Po paminkštinimu ir milijonų kabių, radome medines grindis, kurios buvo suraižytos, nutrintos, tačiau jas dar buvo galima išgelbėti.
Kai susisiekėme su darbininkais, galinčiais atnaujinti grindis mūsų svetainėje, jie pasakė, kad tai truks šešias dienas ir nemažai kainuos. Pradėjome svarstyti, ar verta to imtis. Gal mes galėtume pagyventi ir su truputį nutrintomis, vinių subadytomis grindimis? Ar protinga didelę pinigų sumą išleisti vidaus remontui?
Ši dilema greitai peraugo į keblų klausimą - kiek patogus ir malonus turėtų būti krikščionio gyvenimas? Kaip išmintingai atrasti vidurį tarp kraštutinumų: kai žmogus susitapatina su vargšais ir yra linkęs kraustytis gyventi į San Salvadoro lūšną arba, priešingai, kaip Dievo malonės ženklą linkęs visur demonstruoti savo naująjį Lexusą. Kokiais kriterijais remiamės priimdami kasdienius sprendimus, kaip leisime savo laiką ir pinigus? Ką veiksime pavasario atostogų metu: vyksime į misijas ar į Disneilendą? O penktadienio vakarą skaitysime dvasinę knygą ar žiūrėsime televizorių ir valgysime picą?
Bėda tai, kad mes galime pateisinti bet ką, ką iš tiesų norime daryti. Ronas ir aš galėjome ginčytis, kad išleisti daug pinigų mūsų grindims pagražinti būtų neprotinga, arba tvirtinti, kad tai kaip tik yra geras namų priežiūros pavyzdys: kodėl mūsų vaikai negali augti tvarkingoje aplinkoje?
Svarstydami įvairias galimybes mes visada galime pasitelkti vieną jautrų žodį balansas. Paprastai mąstome, kad turime rasti balansą tarp kankinamo bereikalingo asketizmo ir švaistūniškos prabangos, tarp niūraus egzistavimo ir kvailų linksmybių. Tačiau ar to pakanka? Ar tai pasiekia šio konflikto gelmes?
Krikščionio laisvė leidžia mums ištirti šiuos argumentus net prieš mūsų sąžinę, tačiau, kad tai padarytume gerai, turime leisti spaudimui, kurį patiriame kasdieną, slėgti mus kaip įmanoma sunkiau. Taigi leiskime dviems kraštutinumams - lengvabūdiškai ekstravagancijai ir niūriam asketizmui - susikauti garbingoje kovoje.
Dievas taip pamilo...
Aš tikiu, kad galutinis Dievo planas mums yra nepaprastas džiaugsmas. Šventasis Raštas atskleidžia, kad džiaugsmas yra ir mūsų prigimtis, ir paskirtis. Ir kalbu ne vien tik apie dvasinį proto ar širdies džiaugsmą, bet ir apie jausmus.
Krikščionys, kilę iš kalvinistų, tokie kaip aš, nėra žinomi kaip krikščioniškos šeimos hedonistai, tačiau mes džiaugsmingai akcentuojame, kad visa, ką Dievas sukūrė, yra gerai. Taip, kūrinija krito, tačiau pradinė pasaulio šlovė yra pakankamai tvirta, kad galėtume suvokti ir mėgautis ja. Mes turime pakankamai teologinio pažinimo, kad galėtume mylėti ir rūpintis žeme - šia Dievo mylima žeme. Mes galime patvirtinti, kad mūsų kūnai ir kūrybingi protai patiria daug malonumų - taip mes tarsi apčiuopiame didingų Dievo brėžinių šiam pasauliui kontūrus. Apiplėšdamas save ir įsikūnydamas žmoguje, Jėzus tarsi paskelbė, kad ši kūrinija verta išgelbėjimo. Kitaip tariant, mūsų išgelbėjimo džiaugsmas yra įsikūnijimo džiaugsmas. Mes šloviname įsikūnijusį Žodį, atvėrusį vartus malonei, plūstančiai čia ir dabar.
Tuo pat metu mes žvelgiame į priekį - į galutinį šio pasaulio tikslą. Krikščionys tiki kūno prisikėlimu ir nauja kūrinija. Mes tikimės pasiekti ne tik dvasios ramybę ar sielų, atskirtų nuo kūno, išgelbėjimą. Visi kūriniai dejuodami laukia tos dienos, kai visa bus išgelbėta iš suirimo vergijos, kaip Laiško romiečiams 8 skyriuje sako Paulius. Dievas pasiruošęs į šlovę paimti ne tik sielas, bet ir kūnus: Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis, - rašoma Pirmojo laiško korintiečiams 15 skyriuje.
Taigi šio gyvenimo malonumai, kuriais mes džiaugiamės, yra tarsi būsimosios karalystės džiaugsmų atspindys. Skanus maistas, valgomas kartu su gerais draugais, tarsi praskleidžia uždangą ir leidžia žvilgtelėti į didžiąją Avinėlio vestuvių puotą. Kai mūsų kūnai pasveiksta nuo ligų ir mes vėl visa širdimi džiaugiamės, galėdami bėgioti ir juoktis, tai tarsi aliuzija į tą dieną, kai mes apsirengsime negendančiu drabužiu.
Dvasinės pratybos
Mes galime tikėti, kad pasaulis buvo sukurtas geras, o džiaugsmas yra mūsų likimas. Tačiau taip pat turime suvokti, kad gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Kaip mes galime pateisinti malonumus ir džiaugsmą, kai pasaulyje tokia netvarka? Paulius kviečia mus gedėti su gedinčiais; Jėzus ragina mus pamaitinti alkanus ir mokyti žmones. Kai turime tiek darbo, ar yra laiko linksmybėms?
Evangelikalai paprastai nedaug dėmesio skiria Gavėniai. Prieš keletą metų mes su vyru nusprendėme pasiūlyti vaikams šiuo metu ko nors atsisakyti ir skirti šį laiką savęs ištyrimui ir atgailai. Mes sukūrėme sau ambicingą planą: nusprendėme šešias savaites apsieiti ne tik be desertų ir saldumynų, bet ir, nepatikėsite, be televizoriaus!
Visų nuostabai, mūsų vaikams patiko ši kasmetė disciplina. Pirmomis dienomis jie skundėsi ir dejavo, tačiau taisyklių laikėsi. Tačiau kiek vėliau, atrodo, jie tiesiog instinktyviai pajuto, jog šis sąmoningas malonumų atsižadėjimas duos gerų rezultatų.
Mano patirtis rodo, kad tai yra būdas iš naujo atrasti principą: kai ko nors netenkame, tampame labiau dėkingi už tai, ką turime. Tai patvirtintų kiekvienas kada nors kentėjęs žmogus.
Pažinojau moterį, kuri, susirgusi vėžiu, džiaugdavosi kiekvieną kartą, kai išeidavo į lauką. Kai mano vaikai buvo maži, pamenu, džiaugdavausi kiekviena akimirka, kai galėdavau ramiai, aplinkui nešliaužiojant vaikams, pavalgyti. O po Gavėnios laikotarpio, Velykų rytą, mūsų vaikai iš naujo atrado, koks skanus yra šokoladas!
Tai mus moko dviejų dalykų. Pirma, suvokiame, kad džiaugsmas yra amžinas. Nesvarbu, kokie prasti būtų reikalai, Dievas visada gali pripildyti mūsų širdis džiaugsmo. Antra, atsisakant kai kurių malonumų, galima atrasti naujus, gilesnį malonumą teikiančius dalykus. Tikiuosi, kad mano vaikai atsimins tai, kai šias nesudėtingas dvasines pratybas pakeis kasdienės gyvenimo dilemos. Galbūt mano dukra supras, jog, atsispyrusi jauno, žavaus, bet moralinių įsitikinimų nepaisančio jaunuolio gundymams, ji atsisako kai kurių malonumų, bet taip ji atras didesnį džiaugsmą, išsaugodama dorumą ir švarią sąžinę.
Galiausiai, sąmoningas kokių nors dalykų atsisakymas - tai tarsi atsakas į nuolatinį Šventojo Rašto kvietimą nesusitapatinti su šiuo pasauliu. Visi Jono laiškai, jo raginimas atsižadėti pasaulio ir kalbos apie tamsos bei šviesos kovą mums primena, kad šis pasaulis nėra mūsų nuolatiniai namai. Žinoma, galima sakyti, kad Jonas rašė veikiamas baimės, kad pasaulį bet kurią akimirką gali užgriūti apokalipsė. Bet ar šiandien situacija kitokia?
Kai mes atsisakome kai kurių dalykų, kurių mums iš tiesų nereikia, arba malonumų, be kurių galime išgyventi, tai yra savęs lavinimas, tarsi svarmenų kilnojimas. Patys svarmenys nėra labai reikšmingi, tačiau jų kilnojimas stiprina raumenis ir, kai tau prireikia pakelti sofą arba vaiką, gali tai padaryti.
Jei mes mokysimės ištarti „ne" tam tikriems dalykams, atėjus laikui mes galėsime atsispirti pagundai arba, kai mūsų gyvenimą aptemdys sunkumai ir nesėkmės, turėsime stiprybės juos atlaikyti, ir tai mūsų nenugramzdins, nes dvasios raumenys jau bus išlavinti.
Mirtis ir prisikėlimas
Kur tokie pamąstymai mus veda? Ir kaip tai padėjo išspręsti dilemą, ką visgi mums daryti su grindimis?
Patinka mums tai ar ne, visi gyvenime patirsime įvairių periodų: kartais patirsime malonumą, kartais ko nors teks atsisakyti. Toks jau yra žmonių gyvenimas. Tai į mūsų širdis įskiepyta ir krikšto metu - mes esame kviečiami mirti ir prisikelti su Kristumi. Turime mokytis gyventi ir geresnėmis, ir paprastesnėmis sąlygomis, nes toks bus visas mūsų gyvenimas: aukštyn - žemyn, aukštyn - žemyn...
Sprendžiant konkrečias dilemas, padės Ekleziasto knygos 5 skyriuje užrašytos mintys. Įvertinęs turtų tuštybę, pranašas rašo: Štai ką mačiau: gera žmogui valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu, kurį jam Dievas paskyrė dirbti per visas jo dienas. Tai yra jo dalia. „Nustokite dejuoti, - sako pranašas. - Džiaukitės gera sveikata, mėgaukitės skaniu maistu, draugų kompanija, džiaukitės gražiais daiktais. Mokykitės pasakyti „ne", žinokite, kad ateis ir liūdesio laikas, būkite tam pasiruošę, bet džiaukitės tuo, ką turite. Tai - išmintis, kylanti iš tikėjimo, kad tarnaujame kantriam ir atleidžiančiam Dievui, kuris žino, kad mes esame dulkės. Esmė yra džiaugsmingai bei protingai pasirinkti ir leisti Dievui priartinti mus prie amžinojo džiaugsmo".
Kaip, manau, atspėtų bet kuris namo šeimininkas, mes pasidavėme remonto karštinei ir grindis visgi atnaujinome. Turėjome perstumdyti visus baldus, nukabinti užuolaidas, perdėlioti žaislus ir įvairius mažmožius. Dėl dulkių visa mūsų penkių asmenų šeima savaitei turėjo išsikraustyti iš namų. Grįžę dar bent tris dienas negalėjome sustatyti baldų į jiems skirtas vietas, nes mus įspėjo, kad viskas turi susistovėti, „sugyti". Dėl to mums teko gyventi su pianinu virtuvėje ir kalnais drabužių miegamajame, o vaikai miegojo rūsyje.
Tačiau, ištuštėjus kambariui, mes pajutome gaivą. Dėliodami daiktus atgal mes turėjome savęs paklausti, ar mums tikrai reikia kiekvienos mažos knygutės, antklodės ar meškiuko? Taigi didingas grindų projektas virto vertinga dvasine pamoka - mes iš naujo įvertinome tai, ką turime. Tai išmokė mus ir gilaus, nuoširdaus dėkingumo už mūsų nedidelius namus ir tai, kas juose vyksta. Dabar plaudama savo naująsias grindis aš mėgstu įsivaizduoti aukso gatves... Nusprendžiau staktas nudažyti baltai... su perlamutriniu blizgesiu.
Iš žrn. „Moody" (2003 m. sausis/vasaris)
vertė Raimonda Jašinauskienė
_64x64_9de.jpg)
