Braziliškos pamokos

Brazilija, Amazonės džiunglės - nuostabiai Dievo sukurta gamta, kurioje gyvenantiems žmonėms reikia nešti žinią apie Jo meilę. Bet apie viską nuo pradžių.Brazilijoje praleidau šešias savaites. Teko pažinti ir mokytis suprasti tikrai kitokią tos šalies kultūrą ir gyvenimo būdą. Pabuvau ir tikrų tikriausioje vienos savaitės trukmės misijoje, nors buvo planuotos dvi misijos kelionės, tačiau dėl portugalų kalbos žinių stokos į vieną iš jų manęs nepriėmė (žinojau tik šios kalbos pagrindus, o vertėjo nebuvo). Bet dėkoju Dievui ir už tą vieną savaitės trukmės misijų kelionę, nes nuo pat pirmų studijų metų (studijavau ir baigiau mediciną) tai buvo mano svajonė, kuriai buvo lemta išsipildyti.

Brazilija - didelė didelių kontrastų šalis. Vieną šalia kito gali matyti prabangų daugiaaukštį namą su baseinais, sporto klubais ir pan., ir lūšnyną, kuris yra kaip atskira respublika ar miestas su savo tvarka ir taisyklėmis. Tai šalis, kurioje yra 26 skirtingos „šalys", regionai, turintys skirtingą savo istoriją, kultūrą, skiriasi ir žmonių bendravimo būdas.

Brazilija šiuo metu išgyvena naujų evangelinių bažnyčių kūrimosi laikotarpį. Jos kuriasi ir auga labai greitai (turbūt dėl ten gyvenančių žmonių temperamento ir atviro būdo). Tačiau reikia būti atsargiam - daug naujų bažnyčių klaidingai moko ir interpretuoja Dievo žodį, kalba tik tai, kas yra gera ir malonu girdėti nuodėmingai žmogaus prigimčiai. Pavyzdžiui, dažnai skelbiama, jog jei tikėsi Dievu, niekuomet nesirgsi, būsi finansiškai aprūpintas, turėsi viską, ko trokšta tavo širdis, - lyg Dievas būtų tas džinas, išlendantis iš buteliuko, mums jį patrynus, ir pildantis visus mūsų norus bei užgaidas. Žinoma, tai vilioja ir traukia žmonių sielas, bet jų viltys vėliau dūžta, supratus, kad nevyksta taip, kaip buvo žadėta...
 

Mūsų "namai" amazonės džiunglėse

Misijų gyvenimas taip pat nestovi vietoje. Kaip sako vietiniai misionieriai, Brazilija yra šalis, šiuo metu vykdanti daugiausia misionieriškos veiklos pasaulyje, pranokstanti net JAV. Misijų organizacijos stengiasi pagelbėti ir nešti Evangelijos žinią atskirtyje nuo civilizuoto pasaulio gyvenantiems žmonėms, įsikūrusiems Amazonės džiunglėse, kurių gyvenimas visiškai priklauso nuo upės. Pabuvojus keliose taip gyvenančiose bendruomenėse,  teko išmokti pamoką, kad misionierių gyvenimas iš tikrųjų nėra lengvas.

Misijų kelionę, kurioje dalyvavau ir aš, organizavo nuo 1955 metų veikianti organizacija „Asas de Socorro" („Išgelbėjimo sparnai"). Man pasirodė įdomus organizacijos pavadinimas „Išgelbėjimo sparnai": kodėl sparnai? Jie čia minimi todėl, kad labai dažnai pasiekti bendruomenes, ypač įsikūrusias Amazonės regione, gali būti ne tik labai pavojinga, bet ir beveik neįmanoma. Stengiantis didelius atstumus įveikti keliaujant laivais (apie automobilius čia tenka pamiršti), kelionės gali užtrukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių ar net mėnesių, todėl labai dažnai ši organizacija naudojasi specialiais lėktuvėliais. Ši organizacija teikia pagalbą ir vykdo įvairias higienos, sveikatos ir švietimo programas. Nešant Evangelijos žinią, stengiamasi kovoti su dideliu kūdikių mirštamumu, tropinėmis ligomis, žemu vaikų ir suaugusiųjų išsilavinimo lygiu, nedarbu, prostitucija ir daugeliu kitų problemų.

Amazonės regione yra apie 37 tūkstančius nuo civilizacijos atskirtų bendruomenių. Jos yra labai įvairaus dydžio: arčiau didmiesčių esančiose bendruomenėse gyvena net po kelis tūkstančius gyventojų, o bendruomenėse, įsikūrusiose giliai džiunglėse - vos 50-100 žmonių.

Šiaip ar taip darbo yra tikrai nemažai, ir svarbu jį gerai organizuoti. Todėl kiekvienais metais ši organizacija paruošia planą: kada, kiek laiko, kokiu būdu ir kokia komanda į kokias bendruomenes keliaus. Komandos sudaromos iš savanorių gydytojų, odontologų, medicinos seselių, kartais psichologų, mokytojų ir tiesiog žmonių, norinčių padėti. Svarbu, kad komandoje būtų ir tikinčių žmonių, kad būtų skelbiama Evangelija ir kuriamos bažnyčios.

Norint vykti į misijas, nebūtina turėti aukštojo išsilavinimo ar būtinai būti gydytoju, pastoriumi, psichologu ar dar kuo nors. Misijoje visuomet atsiras niša, kurią reiks užpildyti, kiekvienas atras SAVO misiją, tereikia tik plačiai atverti savo fizines ir širdies akis.
 

Nors portugalų kalbos gerai nemokėjau, vaikai mane puikiai suprato, o kartais ir pamokydavo.

Mūsų komandoje buvo 32 savanoriai: 2 odontologai, 2 gydytojai, 4 medicinos seserys, 2 studentės (viena studijuojanti odontologiją, kita - mediciną), 2 pastoriai, 2 virėjos, kurios gamino nuostabų maistą, 2 laivo kapitonai, 1 moteris, atsakinga už tvarką laive, ir dar 15 savanorių. Dauguma šių žmonių priklausė vienai Amazonės regiono baptistų bendruomenei, kuri vykdo evangelizacinį projektą „Projeto Amar" („Meilės projektas"), kita nemaža grupė žmonių buvo iš Rio De Žaneiro baptistų bažnyčios.

Daugumai mūsų tai buvo pirmoji misinė kelionė, todėl pradžioje visi buvome kiek išsigandę, nes neturėjome patirties misijose, ir su tam tikra baime laukėme, o kas gi dabar bus? Kaip viskas vyks? Ką aš ten darysiu? Ar galėsiu kuo padėti? Manau, šis jausmas mus ir suvienijo: kai kelionės pradžioje pradėjome dalintis savo lūkesčiais ir mintimis, supratome, kad vis dėlto esame ne vieni, kad esame komanda, besiruošianti dirbti vienam tikslui.

Pirmąją naktį praleidę laive prieplaukoje, ankstų rytą pajudėjome savo kelionės tikslo link. Beje, tai buvo pirmoji, bet ne paskutinė, mano naktis praleista hamake - taip miegojome ir visas kitas naktis. Jaučiausi lyg būčiau savo motinos įsčiose, - na bent taip aš įsivaizduoju... Planavome aplankyti 2 bendruomenes, tačiau Dievas buvo mums numatęs kitą kelią.

Toji savaitė, kai mes keliavome, buvo kiek kitokia: kiekvieno mėnesio pirmąją savaitę Amazonės bendruomenių gyventojai keliauja į didesnius miestus atsiimti atlyginimų, pašalpų ir apsipirkti, tad gyvenimas bendruomenėse lyg ir sustoja: mokyklose pamokos nevyksta, vietinės seselės neteikia medicininės pagalbos... Kaimeliai tiesiog ištuštėja, nes tokia kelionė į didesnį miestą paprastai trunka apie savaitę. Deja, mes to nežinojome.

Po parą laiko trukusios kelionės laivu, atvykę į pirmąją bendruomenę „Vila Uniao" („Susivienijimo miestas"), kurioje paprastai gyvena apie 10 šeimų (maždaug 50 gyventojų), suradome vos 4 čia likusius žmones. Tad čia neužtrukome - palikę šiek tiek Biblijų, drabužių ir kitų reikmenų, tęsėme kelionę antrosios plane numatytos bendruomenės „Roca" („Verpstė") link. Ji buvo įsikūrusi už maždaug 4-5 valandų kelio. Ši bendruomenė taip pat buvo apytuštė, tačiau darbo čia atsirado daugiau, nes ir žmonių buvo likę daugiau. Pasivaikščioję po bendruomenės teritoriją, susipažinę su žmonėmis ir jų poreikiais, išsikrovėme mantą ir pradėjome dirbti: įkūrėme odontologų kabinetą, gydytojo konsultacijų, procedūrinį kabinetą, vaistinę, drabužių ir batų „turgelį". Vėliau čia atvyko žmonių iš netoliese esančios bendruomenės, kurie paprašė mūsų, medikų, sėsti į mažą valtelę ir nuplaukti pas juos - ten buvo pacientų, kurie negalėjo pas mus atvykti patys.

Visos misijos kelionės metu visgi stebėjausi, kokie sveiki yra Amazonės džiunglių gyventojai. Tikėjausi sunkių ligų, užkrėstų žaizdų, įvairių infekcijų, o iš tiesų pagrindiniai jų nusiskundimai buvo galvos, gerklės ir nugaros skausmas (dėl sunkaus fizinio darbo), ir tik paprastai apžiūrėjus - nieko rimto negali įtarti. Galbūt atlikus išsamesnius tyrimus, būtume galėję patvirtinti arba paneigti daugiau diagnozių, tačiau tokia jau gydytojų misionierių dalia - tenka naudotis paprastomis priemonėmis: stetoskopais, arterinio kraujo spaudimo matuokliais, termometrais, savo rankomis, akimis ir galva. Pacientų praktiškai neįmanoma nusiųsti į didesnes klinikas atlikti ultragarso, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimų. Tačiau iš tikrųjų nesusidūrėme su žmonėmis, kenčiančiais nuo arterinės hipertenzijos, cukrinio diabeto ar kitų lėtinių susirgimų, dažnai kankinančių didmiesčių gyventojus. Amazonės regiono žmonės iš tiesų gyvena sveikai: daug juda, sveikai maitinasi - valgo daug šviežios žuvies ar sumedžiotų aligatorių mėsą, o džiunglių vaisių įvairovę sunku net nusakyti. Ačiū Dievui, kad jie tai turi!

Tos dienos darbą baigėme klausydami pamokslo, melsdamiesi bei šlovindami drauge su bendruomenės gyventojais. Na o vėliau kai kurie iš mūsų buvo pakviesti užeiti pas vietinius į svečius. Buvo nepaprastai įdomu pamatyti, kaip tie žmonės gyvena, ir, tiesą sakant, tai, ką pamatėme, labai nustebino: jie turėjo šaldytuvus, televizorius, gerus baldus ir pan. Jų bendruomenėje yra med. punktas, mokykla ir net parduotuvėlė. Tačiau vėliau sužinojome, kad taip yra ne visur, gyvenimas labai priklauso nuo bendruomenės, kurioje gyveni.
 

Odontologai bendruomenėse turėjo daugiausia darbo

Paskutinėje bendruomenėje, į kurią nuvykome to net neplanavę (laivo kapitonas pasakė, kad plaukiant giliau į džiungles, rasime bendruomenių, kurioms tikrai reikia mūsų pagalbos), pamatėme visiškai kitokį vaizdą. Bendruomenė vadinosi „Nova Esperanca" („Nauja viltis"). Ir išties naujos vilties jiems labai reikėjo ir tebereikia. Tai buvo primityvi, labai primityviai gyvenančių žmonių bendruomenė: kai kurie namai - mažos lūšnelės su šiaudiniais stogais, o jose - vos keli baldai. Žmonės neturi jokio išsilavinimo, kalba ir supranta labai primityviai. Apsidairius aplinkui - lyg ir jokios vilties, jokio vietinio „verslo". Nėra ir mokyklos ar mokytojo vaikams, nieko... Vienintelė tos bendruomenės vaikų ateitis - užaugti ir toliau daugintis... Ir taip iš kartos į kartą.

Tų žmonių paprastumas stebino. Kaip sakoma, kas nedaug turi, tam nedaug ir reikia. Tai ypač buvo akivaizdu bendraujant su vaikais: iš visų jiems atvežtų dovanėlių, jie rinkosi mažiausias ir paprasčiausias, dalijosi vieni su kitais tuo, ką turi ir gauna, nepavydėjo, nesimušė, nesipyko. Ką tik iš šaldytuvo laive išimtas šaltas vanduo ar sultys jiems buvo lyg stebuklas ir nepaprasta atgaiva - tie vaikai nežino, ką reiškia patiriant tropinį džiunglių karštį atsigaivinti šalto gėrimo gurkšneliu. Kiekvieną kartą, kai tik mes kiek pasitraukdavome (mes valgėme ir ilsėjomis laive), jie atbėgdavo mūsų ieškoti, lyg būtume didžiausias jų džiaugsmas ir viltis. Turbūt tokie ir buvome - teikėme jiems džiaugsmą, bendraudami su jais, žaisdami, bandydami atsakyti į pagrindinius jų poreikius bei skelbdami žinią apie tikrąją VILTĮ. Jiems reikėjo ne tik mūsų medicininės pagalbos, ne tik dovanų, drabužių, kitų daiktų ar tiesiog mūsų dėmesio. Nors savo darbą pradėjome aiškindami elementarias higienos taisykles, kad reikia praustis, plauti rankas, tualeto reikalus atlikti šiek tiek toliau nuo tos vietos, kur miegi, bet taip pat kalbėjome ir apie tai, kad Dievas juos myli.

Išvykome namo tikėdamiesi, kad mums pavyko perteikti Dievo meilės žinią ir bent šiek tiek jiems tai parodyti. Visi supratome, kad į šią vietą dar reikia sugrįžti, nes kelių dienų čia tikrai neužtenka. Tai buvo tik trumpalaikė misija, kuri padėjo mums patiems pamatyti, kokie dideli yra jų poreikiai ir koks didelis iššūkis mums - bandyti į juos atsakyti, nes, norint tai padaryti, reikia pasiryžti ten vykti ir gyventi ilgesnį laiką. Galbūt pamainomis, vis grįžtant į namus ir perleidžiant darbą kitiems, bet ir vėl parvykstant atgal į tą bendruomenę. To tikrai reikia, norint, kad kas nors toje bendruomenėje pasikeistų, nes palikus tuos žmones vienus - vargu ar kas pasikeis.

Plaukiant Amazonės upe, lankant skirtingas bendruomenes ir stebint jų gyvenimą, kyla klausimas, kaip tie žmonės gali gyventi tokioje atskirtyje nuo civilizuoto, greitai besivystančio ir nuolatos judančio, besikeičiančio pasaulio?  Žmones ten pasilikti skatina pati valdžia, kuri skiria išmokas, pašalpas, padeda kurti verslus žemės ūkio, žuvininkystės ar medžio apdirbimo srityse. Jauni žmonės dirba savo bendruomenėse, gauna atlygį už savo darbą, ir tai neleidžia jiems atsidurti didmiesčio gatvėje be išsilavinimo ir be darbo. Žmonėms, kurie visgi išvyksta į didesnius miestus, tikėdamiesi susirasti geresnį darbą, būna labai sunku, nes bendruomenių mokyklos paprastai yra ne tokio aukšto lygio ir neparuošia taip, kad jie galėtų stoti mokytis į universitetus, o neturint išsilavinimo susirasti gerą darbą - sudėtinga, todėl dažnai tokių jaunų žmonių gyvenimas pasibaigia didmiesčių lūšnynuose, įnikus į narkotikus ar nusikalstamą veiklą. Žinoma, kartais pasitaiko ir išimčių, pavyzdžiui, mūsų komandoje buvo žmonių, kurie gimė ir užaugo tokiose bendruomenėse, o dabar jie yra įgiję išsilavinimą, turi gerą darbą ir tarnauja tų bendruomenių žmonėms.

Visos kelionės po Braziliją ir pačios misijos metu supratau, kad iš tikrųjų gyventi kitokioje kultūroje ir dalyvauti misijose NĖRA LENGVA. Anksčiau žiūrėdama nuotraukas ir skaitydama pasakojimus apie kitų misionierių gyvenimą, misijas siedavau su egzotika. Nevykau į šią misiją tam, kad parsivežčiau daug egzotiškų nuotraukų. Ten būnant nelabai ir norėjosi žaisti su fotoaparatu, be to, nuoširdžiai dirbant ir būnant su tais žmonėmis tam nebelieka ir laiko. Vykau ten, nes norėjau išbandyti save ir suprasti, ar galiu dalyvauti tokiose misijose. Tiesą sakant, nežinau, ar jau turiu atsakymą į šį klausimą. Tik supratau, kad išvykus į misiją tos egzotikos lieka labai nedaug. Žinoma, tenka atsisakyti patogių gyvenimo ir darbo sąlygų. Vieniems žmonėms tai gali būti sunkiau, kitiems lengviau. Bet svarbiausia, ką aš supratau, kad norint vykti į misijas reikia būti lanksčiam ir mokytis prisitaikyti prie kitokios kultūros, kitokių žmonių, būti pasiruošusiam priimti tai, kas nepatinka, ir žinoti, kad viduje patiriama frustracija yra neišvengiama, nes naujoje, nepažįstamoje aplinkoje lengvai ir greitai atsiskleidžia asmeninės silpnybės.

Suvokiau, kad skirtingos kultūros nėra blogos ar geros, jos tiesiog skirtingos, o silpnybės, kurių turime visi, - normalus dalykas ir iššūkis mums patiems. Tik visa tai supratus, įmanoma pradėti mokytis prisitaikyti, o prisitaikius stengtis visa širdimi tarnauti ten esantiems žmonėms.