Pastaraisiais metais kreacionizmas įgijo kitą prasmę, nes į jį imta žiūrėti kaip į dvasinį „protingojo kūrimo" (Intelligent Design - anglų k.) teorijos pirmtaką. Ši teorija buvo bandymas moksliškai parodyti, jog evoliucinės teorijos trūkumai yra daug svarbesni nei įtikinamai skambanti faktų visuma. 2005 metų pabaigoje „protingojo kūrimo" teorija prarado dalį savo populiarumo, kai federalinio teismo teisėjas įvertino ją kaip pseudomokslą ir paskelbė netinkamą dėstyti Pensilvanijos mokyklose.
Tačiau kreacionizmas ir „protingojo kūrimo" teorija yra artimai susiję su platesniu neišspręstu klausimu, kuriame pradininko rolė pasikeičia: „Ar gali religija atlaikyti mokslo progresą?" Ši diskusija prasidėjo dar prieš Darviną, tačiau šiandien antireliginę poziciją vis intensyviau gina mokslininkai, kuriuos pykdo „protingojo kūrimo" teorija, bet žavi, gal net svaigina, augantys jų mokinių gebėjimai nustatyti, įvertinti ir keisti žmogaus patirties prigimtį. Smegenų nuotraukos parodo - spalvotai! - fizinę valios ir aistrų egzistavimo vietą. Taip yra metamas iššūkis religinei sielos, kuri nepriklauso nuo liaukų ir kremzlių, koncepcijai. Smegenų ekspertai nustato disbalansą, kuris gali paaiškinti transo būsenoje matomus šventuosius ar net Jėzų. Evoliucinė psichologija, kaip ir prieš tai egzistavę Froido pasekėjai, kuria altruizmo ir net religijos teorijas, bet į jas Dievo neįtraukia. Pagal vieną jų, „daugelio visatų kosmologijos hipotezę", spėjama, kad mūsų visata gali būti tik viena iš daugybės pakopinių visatų, kurioje netikėtai, nusišypsojus sėkmei, be jokio dieviško įsikišimo atsirado gyvybė. (Jei tikimybė viena iš milijardo, o egzistuoja 300 milijardų visatų, tai kodėl gi ne?).
Romos katalikų kardinolas Kristupas Šonbornas (Christoph Schonborn) tikėjimui iššūkį metančių mokslininkų judėjimą pavadino „scientizmu" arba „evoliucionizmu". Šio judėjimo pasekėjai mokslą vertina ne kaip priemonę, bet kaip religijos, pasaulėžiūros ir vertinimo kriterijų pakaitalą. Ne visi mokslininkai priklauso šiam judėjimui, tačiau, kaip sakė vienas žymus mokslininkas, vis daugiau jų patiria „beprecedentį pyktį", reaguodami į nesibaigiančius įžeidimus, nukreiptus prieš tyrinėjimus ir logiką. Pasipiktinimus tik pakurstė krikščionių teisių gynėjų įtaka JAV Prezidento Bušo administracijos vykdytai mokslo politikai, taip pat fanatiškas rugsėjo 11-osios teroristų tikėjimas bei besikartojantys „protingojo kūrimo" tvirtinimai. Kai kas nukrypo į kraštutinumus ir ėmė viešai mindyti įsisenėjusį skaudulį, teigdami, kad mokslas ir religija jokiu būdu nėra vienas kitą papildantys atsakymai į klausimus apie „nežinomybę", bet yra visiškai nesuderinami dalykai, arba, pasak Jeilio universiteto psichologo Paulo Blumo (Paul Bloom), „religija ir mokslas visuomet konfliktuos". Atrodo, kad rinka yra užpildyta knygų, kuriose mokslininkai aprašo žūtbūtinę mokslo ir Dievo kovą. Šiose knygose laimi mokslas arba tikėjimo tiesos bent jau sumenkinamos.
Nesudėtinga buvo rasti atstovą, sutinkantį ginti šią barikadų pusę. Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins), tikriausiai vienas žymiausių šios srities polemikų, neseniai išleido knygą „Dievo iliuzija", kurioje itin aiškiai išdėstė savo poziciją, kurią atspindi ir knygos pavadinimas. Penkias savaites išbuvusi „New York Times" geriausiai parduodamų knygų sąrašo viršuje, ši knyga psichologiškai, istoriškai bei moksliškai puola tikėjimą remdamasi Darvino teorija. Būdamas jaunas mokslininkas, Dokinsas gilinosi į šią teoriją, o pastaruoju metu taip sumaniai dėstė evoliucijos psichologiją, jog jam buvo pasiūlyta Charlio Simoni (Charles Simonyi) įsteigta „viešojo supratimo apie mokslą" profesoriaus vieta Oksfordo universitete. Dokinsas dabar yra pasiekęs ateistų literatūros populiarumo viršūnę.
2004 metais neurologijos magistras Semas Harisas (Sam Harris) išleido daugialypį kaltinamąjį aktą, pavadinimu „Tikėjimo pabaiga" (išspausdintą 400000 kopijų tiražu). Vėliau Harisas parašė 96-ių puslapių tęsinį, pavadindamas tai „Laišku krikščionių tautai", kuris 2006 metais pasiekė 14-tą „New York Times" populiariausių knygų sąrašo vietą. 2005 metų vasarį Tuftso universiteto filosofas Danielis Denetas (Daniel Dennet) išleido knygą „Kerų išsklaidymas: religija - natūralus fenomenas", kuri nepaplito taip plačiai, tačiau iškėlė diskusiją į viešumą.
Jei Denetas ir Harisas tik iš dalies gali būti vadinami mokslininkais (Denetas dėsto plataus profilio mokslinę-filosofinę programą), tai yra tuzinas kitų ryžtingai nusiteikusių, šią profesiją reprezentuojančių pasauliečių. Harvardo universiteto biologas Markas Hauseris (Marc Hauser) knygoje „Moralūs protai" tiria nedievišką mūsų supratimo apie gėrį ir blogį kilmę; biologas Levis Volpertas (Lev Wolpert) save vadinantis „ateistu-redukcionistu-materialistu", knygoje „Šeši neįmanomi dalykai prieš pusryčius" religiją apibūdina kaip neįmanomą dalyką; fizikas-astronomas Viktoras Stengeris, išleido knygą, pavadintą „Dievas: žlugusi hipotezė". Skeptiko astrofiziko Karlo Sagano našlė Ana Druyan suredagavo neišspausdintą Sagano paskaitų apie Dievą ir Jo nebuvimą medžiagą, knygą pavadindama „Mokslinių potyrių įvairovė".
Žinoma, Dokinsas ir jo bendraminčiai turi ir būrį iškalbingų oponentų teologų. Tačiau patys entuziastingiausi iš jų dažnai visiškai nesidomi mokslu, tad diskusija, kurioje viena pusė nepajudinamai remiasi Šventuoju Raštu, o kita tvirtai laikosi įsikibusi Periodinės elementų lentelės, nelabai juda į priekį. Daugelis amerikiečių laikosi vidurio - „mums reikia visko". Mes trokštame džiaugtis moksliniais laimėjimais ir taip pat nuolankiai paisyti šabo. Norime naudotis magnetinio rezonanso tomografija ir regėti stebuklus. Mes norime klausytis debatų apie kamienines ląsteles, tačiau atsisakome pripažinti, kad pozicijos šiuo klausimu iš esmės prieštarauja viena kitai, todėl tai diskusiją daro betikslę. Bandydami rasti atsvarą tokiems sunkiai įveikiamų standartų kūrėjams, kaip Dokinsas, mes ieškome tvirtus religinius įsitikinimus turinčių žmonių, kurie būtų nusipelnę ir mokslinių pasiekimų srityje bei galėtų autoritetingai ginti plačiai paplitusią viltį, jog mokslas ir Dievas harmoningai egzistuoja ir kad iš tiesų mokslas yra iš Dievo.
Pastaruoju metu kompetentingi mokslo ir Dievo tarpininkai darosi vis labiau matomi. Stanfordo universiteto biologė Joana Rougharden išleido knygą „Evoliucija ir krikščionių tikėjimas", kurioje, kaip pati sako, pateikia „tvirtą krikščionių poziciją", ginančią evoliucinės biologijos mokslą. Autorė paremia šią poziciją ištraukomis iš Biblijos. Žymus įprasto tikėjimo skeptikas entomologas Edvardas O. Vilsonas (Edward O. Wilson) parašė knygą „Kūrinija: prašymas išsaugoti žemėje gyvybę", kurioje skatina tikinčiuosius ir netikinčiuosius susivienyti planetos išsaugojimo vardan. Tačiau žymiausias iš visų ieškančiųjų bendro pagrindo yra Fransis Kolinsas (Francis Collins).
Kolinso aistra genetikos mokslui pranoksta net ir Dokinso, jei tai įmanoma, aistrą. Nuo 1993 metų eidamas Nacionalinio žmogaus genomo tyrimų instituto direktoriaus pareigas, Kolinsas vadovavo tarptautinei 2400 mokslininkų komandai, kuri užrašė daugiau nei 3 milijardų raidinių kombinacijų ilgio genetinę seką. Tai buvo svarbus įvykis, kurį 2000 m. Baltuosiuose Rūmuose surengtoje ceremonijoje pagerbė prezidentas Bilas Klintonas, prilyginęs šią genomų schemą Luiso Meriverterio lemtingų kontinentinių tyrinėjimų metu sudarytam žemėlapiui. Kolinsas vis dar vadovauja instituto atliekamoms genomo studijoms ir siekia naujų laimėjimų medicinos srityje.
Fransis Kolinsas yra krikščionis, kuris atsivertė būdamas 27 metų amžiaus. Jis ir dabar randa laiko patarti jauniems evangelikams mokslininkams, kaip skelbti savo tikėjimą aukštesniuosiuose mokslo sferos sluoksniuose, kur dauguma mokslininkų yra agnostikai. 2006 metų vasarą labiausiai perkamų knygų sąraše buvo Kolinso knyga „Dievo kalba: mokslininkas liudija tikėjimo į Dievą pagrįstumą", kurioje autorius išdėstė kai kuriuos argumentus, išsakytus Niujorke vykusių 90-ies minučių trukmės debatų metu tarp jo ir Dokinso, kuriuos organizavo „New York Times". Pateikiame keletą ištraukų iš karštos jų diskusijos.
Profesoriau Dokinsai, ar tiems, kas iš tiesų išmano mokslą, Dievas yra iliuzija, kaip sako jūsų knygos pavadinimas?
DOKINSAS: Vienas svarbiausių klausimų, kuriuos turime atsakyti, - Ar egzistuoja antgamtiškas kūrėjas, Dievas? Manau, tai mokslinis klausimas. Ir mano atsakymas yra „ne".
Dr. Kolinsai, jūs tikite, kad mokslas yra suderinamas su krikščionių tikėjimu.
KOLINSAS: Taip. Dievas egzistuoja arba ne. Tačiau, įvardinus tai kaip mokslinį klausimą pasakoma, jog mokslo priemonės gali pateikti atsakymą. Mano manymu, Dievo negalima įsprausti į gamtos rėmus, todėl Dievo egzistavimas yra už mokslo įtakos sferos ribų.
Harvardo universiteto paleontologas Stephenas Joy Gouldas teigė, jog religija ir mokslas gali egzistuoti drauge, nes jie yra patalpinti skirtingose hermetiškose dėžėse. Panašu, kad jūs abu su tuo nesutinkate.
KOLINSAS: Tarp dviejų pasaulėžiūrų Gouldas pastato dirbtinę sieną, kuri mano gyvenime neegzistuoja. Aš tikiu Dievo kuriančia galia, kurios dėka viskas atsirado, todėl manau, kad tirdami egzistuojantį pasaulį mes turime galimybę stebėti Dievo kūrinijos didybę, eleganciją ir sudėtingumą.
DOKINSAS: Aš manau, kad Gouldo teorija apie atskirus skyrius buvo taktinis politinis manevras, kuriuo jis siekė abejojančius tikinčiuosius palenkti mokslo pusėn. Tačiau tai beprasmis mėginimas. Daugybėje sričių religija nesugeba pasivyti mokslo. Bet koks tikėjimas stebuklais prieštarauja ne tik mokslo faktams, bet ir mokslo dvasiai.
Profesoriau Dokinsai, ar jūs manote, kad Darvino evoliucijos teorija yra daugiau nei paprasčiausias religinės pasaulio kilmės istorijos paneigimas?
DOKINSAS: Taip. Daugybę amžių stipriausi Dievo egzistavimą grindžiantys argumentai rėmėsi kūrinijos įvairove ir teigė, kad visi egzistuojantys dalykai yra tokie gražūs, elegantiški ir tikslingi, jog juos sukurti galėjo tik labai protingas kūrėjas. Tačiau Darvinas pateikė paprastesnį paaiškinimą. Jis kalbėjo apie laipsnišką tobulėjimą, prasidėjusį nuo labai paprastų užuomazgų ir, žingsnelis po žingsnelio, išaugusį į sudėtingesnį, elegantiškesnį ir labiau prisitaikantį tobulumą. Kiekvienas žingsnelis nėra toks neįtikimas, kad jo nebūtų galima suprasti, tačiau per milijonus metų susikaupusius žingsnius sudėjus į vieną vietą, matome didžiulius nesuprantamus derinius, panašius į žmogaus smegenis ar tropikų miškus. Vien dėl to, jog kažkas atrodo labai sudėtingai, dar nereiškia, kad tai - Dievo darbas.
KOLINSAS: Mano manymu, profesoriaus Dokinso išsakyti evoliucijos pagrindai yra visiškai suderinami su kuriančio Dievo teorija.
Kada tai vyko?
KOLINSAS: Būdamas už visatos ribų, Dievas negali būti įspraustas į erdvės ar laiko rėmus. Vadinasi, visatos kūrimo momentu Dievas galėjo aktyvuoti evoliucijos procesą aiškiai žinodamas, į ką viskas išsivystys, ir gal net numanydamas šį mūsų pokalbį. Mintis, jog Jis galėjo numatyti ateitį ir suteikti mums dvasią bei laisvą valią, kad galėtume įgyvendinti savo troškimus, tampa visiškai priimtina.
DOKINSAS: Man tai panašu į didelį išsisukinėjimą. Jei Dievas norėjo sukurti gyvybę ir žmones, būtų ganėtinai keista Jam pasukti aplinkiniu keliu ir laukti 10 milijardų metų, kol prasidės gyvybė, o po to laukti dar 4 milijardus metų, kol žmonės taps pajėgūs garbinti, nusidėti bei daryti kitus religingiems žmonėms įdomius dalykus.
KOLINSAS: Kas mes tokie, kad vertindami sakytume, jog tai keistas būdas? Nemanau, kad Dievo tikslas yra atskleisti mums savo sumanymus. Jei Jam norisi būti Dievu, kurio mes neverčiami turime ieškoti, tai ar nenatūralu, kad Jis pasitelkė evoliucijos procesą, nepateikdamas mums akivaizdžių kelio ženklų, atskleidžiančių Jo vaidmenį kūrinijos procese?
Jūsų abiejų knygose rašoma, kad jei visatos konstantos, šešios ar daugiau mūsų visatos savybės, būtų nors kiek pakitusios, gyvenimas žemėje būtų neįmanomas. Dr. Kollinsai, ar galėtumėte pateikti pavyzdį?
KOLINSAS: Jei gravitacijos konstanta nors viena dalele iš šimtų milijonų milijonų butų buvusi kitokia, visatos išplitimas po Didžiojo sprogimo nebūtų įvykęs gyvybės susidarymui palankiu būdu. Kai žvelgiame į tokius faktus, sunku patikėti, kad visa tai buvo tiesiog atsitiktinumas. Bet jei esame pasirengę apsvarstyti Kūrėjo egzistavimo tikimybę, tuomet tai tampa įtikinamu be galo stulbinančio ir nesuprantamo įvykio - mūsų egzistencijos - paaiškinimu.
DOKINSAS: Tikintieji daro išvadą, jog turėjo egzistuoti dieviškasis reguliuotojas, kuris spaudinėjo pusės tuzino konstantų mygtukus, kad šios būtų tinkamai suderintos. Problema ta, jog tam, kad būtų įmanoma paaiškinti tokį neįtikimą dalyką, prireikia Dievo figūros. Tačiau pats Dievas yra dar labiau neįtikėtinas. Fizikai pateikia kitokius paaiškinimus. Vienas iš jų teigia, kad šios šešios konstantos negali kisti. Vieną dieną jungtinė teorija parodys, kad jos yra taip neišskiriamai susijusios, kaip apskritimo perimetras ir diametras. Tai išsprendžia klausimą, kad viena nuo kitos nepriklausomos konstantos atsitiktinai tinkamai susiderina.
Kitas paaiškinimas kalba apie multivisatų teoriją, kuri teigia, kad mūsų visata gali būti viena iš daugybės kitų visatų. Didesnėje jų dalyje nėra sąlygų gyvybei egzistuoti dėl netinkamos gravitacinės ar kokios kitos konstantos. Tačiau visatų skaičiui augant didėja tikimybė, kad tam tikra visatų dalis bus tinkamai susiderinusios ir palaikys gyvybei reikalingas sąlygas.
KOLINSAS: Įdomus pasirinkimas. Išskyrus teorinį paaiškinimą, kuris, mano manymu, yra neįtikimas, belieka rinktis begalės paralelinių visatų, kurių mes negalime stebėti, tikimybę arba pripažinti, kad buvo išankstinis planas. Dievo, kuris viską suplanavo, egzistavimo argumentas man yra priimtinesnis nei kalbos apie multivisatas. Taigi Okamo skustuvo principas (Okamas sakė, kad reikia rinktis paaiškinimą, kuris yra paprastesnis ir aiškesnis) mane nukreipia labiau tikėti Dievu nei multivisatomis, kurios panašios į lakios vaizduotės vaisių.
DOKINSAS: Aš neatmetu minties, kad gali egzistuoti daug didingesni ir nesuprantamesni dalykai nei mes galime įsivaizduoti. Negaliu tik suprasti, kodėl jūs remiatės neįtikimumo principu, bet nepripažįstate, kad pats šaudote sau į koją, kalbėdamas apie taip pat neįtikimą Dievo egzistavimą.
KOLINSAS: Mano Dievas man nėra neįtikimas. Jam nereikia Jo sukūrimo istorijos, Jam nereikia būti kieno nors suderintam. Dievas yra atsakymas į visus klausimus „Kaip tai atsirado?"
DOKINSAS: Aš manau, kad tai - visų išsisukinėjimų pagrindas. Nuoširdus mokslininko troškimas yra atskleisti šio akivaizdaus neįtikimumo kilmę. O štai Dr. Kolinsas sako: „Na, Dievas tai padarė. Ir Dievui nereikalingi paaiškinimai, nes Dievas yra už viso to ribų". Koks neįtikimas išsisukinėjimas nuo atsakomybės paaiškinti. Mokslininkai taip nedaro. Mokslininkai sako: „Mes aiškinamės, stengiamės suprasti".
KOLINSAS: Žinoma, mokslas turėtų mėginti išsiaiškinti, ar mes galime rasti multivisatos teorijos įrodymų, kurie paaiškintų, kodėl mūsų visata taip gerai suderinta. Tačiau aš nesutinku su nuomone, kad viską, kas pranoksta gamtos ribas, reikia atmesti. Tai skurdus požiūris į tokius žmonių užduodamus klausimus, kaip „Kodėl aš čia?", „Kas nutinka po mirties?", „Ar egzistuoja Dievas?" Jei atsisakysime pripažinti tokių klausimų tinkamumą, ištyrę pasaulį turėsime padaryti išvadą, kad Dievas neegzistuoja, nes nėra jokių faktinių įrodymų. Tačiau, jei priimsime tikimybę, kad Dievas gali egzistuoti, tuomet pastebėsime visatos aspektus, kurie tokiai išvadai neprieštarauja.
DOKINSAS: Manau, tinkama pozicija yra pripažinti, kad mes absoliučiai nieko apie tai nežinome. Mums reikia tai tirti. Tačiau teigdami, kad atsakymas yra Dievas, mano manymu, diskusiją užbaigiame.
Ar Dievas gali būti atsakymas?
DOKINSAS: Gali būti kažkas neįtikėtinai didingo ir nesuprantamo, tai, kas pranoksta mūsų suvokimo ribas.
KOLINSAS: Tai - Dievas.
DOKINSAS: Taip. Bet tai gali būti bet kuris iš milijardų dievų. Tai gali būti Martianų ar žvaigždės, pavadintos Kentauro Alfa, gyventojų dievas. Tikimybė, kad tai konkretus Dievas, Jehova ar Jėzaus Dievas, yra neįtikimai maža, ir jūsų pareiga įrodyti, kodėl taip turėtų būti.
Pradžios knyga paskatino daugelį konservatyvių protestantų prieštarauti evoliucijos teorijai ir teigti, kad žemei tėra 6000 metų.
KOLINSAS: Yra nuoširdžiai tikinčių krikščionių, kurie Pradžios knygos 1 ir 2 skyrius interpretuoja tiesiogiai. Atvirai kalbant, tai nesuderinama su mūsų žiniomis apie visatos amžių ar gyvų organizmų tarpusavio ryšį. Šv. Augustinas rašė, kad praktiškai neįmanoma suprasti to, kas aprašyta Pradžios knygoje. Ji nebuvo rašoma kaip mokslo vadovėlis. Jos sumanymas buvo atskleisti, kad Dievas yra, kas esame mes ir koks turi būti mūsų ryšys su Dievu. Augustinas aiškiai įspėja nežiūrėti iš siauros perspektyvos, kuri leistų šaipytis iš mūsų tikėjimo. Jei atsitrauksime nuo siauros Pradžios knygos interpretacijos, pamatysime, kad Biblijos aprašymas suderinamas su Didžiojo sprogimo teorija.
DOKINSAS: Fizikai bando iki galo išaiškinti Didžiojo sprogimo teoriją, ir vieną dieną jiems tai pavyks arba ne. Tai, ką Fransis Kolinsas ką tik pasakė apie Pradžios knygą, yra privatus ginčas tarp jo ir jo fundamentalistų kolegų...
KOLINSAS: Tai nėra privatu, tai - vieša. (Juokiasi).
DOKINSAS: Man turbūt nederėtų įsiterpti ir pasakyti, kad jis išvengtų daug problemų, jei paprasčiausiai nebeskirtų jiems savo dėmesio. Kam vargintis su tais juokdariais?
KOLINSAS: Ričardai, nemanau, kad vadindami nuoširdžius žmones visokiais vardais mes skatiname mokslo ir tikėjimo dialogą. Tai tik paskatina įtvirtinti savo pozicijas. Ateistai kartais pasirodo kiek arogantiški, bet kalbos apie tikėjimą kaip tik kvailiams skirtą užsiėmimą, tikrai nepridės jiems pliuso.
Dr. Kolinsai, prisikėlimas yra esminis krikščionių tikėjimo argumentas, bet ar tai, drauge su nekaltu prasidėjimu ir kitais mažesniais stebuklais, neprieštarauja moksliniam metodui, kuris remiasi gamtos dėsnių pastovumo principu?
KOLINSAS: Jei esate pasiryžę ištarti „taip" Dievui, esančiam už gamtos dėsnių, tuomet nieko nėra nepastovaus, jei retomis progomis Dievas nusprendžia stebuklingais būdais įsiterpti į gamtos pasaulį. Jei Dievas sukūrė gamtos dėsnius, kodėl itin svarbiomis akimirkomis Jis negalėtų jų pažeisti? Jei patikite, kad Jėzus irgi buvo Dievas, kuo aš tikiu, tuomet prisikėlimas iš numirusiųjų nėra loginis šuolis.
Argi pati stebuklų sąvoka neatmeta mokslo?
KOLINSAS: Visiškai ne. Jei priklausytumėte tai pačiai stovyklai kaip ir aš, tuomet matytumėte, kad tirdami stebuklingus įvykius mokslas ir tikėjimas susijungia.
DOKINSAS: Jei konstruktyviam tyrimo procesui kas nors yra prieš nosį užtrenkęs duris, tai - žodis „stebuklas". Viduramžių valstiečiui radijas būtų atrodęs kaip stebuklas. Iš šių dienų mokslo perspektyvų stebuklais galime vadinti daugybę dalykų, pav., viduramžių mokslas stebuklu būtų pavadinęs Boingą 747.
Fransis vis kartoja frazę „iš tikinčiojo perspektyvos". Kai tik priimi tikinčiojo poziciją, pradedi prarasti natūralų skepticizmą ir mokslinį - iš tiesų mokslinį - patikimumą. Atsiprašau už tiesmukumą.
KOLINSAS: Ričardai, aš sutinku su pirma jūsų minties dalimi, tačiau nesutinku su teiginiu, kad mano moksliniai instinktai yra mažiau aštrūs nei jūsiškiai. Skirtumas tik tas, kad aš tikiu Dievo egzistavimu ir neatmetu antgamtinių dalykų, o jūs juos neigiate.
Dr. Kolinsai, jūs apibūdinote žmonijos moralės jausmą ne tik kaip dovaną iš Dievo, bet ir kaip Jo egzistavimo ženklą.
KOLINSAS: Per pastaruosius 30-40 metų susiformavo atskira mokslo sritis, kurią vadina sociobiologija arba evoliucijos psichologija. Buvo tiriama, iš kur kyla moralės suvokimas ir kodėl mes vertiname altruizmą. Atsakymai į abu klausimus rodė elgesio prisitaikymą, siekiant išsaugoti savo genus. Tačiau, jei tikite, kad natūrali atranka daro įtaką individui, o ne grupei žmonių, o Ričardas akivaizdžiai tam pritarė, tuomet kodėl individas turėtų rizikuoti savo DNR, darydamas nesavanaudiškus veiksmus ir padėdamas kitam tokiu būdu, kuris kelia pavojų jo paties reprodukcijos procesui? Mes galime padėti savo šeimos nariams, nes turime tą patį DNR. Arba galime padėti kitam, tikėdamiesi, kad tas asmuo vėliau padės mums. Tačiau, jei pažvelgsime, kokios dosnaus altruizmo apraiškos mus labiausiai žavi, pamatysime, kad tai nieko bendro neturi su šeimos atranka ar abipuse nauda. Pavyzdys gali būti Oskaras Šindleris, kuris rizikavo savo gyvybe, kad nuo dujų kamerų išgelbėtų daugiau nei tūkstantį žydų. Tai nepanašu į genų saugojimą. Kiek mažiau dramatiškų altruizmo apraiškų mes matome kiekvieną dieną. Daugelis iš mūsų manome, kad šios savybės mums duotos Dievo - ypač dėl to, kad teisingumo ir moralės savybes mes lengvai priskiriame Jam.
DOKINSAS: Ar galiu pradėti nuo analogijos? Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad seksualinė aistra yra susijusi su genų platinimo poreikiu. Poravimasis gamtoje skirtas dauginimuisi ir genetinių kopijų sklaidai. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje poravimasis dažnai neapsieina be kontraceptinių priemonių, kurios sukurtos tam, kad dauginimosi būtų išvengta. Altruizmo kilmė gali būti sulyginama su aistros kilme. Priešistorinėje praeityje mes gyvenome išplėstose šeimose, apsupti giminaičių, kurių interesus gynėme, nes dalinomės tais pačiais genais. Dabar mes gyvename dideliuose miestuose, ir nesame apsupti giminaičių ar žmonių, kurie atsilygintų už mūsų gerus darbus. Tai nebesvarbu. Kaip žmonės užsiimdami seksu ir naudodamiesi kontraceptinėmis priemonėmis nemąsto, kad juos motyvuoja poreikis turėti vaikų, taip ir mes nesusimąstome, kad darome gera dėl to, kad mūsų primityvūs protėviai gyveno mažose grupelėse. Tai man atrodo labai tikėtinas moralės ir gėrio troškimo kilmės paaiškinimas.
KOLINSAS: Jūsų argumentai, kad mūsų tauriausi poelgiai yra darvinistinio elgesio šalutinis produktas, nepagrindžia mūsų neabejotino gėrio ir blogio suvokimo. Kai kuriuos moralės dėsnių ypatumus evoliucija gal ir gali paaiškinti, tačiau ji negali išaiškinti, kodėl tie dėsniai turėtų būti mums svarbūs. Jei tai iš tiesų tik evoliucijos padarinys, tuomet gėris ir blogis yra neegzistuojantys dalykai. Man tai turi daug didesnę reikšmę. Moralės dėsniai suteikia pagrindą tikėti Dievu - ne tik Dievu, kuris davė pradžią visatai, bet Dievu, kuriam rūpi žmonija, nes mes esame vieninteliai sutvėrimai visoje visatoje, turintys išvystytą moralės jausmą. Jūs leidžiate suprasti, kad už žmogaus proto ribų, sureguliuotų evoliucijos proceso metu, gėris ir blogis nebetenka prasmės. Ar su tuo sutinkate?
DOKINSAS: Prasmės neturi pats jūsų užduodamas klausimas. Gėris ir blogis... Aš netikiu, kad egzistuoja kažkas, ką atskirai galėtume pavadinti gėriu ir blogiu. Aš tikiu, kad nutinka geri ir blogi dalykai.
KOLINSAS: Manau, kad tai yra esminis mūsų skirtumas. Džiaugiuosi, kad jį nustatėme.
Dr. Kolinsai, žinau, kad jūs pritariate siekiui eksperimentuoti su naujomis kamieninių ląstelių linijomis. Tačiau ar nemanote, kad tikėjimas paskatina kai kuriuos žmones atmesti tokią galimybę, ir taip įsitvirtina požiūris, kad religija siekia užkirsti kelią mokslui saugoti gyvybes?
KOLINSAS: Pirmiausia, norėčiau pabrėžti, kad į šį klausimą atsakysiu kaip privatus asmuo, o ne kaip Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės atstovas. Susidaręs įspūdis, jog tikintieji vieningai priešinasi kamieninių ląstelių tyrimams, nėra paremtas jokių apklausų rezultatais. Tiesą sakant, daugelis tvirtus religinius įsitikinimus turinčių žmonių mano, jog tokie tyrimai neprieštarauja moralinėms normoms.
Tačiau kaip turėtų reaguoti mokslininkai, kai žmonės pradeda ginčytis, remdamiesi tikėjimu ir Biblija, o ne logiškais argumentais?
KOLINSAS: Tikėjimas nėra priešingas logikai. Tikėjimas remiasi logika, bet turi ir papildomą apreiškimo komponentą. Todėl tokios diskusijos tarp mokslininkų ir tikinčiųjų vyksta be jokio vargo. Tačiau ir mokslininkai, ir tikintieji nukrypsta į šalį. Mokslininkų įsitikinimus temdo jų profesiniai siekiai, o tyra tikėjimo tiesa, kurią iliustruoja švarus dvasinis vanduo, yra pilama į aprūdijusius indus, vadinamus žmonėmis, todėl kai pozicijos paaštrėja, geranoriški tikėjimo principai deformuojasi.
DOKINSAS: Tokius moralinius klausimus, kaip kamieninių ląstelių tyrimai, vertinu pagal tai, ar juos atliekant yra sukeliamas skausmas. Šiuo atveju akivaizdu, kad ne. Embrionai neturi nervų sistemos. Tačiau apie tai viešai niekas nediskutuoja. Diskutuoja apie tai, ar embrionai yra žmonės. Jei būtumėte entuziastingas moralistas, sakytumėte: „Šios ląstelės yra žmonės, todėl jos nusipelno moralaus elgesio". Tokie moralistai nebūtinai yra religingi, bet dažniausiai paaiškėja, kad tai - tikintieji.
Didžiulėse fermose mes skerdžiame gyvūnus, o jie turi nervų sistemą ir kankinasi, tačiau jų kančios tikintiesiems nelabai rūpi.
KOLINSAS: Ar žmonės turi didesnę moralinę vertę nei karvės?
DOKINSAS: Žmonės turbūt turi daugiau moralinės atsakomybės, nes jie sugeba mąstyti.
Ar norėtumėte išsakyti apibendrinančias mintis?
DOKINSAS: Mano protas nėra uždaras, kaip jūs, Fransi, kelis kartus mėginote pasakyti. Esu atviras visai gamai ateityje laukiančių galimybių, apie kurias dabar net negaliu pasvajoti, kaip ir jūs ar bet kas kitas. Skeptiškai žiūriu tik į idėją, kad mūsų laukiantys ateities mokslo atradimai pasirodys esą konkreti istorinė religija, kurią žmonės ir sugalvojo. Kai mes pradėjome diskusiją ir kalbėjome apie visatos kilmę bei fizines konstantas, aš pateikiau, mano manymu, nenuginčijamus argumentus prieš antgamtinį „protingąjį kūrėją". Tačiau, manau, kad tai - pagarbos verta teorija. Paneigiama, tačiau didinga ir pakankamai didelė, kad būtų verta pagarbos. Olimpo dievai ar Jėzus, nusileidžiantis iš dangaus ir mirštantis ant kryžiaus, man neatrodo verti to didingumo. Jie man atrodo riboti. Jei yra Dievas, Jis turi būti kur kas didesnis ir nesuprantamesnis nei bet kas, ką bet koks teologas ar bet kuri religija kada nors yra apibūdinusi.
KOLINSAS: Norėčiau pasakyti, kad daugiau nei ketvirtį amžiaus būdamas mokslininku ir tikinčiuoju nematau jokios problemos sutikti su beveik visomis Ričardo Dokinso išsakytomis išvadomis apie mus supantį pasaulį bei tuo pačiu priimti galimybę, jog kai kurių atsakymų į klausimus apie visatą mokslas nėra pajėgus pateikti. Tai atsakymai į klausimus „kodėl", o ne „kaip". Man patinka klausimai „kodėl". Daugelį atsakymų į juos randu dvasinėje srityje. Tai jokiu būdu nemažina mano gebėjimo mąstyti kritiškai, kaip mokslininkui.
Iš http://biologos.org
vertė Eglė Rimkienė
_64x64_9de.jpg)
