Die­ve pa­slėp­tas gy­ve­ni­mas

Kiek­vie­ną sa­vai­tę jis at­ei­na į baž­ny­čią ir džiau­gia­si, ga­lė­da­mas mo­ky­tis, mels­tis, gar­bin­ti ir ti­kė­ti.

Ki­tas vy­ras, ku­rį pa­va­din­siu Ral­fu, ge­rai ži­no­mas pas­to­rius ir kal­bė­to­jas, pri­si­pa­ži­no, kad ne­se­niai lio­vė­si vaikš­čio­ti į baž­ny­čią. Pa­ži­no­jau jį ke­le­tą de­šimt­me­čių. Jis vis dar ti­ki Die­vu ir sek­ma­die­nio va­ka­rais su pa­na­šiai mąs­tan­čiais žmo­nė­mis su­si­tin­ka pa­si­kal­bė­ti bei drau­ge mels­tis. Vy­ras nu­si­vy­lė vie­ti­ne baž­ny­čia: jam pra­dė­jo at­ro­dy­ti, kad šią ins­ti­tu­ci­ją do­mi­na tik fi­nan­si­niai ro­dik­liai ir pa­si­se­ki­mas, įvai­rios pro­gra­mos ir triukš­min­gos re­kla­mos. Jis pa­pa­sa­ko­jo man, kad jo ma­žos na­mų gru­pe­lės na­riai - il­gus me­tus baž­ny­čią lan­kę ir bu­vę baž­ny­čios na­riais žmo­nės.

Pau­liaus ir Ral­fo pa­vyz­džiai at­spin­di tai, kas dau­ge­ly­je baž­ny­čių sle­pia­si po re­gi­mu įvaiz­džiu. Ne­se­niai baž­ny­čią lan­ky­ti pra­dė­ję žmo­nės pa­pras­tai au­ga grei­čiau­siai ir tuo džiau­gia­si. Ta­čiau žmo­nės, ku­rie jau ku­rį lai­ką lan­ko baž­ny­čią, ku­rie il­giau­siai tar­na­vę ir pa­žįs­ta baž­ny­čią „iš vi­daus", daž­nai jau­čia­si la­biau­siai nau­do­ja­mi, bet ma­žiau­siai su­lau­kią pa­gal­bos. Tai pa­tvir­ti­no ir at­lik­ti ty­ri­mai. Pa­ste­bė­ta, kad tam tik­ru dva­si­nio vys­ty­mo­si me­tu vis ak­ty­ves­nis įsi­trau­ki­mas į baž­ny­čios veik­lą nu­sto­ja ko­re­liuo­ti su dva­si­niu au­gi­mu.

Kny­ga „Tu ne­be­no­ri dau­giau lan­ky­ti baž­ny­čios" ta­po best­se­leriu ir pa­ska­ti­no pra­dė­ti dis­ku­si­jas. Da­vi­das Kin­na­ma­nas iš­pla­ti­no Bar­na Gru­pės at­lik­to ty­ri­mo re­zul­ta­tus, ku­rie at­sklei­džia, jog dau­ge­lis žmo­nių ti­ki, kad dva­si­nis au­gi­mas pri­klau­so nuo pa­stan­gų pa­klus­ti Bib­li­jos tai­syk­lėms, o tai reiš­kia, kad žmo­nės ma­no, jog jie ne­au­ga, nes pri­trūks­ta mo­ty­va­ci­jos. Nie­ko ste­bė­ti­no, tiesa?

Tie iš mū­sų, ku­rie dir­ba­me baž­ny­čio­se, da­ro­me tai, nes ti­ki­me Die­vo ga­lia keis­ti gy­ve­ni­mus: kad <...> aug­tu­me vi­sa­me ka­me į Jį, ku­ris yra gal­va - Kris­tus (Ef 4, 15). Kai tai ne­vyks­ta, mes po tru­pu­tį pra­de­da­me mir­ti, net jei baž­ny­čio­je žmo­nių ir gau­sė­ja. Ži­no­ma, mes ne­ga­li­me pa­grei­tin­ti au­gi­mo, ta­čiau kaip gy­dy­to­jai el­gia­si su vai­kais, ku­rie nu­sto­ja aug­ti, taip ir mes ga­li­me ieš­ko­ti la­biau­siai au­gi­mą ska­ti­nan­čių bū­dų ir per­žiū­rė­ti, ar tai­ko­me juos sa­vo baž­ny­čio­je.

Šio­mis die­no­mis mąs­tau, ko­dėl dau­ge­lis baž­ny­čių nė­ra au­gan­čios ir ug­dan­čios ben­druo­me­nės. Daž­nai prie­žas­tis yra ne­tin­ka­ma ži­nia, ne­tin­ka­mos prie­mo­nės ir bū­dai.

Tin­ka­ma ži­nia

Jė­zus pa­li­ko stul­bi­na­mus pa­ža­dus apie sa­vo ge­bė­ji­mą pa­keis­ti žmo­nių gy­ve­ni­mą: Jei kas trokš­ta, te­atei­na pas ma­ne ir te­ge­ria! Kas ma­ne ti­ki, kaip Raš­tas sa­ko, iš jo vi­daus plūs gy­vo­jo van­dens upės (Jn 7, 37-38). Šio gy­ve­ni­mo mes pa­tys ne­ga­li­me su­kur­ti, jis eg­zis­tuo­ja ne­pri­klau­so­mai nuo mū­sų. Tai - Die­vo Dva­sia.

Daž­nai žmo­nes gi­liai su­jau­di­na Jė­zaus vi­zi­ja, juos pri­bloš­kia pa­ža­do gro­žis ir tei­kia­ma vil­tis, ir jie ima to no­rė­ti. Iš­gy­ve­na­mas tar­si dva­si­nis me­daus mė­nuo. Juos už­val­do Die­vo mei­lė, jie trokš­ta stu­di­juo­ti Bib­li­ją. Tuo me­tu vyks­ta tam tik­ri po­ky­čiai: su­švel­nė­ja kal­ba, at­si­kra­to­ma tam tik­rų įpro­čių... Ta­čiau bė­gant lai­kui pa­žan­ga sil­pnė­ja. Žmo­nės vis dar gru­mia­si su sa­vo pyk­čio ap­raiš­kom, sek­su­a­li­nėm pri­klau­so­my­bėm ar chro­niš­ku ne­ri­mu - ko­vo­ja su tuo, kas per daug gi­liai įau­gę jų viduje, kad bū­tų ga­li­ma tai pa­ša­lin­ti pa­tei­kus nau­jos in­for­ma­ci­jos. Jie įstrin­ga ply­šy­je.

Pir­mą kar­tą iš­gir­dę Evan­ge­li­ją žmo­nės su­vo­kia, kad nuo­dė­mė at­sky­rė juos nuo Die­vo, ir su­pran­ta, kad žmo­giš­ko­mis pa­stan­go­mis tos at­skir­ties įveik­ti ne­įma­no­ma, - tai ga­li įvyk­ti tik ma­lo­nės dė­ka. Ta­čiau vė­liau jie ima su­pras­ti, kad eg­zis­tuo­ja dar vie­na be­dug­nė - tarp žmo­gaus, ku­riuo aš esu da­bar, ir tarp žmo­gaus, ko­kiu Die­vas no­ri, kad aš tap­čiau. Žmo­nėms at­ro­do, kad šį ply­šį jie tu­ri už­tai­sy­ti dė­da­mi vis dau­giau pa­stan­gų.

Gir­di apie tuos, ku­rie ke­lia­si mels­tis ket­vir­tą ry­to, ir jau­tie­si kal­tas, nes ma­nai, jog pats per ma­žai mel­die­si. Ap­si­spren­di taip elg­tis ir pats, net jei ne­si „vy­tu­rys", net jei ket­vir­tą va­lan­dą ry­to bū­ni ap­svai­gęs, su­tri­kęs, svir­du­liuo­jan­tis, ir­zlus ir nie­kas ne­no­rė­tų to­kią anks­ty­vą va­lan­dą at­si­dur­ti ša­lia ta­vęs (net Jė­zus ne­no­ri bū­ti ša­lia ta­vęs ket­vir­tą va­lan­dą ry­to!).

Ta­čiau tu mąs­tai: „Ką gi, tai se­ki­na ir yra ap­gai­lė­ti­na - man tik­rai ne­pa­tin­ka tai da­ry­ti, - ta­čiau to­kia tik­riau­siai yra Die­vo va­lia ma­no gy­ve­ni­mui. Tai tik­riau­siai dva­sin­ga". Ke­le­tą die­nų, gal net sa­vai­čių, su­ge­bi at­si­kel­ti ket­vir­tą va­lan­dą ir mels­tis, ta­čiau ne vi­są gy­ve­ni­mą. Ga­liau­siai liau­jie­si tai da­ry­ti ir jau­tie­si kal­tas. Po tam tik­ro lai­ko nu­sto­ji jaus­tis kal­tas ir pra­de­di da­ry­ti ką nors ki­ta. Taip įsi­pai­nio­ji į tam tik­rą cik­lą: jau­čiuo­si kal­tas, to­dėl dar la­biau sten­giuo­si prak­ti­kuo­ti pa­mal­du­mą, ta­čiau ga­liau­siai tam­pu iš­se­kęs ir nu­sto­ju tai da­ry­ti. Ta­da pa­si­jun­tu kal­tas, kad lio­viau­si, ir už­bur­tas ra­tas vėl kar­to­ja­si.

Mes mo­ko­me žmo­nes, kaip iš­si­gel­bė­ti per ma­lo­nę, ta­čiau daž­nai ne­pa­mo­ko­me jų, kaip gy­ven­ti ma­lo­ne.

Die­vo pla­nuo­se sa­viug­da yra tiek pat ver­tin­ga, kiek ir mė­gi­ni­mai sa­ve iš­gel­bė­ti. Die­vo pla­nas yra ne tik iš­gel­bė­ti mus ma­lo­ne, bet ir iš­mo­ky­ti mus gy­ven­ti ma­lo­ne. Die­vas no­ri, kad Jo ma­lo­nė ves­tų, sau­go­tų ir įkvėp­tų mus kas­die­ny­bė­je. Gy­ven­ti ma­lo­ne reiš­kia pa­klus­ti Dva­siai.

Tai pri­klau­so ir nuo mo­ky­mo, to­dėl re­gu­lia­riai kal­bu apie tai sa­vo ben­druo­me­nė­je: vie­nin­te­lis bū­das tap­ti to­kiu as­me­niu, ko­kį Die­vas ta­ve no­ri ma­ty­ti, yra leis­ti Die­vo Dva­siai tar­si gy­vo­jo van­dens upei te­kė­ti per ta­ve.

Kuo la­biau ma­no įpro­čiai for­muo­ja­mi pa­si­pik­ti­ni­mo, rū­pes­čių, go­du­mo ar pra­na­šu­mo prieš ki­tus pa­grin­du, tuo daž­niau slo­pi­na­ma Šven­to­ji Dva­sia. Įpro­čius pa­keis­ti rei­kia lai­ko ir iš­min­ties. Ta­čiau Die­vo Dva­sia yra at­kak­li. Mums te­rei­kia bet ku­rią aki­mir­ką nuo­šir­džiai trokš­ti pa­si­duo­ti Dva­sios ve­di­mui. Mums ne­rei­kia bi­jo­ti Die­vo at­sa­ky­mo, nes at­vi­ra šir­dis nie­ka­da ne­tu­ri bai­min­tis, kad Die­vas už­si­rūs­tins.

Kar­tą ma­žai ži­no­mais ke­liais ke­lia­vau po ša­lies da­lį, ku­rio­je anks­čiau ne­bu­vau bu­vęs. Nuo­mo­jan­tis ma­ši­ną dar­buo­to­jas pa­siū­lė ir na­vi­ga­ci­jos sis­te­mą. Ma­no at­sa­ky­mas bu­vo grei­tas - „Ne. Ne­si­ruo­šiu už tai pa­pil­do­mai mo­kė­ti. Ga­liu ras­ti ke­lią ir be to apa­ra­to". Ta­čiau nu­ė­jęs į sto­vė­ji­mo aikš­te­lę nie­kaip ne­ga­lė­jau su­ras­ti sa­vo iš­si­nuo­mo­to au­to­mo­bi­lio! Te­ko ap­si­su­kus grįž­ti į nuo­mos punk­tą ir pa­sa­ky­ti tam dar­buo­to­jui, kad jau su­ge­bė­jau pa­si­klys­ti - ne­ran­du ma­ši­nos. Tuo­met nu­spren­džiau iš­si­nuo­mo­ti ir na­vi­ga­ci­jos sis­te­mą.

Iš ma­žo apa­ra­to skli­do bal­sas, tai­gi net ne­rei­kė­jo žiū­rė­ti į ek­ra­ną ar sek­ti že­mė­la­pį. Kaž­kas tie­siog sa­ko tau, ką da­ry­ti, ir tau te­rei­kia pa­klus­ti. Tu ga­li įsi­gy­ti na­vi­ga­ci­jos sis­te­mą, ga­li gir­dė­ti bal­są, ta­čiau tai dar ne­reiš­kia, kad ja pa­si­ti­ki. Jei ja ti­ki, da­ry­si, ką ji lie­pia, ir, kai ji sa­kys: „Su­ki­te į kai­rę", suk­si į kai­rę. Jei, gir­dė­da­mas: „Su­ki­te į kai­rę", šir­dy­je gal­vo­ji: „O man at­ro­do, kad tu­rė­čiau suk­ti į de­ši­nę", pri­si­mink ei­lu­tę: Kar­tais ke­lias, ku­ris žmo­gui at­ro­do tei­sin­gas, nu­ve­da į mir­tį (Pat 14, 12).

Gy­ven­ti pa­klūs­tant Dva­sios tėk­mei reiš­kia da­ry­ti tai, ką sa­ko Jė­zus. Ži­nau, kad pri­da­ry­siu daug kvai­lys­čių ir man rei­kės Jo ga­lios, ta­čiau są­mo­nin­gai for­muo­ju sa­vo tiks­lus ir sa­kau Jam: „Die­ve, iš vi­sų jė­gų steng­siuo­si da­ry­ti tai, ką man lie­pi. Pa­dėk man. Ati­duo­siu Tau sa­vo gy­ve­ni­mą ir lai­ką, pa­klu­siu Tau". Jei tai nė­ra są­mo­nin­gas troš­ki­mas, tuo­met ge­riau yra tai pri­pa­žin­ti.

Tu­ri­te ži­no­ti dar kai ką. Vie­nu mo­men­tu, vai­ruo­da­mas, bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad tas mo­ters bal­sas, sklin­dan­tis iš na­vi­ga­ci­jos sis­te­mos, klys­ta. Ji nu­ro­dė suk­ti į kai­rę, o aš to ne­pa­da­riau. Pa­su­kau į de­ši­nę, nes bu­vau tik­ras, kad ji klys­ta. Tuo­met ža­vin­gas bal­sas ta­rė: „Per­skai­čiuo­ja­ma. Kai tik ga­lė­si­te, ap­si­su­ki­te".

Ži­no­jau, kad bal­sas ne­tei­sus, to­dėl... iš­jun­giau na­vi­ga­ci­nę sis­te­mą. Ta ma­ža dė­žu­tė tu­ri pri­va­lu­mą - ją ga­li­ma iš­jung­ti! Ta­čiau ne­tru­kus pa­si­kly­dau kaip avis, kuo ne­ap­sa­ko­mai džiau­gė­si ma­no žmo­na. Tai­gi te­ko vėl įjung­ti tą mo­te­riš­ku bal­su kal­ban­čią dė­žu­tę. Ži­no­te, ką ji pa­sa­kė? „Ar­gi ne­sa­kiau, kvai­le­li? Ne­gi ma­nai, kad da­bar tau pa­dė­siu? Tu ma­ne at­stū­mei, tai­gi - pa­gal­bos ne­lauk. Da­bar pats ieš­kok ke­lio na­mo". Ne, nie­ko pa­na­šaus. Ji tik iš­ta­rė: „Per­skai­čiuo­ja­ma. Kai tik ga­lė­si­te, ap­si­su­ki­te".

Tai - ma­lo­nė. Bet ku­riam iš mū­sų Die­vas pa­sa­kys: „Štai ke­lias na­mo. Kai tik ga­lė­si, ap­si­suk". Kai tik bū­si pa­jė­gus klau­sy­tis, kai bū­si pa­si­ruo­šęs pa­si­duo­ti, o tai va­di­na­ma at­gai­la, Jis iš­tars: „Aš par­ve­siu ta­ve na­mo". Tai - ma­lo­nė.

Tin­ka­ma ži­nia nė­ra pa­pras­čiau­sias pa­mo­ky­mas, kaip po mir­ties pa­tek­ti į dan­gų. Tai nė­ra ir žmo­giš­ka iš­min­tis, kaip tap­ti ge­res­niu tė­vu ar kaip sėk­min­gai dirb­ti. Tei­sin­ga ži­nia yra ši: kas­dien mes vis la­biau tu­ri­me trokš­ti Die­vo Dva­sios ir ja sek­ti.

Tin­ka­mos prie­mo­nės

Mė­gin­si­me įver­tin­ti ly­de­rys­tės ak­sio­mą. Pa­pras­tai baž­ny­čių efek­ty­vu­mas ma­tuo­ja­mas pa­gal tai, kiek žmo­nių pri­trau­kia­ma ir kiek pi­ni­gų su­ren­ka­ma. Jei šie skai­čiai la­bai ma­ži, pas­to­rius ga­li lik­ti be dar­bo. Ta­čiau dau­ge­lis no­rė­tų gi­les­nių ver­ti­ni­mų. Bū­tų ge­rai su­pras­ti, ar mums pa­vyks­ta su­kur­ti ben­druo­me­nes, ku­rio­se bū­tų ug­do­mas šven­tu­mas, to­dėl svar­bu nu­sta­ty­ti tin­ka­mus kri­te­ri­jus.

Kai au­gau, pa­klaus­tas „Kaip ei­na­si ta­vo dva­si­nis gy­ve­ni­mas?", iš kar­to su­si­mąs­ty­da­vau apie „ra­mų lai­ką". Jei tas ra­mus lai­kas bū­da­vo re­gu­lia­rus ir il­gas, sa­vo dva­si­nį gy­ve­ni­mą ver­tin­da­vau la­bai ge­rai. Dva­si­nio gy­ve­ni­mo ma­tas man bu­vo pa­mal­dus ti­kė­ji­mo prak­ti­ka­vi­mas.

Kar­tais tai da­ro­ma ir baž­ny­čio­se. Mė­gi­nant įver­tin­ti dva­si­nį au­gi­mą, ga­li­ma ban­dy­ti su­skai­čiuo­ti, kiek žmo­nių skai­to Bib­li­ją ar ra­šo mal­dos die­no­raš­tį. Tai ne­bū­ti­nai yra blo­gai, ta­čiau pa­mal­dus ti­kė­ji­mo prak­ti­ka­vi­mas nė­ra vie­nin­te­lis dva­si­nio au­gi­mo kri­te­ri­jus. Jė­zaus die­no­mis žmo­nės, dau­giau­sia lai­ko sky­rę pa­mal­du­mui, bu­vo Raš­to ži­no­vai ar­ba fa­ri­zie­jai (Dė­ko­ju tau, Die­ve <...> aš pas­nin­kau­ju du kar­tus per sa­vai­tę, ati­duo­du de­šim­ti­nę iš vis­ko, ką įsi­gy­ju), ta­čiau jie ne­bu­vo dva­si­nio bran­du­mo pa­vyz­džiai.

Kaip iš­ma­tuo­ti dva­si­nę bran­dą, kad pra­na­šu­mas ne­bū­tų fa­ri­zie­jų pu­sė­je? Kar­tais baž­ny­čios ver­ti­na dva­si­nį pro­gre­są pa­gal įsi­pa­rei­go­ji­mų kie­kį. Įsi­pa­rei­go­ti nė­ra tas pats, kas pa­na­šė­ti į Kris­tų. Tie­są sa­kant, kai žmo­nės su­tel­kia dė­me­sį į sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus, iš­di­du­mas vi­sa­da čia pat. Ta­čiau, kai di­džiau­sias dė­me­sys su­tel­kia­mas į Kris­tų, įsi­pa­rei­go­ji­mas ne­at­ro­do toks did­vy­riš­kas da­ly­kas, tai tam­pa na­tū­ra­lu.

Kai įsi­ti­ki­nau, kad kas­die­nių dva­si­nių dis­cip­li­nų prak­ti­ka­vi­mas nė­ra ge­riau­sias ti­kė­ji­mo ma­tas, pa­klau­siau Da­la­so Vi­lar­do, kaip jis rū­pi­na­si sa­vo sie­la. Jis čia pat at­sa­kė, kad re­gu­lia­riai už­duo­da sau du klau­si­mus:

• Ar aš esu bent kiek ma­žiau ir­zlus šio­mis die­no­mis?

• Ar aš grei­tai ne­ten­ku drą­sos, o gal vi­sai nie­ko ne­si­bai­mi­nu?

Gerai yra ban­dy­ti įver­tin­ti žmo­nių įsi­trau­ki­mą į įvai­rias baž­ny­čios veik­las: bū­ri­mą­si į ma­žas gru­pe­les ar tar­na­vi­mus, ta­čiau pri­va­lo­me mo­ky­ti juos ma­ty­ti ir gi­les­nę sa­vo sie­lų ge­ro­vės ver­ti­ni­mo per­spek­ty­vą. Ka­dan­gi kiek­vie­nas tu­ri­me sil­pny­bių, ku­rių ne­ma­to­me, itin svar­bu ben­drau­ti su ap­lin­ki­niais žmo­nė­mis, ku­rie ga­lė­tų pa­dė­ti pa­ma­ty­ti tas sie­los vie­tas, ku­rios aki­vaiz­džios ki­tiems, bet ne­ma­to­mos pa­čiam. <...>

Tin­ka­mi bū­dai

Dau­ge­lis dva­si­nio au­gi­mo te­ori­jų tei­gia, kad va­do­vau­jan­tis tais pa­čiais me­to­dais kiek­vie­nas žmo­gus taip pat augs dva­sia, ta­čiau taip nė­ra. Die­vas su­kū­rė ta­ve uni­ka­lų, to­dėl tu aug­si ki­taip nei ki­tas žmo­gus. Tai, kas pa­de­da aug­ti or­chi­dė­jai, pra­žu­dy­tų kak­tu­są, kas pa­mai­tin­tų pe­lę, ba­du nu­ma­rin­tų dram­blį, tie­sa? Taip, vi­siems rei­ka­lin­ga švie­sa, mais­tas, oras ir van­duo, ta­čiau rei­ka­lin­gi skir­tin­gi kie­kiai ir są­ly­gos. Svar­bu at­ras­ti uni­ka­lias aug­ti pa­de­dan­čias są­ly­gas, o ne su vi­sais elg­tis vie­no­dai.

Įsi­vaiz­duo­ki­te gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą, kur kiek­vie­nas pa­cien­tas gau­na tą pa­tį nu­ro­dy­mą: „Iš­ger­ki­te dvi as­pi­ri­no tab­le­tes". Įsi­vaiz­duo­ki­te tė­vus, ku­rie nu­spren­džia su vi­sais sa­vo vai­kais elg­tis vie­no­dai: vi­sus ska­tins to­mis pa­čio­mis prie­mo­nė­mis, vie­no­du bū­du baus, bet ar vi­siems vai­kams pa­tiks vie­no­di už­si­ė­mi­mai?

Jei mes iš tie­sų no­ri­me pa­dė­ti kam nors at­si­skleis­ti, tu­ri­me tai da­ry­ti at­si­žvelg­da­mi į jų uni­ka­lu­mą. Ge­riau­sias pa­vyz­dys yra pats Die­vas, nes Jis vi­suo­met ži­no, ko rei­kia kiek­vie­nam žmo­gui. Ab­ra­o­mą Jis pa­ska­ti­no iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, Eli­ją - pa­mie­go­ti, Juo­za­pui lei­do įkris­ti į duo­bę, Ado­mui - nu­si­dė­ti. Mo­zei lei­do 40 me­tų pail­sė­ti, Do­vy­dui įda­vė ar­fą ir lei­do šok­ti, Pau­liui - plunks­ną ir ran­kraš­tį. Jis su­sig­rū­mė su Jo­kū­bu, gin­či­jo­si su Jo­bu, šnabž­dė­jo Eli­jui, įspė­jo Kai­ną ir pa­guo­dė Ha­ga­rą. Jė­zus bu­vo griež­tas tur­tin­gam jau­nuo­liui, jaut­rus mo­te­riai, pa­gau­tai sve­ti­mau­jant, kan­trus su mo­ki­niais, kan­dus su raš­ti­nin­kais, švel­nus su vai­kais ir ma­lo­nin­gas va­giui, ka­bė­ju­siam ant kry­žiaus.

Die­vas ne­sie­kia dvie­jų žmo­nių ug­dy­ti vie­no­dai. Jis ne­už­si­i­ma „ma­si­ne pro­duk­ci­ja", Jam rū­pi kiek­vie­nas.

Daug žmo­nių klau­so eks­per­tais lai­ko­mų kny­gų au­to­rių ar ra­di­jo lai­dų ve­dė­jų, pa­sa­ko­jan­čių, ką jie prak­ti­kuo­ja, ir ma­no, kad ir pa­tys pri­va­lo tai da­ry­ti. Kai jiems ne­pa­vyks­ta to įgy­ven­din­ti (nes jie yra ki­to­kie žmo­nės!), jie jau­čia­si kal­ti, ne­pil­na­ver­čiai ir daž­nai nu­lei­džia ran­kas.

Die­vas tu­ri pla­ną kon­kre­čiai tau ir ži­no, kaip tai pa­siek­ti. Tai bus ki­toks pla­nas, nei Jis yra su­ma­nęs ki­tiems, to­dėl bū­si lais­vas iš­tir­ti ir su­ži­no­ti, kaip Die­vas no­ri ta­ve už­au­gin­ti. Dva­si­nį au­gi­mą ga­li­ma pri­skir­ti prie ran­kų dar­bo še­dev­rų, o ne prie ma­si­nės ga­my­bos pre­kių. Die­vas ne­ku­ria „vie­no, vi­siems tin­ka­mo dy­džio".

Kaip pa­vyz­dį, pa­mąs­ty­ki­me apie die­no­raš­čio ra­šy­mą. Kar­tą, vie­nos kon­fe­ren­ci­jos apie dva­si­nį gy­ve­ni­mą me­tu, pa­mi­nė­jęs šią prak­ti­ką iš­gir­dau sun­kius dū­sa­vi­mus. Tai­gi pa­klau­siau: „Kiek iš jū­sų ne­mėgs­ta ra­šy­ti die­no­raš­čio, nie­ka­da ne­už­si­ra­šo­te sa­vo mal­dų ir gau­tų at­sa­ky­mų?" Nu­ste­bau, kad ran­kas pa­kė­lė di­des­nė da­lis klau­sy­to­jų. Nu­ste­bi­no ir grei­tis, ku­riuo ran­kos ki­lo aukš­tyn. Aš daž­nai kar­to­da­vau šį klau­si­mą, bet re­zul­ta­tai bū­da­vo to­kie pa­tys, nors kar­tą to pa­klau­siau ir žmo­nių, su­si­rin­ku­sių to­bu­lin­ti ra­šy­mo įgū­džius!

Jei ne­no­ri­te ves­ti už­ra­šų, jums ši min­tis pa­tiks - Jė­zus taip pat nie­ka­da ne­ra­šė die­no­raš­čio. To ne­da­rė nei Ab­ra­o­mas, nei Mo­zė ar Rūta. Vi­sais lai­kais žmo­nės my­lė­jo Die­vą net ir ne­pa­im­da­mi į ran­kas pieš­tu­ko ir la­po po­pie­riaus. Šian­dien kai kas net ne­iš­ga­li nu­si­pirk­ti ra­šy­mui rei­kia­mų įran­kių. Ta­čiau žmo­nės vis tiek au­go dva­siš­kai, ty­rė sa­vo sie­las, ko­vo­jo su nuo­dė­me ir mo­kė­si pa­klus­nu­mo net ir ne­pil­dy­da­mi mal­dos žur­na­lų.

Vie­nas įta­kin­giau­sių XX a. krikš­čio­nių C. S. Le­wi­sas yra sa­kęs, kad prieš sa­vo at­si­ver­ti­mą jis ra­šė die­no­raš­tį, bet ta­pęs krikš­čio­ni­mi su­pra­to, kad to­kia prak­ti­ka ver­čia jį kon­cen­truo­tis į sa­ve, to­dėl nu­sto­jo jį ra­šy­ti.

Ži­no­ma, jei už­si­ra­šant mal­das ir at­sa­ky­mus kam nors leng­viau jaus­ti Die­vo ar­tu­mą, te­gul jie ra­šo, ta­čiau šis už­si­ė­mi­mas nė­ra skir­tas vi­siems. Mes skir­tin­gai mo­ko­mės, ko­vo­ja­me su skir­tin­go­mis nuo­dė­mė­mis ir mus su Die­vu sie­ja skir­tin­gas ry­šys.

Mels­da­mas už sa­vo mo­ki­nius, Jė­zus ne­sa­kė: „Te­gul jie vi­si vie­no­dai prak­ti­kuo­ja ti­kė­ji­mą", bet mel­dė: Tė­ve, te­gul jie bū­na vie­na su Ta­vi­mi. Pa­grin­di­nis at­si­da­vi­mo Die­vui ro­dik­lis nė­ra pa­mal­dus gy­ve­ni­mas, bet pa­pras­čiau­siai - pats jū­sų gy­ve­ni­mas.

Ban­dy­ti aug­ti dva­sia, ne­įver­ti­nant sa­vo as­me­ny­bės, tas pats kaip „kon­ve­je­rio prin­ci­pu" au­gin­ti vai­kus. Jei 36 ki­log­ra­mus sve­rian­tį gim­nas­tą tre­ni­ruo­si­te ly­giai taip pat kaip 136 ki­log­ra­mus sve­rian­tį prie­ki­nės li­ni­jos fut­bo­lo žai­dė­ją, ga­liau­siai tu­rė­si­te du be­ver­čius spor­ti­nin­kus, sve­rian­čius po 86 ki­log­ra­mus.

Šiuo me­tu esu įsi­trau­kęs į pro­gra­mą, ku­ri pa­de­da žmo­nėms įver­tin­ti sa­vo tem­pe­ra­men­tą, at­ras­ti dva­si­nį ke­lią, mo­ky­mo­si sti­lių, su­pras­ti da­bar­ti­nį sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pą, su­vok­ti pa­grin­di­nes sa­vo nuo­dė­mes bei mo­ko gy­ven­ti nuo pir­ma­die­nio iki šeš­ta­die­nio puo­se­lė­jant san­ty­kius su Die­vu bei nuo­lat au­gant.

Jei no­ri­te grei­tai baig­ti po­kal­bį, už­duo­ki­te žmo­nėms to­kį klau­si­mą: „Kaip se­ka­si jū­sų dva­si­nė prak­ti­ka?" Dau­ge­lis žmo­nių pa­gal­vo­tų apie trum­pą są­ra­šą da­ly­kų pa­va­di­ni­mu: „Tu­rė­čiau tai da­ry­ti, bet ne­da­rau taip daž­nai, kaip rei­kė­tų, tai­gi jau­čiuo­si kal­tas vien apie tai pa­gal­vo­jęs".

Štai al­ter­na­ty­vus klau­si­mas: „Ką da­ry­da­mas jau­tie­si gy­vas?" Kiek­vie­nas ži­no, ką reiš­kia pa­tir­ti pil­nat­vę, ir kiek­vie­nas to ieš­ko. Gal iš­gy­ve­ni šį jaus­mą ste­bė­da­mas sau­lė­ly­dį il­go pa­si­vaikš­čio­ji­mo me­tu ar skai­ty­da­mas nuo­sta­bią kny­gą ir mė­gin­da­mas kuo il­giau iš­sau­go­ti per­skai­ty­tas min­tis bei mė­gau­da­ma­sis ra­šy­mo sti­liu­mi? Gal tas jaus­mas už­plūs­ta kal­ban­tis ir daug juo­kian­tis, su ar­ti­mais drau­gais įsi­tai­sius prie ži­di­nio? Gal pa­sa­ky­ti TAIP gy­ve­ni­mui ta­ve pa­ska­ti­na fil­mas ar­ba žai­di­mas? O gal il­gas pa­si­va­ži­nė­ji­mas? Gal tau pa­tin­ka gro­ti ko­kiu nors in­stru­men­tu ir pil­nat­vę jau­ti, kai už­si­i­mi mėgs­ta­ma veik­la?

Dva­si­nė prak­ti­ka taip pat yra veik­la, ku­ria už­si­i­mi, kad ta­ve pri­pil­dy­tų Gy­ve­ni­mo Dva­sia.

To­bu­las gy­vy­bin­gu­mas, vi­siš­kas at­si­da­vi­mas

Dva­si­nė prak­ti­ka nė­ra sa­viug­dos me­to­dai ar veiks­mai, ku­riuos da­rau, kad įgy­čiau dva­si­nį pra­na­šu­mą. Džo­nas Ves­lis dva­si­nę prak­ti­ką įvar­di­jo kaip „ma­lo­nės prie­mo­nes". Tai ne­at­sie­ja­ma nuo ge­bė­ji­mo „pa­leis­ti" - Bib­li­jo­je tai įvar­di­ja­ma ki­taip - „at­si­ža­dė­ti".

Tai pa­de­da man sa­vo va­lią pa­ves­ti Die­vo va­liai. Tai tar­si lai­dai, ku­rie ne­vei­kian­tį prie­tai­są su­jun­gia su jė­gos šal­ti­niu. Jie su­jun­gia ma­ne su gi­les­ne ir ga­lin­ges­ne re­a­ly­be, su­jun­gia ma­ne su Jė­zu­mi ir at­ve­ria gy­ve­ni­mą, ku­ris te­ka tik iš Jo.

Hen­ris Nou­ve­nas mė­go at­kreip­ti dė­me­sį į ry­šį tarp mo­ki­nio ir dis­cip­li­nos. Jis sa­kė: „Dis­cip­li­na mū­sų gy­ve­ni­me su­ku­ria erd­vę, ta­čiau tai nė­ra pa­pras­ta erd­vė, ji skir­ta Kris­tui ir krei­pia mus ei­ti Jė­zaus ke­liu".

Jė­zus daž­nai nu­ro­dy­da­vo tam tik­rą sri­tį žmo­gaus gy­ve­ni­me, ku­rio­je rei­kė­da­vo ko nors at­si­sa­ky­ti. Mo­te­riai, pa­gau­tai sve­ti­mau­jant, Jis sa­kė: Aš ta­vęs ne­pa­smer­kiu. Eik ir dau­giau ne­nu­si­dėk. Tur­tin­gam jau­nam val­di­nin­kui Jis lie­pė ei­ti ir par­duo­ti vi­są sa­vo tur­tą, pi­ni­gus iš­da­lin­ti varg­šams ir tuo­met sek­ti Juo.

Ta­čiau mes nie­ka­da ne­sa­me vie­ni - Die­vo Dva­sia vi­suo­met yra su mu­mis. Jė­zus pats klū­pė­jo so­de ir mel­dė: Ati­to­link nuo ma­nęs ši­tą tau­rę! Ta­čiau te­bū­nie ne kaip aš no­riu, bet kaip Tu. Jė­zus bu­vo iš­gel­bė­tas, nes at­si­da­vė Die­vo va­liai. Taip elg­da­mie­si bus iš­gel­bė­ti ir vi­si Jo pa­se­kė­jai. Apaš­ta­las Pau­lius ra­šė: Jūs juk esa­te mi­rę, ir jū­sų gy­ve­ni­mas su Kris­tu­mi yra pa­slėp­tas Die­ve. Kai pa­si­ro­dys Kris­tus - mū­sų gy­ve­ni­mas, ta­da su Juo ir jūs pa­si­ro­dy­si­te šlo­vė­je (Kol 3, 3-4).

Ne­se­niai mes su žmo­na nu­spren­dė­me lan­ky­ti šo­kių pa­mo­kas. Aš au­gau šve­diš­ko­je kul­tū­ro­je, bap­tis­tų šei­mo­je, ir mes ne­bu­vo­me šo­kan­tys žmo­nės. Lan­kiau ko­le­džą, ku­ria­me bu­vo drau­džia­ma šok­ti, ta­čiau mes esa­me ve­dę jau 25 me­tus, tad, ma­nau, šok­ti da­bar jau le­ga­lu. Tu­ri­me pui­kų mo­ky­to­ją, ku­ris, prieš pra­dė­da­mas pa­mo­kas, pa­si­ve­dė mus į ša­lį ir ta­rė: „Tu­riu už­duo­ti vie­ną svar­bų klau­si­mą. Ku­ris iš jū­sų bus ve­dan­ty­sis šo­kė­jas?" Sto­jo ty­la. Ži­no­jau at­sa­ky­mą, ta­čiau no­rė­jau iš­girs­ti žmo­nos min­tis. Po ke­lių se­kun­džių ty­los pro su­kąs­tus dan­tis ji iš­ta­rė: „Ves jis". „O kas seks?" - vėl pa­klau­sė mo­ky­to­jas. Vėl trum­pa ty­la, o po to: „Sek­siu aš". Jai bu­vo sun­ku tai pa­sa­ky­ti dėl po­ros prie­žas­čių: pir­ma, kai ne­si ve­dan­ty­sis, ne­ga­li kon­tro­liuo­ti, o tai nė­ra leng­va; an­tra, šo­kių sri­ty­je aš ne­su kom­pe­ten­tin­gas ly­de­ris.

Ta­čiau Jė­zus yra kom­pe­ten­tin­gas ly­de­ris. Ir gy­ve­ni­mas pra­si­de­da, kai žmo­gus su­šnabž­da: „Jė­zau, šian­dien Tu vesk, o aš sek­siu pas­kui Ta­ve. Vi­si ma­no san­ty­kiai, ma­no kū­nas, ma­no svei­ka­ta ir ma­no fi­nan­sai yra Ta­vo ran­ko­se. Ne­no­riu steng­tis su­si­tvar­ky­ti li­ku­sio sa­vo gy­ve­ni­mo, ne­no­riu pats ban­dy­ti iš­spręs­ti kiek­vie­nos die­nos pro­ble­mas. Pa­dėk man šian­dien. Tu vesk, o aš sek­siu".

Ke­lias į šlo­vę ei­na per nu­si­že­mi­ni­mą. Vie­nin­te­lis bū­das pa­siek­ti lais­vę - pa­si­duo­ti. Jė­zus yra ke­lias į gy­ve­ni­mą.


Iš www.ctlib­ra­ry.com
ver­tė Eg­lė Rim­kie­nė