai, tačiau nesėkmingai pabandė reformuoti savo aplinką. Tridento susirinkimas buvo sušauktas ne vien tik kovai su erezijomis, bet ir „dėl dvasininkijos ir krikščionijos reformavimo", [2] o popiežiaus Pijaus IV patvirtinančioje bulėje taip pat pažymėta, kad vienas iš susirinkimo tikslų buvo „moralės atitaisymas ir bažnytinės drausmės atstatymas". [3]
Reikėtų pripažinti, kad bažnyčia ne kartą buvo atsidūrusi ir kritiškesnėje situacijoje, pavyzdžiui, popiežių schizmų metu, keturioliktame ir ypač dešimtame ir vienuoliktame šimtmečiuose. Popiežius Hildebrantas ir jo pasekėjai sugebėjo išspręsti šią problemą, išvengdami susiskaldymo ir katalikiškų išpažinimų persvarstymo.
Kodėl šešiolikto amžiaus įvykių nepavyko pakreipti panašia linkme? Todėl, kad Romos bažnyčia kritiniu momentu iš visų jėgų pasipriešino reformoms, primesdama vienintelį pasirinkimą: arba jokios reformos, arba reforma, nukreipta prieš Romą.
Dėl Vakarų schizmos kaltos abi pusės, lygiai kaip ir dėl Rytų schizmos; joks žmogiškas teismas negalėtų nustatyti, kas ir kokią atsakomybės dalį turėtų prisiimti. Be abejonės, galima priekaištauti protestantiškajai opozicijai dėl jos radikalumo ir nesantūrumo, tačiau didesnių kaltinimų nusipelnė besipriešinančios Romos nepakantumas ir užsispyrimas. Ilgą laiką Romos kurija išdidžiai kovojo su Reformacija pasitelkdama kūniškus ginklus: politinę įtaką, diplomatines intrigas, pasaulio turtus, scholastinę filosofiją, valdžios autoritetą, kruvinus persekiojimus. Ji elgėsi panašiai kaip ir žydų hierarchija, kuri nukryžiavo Mesiją ir išvarė iš sinagogų apaštalus.
Vis dėlto, išnagrinėję minėtas dalines priežastis, turėtume pažvelgti giliau - įvertinti Reformacijos reiškinį atsižvelgdami į jos rezultatus.
Akivaizdu, kad Apvaizda sumanė sukurti naujo tipo krikščionybę, kurios neribotų popiežystė. Kelių šimtmečių protestantizmo istorija yra geriausias šio sumanymo paaiškinimas ir įrodymas. Juk apie kiekvieną istorinį judėjimą reikia spręsti pagal jo vaisius.
Taip pat pravartu žinoti, kad šis judėjimas užsimezgė anksčiau nei Liuteris ir Cvinglis pradėjo protestuoti prieš popiežiaus indulgencijas.
Reformacijos šaukliai
Kristaus atėjimo išvakarėse judaizmas buvo degradavęs, į Mozės krasę atsisėdo aklieji aklųjų vadovai. Tačiau „išgelbėjimas ateina iš žydų", todėl iš jų kilo Jonas Krikštytojas, mergelė Marija, Mesijas ir apaštalai. Jeruzalės miestas, kuriame užmėtydavo akmenimis pranašus ir nukryžiavo Mesiją, tapo krikščionybės lopšiu, kai po Sekminių stebuklo čia gimė pirmoji bažnyčia. Lygiai taip pat katalikų bažnyčia šešioliktame amžiuje - nors ir buvo sugedusi tiek jos galva, tiek nariai, vis dėlto ji išliko gyvojo Dievo bažnyčia, kuri davė pradžią Reformacijai, - judėjimui, pašalinusiam žmonių tradicijų apnašas ir vėl atvėrusiam tyrą Evangelijos šaltinį.
Nereikėtų užmiršti, kad visi pirmieji reformatoriai gimė, buvo pakrikštyti ir gavo išsilavinimą Romos katalikų bažnyčioje, dauguma tarnavo prie jos altorių kaip kunigai, davę paklusnumo popiežiui įžadus. Jie buvo artimai susisaistę su popiežiška bažnyčia kaip ir apaštalai ir evangelijų autoriai buvo susiję su sinagoga ir šventykla. Ir vieni, ir kiti dėl panašių svarbių priežasčių paliko savo tėvų bendruomenę, tiksliau, ne jie patys paliko, bet buvo išvaryti valdančios hierarchijos.
Reformacija sugrįžo prie pirminių principų tam, kad galėtų žengti į priekį. Ji leido savo šaknis giliai į praeitį, kad neštų gausius ateities vaisius. Ji pradėjo plisti tuo pačiu laiku iš skirtingų Europos vietų, entuziastingai sutinkama žymiausių laikmečio protų bažnyčioje ir pasaulyje. Joks kitas žymus istorinis judėjimas, išskyrus pačią krikščionybę, nebuvo taip plačiai ir kruopščiai parengtas kaip protestantiškoji Reformacija.
Pasikeitimus skatinantys bažnyčios susirinkimai Pizoje, Konstance ir Bazelyje; konfliktas tarp imperatorių ir popiežių; mistikų kontempliatyvusis dievotumas, siekiantis betarpiško bendravimo su Dievu; klasikinės literatūros sugrįžimas; visuotinis intelektualinis pabudimas; Reuchlino ir Erazmo bibliniai tyrinėjimai; tautinės nepriklausomybės dvasios iškilimas; Viklifas ir lolardai Anglijoje; Husas ir husitai Bohemijoje; Johnas von Gochas, Johnas von Weselis ir Johannas Wesselis Vokietijoje ir Olandijoje; Savonarola Italijoje; Bendrojo gyvenimo brolija; valdiečių ir Dievo draugų judėjimai - visi šie įvykiai ir žmonės paskatino didžiąją permainą ir paruošė kelią naujajai krikščionybės erai. Vidinio bažnyčios gyvenimo procesai pastūmėjo žengti naujos eros link. Vargiai ar atrastume nors vieną Reformacijos principą ar dogmą, kurios nebūtų numatę ar gynę keturioliktame ir penkioliktame amžiuje. Liuteris kartą užsiminė, kad jo oponentai galėtų jį apkaltinti pasisavinus visas idėjas iš Johno Weselio, jei tik jis būtų anksčiau susipažinęs su pastarojo raštais. Visoje Europoje buvo apstu kuro, tereikėjo žiežirbos, kad jis suliepsnotų.
Nerimastingos aistros, politinės intrigos, kunigaikščių ambicijos ir godumas, kiti savanaudiški ir pasaulietiški motyvai - tai priemaišos, aptinkamos kovojančiųjų prieš popiežystę gretose. Tačiau tokie patys reiškiniai lydėjo krikščionybės sklaidą ir tarp barbarų-pagonių. „Ten, kur Dievas stato savo bažnyčią, velnias pasistato šalia savo koplytėlę." Žmogaus prigimtis siaubingai sugedusi ir ji palieka dėmes pačių tauriausių judėjimų istorijose.
Vis dėlto Reformacijos religiniai vedliai, nors ir turėjo kliaudų, buvo vedini tyriausių motyvų ir aukščiausių tikslų, ir mes neatrasime nė vienos tautos, kuri nebuvo praturtinta per šių žmonių tarnystę.
Bus daugiau
Vertė ir parengė Tomas Dičius
[1] Pvz. Bellarmin ir Bossuet. Möhleris taip pat rašo (Kirchengesch. III. 99): „Mes negalime teigti, kad Reformacijos išvakarėse bažnyčia klestėjo, nes tūkstančiai balsų reikalavo galvos ir narių reformavimo (wir hören aus derselben den tausendstimmigen Ruf nach einer Verbesserung anHaupt und Gliedern uns entgegentönen)." Netgi Evenas Janssenas, viduramžiškos Vokietijos aukštintojas, paskiria paskutinį skyrių I tomo savo knygos Geschichte des deutschen Volkes (p. 594-613) aptarti akivaizdžioms to meto ydoms.
[2] Sess. I. (gruodžio 15, 1545): „ad extirpationem haeresium , ad pacem et unionem ecclessiae, ad reformationem cleri et populi Christiani." Žr. Smets, Concilii Trident. Canones et Decreta, p. 10.
[3] „Ad plurimas et perniciosissimas haereses extirpandas, ad corrigendos mores, et restituendam ecclesiasticam disciplinam" etc. Žr. Smets, l.c. 209.
Il. Paminklas Reformacijai, arba Reformacijos siena. Vaizduojami (iš kairės) Williamas Farelas, Johnas Calvinas, Theodore Beza ir Johnas Knoxas. Ženeva
Reformacija. Bendroji apžvalga (I d.)
_64x64_9de.jpg)
