Reformacija ir racionalizmas (I)
Romos katalikų bažnyčia Raštą ir tradiciją įvardija pagrindiniais tikėjimo autoritetais, labiau pabrėždama tradicijos svarbą, t. y. mokymą apie neklystančią bažnyčią, vadovaujamą neklystančio popiežiaus, kuris yra teisėjas, aiškinant tiek Raštą, tiek tradiciją [1].
Evangelikai išpažįsta, kad vien tik Raštas yra pagrindinis įstatymas, tačiau, nustatant jo tikrąją prasmę, pasitelkia tradiciją ir protą.
Racionalizmas iškelia žmogaus protą aukščiau Rašto ir tradicijos. Jis sutinka su Raštu ir tradicija tik tuo atveju, kai šie neperžengia žmogiško supratimo ribų. Racionalizmas protingumą ar suprantamumą paverčia patikimumo matu. Vartodami terminą „racionalizmas", turime omenyje tam tikrą teologinę sistemą ar tendenciją, o ne racionalią teologiją. Katalikai, ir tuo labiau protestantai, sutinka, kad protas pasitarnauja tikėjimui. Abi konfesijos yra suformavusios savas scholastines sistemas, derančias su ortodoksija. Krikščionybė pranoksta žmogaus protą, tačiau ji nėra prieš protą.
Tiek racionalizmo atstovai, tiek katalikų istorikai ir polemistai Reformaciją vadina racionalizmo motina, tačiau jie pažvelgia iš skirtingų taškų - pirmųjų santykis yra pagarbus, antrųjų - niekinantis abu judėjimus.
Teigiama, kad Reformacija žengė pirmą žingsnį link proto emancipacijos, kai išlaisvino mus nuo bažnyčios valdžios. Racionalizmas žengė antrą žingsnį - išlaisvino iš Biblijos valdžios. Racionalistas Lessingas, dažnai kritikavęs ortodoksiškąją liuteronybę, kalbėjo: „Liuteri, tu didis žmogus, bet daręs klaidų! Tu išlaisvinai mus nuo tradicijos jungo, bet kas išlaisvins mus nuo nepakeliamo raidės jungo! Kas galų gale atneš mums krikščionybę, apie kurią tu mus mokei ir apie kurią mokė Kristus?!"
Katalikai žengia dar toliau ir kaltina protestantizmą dėl visų šiuolaikinių revoliucijų ir net dėl ateizmo atsiradimo, jie pranašauja neišvengiamą protestantizmo žlugimą ir pabaigą [2]. Atsakant į tokį kaltinimą, reikėtų atkreipti dėmesį į nenuginčijamą faktą, kad modernus netikėjimas ir revoliucijos savo blogiausiame pavidale kilo daugiausiai katalikiškose šalyse kaip reakcija į hierarchinį ir politinį despotizmą. Žiaurus susidorojimas su Reformacija Prancūzijoje nuvedė į radikalų bažnytinės visuomeninės tvarkos nuvertimą. Katalikiškose šalyse - Ispanijoje ir Meksikoje - revoliucija tapo kone chroniška liga. Taip pat perdėtas supernatūralizmas katalikybėje provokuoja kai kurių išprususių protų netikėjimą.
Reformacija slopino Renesanso skepticizmą bei Vokietijos maištaujančių valstiečių ir Ženevos libertinų anarchistines tendencijas. Protingas tikėjimas yra geriausia apsauga nuo netikėjimo, o liberali valdžia - nuo revoliucijos.
Ryšys tarp Reformacijos ir racionalizmo yra istorinis faktas, tačiau jie susiję tiek, kiek teisingas intelektualinės laisvės panaudojimas susijęs su kraštutinumu ir piktnaudžiavimu šia laisve. Racionalizmas įtvirtina proto pranašumą prieš apreiškimą bei laisvę tiek nuo žmogiškos, tiek nuo dieviškos valdžios. Jis vienpusiškai išplėtojo negatyvųjį, protestuojantį, antipopiežišką ir antitradicinį Reformacijos faktorių, atmesdamas pozityvųjį evangelinį tikėjimą į apreikštąją Dievo valią ir Jo žodį. Racionalizmas neigia antgamtiškumą, stebuklus. Jis paviršutiniškai supranta nuodėmingumą bei kaltę ir iš esmės yra pelagijiškas. Tuo tarpu Reformacija atsistojo ant kito - augustiniškojo pamato, ji kilo iš giluminio tikėjimo nuodėmingumu bei atperkančios malonės būtinybe. Šios dvi sistemos, žvelgiant tiek iš teorinės, tiek iš praktinės pusės, yra priešingos. Visgi racionalizmo istorija neatskiriama nuo protestantizmo istorijos ir įmanoma atsekti intelektualinį giminingumą tarp šių judėjimų. Modernios krikščionybės epochoje racionalizmas yra tas pats, kas pirmų amžių bažnyčios laikais buvo gnosticizmas - privataus samprotavimo maištas prieš visuotinį tikėjimą ir bažnyčios ortodoksiją, teorinio pažinimo pervertinimas, bet taip pat ir pasitarnaujantis tyrinėjimo bei pažangos skatinimui. Racionalizmas nėra nei bažnyčia, nei sekta (išskyrus socinizmą ir unitarizmą), tai yra mokykla bažnyčios viduje, teisingiau, daug įvairių skirtingų mokyklų.
Racionalizmas iškilo septynioliktame amžiuje Anglijos bažnyčioje, tačiau tenai nebuvo toks įtakingas kaip deizmas, kuris iškėlė natūralią religiją prieš apreiškimo religiją. Nuo aštuoniolikto amžiaus vidurio racionalizmas buvo plėtojamas Europos kontinente, ypač protestantiškoje Vokietijoje (pradedant Lessingu (mirė 1781) ir Semleriu (mirė 1791)), ir palaipsniu užvaldė liuteronų ir reformatų bažnyčių sakyklas, kolei 1817 m. Vokietijoje pradėjo plisti pozityvaus Reformacijos tikėjimo prabudimas. Nuo tada prasidėjo rimtas konfliktas tarp pozityvaus ir negatyvaus protestantizmo, besitęsiantis ir šiandien.
1. Pirmiausia aptarkime bendro principo, pabrėžiančio proto vaidmenį, sąsają su Reformacija.
Reformacija protestavo prieš žmogišką autoritetą, gynė asmens sąžinės ir samprotavimo teisę, paskatino kriticizmo dvasią ir tyrinėjimo laisvę visose pažinimo srityse. Ji leido žymiai plačiau pasitelkti mąstymą religijoje nei katalikų bažnyčia, kuri reikalauja besąlyginio paklusnumo jos neklystančiam autoritetui. Tai buvo tikras žingsnis pirmyn, tačiau ši pažanga tobulai derėjo su tikėjimu į apreiškimą, kalbantį apie dalykus, kurie yra už laiko ir suvokimo ribų. Ką mes patys sužinojome apie pasaulio sukūrimą ar apie būsimą pasaulį, išskyrus tai, ką Dievas nusprendė mums apreikšti? Žmogaus protas gali įrodyti Dievo egzistavimo ir sielos nemirtingumo galimumą ir tikėtinumą, bet ne tikrumą ir būtinumą. Todėl išmintinga yra tikėti antgamtiniu Dievo liudijimu ir neišmintinga jį atmesti.
Reformatoriai ganėtinai laisvai pasitelkdavo mąstymą ir samprotavimą kovoje su bažnytine valdžia. Liuteris nesutiko atsižadėti savo idėjų Vormse, nes nė vienas nesugebėjo, remdamasis Raštu ir „nenuginčijamais argumentais“, įrodyti, kad jis klysta [3]. Nors protarpiais jis buvo linkęs pasinaudoti humanistų sąjūdžiu, kuriame reiškėsi skepticizmo ir racionalizmo tendencijos, tačiau visada sugrįždavo prie tikėjimo. Liuteris aštriai, lyg modernus racionalistas, išgyveno konfliktą tarp prigimtinio proto ir apreiškimo transcendentinių paslapčių. Jį kartais draskė abejonės ar net pagundos piktžodžiauti, ypač tada, kai kentė fizinius skausmus. Kitų guodėjui pačiam reikėjo paguodos; jis prašė draugų užtarti jį maldoje, kad atlaikytų antpuolius piktos dvasios, su kuria, jo teigimu, ne kartą turėjo asmeninių akistatų. Liuteris 1524 m. prisipažino, kaip būtų apsidžiaugęs prieš penkerius metus, tuo metu, kai kovojo su popiežiškais prietarais, jei Karlstadas būtų įtikinęs jį, kad eucharistija yra ne daugiau kaip duona ir vynas; kaip jam reikėjo, kad kas nors palenktų jį link racionalaus požiūrio, galinčio suduoti mirtiną smūgį transubstancijos ir mišių doktrinoms. Jis jautė, kad kiekviena jo išpažįstamo tikėjimo tiesa viršija žmogišką supratimą - Trejybės vienybė, inkarnacija, prigimtinė nuodėmė, išpirkimas Kristaus krauju, atgimimas per krikštą, Kristaus buvimas eucharistijoje, atsinaujinimas per Šventąją Dvasią, kūnų prisikėlimas. 1527 rugpjūčio 2 dieną, kai Vitenberge siautė maras, Liuteris rašė Melanchtonui, kai šis svečiavosi Jėnoje:
„Ilgiau nei savaitę esu apsuptas mirties ir pragaro, visas kūnas skausme, visas drebu. Beveik praradęs Kristų, patyriau audras nevilties ir pagundą piktžodžiauti Dievui. Bet Dievas, išgirdęs šventųjų maldavimus, pasigailėjo manęs ir ištraukė mano sielą iš giliausio pragaro. Nepaliauk meldęsis už mane, kaip ir aš meldžiuos už tave. Aš tikiu, kad panašią agoniją išgyvena ir kiti." [4]
Tokiuose išbandymuose ir pagundymuose jis vis stipriau įsitverdavo Šventojo Rašto ir tikėjimo, kuris gyvuoja ir be racionalių argumentų ir viliasi nevilties akivaizdoje. Komentuodamas pamėgtąjį Laišką galatams, jis teigia: „Tokia tikėjimo savybė - jis užspaudžia mąstymo gerklę ir pasmaugia žvėrį, kurio joks pasaulio kūrinys negali nugalėti. Tačiau, kaip? Jis laikosi Dievo žodžio tiesos net ir tada, kai tai atrodo kvaila ar neįtikėtina. Taip Abraomas nugalėjo savo paties samprotavimus, nes patikėjo Dievo žodžiu, pažadėjusiu jam palikuonį iš nevaisingos Saros."
Šios ir daugelis kitų ištraukų aiškiai atskleidžia Liuterio požiūrį. Jis atpažino savo priešą ir jį nugalėjo - tikėjimas nugalėjo abejonę. Gyvenimo pabaigoje jis vis labiau ir labiau panašėjo į konservatyvų bažnytininką. Jis atmetė mistinį mokymą apie vidinį žodį ir dvasią, primygtinai reikalaudamas paklusnumo Biblijos užrašytai raidei, net jeigu ji prieštarauja protui. Liuteris neatsirinkinėdamas aiškino, kad tiek Cvikau pranašų, maištaujančių valstiečių, anabaptistų paklydimų, tiek Karlštado ir Cvinglio radikalių pažiūrų priežastis yra žmogaus proto įžūlus įsiveržimas į tikėjimo sritį, ir baiminosi, kad tai pakenks tikėjimui. Jis taip pat pamiršo, kiek yra skolingas Erazmui, ir vadindavo šį Epikūru, Lukianu, abejotoju ir ateistu. Nors Liuteris vertino protą kaip Dievo dovaną, naudingą žemiškuose reikaluose, tačiau su dideliu įniršiu užsipuldavo jį, kai protas kėsindavosi užimti teisėjo vietą tikėjimo klausimuose.
Be abejonės galima teigti, kad tie, kurie norėtų paskelbti Liuterį racionalizmo tėvu, pirmiau turėtų visiškai atskirti jį nuo jo tikėjimo bei paneigti jo pamokslų, katekizmų ir himnų autorystę. Liuteris būtų sutikęs geriau dešimt kartų paaukoti protą nei atsisakyti tikėjimo.
Tarp reformatorių į racionalizavimą labiausiai linko Cvinglis. [5] Jis lavinosi ne vienuoliškos disciplinos ir mistikos aplinkoje kaip Liuteris, bet liberalios Erazmo kultūros dvasioje. Jį traukė ne mistika, o blaivus ir praktinis sveikas protavimas. Cvinglis visada rinkdavosi pačią aiškiausią Biblijos prasmę. Jis nesutiko su tuo, kaip katalikai paaiškindavo prigimtinio nuodėmingumo, kūdikių teismo ar Kristaus dalyvavimo eucharistijoje doktrinas. Jis nesibaimindavo naujoviškų pažiūrų, kurios šokiravo Liuterį ir net Kalviną. Visgi Cvinglis pagarbiai nusilenkė įkvėpto Dievo žodžio autoritetui ir neketino proto iškelti aukščiau jo. Cvinglio ir Liuterio disputas labiau lietė interpretacijos klausimus; anuomet jis pateikė stiprius egzegetinius argumentus, kuriuos vėliau pripažino geriausi liuteronų komentatoriai.
Kalviną galima vadinti geriausiu teologu ir egzegetu tarp reformatorių. Jis niekada neatsiliepė apie protą taip paniekinančiai kaip Liuteris, bet protui paskyrė apreiškimo tarno privalomąją pareigybę. Pasitelkęs savo genialią logiką, jis sukūrė tvarkingą protestantiškos ortodoksijos sistemą, kuri formavo prancūziškąją, olandiškąją, angliškąją ir amerikietiškąją teologiją ir kuri buvo tvirtai orientuota prieš racionalizmą tiek pat kaip ir prieš katalikybę. Kalvino ortodoksija ir disciplina neapsaugojo Ženevos bažnyčios nuo socinizmo aštuonioliktame amžiuje, tačiau dėl to jo negalime kaltinti, kaip ir Liuterio dėl racionalizmo Vokietijoje ar Romos katalikybę dėl Voltero netikėjimo. Bendrai žvelgiant, reformuotos bažnyčios Anglijoje, Škotijoje ir Šiaurės Amerikoje nebuvo užvaldytos racionalizmo taip, kaip Vokietijoje.
[1] „Aš ir esu tradicija" (la tradizione son io), - pasakė popiežius Pijus IX Vatikano I susirinkime, kuriame susirinkimų neklystamumas buvo pakeistas popiežiaus neklystamumu, prieštaraujant visuotiniams susirinkimams ir popiežiams, kurie oficialiai pasmerkė popiežių Honorijų III kaip eretiką-monoteletą. Žr. t. IV. 500 sqq.
[2] Tokį kaltinimą patvirtina kelios popiežių enciklikos: numanoma Pijaus IX Syllabus (1864) ir aiškai bet atsargiai Leono XIII Immortale Dei (1885), kurioje Reformacija apibūdinama (tiesiogiai neįvardijant) kaip „XVI a. kilusi pražūtinga ir apgailėtina revoliucinė tendencija, atnešusi sąmyšį į krikščionišką pasaulį ir sparčiai prasiskverbusi į filosofiją, o iš filosofijos - į visas kitas visuomenės sritis." Hasakas savo knygoje Dr. M. Liuther (Regensburg, 1881) atsiliepia: „Susitaikykite su Dievo bažnyčia, senąja motina bažnyčia, kuri aštuoniolika amžių saugojo amžinąją tiesą, kol kruvinas ateizmo ir socialistinių respublikų potvynis užliejo pasaulį kaip tikras Dievo teismas."
[3] „Scripturae sacrae testimoniis vel evidenti ratione" arba „evidentissimis rationibus"; vokiškai kartą jis pakartojo: „Durch Zeugnisse der heil. Schrift und durch helle Gründe". Žr. Köstlin II. 452 sq. ir 800. Iš šių žodžiai galima suprasti, kad Liuteris suteikė protui nepriklausomą poziciją šalia Rašto, tačiau kilus konfliktui tarp jų, jis visada rinkdavosi Rašto atramą.
[4] Briefe, ed. de Wette, III. 189: „Ego sane ... plus tota hebdomada in morte et inferno jactatus, ita ut toto corpore laesus adhuc tremam membris", taip pat žr. Liuterio laiškus Špalatinui, 1527 liepos 10 d. ir rugpjūčio 19 d., l.c. III. 187, 191.
[5] Liuteris tai ir turėjo omeny, kai Cvingliui Marburge pasakė: „Tu esi kitokios dvasios."
Reformacija. Benroji apžvalga (IV d.)
_64x64_9de.jpg)
