Reformacija. Bendroji apžvalga (IV d.)

Liuterio formulė yra sola fide (vien tikėjimu). Kalvinas žengė toliau ir mokė apie Dievo amžinąjį išrinkimą kaip pagrindinį išgelbėjimo pamatą bei paguodą gyvenant ir mirštant. Tačiau tiek Liuteris, tiek Kalvinas iš esmės teigė tą patį, jie tvirtino tą pačią tiesą, kalbančią apie išgelbėjimą per neužtarnautą malonę, skirtą tiems, kurie gyvai tiki Kristumi (Apd 4, 24). Jie priešinosi bet kokiam pelagijiškam kompromisui (kalbama apie IV  a. Pelagijaus ereziją - vert. past.), kuris paskirsto darbus ir nuopelnus ir Dievui, ir žmogui. Šią teologinę poziciją galima vadinti evangelinio protestantizmo šerdimi. [1]

Liuteris išteisinimo vien per tikėjimą doktrinai paskyrė centrinę vietą krikščioniško mokymo sistemoje, ją įvardijo pamatu ant kurio stovės arba kris (liuteronų) bažnyčia. Jis tvirtai pasiryžo nesitraukti nuo šio pamato net jei griūtų dangus ir žemė. [2] Toks akcentavimas susijęs ir su Liuterio asmeniniais patyrimais būnant vienuoliu. Centrinė krikščioniško tikėjimo tiesa, ant kurios statoma Bažnyčia, nėra išskirtinai protestantiška, katalikiška ar pravoslaviška dogma, bet tai - platesnė ir gilesnė tiesa, kuriai pritaria visos konfesijos, - tiesa bylojanti apie asmenį, kuris ir Dievas, ir žmogus, apie atperkantį darbą Kristaus - Viešpaties ir Gelbėtojo. Šitoks buvo Petro išpažinimas - pirmas krikščioniškas credo.     

Svarbiais dviem punktais protestantiška išteisinimo doktrina skiriasi nuo katalikiškos, kurią suformulavo (labai atsargiai) Tridento susirinkimas. Protestantai išteisinimą suvokia kaip deklaratyvų ir juridinį Dievo veiksmą, atskirtą nuo pašventinimo, kuris apibūdinamas kaip palaipsnis augimas. Tikėjimas apibrėžiamas kaip širdies ir valios pasitikėjimo veiksmas, jis skiriasi nuo vien tik teorinio tikėjimo ir aklo paklusnumo Bažnyčiai. Reformatoriai savo idėjas kildino iš Pauliaus mokymo, katalikai labiau rėmėsi Jokūbu (Jok 2, 17-26), tačiau viename Pauliaus sakinyje, galima atrasti menamo prieštaravimo išsprendimą: „Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile." 

Bibline ir evangeline prasme tikėjimas yra gyvybinė jėga, įgalinanti visą žmogų, leidžianti pažinti ir priimti patį Kristaus gyvenimą bei visas Jo malones. Tikėjimas yra malonės vaikas ir gerų darbų tėvas. Jis yra visų didingų minčių ir žygdarbių pradininkas. Tikėjimu Abraomas tapo tautų tėvu, Mozė - Izraelio  išlaisvintoju ir Įstatymo perdavėju; tikėjimu Galilėjos žvejys tapo žmonių žveju; tikėjimu šlovinga kankinių armija ištvėrė kankinimus ir žuvo triumfuodama. Be tikėjimo į prisikėlusį Kristų nebūtų įsteigta Bažnyčia. Tikėjimas yra gelbstinti jėga. Jis jungia mus su Kristumi. Kiekvienas tikintis Kristumi „turi amžiną gyvenimą". „Mes tikime, - kalbėjo Petras Jeruzalės susirinkime, - kad Dievo malone būsime išgelbėti", kaip ir pagonys, kurie ateina pas Kristų per tikėjimą be darbų ir nepaisydami Įstatymo reikalavimų. Į kalėjimo prižiūrėtojo klausimą - „Ką man daryti kad būčiau išgelbėtas? - Paulius atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas."

Protestantizmas jokiu būdu neatmeta ir neniekina gerų darbų, nepritaria antinominei (įstatymams prieštaraujančiai) nuostatai. Darbai pajungiami tikėjimui ir jie vertinami pagal kokybę, ne pagal kiekybę. Darbai nėra išteisinimo sąlyga, bet jį lydintis įrodymas. Darbai yra medžio vaisiai, bet ne šaknis. Tas pats tikėjimas ir išteisina, ir pašventina; jis „veikia meile" (Gal 5, 6). Liuterį ne kartą nepagrįstai kaltino abejingumu geriems darbams, tačiau jo atsitiktinius ir neatsargius posakius reikėtų vertinti viso jo mokymo ir jo asmenybės ypatumų  kontekste. Jo tikrąjį požiūrį atskleidžia šie įtaigūs žodžiai: „Tikėjimas yra gyvas, veikiantis, aktyvus, galingas reiškinys ir neįmanoma, kad jis nuolatos nedarytų gerų darbų; jis neklausia, ar reikalingi geri darbai, bet darbuojasi neklausdamas ir nepavargsta; kaip negalima atskirti ugnies nuo karščio, taip negalima atskirti tikėjimo nuo darbų."

Kūniški žmonės piktnaudžiavo liuteroniška krikščionių laisvės ir išteisinimo doktrina, lygiai kaip ir Pauliaus mokymu; doktriną naudojo nesaikingumui dangstyti nedorai teisindamiesi: „Pasilikime nuodėmėje, kad gausėtų malonė" (Rom 6, 1),  jų laisvė virto „proga kūnui" (Gal 5, 13). Bet kokį panašų samprotavimą Paulius nuo pradžių griežtai atmetė „Dievo draudimu".

Sunku paneigti faktą, kad Reformaciją Vokietijoje lydėjo antinominės tendencijos ir viešos moralės smukimas.  Apie tai byloja ne vien tik priešiški katalikų ir separatistų (radikaliosios Reformacijos atstovų) liudijimai, bet ir paties Liuterio bei Melanchtono skundai. Jie gyvenimo pabaigoje su skausmu užsiminė apie piktnaudžiavimą evangeline laisve ir apie liūdną moralinę situaciją Vitenberge ir visoje Saksonijoje. [3]

Tačiau, visų pirma, turime prisiminti, kad moralės nuosmukis kartu su prabangos ir nesaikingumo pakylėjimu, lydimu įvairių ydų, prasidėjo dar iki Reformacijos. Tai buvo pasekmė atradimų ir naujovių, kurios padėjo plėstis prekybai ir didinti turtus. [4] Minėtoji padėtis Vokietijoje toli gražu nebuvo tokia bloga, palyginus su situacija, kurią matė Liuteris 1510 m. Romoje, valdant popiežiui Julijui II. Taip pat nepamirškime kur kas nedoresnio popiežiaus Aleksandro VI valdymo laikų. Antra, moralės smukimas buvo susijęs ne tiek su konkrečia doktrina, o kiek su suirute, sekusia po senosios bažnytinės tvarkos ir drausmės išardymo; situaciją blogino dar ir tas faktas, kad liuteronai reformatoriai per daug lengvai leido pasaulietiniams valdovams perimti iš vyskupų bažnytinį valdymą. Trečia, nuosmukis buvo laikinas tuo laikotarpiu, kol buvo naikinama sena ir įkuriama nauja tvarka. Ketvirta, minėtoji betvarkė pastebima tik Vokietijoje. Šveicarų reformatoriai nuo pat pradžių labiau nei liuteronai kreipė dėmesį į drausmę ir kūrė naują bažnyčią ant tvirtesnių pagrindų. Kalvinas Ženevoje sugebėjo įvesti tokią tyros ir griežtos moralės tvarką, kokios iki tol nebuvo krikščioniškoje Bažnyčioje. Prancūzijos hugenotai, Olandijos kalvinistai, Anglijos ir Naujosios Anglijos puritonai ir Škotijos presbiterionai pasižymėjo griežtu gyvenimo būdu ir principingumu. Jei objektyviai palygintume esamą visuomeninės ir asmeninės moralės padėtį bei bendrąją kultūrą protestantiškuose ir katalikiškose kraštuose, išvados būtų labai palankios Reformacijos atžvilgiu.

Visuotinė tikinčiųjų kunigystė

Socialinis, arba eklezinis, protestantizmo principas skelbia visuotinę tikinčiųjų kunigystę. Jis buvo priešpastatytas principui, palaikančiam išskirtinį dvasininkijos luomą, skirtą tarpininkauti tarp Kristaus ir tikinčiųjų pasauliečių.

Romos bažnyčia - tai elitarinė hierarchija; pasauliečiams joje skirtas pasyvaus paklusnumo vaidmuo. Bažnyčios mokymas ir valdymas yra vyskupų rankose, jie turi lemiamą balsą  susirinkimuose ar sinoduose, kuriuose sprendžiami bažnyčios administraciniai ir įstatyminiai klausimai. Pasaulietis tikintysis negali pareikšti savo nuomones dvasiniais klausimais, negali net skaityti Biblijos, negavęs leidimo iš kunigo, kuris esti dangaus ir pragaro raktų sergėtojas.

Naujajame Testamente kiekvienas tikintysis vadinamas šventuoju, kunigu ir karaliumi. Liuteris teigė:

„Visi krikščionys priklauso dvasininkijos luomui, yra lygūs, skiriasi tik jų užimamos pareigos. Šv. Paulius moko, kad mes visi esame vienas kūnas, o kiekvienas narys atlieka savo užduotį, pasitarnaudamas bendram labui. Taip yra, nes mums suteiktas vienas krikštas, viena Evangelija, vienas tikėjimas; visi esame lygiaverčiai krikščionys, nes tik krikšto, Evangelijos ir tikėjimo dėka esame dvasiniai, esame krikščionys." Jis priduria: „Tikėjimas suteikia žmogui kunigo statusą, jungia su Kristumi, jo dėka gauname Šventąją Dvasią, kuri pripildo šventa malone ir dangiška jėga. Vidinis patepimas - tai aliejus, geresnis už bet kokį aliejų, kada nors tekėjusį iš vyskupo ar popiežiaus indo; jis suteikia ne tik vardą, bet ir prigimtį, tyrumą, kunigiškus įgaliojimus; šiame patepime yra viskas, ką tikintieji priėmė iš Kristaus."

Jei šis principas nuosekliai įgyvendinamas, jis išugdo tikinčiuosius pasauliečius, kurie geba tinkamai bendradarbiauti, valdant ir administruojant bažnyčią, dalyvauti pastoriaus paskyrime, jis įgalina kiekvieną narį naudingai tarnystei pagal kiekvienam suteiktas dovanas. Šis principas yra religinės ir pilietinės laisvės šaltinis, kuri labiausiai klesti protestantiškose šalyse. Religinė laisvė yra pilietinės laisvės motina. Visuotinė krikščionių kunigystė tiesiogiai skatina visuotinį laisvų piliečių savivaldos atsiradimą, nepriklausomą nuo lokalios politinės santvarkos (ar tai būtų monarchija, ar respublika).

Šio principo teigiamas poveikis atsiskleidė biblinio pažinimo plitime tarp pasauliečių, bendruomeniškai giedamų populiarių himnų kūrime, vyresniųjų-pasauliečių institucijos iškilime; taip pat miestų vadovų dievotame uolume, reformuojant visuomenės moralę ir rūpinantis visų gyventojų išsilavinimu.

Tačiau šiuo principu taip pat buvo gėdingai piktnaudžiaujama. Valdovai, kurie perėmė religijos kontrolę, patys tapdavo vyskupais ir popiežiais savo valdose. Jie apiplėšdavo bažnyčias ir vienuolynus, elgdamiesi amoraliai nepaisė jokios tvarkos. Filipas iš Heseno ir Anglijos karalius Henrikas VIII yra ryškūs pavyzdžiai „popiežių-protestantų", kurie užtraukė gėdą Reformacijos judėjimui. Erastianizmas ir teritorializmas (pirmas terminas kilęs iš Thomas Erastus), kurių moto cujus regio, ejus religio (kieno valdžia, to ir religija), yra iškreiptas ir neteisėtas visuotinės kunigystės principo pritaikymas. Tikrasis principo praktikavimas pasireiškia visuomenės švietime, bendruomenės savivaldoje ir tarpusavio palaikyme, išmintingame pasauliečių ir bažnyčios tarnautojų bendradarbiavime, vykdant gerus darbus savo namuose ar svetur. Šių dalykų praktikavime Anglijos, Škotijos ir Šiaurės Amerikos protestantai pirmauja prieš Europos kontinento protestantus. Romos bažnyčia yra kunigų bažnyčia, ji turi didingiausius garbinimo namus; liuteronų bažnyčia yra teologų bažnyčia, turinti turtingiausius ir nuostabiausius himnus; reformatų bažnyčia yra tikinčių žmonių bažnyčia, čia atrasime geriausius pamokslininkus ir nuostabias bendruomenes.

[1] Tik šiuo aspektu ją galima vadinti augustiniška, nes kitais aspektais Augustino justificatio  koncepcija artimesnė katalikiškajai; jis sutapatina justificatio su sanctificatio. Be to, labai skiriasi Augustino ir protestantų sampratos apie Bažnyčią ir jos valdžią. Šiuos skirtumus Liuteris pastebėjo vėlesniais metais. 

[2] Articuli Smalcaldici, p. 305 (ed. Rechenb., arba 310 ed. Müller): „De hoc articulo [solam fidem nos justificare] cedere or aliquid contra illum largiri aut permittere nemo piorum potest etiamsi coelum et terra et omnia corruant (Apd 4, 12; Iz 53, 3). Et in hoc articulo sita sunt et consistunt omnia, quae contra papam, diabolum et universum mundum in vita nostra docemus, testamur et agimus. Quare opportet nos de hac doctrina esse certos, et minime dubitare, alioquin actu est prorsus, et papa et diabolus et omnia adversa jus et victoriam contra nos obtinent." Liuteris savo vertime Rom 3, 28 panaudojo žodį allein (sola fide, iš čia terminas solifidianism), jis paliktas ir peržiūrėtame Probebibel 1883 m. leidime. Apie susijusius egzegezės klausimus žr. mano anotaciją, skirtą Lange dėl Rom 3, 28.

[3] Döllingerio trijų tomų veikalas Reformation (1848) naudingas, nes jame surinkti nepalankūs liudijimai iš Erazmo, Wizelio, Hanerio, Wildenauerio, Crotuso Rubeanuso, Biblicanuso, Štaupico, Amerpacho, Pirkheimerio, Zacijaus, Franko, Denko, Hetzerio, Schwenkfeldo, Liuterio, Melanchtono, Špalatino, Bugenhageno ir kitų autorių raštų. Ši medžiaga pristato labai niūrų, tačiau labai vienpusišką epochos paveikslą. Janssenas dažnai naudojasi šia medžiaga. Tačiau šie du katalikai istorikai rašė turėdami poleminį tikslą ir tiesą pavertė melu, nutylėdami apie šviesiąją Reformacijos pusę. Žr. apie tai Köstlino ir Ebrardo raštus, nukreiptus prieš Jansseną, taip pat Janseno atsakymus, An meine Kritiker, Freiburg i. B. 1883 (Zehntes Tausend, 227 p.), ir Ein zweites Wort an meine Kritiker, Freib. 1883 (Zwölftes Tausend, 144 p.).

[4] Net Janssenas tai pripažįsta, tačiau nutyli apie dar didesnį sugedimą Romoje. Žr. jo Geschichte des Deutschen Volkes I. 375 sqq. Comp., jo Ein zweites Wort an meine Kritiker, p. 82.


Reformacija. Bendroji apžvalga (III d.)