Bažnyčia kaip šeima

Kaip atrodytų bažnyčia, jei žodis „mes" būtų aukščiau už žodį „aš"?

Kiekvienas asmuo dvasiškai bręsta bendruomenėje. Žmonės, palaikantys ryšius su savo broliais ir seserimis vietinėje bažnyčioje, beveik visada geriau suvokia ir patys save.

Čia jie lavina gebėjimus sveikai bendrauti su Dievu ir kitais žmonėmis. Neverta tikėtis, kad čia nepatirsime konfliktų, bet bendruomenėje greičiau ir „pasveiksime". Ilgalaikiai santykiai paliudija, jog krikščionis gyvenime daro tikrą pažangą. Žmonės, kurie pasilieka bendruomenėje, auga. Tie, kurie išeina, neauga. Visi pažįstame žmonių, kurie apimti dvasinių klajonių. Neįmanoma jų gerai pažinti, nes atrodo, kad jie negali išbūti vienoje vietoje. Jie eina iš bažnyčios į bažnyčią, vengdami konfliktų ar ieškodami bendruomenės, kurioje jie jaustųsi geriau. Tačiau panašiai kaip medžiai, kurie vis persodinami iš vienos vietos į kitą, tokie dvasiniai klajūnai negali įleisti šaknų ir retai kada subrandina vaisių savo krikščioniškame gyvenime.

Nors esame girdėję apie bažnyčių JAV dvasinį augimą, tačiau ir čia bažnyčią lankantys žmonės nėra linkę labai įsipareigoti savo vietinei bažnyčiai. Kai kurie žmonės bėgioja iš vienos bažnyčios į kitą, kiti bažnyčios atžvilgiu laikosi santūriai: jiems svarbiausia asmeninis gyvenimas, o tik po to - bažnyčia.

Sociologai intensyviai tyrinėjo sparčiai plintantį socialinių įgūdžių ir tikro bendruomeniškumo trūkumą, vis dažniau išryškėjantį Amerikoje ir jos bažnyčiose. Jie padarė išvadą, kad iš esmės mes esame individualistinė visuomenė, besiorientuojanti į asmeninį pasitenkinimą, didžiausią dėmesį sutelkianti į save, nei bet kuri kita kultūra ar žmonių grupė pasaulio istorijoje. Būtent toks individualizmas, tas primygtinis reikalavimas, kad asmens teisės ir pasitenkinimas turi būti iškeltas aukščiau nei grupės, kuriai jis priklauso, ir kelia didelį pavojų mūsų gebėjimui palaikyti ryšius ir drauge augti taip, kaip to nori Dievas.

Kaip prieš dešimtmetį pastebėjo Džordžas Barna, Amerikos krikščionys yra visiškai įsitikinę, kad „dvasinė šviesa ateina veikiau atkakliai gilinantis, nei įsipareigojant tikinčiųjų grupei". Tikėjimas siejamas tik su „mano" poreikiais: nuostabus Dievo planas man, mano dvasinės dovanos, Dievas atsako į mano poreikius, gelbsti mano santuoką...

Kultūra apiplėšė Kristų. Nuostabų išgelbėjimo Dievą mes padarėme dievišku psichoterapeutu, kuris padeda kiekvienam krikščioniui atskirai asmeniniuose ieškojimuose, siekiant dvasinio pasitenkinimo ir pažįstant save. Tad visiškai nenuostabu, kad dėl menkų įsipareigojimų bažnyčiai dvasinis gyvenimas ir sunyksta.

Visų pirma - grupė

Pirmųjų krikščionių požiūris buvo visiškai kitoks. Pirmieji Jėzaus pasekėjai buvo įsitikinę, kad svarbiausia yra grupės, bendruomenės interesai. Tai yra: aš, kaip atskiras asmuo, tapsiu toks, kokį Dievas nori mane matyti, kai už mano tikslus, troškimus ir kitas reikmes bus svarbiau tai, ką Dievas daro per savo tautą, vietinę bažnyčią. Pirmojoje bažnyčioje tikinčiajam buvo svarbiau bendruomenė, o ne asmuo. Toks požiūris, kai grupės interesai laikomi aukščiau už individo, buvo būdingas ne tik krikščionybei. Stiprios grupės vertybės apibrėžė  platesnį socialinį senovės pasaulio vaizdą ir charakterizavo žydų, krikščionių, taip pat ir pagonių gyvenimą. Štai koks antrojo amžiaus istoriko Juozapo Flavijaus požiūris į tai, kas vyko Jeruzalės šventykloje: „Aukos ir maldos už bendruomenės gerovę turi būti svarbesnės nei tos, kurios yra už mus pačius, nes mes esame gimę bendrystei. Ir tas, kuris laiko tai aukščiau už savo asmeninę naudą, Dievui yra ypatingai priimtinas".

Prisiminkime ir Kartaginos vyskupą Kiprijoną (apie 250 m. po Kr.) ir jo komentarą apie maldą, kurios Jėzus mokė savo mokinius: „Labiausiai už viską Taikos Viešpats ir Vienybės Mokytojas nenorėjo, kad kai meldžiamasi atskirai, asmeniškai, žmogus melstųsi tik už save. Mes nesakome: „Mano Tėve, kuris esi danguje" ar „Kasdienės duonos duok man šiandien", ir nė vienas neprašo, kad tik jo kaltės būtų atleistos ir jis vienintelis nebūtų gundomas ar kad tik jis būtų saugomas nuo pikto. Savo maldoje prisimename grupės poreikius ir melsdamiesi prašome ne tik už kurį vieną, bet už visus žmones, nes mes, visa žmonija, esame viena".

„Mes, visa žmonija, esame viena" - vargu ar galime geriau nei Kiprijonas tai nusakyti... Dar daugiau, ankstyvosios krikščionių bendruomenės buvo išskirtinė stiprių grupių klasė. Ne vieną šimtmetį istorikai vargo, bandydami nustatyti, kokią vietą pirmieji krikščionys užėmė to laiko socialiniame gyvenime. Gal bažnyčios buvo panašios į žydų sinagogas, gal į graikų - romėnų savanoriškas organizacijas ar dar į ką nors?

Kaip paaiškėjo, santykius, aprašytus Naujojo Testamento laiškuose, turbūt geriausiai paaiškina Viduržemio jūros regiono šeimos modelis. Daugeliui mūsų pažįstami giminystės terminai (brolis, sesuo, Tėvas, vaikas, paveldėtojas) daug kartų minimi Naujajame Testamente. Bažnyčios Tėvų raštuose šeima taip pat yra vyraujanti metafora krikščionių socialinei struktūrai apibūdinti.

Kad geriau suprastume esminį skirtumą tarp senovės ir dabartinės šeimos sistemų, prisiminkime maždaug prieš dešimtmetį labai populiarų filmą, įspūdingąjį „Titaniką". Rouzė yra aukštuomenės mergina, susižadėjusi su arogantišku, nemaloniu tipu, kurio ji nemyli. Įsimintinoje scenoje Rouzės motina primena jai, kad suplanuotos vedybos yra  puiki partija ir šeimos labui tai geriausia. Rouzės tėvas, ko gero, mirė iššvaistęs turtus, todėl Rouzės motinai ir visai jos šeimai artėjančios vedybos yra vienintelė viltis susigrąžinti turtą ir išsaugoti socialinę padėtį. Rouzė yra susižadėjusi su žmogumi, kurio neapkenčia, - kad tik jos šeimai ir artimiesiems būtų garantuota garbinga ateitis.

Tačiau vieną vakarą laivo denyje Rouzė sutinka vargšą vaikiną, vardu Džekas, ir šio susitikimo metu užsimezga romantiška meilės istorija, kuri tampa pagrindine siužeto linija. Rouzė myli Džeką, tačiau ji susižadėjusi su kitu, labai nepatraukliu vyru, už kurio įsipareigojusi ištekėti šeimos labui. Ką pasirinks Rouzė? Žinoma, Džeką! Jei Rouzė būtų pasirinkusi kitaip, filmas paprasčiausiai nebūtų taip paveikęs milijonų žiūrovų, stebėjusių šią tragišką istoriją. Mūsų visai nejaudina galima socialinė drama, su kuria susidurs Rouzės šeima ir artimieji. Mes labiau pritariame veikėjos asmeniniam pasitenkinimui. Žiūrėdamas šį filmą, beveik girdėjau žiūrovų mintis: „Pamiršk šeimos laimę! Negalvok apie motinos norus! Mesk tą turtingą pašlemėką! Klausyk savo širdies! Rinkis Džeką!"

Jei šis „Titanikas" būtų parodytas pirmame amžiuje Izraelyje, žiūrovai būtų pasibaisėję, kad Rouzė apskritai svarstė šį klausimą ir savo šeimos ir artimųjų gerovę ketino paaukoti dėl abejotino savo pasitenkinimo. Jie manytų, kad Rouzės romanas su Džeku yra rizikingas ir kvailas. Pirmųjų amžių žydai, taip pat ir krikščionys, būtų tikėjęsi, kad Rouzė ištekės už turtingo vyro, jei tik toks susitarimas galėtų išsaugoti giminės garbę ir socialinę padėtį.

Rūpestis šeima

Ankstyvosios krikščionybės raštuose aptinkame pasakojimų, kaip senovės krikščionys laikydavosi šeimos vertybių. Pavyzdžiui, maždaug apie 250-uosius mūsų eros metus mažoje Tienos gyvenvietės, esančios visai netoli romėnų didmiesčio Kartaginos, Šiaurės Afrikoje, bažnyčioje atsitiko nuostabus dalykas - į Kristų atsivertė aktorius. Mes nežinome jo vardo, bet pavadinkime jį, tarkim, Marku. Marko atsivertimas Tienos bažnyčioje sukėlė sumaištį.

Teatro vaidinimai antikos laikais paprastai buvo skiriami pagonių dievui ar deivei ir dažnai būdavo didesnės viešos religinės šventės dalis. Įprastas dalykas būdavo ir ištvirkimo scenos. Visa tai ankstyvajai bažnyčiai atrodė bjauru ir kėlė nerimą. Krikščionių vadovai, tokie kaip Tertulianas, atvirai pasisakydavo prieš tai, kad krikščionys eitų į teatrą: „Kodėl manoma, kad teisinga yra žiūrėti į tai, ką negarbinga daryti? Kaip yra, kad dalykai, kurie suteršia žmogų, išeidami iš jo burnos, nelaikomi bjauriais, kai įeina per jo akis ir ausis, nors akys ir ausys yra dvasios patarnautojos? Teatras turėtų būti uždraustas, nes uždrausta turi būti nešvankybė".

Taigi, kai trečiame amžiuje Kartaginoje aktorius atsivertė į Kristų, bažnyčia pareikalavo, kad jis atsisakytų savo profesijos. Markas taip ir padarė. Tačiau tada šis naujatikis susidūrė su ekonomine dilema, nes neteko gerai apmokamo darbo. Taigi, užuot vaidinęs pats, Markas atidarė aktorių mokyklą. Tai Marko draugams krikščionims sukėlė didelį nerimą, - yra išlikę jo pastoriaus, susirašinėjusio su bažnyčios vyskupu, laiškai, kurie įrodo, kad bažnyčia tikrai siekė išsaugoti grupės vertybes.

Marko pastorius, Eukratijus, savaime suprantama, stebėjosi, kaip Markui gali būti priimtina kitus mokyti to, kas jam pačiam daryti uždrausta. Tačiau, norėdamas sekti Jėzumi, Markas jau buvo paaukojęs milžinišką auką, tad Eukratijus rašė savo dvasiniam vadovui Kiprijonui iš Kartaginos, klausdamas: „Ar toks žmogus gali likti mūsų bendruomenėje?"

Kiprijono atsakymas dėl Marko buvo nedviprasmiškas: „Toks Marko elgesys nesuderinamas su pagarba Dievo didybei ir su Evangelijos mokslo laikymusi, nes toks pažeminimas ir gėda gali suteršti gerą bažnyčios vardą ir jos garbę".

Žodžiu, jokių kompromisų. Jokių dramos mokyklų. Markas vėl turi rinktis: arba palikti bažnyčią, arba mesti savo darbą.

Š
iame pasakojime itin ryškios stiprios grupės vertybės. Kiprijonas įsitikinęs, kad „geras bažnyčios vardas ir jos garbė" turi būti svarbiau už Marką ir jo aktorių mokyklą. Markas, iš savo pusės, turi apsispręsti dėl bažnyčios ir dėl savo profesinės ir finansinės ateities.

Tai, kaip Kiprijonas sprendžia Marko problemą, prieštarauja šiuolaikiniam socialiniam jautrumui, nes asmens poreikius ir tikslus esame linkę laikyti aukščiau nei grupės, kuriai jis priklauso, perspektyvas. Tačiau ir laikydamasis tokių nepalenkiamų į grupę orientuotų įsitikinimų, Kiprijonas vis dėlto supranta, kad Markas patirs sunkumų. Kiprijono pastabos rodo, kad jis ne tik aklai siekė asmeninio šventumo, bet ir nuoširdžiai rūpinosi tais, kurie dėl bažnyčios keliamų moralinių reikalavimų gali prarasti pragyvenimo šaltinį. Trumpai tariant, Kiprijonas parašė pastoriui Eukratijui, kad bažnyčia turi pasirūpinti materialiais Marko poreikiais: „Jo reikmės gali būti patenkintos, kaip ir tų, kurie remiami iš bažnyčios atsargų... Atitinkamai turite daryti viską, kad patrauktumėte jį nuo šios nedoros ir gėdingos profesijos į nekaltybės kelią, prie tikrojo gyvenimo vilties. Tepasitenkina jis bažnyčios parūpinamu maistu, kuris gal bus ir kuklesnis, bet sveikesnis".

Be to, Kiprijonas baigia laišką pažadėdamas Eukratijui, kad, jei vietinei bažnyčiai Tienoje pritrūks lėšų atsakyti į pagrindinius Marko poreikius, padės Kiprijono bažnyčia: „Tačiau jeigu jūsų bažnyčia neturi galimybių išlaikyti tuos, kurie vargsta, jis gali atvykti pas mus ir gauti tai, ko reikia: maisto ar drabužių".

Kiprijonas užtikrino, kad bet kuriam broliui ar seseriai, kurių finansinę padėtį neigiamai paveiks jų noras sekti Jėzų, bažnyčia pasitarnaus kaip ekonominio saugumo tinklas. Kodėl? Todėl, kad bažnyčia buvo šeima, o būtent taip senovėje ir elgėsi šeimos.

Įsitikinimas, kad bažnyčios nariai turi patenkinti vieni kitų materialius poreikius, neabejotinai yra vienas svarbiausių, suvokiant Naujojo Testamento bažnyčią, kaip šeimą: Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį, - kaip jame pasiliks Dievo meilė? (1 Jn 3, 17).

Sena, bet nauja bendruomenė

Ar galima biblinę tikros krikščioniškos bendruomenės viziją, kurią atspindi stipri grupė ir netiesioginis šeimos modelis, būdingas ankstyvajai bažnyčiai, atkurti mūsų bažnyčiose? Manau, kad galima, jei tai kruopščiai apgalvosime ir jautriai pritaikysime mūsų kultūriniam kontekstui.

Pirma, aš laikausi požiūrio, kad krikščioniška bendruomenė yra aiškus tarpusavio santykių, o ne institucijos, modelis, su kuriuo dažnai asocijuojasi žodis „bažnyčia". Iš tiesų man atrodo, kad mūsų, vakariečių, antipatija bažnyčios, kaip stiprios grupės, idėjai kyla iš patirties, kad bažnyčia visų pirma yra institucija. Pirmiesiems krikščionims priklausyti vietinei bažnyčiai reiškė įsilieti, įsipareigoti žmonių grupei, o ne gerai suplanuotai struktūrai, kurioje vykdoma kolektyvinė vadyba ir siekiama narių skaičiaus augimo. Todėl pirmas ir svarbiausias dalykas yra tai, kad turime sugrįžti prie suvokimo ir praktikos, kad bažnyčia yra bendruomenė, kurioje itin svarbūs santykiai.

Kad ir koks įkvepiantis būtų pateiktas pavyzdys, vienu svarbiu aspektu jis tikriausiai yra išskirtinis. Daugelis mūsų nepriklauso bažnyčių bendruomenėms, kuriose sprendimus priima oficiali bažnyčios valdžia. Šeimos tipo bažnyčia, vertinanti grupės interesus, augs neformaliai, tiesiog gyvenant įprastą gyvenimą. Jei mokysimės bendruomenėje spręsti konfliktus, dalinsimės pergalėmis, padėsime vienas kitam ištverti skausmus ir sunkumus, su kuriais neišvengiamai susidurs krikščionys, jei būsime apsisprendę kartu tai ištverti iki galo, tai užaugins ir subrandins vaisius.

Antra, įsipareigoti, pasišvęsti tokiai grupei turi apsispręsti kiekvienas narys. Tai negali būti „nuleista iš viršaus". Ir šį sprendimą reikia atnaujinti beveik kiekvieną dieną. Mūsų minėtas Markas, tiesą sakant, neturėjo pasirinkimo: jis galėjo arba sutikti su bažnyčios reikalavimais, arba išeiti iš bendruomenės. Mes turime daugiau alternatyvų. Mes galime paprasčiausiai išeiti iš vienos bažnyčios ir pradėti lankyti kitą. Tačiau verčiau yra nuspręsti pasilikti. Nes pasiliekantys žmonės auga. Ir dar - pasiliekantys žmonės padeda augti kitiems. Tačiau turime tam ruoštis: kiekvieną kartą, kai susiduriame su kultūrinėmis įtampomis, visuomenės spaudimu, kuris įsuka mus į emocijų sūkurį ir tarsi rėkte rėkdamas spaudžia pasielgti kitaip, mes turime apsispręsti pasilikti.


Iš žrn. „Christianity Today" (2010 m. gegužės mėn.)
vertė Jurga Domarkaitė

 

Bendrinti: