Aptarkime laisvo tyrinėjimo principo taikymą Biblijos nagrinėjimui. [1] Biblija, jos susiformavimas, autentiškumas, vientisumas, paskirtis, visos su ja susijusios aplinkybės ir kontekstas - visa tai gali būti tyrinėjimo objektu, nes Biblija yra ne vien tik dieviška, bet ir žmogiška, turinti savo parašymo istoriją lygiai kaip ir kiti literatūros kūriniai.
Reformatoriai nesibaimindami iš naujo kėlė klausimus apie kanono sudėtį, tačiau neketino atmesti tradicinio tikėjimo ar griauti Dievo žodžio autoriteto. Atvirkščiai, turėdami nepajudinamą tikėjimą įkvėptu Dievo žodžiu Rašte, jie kvestionavo kanoniškumą kelių knygų, kurių įtraukimas į kanono sąrašą, jų manymu, nebuvo paremtas pakankamais įrodymais. Vadovaudamiesi labiau doktrininiu nei istoriniu pagrindu, reformatoriai paprasčiausiai nauja forma atgaivino žydų ir Bažnyčios tėvų naudotą kanoninių ir apokrifinių Senojo Testamento knygų suskirstymą bei Eusebijaus Homologoumena (nekvestionuojamo kanoniškumo) ir Antilegomena (diskutuotino kanoniškumo) Naujojo Testamento knygų suskirstymą. Abiem atvejais reformatoriai pretendavo į prieš Nikėjos susirinkimą egzistavusios Bažnyčios laisvę.
Reformacijos pradininkai prie išorinio įrodymo pridėjo daug svarbesnį - vidinį Rašto tobulumo įrodymą, kuris ir yra tikrasis Rašto autoriteto pagrindas. Reformatoriai įtvirtino aiškų kanoniškumo kriterijų - Kristaus mokymo ir Jo išgelbėjimo Evangelijos grynumą ir jėgą. Jie neatmetė Bažnyčios tėvų liudijimų, bet svarbesniu liudijimu laikė tai, ką Paulius vadina „Dvasios ir jėgos parodymu" (1 Kor 2, 4).
Galima teigti, kad drąsi Liuterio pozicija paskatino užuomazgas aukštesniojo kriticizmo, [2] kuris iš tikrųjų buvo subjektyvus ir savavališkas, galiausiai virtęs tikėjimo kritikuotoju. Liuteris kanoniškumo kriterijumi įvardijo savo centrinę doktriną apie išteisinimą tikėjimu. [3] Jis buvo linkęs skirstyti Naujojo Testamento knygas pagal svarbumą, atsižvelgdamas į tai, kiek jos perteikia Evangelijos žinios grynumą ir jėgą. Liuterio požiūris į Rašto įkvėptumą buvo ir tvirtas, ir laisvas. Nors jis nedvejodamas tikėjo Biblijos dievišku turiniu, tačiau linkdavo atskirti apreikštąją tiesą nuo autorių žmogiškų formulavimų ir samprotavimų. Apie vieną savo mylimo apaštalo rabinišką argumentą jis yra pasakęs: „Mano brangus broli Pauliau, šis argumentas netinkamas." [4]
Vis dėlto Liuteris labai aiškiai suvokė tokio savo požiūrio subjektyvumą bei spėliojamą pobūdį ir nesiruošė jo primesti Bažnyčiai, todėl koreguodavo savo pratarmes vėlesniuose komentarų leidimuose. Jis tyrė Raštą vien tik iš dogmatinio ir vienpusio Pauliaus požiūrio taško, nekreipdamas dėmesio į žinios palaipsnio istorinio vystymosi faktorių.
Keli liuteronų teologai, pasekę Liuteriu, priskyrė septyniems Naujojo Testamento „antilegomenams" antraeilį statusą, [5] tačiau liuteronų bažnyčia pasirinko sveikesnį sprendimą - įtvirtino tradicinį katalikiškąjį kanoną (net neišskirdama aiškiai žydiškų apokrifų) bei išsaugodama Naujojo Testamento knygų eiliškumą. [6] Nenuostabu, kad racionalistai atnaujino ir iki kraštutinumų išplėtojo drąsias Liuterio mintis, tačiau tai darė su tokia nuostata, kuriai Liuteris būtų smarkiausiai pasipriešinęs.
Nors reformatų teologai užėmė konservatyvesnę nei Liuteris poziciją, svarstant kai kurių knygų kanoniškumo klausimus, tačiau jie buvo drąsesni, atmetant Senojo Testamento apokrifus. Reformatoriškuose išpažinimuose dažniausiai galima atrasti kanoninių knygų sąrašą.
Kalvinas aiškiai suvokė prieštaringumą nuomonės, teigiančios Bažnyčios teisę nustatyti kanoną, bet nepripažįstančios jos teisės kurti tikėjimo dogmas. Jo nuomone, kanoniškumas patvirtinamas Dievo autoritetu, nes Jis paliudijo apie kanoną Dvasios balsu tikinčiųjų širdyse. Kalvinas teigia, kad amžina ir nepajudinama Dievo tiesa yra nepriklausoma nuo žmonių norų ar samprotavimų, ją lengva atskirti taip, kaip šviesą atskiriame nuo tamsos ar baltą spalvą nuo juodos. Petras Vermilijus antrina taip pat neigdamas, kad „Rašto autoritetas kyla iš Bažnyčios. Iš tiesų Rašto patikimumas kyla iš Dievo. Žodis yra senesnis už Bažnyčią. Dievo žodžio klausytojai ir skaitytojai atpažįsta, kad tai yra tikroji dieviška tiesa, nes Dievo Dvasia paveikia jų širdis." Toks požiūris aiškiai išdėstytas keliuose kalvinistų išpažinimuose. [7] Kraštutinėje išraiškoje toks požiūris visiškai priešingas Augustino (kurį reformatoriai labai gerbė dėl kitų priežasčių) maksimai: „Aš nebūčiau patikėjęs Evangelija, jei jos nebūtų patvirtinęs Bažnyčios autoritetas." [8] Vis dėlto, du liudijimai papildo vienas kitą. Žmogiškos tradicijos autoritetas nors ir nėra pagrindinis tikėjimo pamatas, tačiau jis reikalingas kaip istorijos liudininkas, patvirtinantis Biblijos tikrumą ir kanoniškumą, taip pat jis yra svarbus ginklas kovoje su racionalizmu. Iš esmės tarp Biblijos ir Bažnyčios nėra antagonizmo, jei šį terminą vartojame teisinga prasme. Biblija ir Bažnyčia yra neatskiriamos. Bažnyčią įsteigė Kristus ir apaštalai per gyvą Dievo žodžio pamokslavimą. Bažnyčios pradininkai taip pat yra ir autoriai užrašyto Žodžio, kuris ir toliau nepaliaujamai apšviečia ir veda Bažnyčią, o Bažnyčia savo ruožtu nepaliaujamai saugo, gina, verčia į kitas kalbas, skleidžia ir aiškina Bibliją.
Liberalesnės reformatorių nuomonės apie Rašto kanoną ir įkvėptumą buvo paliktos nuošaly nuo šešiolikto amžiaus vidurio. Jas pakeitė konsoliduotos teologinės sistemos. Septyniolikto amžiaus evangelikų scholastika yra panaši į katalikišką viduramžišką scholastiką, kuri susistemino ir apibendrino patristinę teologiją. Skiriasi tuo, kad pirmoji remiasi Biblija, antroji - bažnytine tradicija. Liuteroniškoji ir kalvinistinė scholastika kovoje su Romos katalikybe išvystė kietą, mechanišką įkvėptumo teoriją, siekdama priešpastatyti neklystančią Knygą popiežiaus neklystamumui. Biblija buvo tiesiogiai prilyginta Dievo žodžiui, padiktuotam pažodžiui Šventosios Dvasios šventiems jos raštininkams. Buvo ginamas net klasikinis stiliaus grynumas ir tradicinio teksto vientisumas (įskaitant ir mazoretinį numeravimą), nepaisant akivaizdžiai prieštaraujančių faktų, atskleistų tyrinėjant senųjų tekstų kilmę ir istoriją. Buvo išskirtinai akcentuojama Rašto dieviškoji pusė, o žmogiškoji ir literatūrinė pusė ignoruojama ar net neigiama. Dėl šios priežasties protestantiškos scholastikos periodo egzegezei būdingas skurdumas. Biblija naudota kaip tekstų rinkinys pagrįsti jau suformuluotoms dogmoms, nekreipiant dėmesio į kontekstą, Senojo Testamento ir Naujojo Testamento skirtumus, į palaipsnį apreiškimo atskleidimą, kuris buvo susijęs su konkretaus periodo žmonių poreikiais bei gebėjimais suprasti.
Racionalizmas pagrįstai piktinosi tokiu protestantišku Biblijos raidės garbinimu. Jis pradėjo griauti vieną dogmą po kitos ir ėmėsi nuodugniai kritikuoti Bibliją ir kanoną. Racionalizmas neigė Rašto įkvėptumą (išskyrus atvejus, kai žvelgė į jį platesne prasme - kaip į bet kurį kitą įkvėptą genialų kūrinį) ir traktavo šią knygą paprasčiausiai kaip palaipsnę Izraelio ir ankstyvos krikščionių bažnyčios religinės dvasios evoliucijos išdavą. Racionalizmas kaltino Raštą dėl pateiktų klaidinančių faktų ir klaidingų mokymų, o stebuklus priskyrė legendų ir mitų sritims. Buvo suabejota, ar Mozė susijęs su Penkiaknygės užrašymu, abejota Dovydo psalmių autentiškumu, Saliamono kūriniais, antrojo Izaijo ir Danieliaus pranašystėmis ir kitomis Senojo Testamento knygomis. Racionalistai priskyrė poapaštališkam periodui (70-150 m.) ne tik Eusebijaus „antilegomenus", bet ir evangelijas, Apaštalų darbus, bendruosius laiškus ir kelis Pauliaus laiškus.
Vis dėlto vėlesnėje raidos stadijoje racionalizmas buvo priverstas atsitraukti ir padaryti keletą nuolaidų ortodoksijai. Evangelijų ir Apaštalų darbų kanoniškumas buvo įrodytas tolimesnių tyrinėjimų ir atradimų dėka. [9] Tiubingeno mokykla, pasižymėjusi griežčiausiu kritiškumu, visiškai pripažino keturių didžiųjų Pauliaus laiškų (romiečiams, korintiečiams (I-II), galatams) ir Jono Apreiškimo knygos apaštališką kilmę. Šis patvirtinimas yra svarbus, nes paminėtos knygos moko visų pagrindinių Evangelijos tiesų ir faktų, tuo pačiu griaudamos ir pačio racionalizmo pamatus. Krikščionybė yra saugi, kolei išsaugo evangelijų Kristų ir apaštalą Paulių su jo pripažintais laiškais.
Racionalizmas buvo radikali revoliucija, užtvindžiusi Europos kontinentą. Tačiau jis nėra vien tik negatyvus ir destruktyvus. Jis įnešė ir toliau teikia vertingą indėlį į biblinę filologiją, teksto kritiką ir gramatinę-istorinę egzegezę. Jis praplečia pažinimą apie biblinį kontekstą ir apie viską, kas susiję su žmogiškąja ir žemiškąja Kristaus ir krikščionybės puse. Savotiško uolumo ir moksliškumo dėka racionalizmas tobulina tokias disciplinas kaip kritinis įvadas į Bibliją, biblinė teologija, Kristaus gyvenimas, apaštalinis ir poapaštalinis amžius.
Minėtas indėlis į egzegetinės ir istorinės teologijos sritis turi išliekamąją vertę. Atradimai buvo pripažinti ir įtraukti į naująją evangelinę teologiją, kuri susiformavo konflikto su racionalizmu pasekoje tam, kad apgintų pozityvų krikščionišką tikėjimą išgelbėjimo doktrina ir dievišku apreiškimu. Konfliktas tęsiasi ir plečiasi, tačiau tiesa galiausiai triumfuos. Krikščionybė gali egzistuoti nepriklausydama nuo visų kritinių klausimų apie kanoną ar įvairių žmogiškų teorijų apie įkvėptumą, kitaip Kristus būtų pats užrašęs evangelijas ar padiktavęs apaštalams, taip pat pasirūpinęs originalių rankraščių ir įkvėptų vertimų stebuklingu išsaugojimu. Jo žodžiai „yra dvasia ir gyvenimas", o „kūnas nieko neduoda". Žmogiški samprotavimai ir kritika gali laikinai nutolti nuo Kristaus, tačiau galiausiai sugrįš pas Tą, kuris vienintelis teikia raktą, padedantį įminti istorijos ir žmogaus egzistencijos mįsles. Pasaulinio garso poetas J. V. Gėtė teigia:
„Nesvarbu, kiek žmogaus protas gali pasiekti intelektualios kultūros ir gamtos mokslų srityse, kiek išplėsti pažinimą platyn ir gilyn, tačiau jis niekada nepakils aukščiau virš tos moralinės kultūros, kuri šviečia evangelijose."
[1] Žr. kritinius įvadus į Bibliją, ypač Reuss, Histoire du Canon des Saintes Écritures, Strasbourg, 1863. Ch. XVI. p. 308 sqq.; Hunter's Engl. transl. (1884) p. 290 sqq.
[2] Apšvietos epochoje biblinis kriticizmas buvo skirstomas į aukštesnį (nagrinėjo teksto kilmę ir autorystę) ir žemesnį (tyrė rankraščius) (vert. past.).
[3] Įvade į Jokūbo laišką Liuteris rašo: „Tikras pamatinis akmuo (der rechte Prüfstein) visoms knygoms yra klausimas: „Ar Kristus yra jų vienintelė tema ir tikslas?", nes visas Raštas kalba apie Kristų (Rom 3). Apaštalas Paulius nenorėjo nieko žinoti išskyrus Kristų (1 Kor 2). Jei nemokoma apie Kristų, tai nėra apaštališka, nors rašytų pats Petras su Pauliumi; atvirkščiai, jei kur kalbama apie Kristų - tai apaštališka, nesvarbu ar kalbėtų Judas, Anas, Pilotas ar Erodas. Net velnias gali cituoti Raštą."
[4] Žr. taip pat jo komentarus apie Saros ir Hagaros alegoriją lotyniškame komentare Gal 3, 25 (Erl. ed. II. 252).
[5] Brentius, Flacius, Urbanus Regius, Magdeburgo centurijaus autoriai ir Chemnitzas.
[6] Nei viename liuteroniškame išpažinime nėra kanoninių knygų sąrašo, bet Susitarimo formulėje (p. 570) sakoma: Prophetica et apostolica scripta V. et N. T. yra unica regula et norma secundum quam omnia dogmata omnesque doctores aestimari et judicari opporteat.
[7] Antrame Helvetų išpažinime (1 ir 2 p.) ir Belgų išpažinime (art. 5) kalbama apie tradicijos ir Šv. Dvasios liudijimą, tačiau daugiausiai akcentuojama Šv. Dvasia. Galikanų išpažinime (art. 4) rašoma: „Mes žinome, kad šios knygos yra kanoninės ir jos mūsų tikėjimo tikrasis vadovas ne dėl susitarimo ar Bažnyčios pritarimo (non tant par le, commun a ord et consentement de l'eglise), o dėl liudijimo ir apšvietimo Šv. Dvasios, padedančios atskirti jas nuo kitų bažnytinių knygų, kurios nors ir yra naudingos, tačiau jomis negalime remti tikėjimo išpažinimo." Vestminsterio išpažinime (sk. I, 4) nustumiamas į šalį tradicijos liudijimas: „Šv. Rašto autoritetas, kuriuo reikia tikėti ir kuriam reikia paklusti, nepriklauso nuo jokio žmogaus ar Bažnyčios paliudijimo, bet vien tik nuo Dievo, Šv. Rašto Autoriaus (kuris pats yra tiesa); dėl šios priežasties jis turėtų būti priimtas, nes jis yra Dievo žodis." Pateikiami Rašto įrodymai: 2 Pt 1, 19.21; 2 Tim 3, 16; 1 Jn 5, 9; 1 Tes 2, 13, tačiau jie nekalba apie kanoną.
[8] Ego evangelio non crederem, nisi me moveret ecclesiae auctoritas (Contra Ep. Fundam., c. 5.). Čia katalikiškas principas priešpastatomas manichėjų erezijai. Iš tiesų Bažnyčios liudijimas reikalingas tik patvirtinti kai kurių knygų kilmės istoriją ir kanono susiformavimą.
[9] Dauguma racionalistų pripažino, kad Morkaus evangelija parašyta pirmoji, Petro pamokslų pagrindu. Mato autentiškumas buvo patvirtintas, atradus graikišką Barnabo tekstą, kuriame ši evangelija cituojama dukart, taip pat aptikus apaštalų Didache, talpinančią apie dvidešimt užuominų į evangeliją. Datuodami Jono evangeliją, Tiubingeno kritikai buvo priversti pakeisti datas iš 170 m. į 140 m., 120 m., o galiausiai į 110 m. (beveik Jono laikotarpis). Istorinis Apaštalų darbų knygos patvirtinimas atrastas kasinėjant Kipre ir Efeze, taip pat jo autentiškumą patvirtino patyręs jūrininkas, įdėmiai išnagrinėjęs Apd 27 skyriaus jūrininkystės detalių aprašymą. Apie tai žr. šios knygos I tomo XII sk. p. 569 sqq.; 715 sqq.; 731 sqq; 853 sqq.
Reformacija. Bendroji apžvalga (V d.)
_64x64_9de.jpg)
