Dievo džiaugsmas

Liūdna, bet tiesa dažnai tokia: daugelis žmonių mato Dievą susiraukusį. Dievas nekenčia nuodėmės ir, jeigu aš teisingai suprantu Raštą, Jis nekenčia ir nusidėjėlių. Tai rūstus Dievas, kuris pyksta ant nusidėjėlių. Tačiau tai tik viena iš Jo emocijų ir tik vienas Jo charakterio aspektas. Dievas yra toks Dievas, kuris labai džiaugiasi savo kūriniais ir kūrinija. Mūsų Dievas yra džiaugsmingas ir taip pat teikia džiaugsmą mums. Kokie dėkingi Jam už tai turėtume būti.

Nors yra daug darbų, kuriuose tyrinėjamos Dievo savybės, Viešpaties džiaugsmo tema nėra dažnai aptinkama. Kartais atrodo, kad Viešpaties džiaugsmas nėra Dievo prigimties dalis. Prieš keletą metų tai pastebėjo vienas profesorius, perskaitęs 1 laiško Timotiejui pirmo skyriaus eilutes: Suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui pagal palaimintojo Dievo šlovingąją Evangeliją, kuri man yra patikėta (1 Tim 1, 9-11).

Pauliaus pavartotas žodis, čia išverstas žodžiu „palaimintojo", pavartotas ir mūsų Viešpaties Kalno pamoksle. Šis žodis „palaimintas" randamas ir King James, The New King James, NIV bei J. B. Phillips Biblijų vertimuose. Kiti šį žodį verčia „laimingas". Mano profesorius yra pasakęs, kad galėtume šį žodį, randamą 1 Tim 1, 11, versti ir žodžiu „laimingas" - „laimingo Dievo", ir tai mane labai nustebino. Šis žodis iš tiesų galėtų būti vartojamas ir šia prasme, ir biblinė teologija to nedraudžia. Visgi mes nesame linkę mąstyti apie laimingą Dievą.

Žodis „laimingas" mūsų kultūroje yra praradęs savo tikrąją prasmę ir tapo banalus. Todėl nėra ko stebėtis, kad kalbėdami apie krikščionis ir Dievą, ne visada drąsiai jį vartojame. Mano nuomone, turėtume kitaip apibrėžti arba kitaip pavadinti šį žodį. Šiuo atveju visgi saugiau vartoti žodį „džiaugsmas", kuris kalbant apie Dievą ir krikščionis vartojamas žymiai dažniau. Nehemijo knygoje skaitome: Viešpaties džiaugsmas yra jūsų stiprybė (Neh 8, 10).

Visada galvodavau, kad čia paminėtas džiaugsmas yra džiaugsmas, kurį teikia Dievas, ir tai yra tiesa. Dabar suvokiu, kad ši mintis nepakankamai aiški. Čia kalbama ir apie džiaugsmą, kurį turi ir patiria pats Dievas. Dievas teikia mums džiaugsmą, nes Jis pats yra džiaugsmingas. Jis yra džiaugsmo šaltinis, taip pat kaip ir meilės, tiesos, gailestingumo ir kitų dalykų šaltinis. Džiaugsmas yra Dievo savybė, ir šią savo savybę Jis dovanoja ir mums.

Pažvelkime į Raštą. Paieškokime, kuo Dievas žavisi ir džiaugiasi. O po to pastudijuosime Viešpaties Jėzaus Kristaus džiaugsmą, kurį atrasime Senojo Testamento pranašystėse bei Naujajame Testamente. Ir galiausiai pasistengsime parodyti, kaip Viešpaties džiaugsmas gali daryti įtaką žmonių, ypač tų, kurie  nuoširdžiai tiki Jėzumi Kristumi, gyvenimui. Te ši pamoka bus Dievo džiaugsmo atspindys ir tikro džiaugsmo šaltinis kiekvienam.

Dievo Tėvo džiaugsmas

Kai kas sako, kad aš perdedu, bet man atrodo, kad Dievas mėgavosi ir džiaugėsi savo kūryba. Pradžios knygos pirmame skyriuje ne kartą randame posakį „Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai" (Pr 1, 4. 10.  12. 17. 21. 25. 31). Manau, kad nuolat tai kartodamas Mozė norėjo mums parodyti, jog Dievui buvo malonu, kad Dievas matė, jog tai, ką Jis sukūrė, yra gerai.

Kai mus kas nors pavaišina namuose keptu pyragu ir mes surinkame: „Kaip puiku!", mes išreiškiame ne tik savo pritarimą, bet ir pasitenkinimą, tiesa? Kai ką nors sumeistrauju savo garaže, aš dar keletą dienų vis grįžtu prie savo darbo pasidžiaugti. Atrodo, kad Dievas taip pat džiaugiasi tuo, ką savo rankomis sukūrė.

Kai žmonės nusideda, Dievo džiaugsmas virsta liūdesiu: Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti, gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. Ir Dievas tarė: „Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau" (Pr 6, 5-7).

Dievo kūrinija patiria savo Kūrėjo džiaugsmą: Žemės pakraščių gyventojai bijosi Tavo ženklų, rytus ir vakarus pripildai džiaugsmo <...>. Pievos pilnos avių, slėniuose vešliai auga javai. Jie linksmai šūkauja ir gieda (Ps 65, 8. 13). Upės teploja rankomis, kalnai tesidžiaugia kartu (Ps 98, 8).

Dievui Tėvui yra malonu rinktis ir išsirinkti. Dievas džiaugėsi, išsirinkdamas savo tautą Izraelį savo palaiminimų ir rūstybės objektu (Įst 28, 63) ne dėl to, kad Dievas mėgautųsi žmonių, netgi nusidėjėlių mirtimi (Ez 18, 23. 32; 33, 11), bet dėl to, kad Jis auklėja savo „sūnų", kad padarytų jį tobulą (žr. Pat 3, 12; Hbr 12, 3-10).

Dievui buvo malonu paskirti Dovydą Izraelio karaliumi ir išgelbėti jį iš pavojų: Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane (2 Sam 22, 20). Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris pamėgo tave ir pasodino Izraelio soste. Viešpats pamilo Izraelį amžiams ir todėl paskyrė tave karaliumi teismui ir teisingumui vykdyti (1 Kar 10, 9).

Pažadėtojo Mesijo, Jėzaus, džiaugsmas

Anot pranašo Izaijo, Dievas žavisi pažadėtuoju Mesiju (Iz 42, 1). Jėzui bijoti Viešpaties bus džiaugsmas (Iz 11, 3). Ir Jis yra Tas, kurio džiaugsmas visa pranoksta: Tavo sostas, o Dieve, stovės per amžius. Teisumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras. Tu pamėgai teisumą ir neapkentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavasis Dievas, džiaugsmo aliejumi daugiau negu Tavo bendrus (Ps 45, 6-7).

Laiško Hebrajams autorius kalba, kad Viešpats Jėzus vykdė Dievo valią, su džiaugsmu nešdamas savo kryžių, taip paaukodamas save atpirkimui: Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis! (Hbr 12, 1-3).

Jėzus sakė savo mokiniams, kad jie patirs didelį džiaugsmą. Ir pirmiausia tas džiaugsmas bus Jo džiaugsmas: Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų <...>. Bet dabar Aš einu pas Tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje tobulą mano džiaugsmą (Jn 15, 11; 17, 13).

Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje Jėzus pasakė palyginimą, kuris moko mus ir apie džiaugsmą: Bus taip, kaip atsitiko žmogui, kuris, iškeliaudamas į tolimą šalį, pasišaukė savo tarnus ir patikėjo jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną - kiekvienam pagal jo gabumus - ir tuojau iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs ėmė su jais verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris gavo vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus. Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis'. Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du'. Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu - žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo'. Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas' (Mt 25, 14-30).

Šis palyginimas daug pamoko apie krikščionišką patarnavimą. Galime prieiti prie išvados, kad pirmieji du tarnai buvo nuoširdūs tikintieji, o trečiasis tarnas buvo išmestas laukan į tamsybes, kur bus verksmas ir dantų griežimas (30 eil.). Pirmieji du tarnai buvo geri ir ištikimi, o trečiasis - neištikimas ir nedoras. Įdomu pažvelgti į šią istoriją kitu žvilgsniu, t. y. kalbant apie džiaugsmą.

Pirmieji du tarnai buvo ištikimi, ir jiems kaip atlygis buvo ištarti žodžiai: Eikš į savo šeimininko džiaugsmą. Ar šie žodžiai nereiškia, kad jų šeimininkas džiaugiasi, o šie tarnai taip pat palaiminti, patirdami  džiaugsmą kartu su šeimininku?

Šeimininkas džiaugėsi, džiaugsmą patyrė ir jo ištikimieji tarnai. Šioje istorijoje šeimininkas neabejotinai yra mūsų Viešpats, o ištikimieji tarnai - jo pasekėjai. Šeimininko ir jo tarnų palaiminimas apibūdinamas žodžiu džiaugsmas.

Atidžiau pažvelkime į trečią tarną. Anksčiau visada sutelkdavau dėmesį į tai, ko šis tinginys ir nedorėlis nepadarė. Šį kartą esu ypač susidomėjęs, kodėl jis neatliko to, ką turėjo atlikti. Ar šis tarnas buvo tinginys dėl to, kad nedirbo ir nenešė šeimininkui pelno? Taip. Bet ar jis neklydo neteisingai mąstydamas apie šeimininką? Jis apie savo šeimininką galvojo kaip apie asmenį, besitikintį pelno, kurio jis nesugebėjo duoti: Šeimininke, aš žinojau, kad tu - žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei (Mt 25, 24). Šis tarnas klaidingai vertino savo šeimininką.

Taip, Jėzus iš tiesų teisia šį žmogų pagal jo požiūrį į šeimininką, tačiau tai vis dėlto klaidingas supratimas. Dievas nėra žiaurus šeimininkas, kuris tikisi iš mūsų pelno, nedavęs tam reikiamų sugebėjimų. Jis elgiasi su mumis maloningai. Jis suteikia mums priemones atlikti tai, ko Jis tikisi ir reikalauja. Tik Jo malonės dėka mes galime atlikti mums patikėtą užduotį. Štai kodėl galime girtis tik Juo, o ne tuo, ką esame padarę. Trečiasis tarnas buvo nedoras, nes nesuprato, kad Dievas maloningas ir (gal per drąsiai pasakysiu) laimingas.

Ištikimųjų tarnų atlygis - galimybė patirti savo šeimininko džiaugsmą. Šeimininkas buvo laimingas. Ištikimieji įėjo į Jo džiaugsmą, o nedorėlis Viešpaties džiaugsmo visiškai nesuvokė.

Koks mūsų požiūris į Dievą? Ar nežiūrime į Jį, kaip į godų ir reiklų vergų šeimininką, o ne kaip į džiaugsmo kupiną Viešpatį, kurio džiaugsmu galime mėgautis ir mes? Ir darbai, kurių Jis iš mūsų laukia, turėtų būti atlikti džiaugsmingai, o ne iš prievartos.

Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje randame dar vieną Dievo džiaugsmo pavyzdį. Dievo džiaugsmas (dėl nusidėjėlių  atgailos ir išgelbėjimo) priešpastatomas Rašto žinovų ir fariziejų niūrumui ir jų murmėjimui dėl  to, kad Viešpats bendrauja su muitininkais ir nusidėjėliais (Lk 15, 1-2). Reaguodamas į tai, Jėzus pasako du palyginimus, kuriuose Dievas džiaugiasi dėl to, kad atsirado tai, kas buvo pražuvę: Tada Jis pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda? Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!' Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kol suranda? Radusi susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio" (Lk 15, 3-10).

Abu palyginimai kalba apie tai, kas buvo prarasta, ieškoma ir atrasta. Kai pamestas daiktas buvo surastas, jo ieškojęs asmuo džiaugėsi ir kvietė kitus džiaugtis kartu su juo. Prarastieji (avis ir moneta) buvo atrasti, nes savininkas, kuris juos prarado, jų ieškojo.

Lėzus paaiškina, kad šios dvi istorijos iliustruoja, kaip Jis ieško nusidėjėlių ir džiaugiasi jų išgelbėjimu. Prarastų nusidėjėlių išgelbėjimas - vienas iš Viešpačiui priderančių džiaugsmų (Hbr 12, 2). Iš kitų tikimasi, kad jie kartu su Viešpačiu džiaugsis, jog nusidėjėliai patiki ir Jį priima. Rašto žinovai ir fariziejai negalėjo džiaugtis, nes jie vis dar pasimetę ir nenori, kad juos rastų. Jiems pikta, kad Jėzus rodo malonę tiems nelaimėliams, ir nenori jų priimti į „savo" karalystę.

Čia išsakyti Viešpaties žodžiai daug kartų girdėti, bet man nesisekė į juos pažvelgti pakankamai rimtai. Visada galvodavau, kad Jėzus kalba apie nusidėjėlių išgelbėjimu besidžiaugiančius angelus. Be abejonės, angelai džiaugiasi, bet ne tai pabrėžiama tekste. Pirmame pasakojime Jėzus sako, kad danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio (7 eil.), o antrame pasakojime kalba, kaip džiaugiasi Dievo angelai. Džiaugiasi ne tik angelai, bet ir Dievas. Todėl, kad Dievas džiaugiasi nusidėjėlio išgelbėjimu, tuo džiaugiasi ir angelai. Pagal Jėzaus žodžius, užrašytus Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje, jie įeina į savo šeimininko džiaugsmą.

Pats faktas, kad Rašto žinovai ir fariziejai nesidžiaugia, yra gana rimta problema. Jie nėra harmonijoje su dangumi ir, svarbiausia, su Dievu. Kodėl? Todėl, kad jie netiki, jog patys yra nusidėjėliai, ir nemano, kad jiems reikia Jo malonės. Jie nenori galvoti apie save kaip apie tuos, kurie į Dievo karalystę įeina tokiu pačiu būdu, kaip muitininkai ir nusidėjėliai. Iš esmės, jie nėra išgelbėti. Kaip ir tas nedoras tarnas iš Evangelijos pagal Matą 25 skyriaus, jie yra netikintys, neteisingai mąstantys apie savo Šeimininką, nesidžiaugiantys Jo džiaugsmu ir Jo karalyste.

Paskutinėje Evangelijos pagal Luką 15 skyriaus dalyje užrašyta istorija apie sūnų palaidūną, kurioje toliau tęsiamas pasakojimas, pabrėžiantis dramatišką kontrastą tarp Dievo bei dangaus kariaunos ir Rašto žinovų bei fariziejų. Sūnus palaidūnas atgailauja ir grįžta pas savo tėvą. Tėvas džiūgauja ir švęsti, džiaugtis kviečia ir kitus. Ar vyresnysis sūnus džiaugiasi, kad paklydėlis sugrįžo? Ne. Jis pyksta ant savo brolio ir ant tėvo. Jis negali suprasti, kodėl jam nebuvo leidžiama linksmintis. Jis persisunkęs teisuoliškumu labiau nei padėka ir džiaugsmu, kurie turėtų charakterizuoti nusidėjėlio atsaką į Dievo malonę jo ir kitų žmonių gyvenime. Palaidūno tėvas dar kartą parodo, kaip dangiškasis Tėvas džiaugiasi nusidėjėlių atgaila ir atsivertimu. 

Šventoji Dvasia ir džiaugsmas

Jeigu galvojame, kad džiaugsmas arba „laimė" yra būdingi tiktai Tėvui ir Sūnui, leiskite atkreipti jūsų dėmesį į eilutes, parodančias tikinčiojo patiriamą džiaugsmą, kuris susijęs su Šventąja Dvasia: Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios (Apd 13, 52). Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17). Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties (Rom 15, 13). Ir jūs pasidarėte mūsų ir Viešpaties pasekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu (1 Tes 1, 6).

Šventoji Dvasia yra tas „laidas", kuriuo mūsų Viešpaties ir mūsų Šeimininko džiaugsmas atsiveria tikinčiajam. Šventosios Dvasios artumas ir patarnavimas atneša džiaugsmą į krikščionio gyvenimą. Šios eilutės atskleidžia, kad tie, kurie nėra krikščionys, kuriuose negyvena Šventoji Dvasia, negali patirti Dievo džiaugsmo. Taip nutiko ir Rašto žinovams bei fariziejams, minimiems Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje ir kitose vietose.

Išvados

Dievas yra džiaugsmo Dievas, laimingas Dievas, jei taip jums patinka labiau. Jis džiaugiasi savo kūrinija, ypač nusidėjėlių išgelbėjimu. Jeigu esame Dievo vaikai, mes pažįstame Dievo širdį ir charakterį, todėl taip pat turėtume džiaugtis. Šis džiaugsmas kyla iš Dievo ir Šventosios Dvasios perduodamas kiekvienam krikščioniui. Viešpaties džiaugsmu turėtų būti paženklintas mūsų tarnavimas ir garbinimas. Danguje šis džiaugsmas bus daug didesnis - mes įeisime į Šeimininko džiaugsmą.

Džiaugsmas krikščioniui nėra pasirinkimas, - mums liepta džiaugtis ir jį išreikšti: Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus (Mt 5, 12). Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje (Lk 10, 20). Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renka vaisių amžinajam gyvenimui, kad kartu džiaugtųsi ir sėjėjas, ir pjovėjas (Jn 4, 36). Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu (Jn 16, 20). Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims (Jn 16, 22). Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais <...>. Ir vėl sakoma: „Džiaukitės, pagonys, kartu su Jo tauta" (Rom 12, 15; 15, 10). Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai (1 Kor 12, 26). Nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa (1 Kor 13, 6). Galiausiai, broliai, likite sveiki. Būkite tobuli, džiaukitės paguoda, būkite vienos minties, gyvenkite taikiai, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis (2 Kor 13, 11). Nes parašyta: „Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Nes apleistoji turi daug daugiau vaikų negu turinčioji vyrą" (Gal 4, 27). Tesižinai! Kad visokiais būdais, apsimetant ar iš tikrųjų, yra skelbiamas Kristus, - štai kuo džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuos! (Fil 1, 18). O jei aš atnašaujamas ant jūsų tikėjimo aukos ir tarnavimo, esu linksmas ir džiaugiuosi kartu su jumis visais. Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi (Fil 2, 17-18). Pagaliau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje! Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas (Fil 3, 1). Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4). Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno - bažnyčios (Kol 1, 24). Ir kaip atsidėkosime Dievui už jus, už visus džiaugsmus, kuriuos dėl jūsų patiriame savo Dievo akivaizdoje? (1 Tes 3, 9). Visada džiaukitės (1 Tes 5, 16). Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose <...>. Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu (1 Pt 1, 6. 8). Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu (1 Pt 4, 13). Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę! Nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė (Apr 19, 7).

Galite pagalvoti, kad džiaugsmo trūkumas nėra didelė blogybė, bet taip nėra. Džiaugsmo stoka buvo susijusi su Izraelio nuodėme: Tau ateis šitie prakeikimai, persekios ir pasivys tave, iki būsi sunaikintas, nes neklausei Viešpaties, savo Dievo, ir nevykdei Jo įstatymų bei įsakymų, kuriuos Jis tau davė. Jie bus tau ir tavo palikuonims ženklu ir stebiniu per amžius. Netarnavai Viešpačiui, savo Dievui, su džiaugsmu ir linksma širdimi, turėdamas visko, tai tarnausi priešui, kurį Viešpats tau siųs; kęsi badą, troškulį, nepriteklių ir vargą. Jis uždės tau geležinį jungą, kol tave sunaikins (Įst 28, 45-48). Nusiminusi širdis buvo Izraelio nuodėmės šaltinis ir dieviško teismo objektas. Džiaugsmo trūkumas veda į nuodėmę ir atvirkščiai - nuodėmė veda į liūdesį: Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane. Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave (Ps 51, 10-13).

Be to, matome, kad džiaugsmas įkvepia krikščionis liudyti ir tarnauti. Per daug dažnai mes stengiamės paraginti krikščionis liudyti, versdami juos jaustis kaltais. Šis tekstas atskleidžia, kad tarnauti įkvepia išgelbėjimo džiaugsmas, o ne kaltė ar baimė.

Viešpaties džiaugsmas yra jūsų stiprybė (Neh 8, 10). Dievo Dvasia ir Dievo žodis padeda žmonėms patirti Viešpaties džiaugsmą (Ps 119, 111; Jer 15, 16). Mes negalime tinkamai patarnauti Dievui ir kitiems, jei mąstome apie Dievą taip, kaip mąstė nedoras tarnas, minimas Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje. Nedorasis tarnas bijojo savo šeimininko ir jo baimė nepaskatino jo tarnauti, bet iššaukė priešingą reakciją.

Dievas gėrisi ir mėgaujasi savo kūrinija, įskaitant ir naujus kūrinius Jėzuje Kristuje. Jis gėrisi savo žmonių dievotumu ir augimu. Džiaugsmas padeda vykdyti Dievo valią. Daugelis galvoja ir kalba apie Dievo valią kaip apie didelę paslaptį, kurią sunku suvokti ir dar sunkiau apginti. Bet Biblijoje kitaip rašoma apie Dievo valią. Laiško romiečiams 7 skyriuje Paulius nesako, kad Dievo valią sunku suprasti, tik sako, kad jos neįmanoma įvykdyti: jis žinojo, kas yra teisinga, bet to nedarė, žinojo, kas negerai, bet vis tiek taip elgėsi. Sunku ne pažinti Dievo valią, bet ją vykdyti. Jeigu nori sužinoti Dievo valią, kiekvieną savo sprendimą matuok pagal šiuos standartus: kas Dievui patinka, kas Jam teikia džiaugsmą, o kas Jį liūdina?

Štai, koks buvo Pauliaus požiūris į gyvenimą: Todėl mes siekiame, - tiek nebūdami, tiek būdami su Juo, - Jam patikti (2 Kor 5, 9). Ištirdami, kas patinka Viešpačiui (Ef 5, 10). Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją - mūsų Viešpatį Jėzų, teištobulina jus kiekvienam geram darbui, kad vykdytumėte Jo valią, Jam veikiant jumyse, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen (Hbr 13, 20-21).

Biblija nepalieka abejonių dėl to, kas patinka, o kas nepatinka Dievui. Dievas gėrisi savąja tauta (Ps 149, 4). Jam patinka nuoširdumas (1 Kron 29, 17), gailestingumas (Oz 6, 6) ir neblėstanti meilė (Mich 7, 18). Jis gėrisi gerumu, teisingumu ir teisumu (Jer 9, 24), Jį žavi sūnūs, kuriuos Jis auklėja (Pat 3, 12; Hbr 12, 3-13). Jam patinka teisingos svarstyklės (Pat 11, 1) ir dorieji (Pat 11, 20), Jis gėrisi sąžiningaisiais (Pat 12, 22). Dievui nepatinka religinės apeigos, vykdomos gyvenant nedorai (Ps 51, 16-17. 19). Nevisada Dievui patinka tai, kas žavi mus, pvz., žirgų miklumas ar žmonių stiprumas (Ps 147, 10-11). Jo nedžiugina kvailiai (Ekl 5, 3) ir nedorėlių mirtis (Ez 18, 23. 32; 33, 11).

Atkreipkite dėmesį, kad pasaulio džiaugsmas nėra tas pats džiaugsmas, kurį patiria krikščionys. Šie džiaugsmai labai skiriasi. Iš tiesų krikščionį galima atskirti nuo netikinčiojo pagal tai, kuo jis džiaugiasi, pagal džiaugsmo šaltinį. Nedorėliai džiaugiasi savo blogais darbais (Iz 66, 3) ir renkasi tai, kas Dievui nepatinka (Iz 65, 12; 66, 4). Jie nesidžiaugia Dievo žodžiu (Jer 6, 10), jiems patinka vogti, svetimauti (Ps 50, 18) ir kitos nedorybės (2 Tes 2, 12). Dievo vaikai džiaugiasi ir mėgaujasi visai kitokiais dalykais. Jie džiaugiasi Viešpačiu (Ps 37, 4; 43, 4), Jo žodžiu (Ps 1, 2; 112, 1; 119, 16. 24. 70. 77. 92. 143. 174), mėgaujasi vykdydami Dievo valią (Ps 40, 8) ir šlovindami Dievą (Ps 147, 1). Jie renkasi tai, kas džiugina Viešpatį (Iz 56, 4), gėrisi teisingumu (Pat 21, 15). Jų nedžiugina asmeniniai, savanaudiški, kūniški malonumai, bet randa pasimėgimą Dievu: „Jei tu savo kojas sulaikysi sabato dieną, nepramogausi mano šventoje dienoje, vadinsi sabatą pasimėgimu, šventa ir garbinga Viešpaties diena, gerbsi Jį, nevaikščiosi savo keliais, neieškosi pramogų ir nekalbėsi tuščiai, tada tu gėrėsies Viešpačiu, ir Aš tave vesiu ant aukštų kalnų ir leisiu naudotis tavo tėvo Jokūbo paveldu", - taip kalbėjo Viešpats (Iz 58, 13-14).

Daug netikinčiųjų galvoja, kad tapus krikščioniu baigiasi visi malonumai, kad pradedi gyventi nuobodų ir niūrų gyvenimą. Žodis „puritonas" niekam nebėra komplimentas, nes manoma, kad puritonai nepatiria malonumų ir gyvena praeitimi. Toks apibūdinimas nėra teisingas. Nieko klaidingesnio ir nesugalvosi. Nėra didesnio džiaugsmo už Dievo pažinimą ir tarnavimą Jam. Nieko nėra didingesnio už žinojimą, kad mūsų nuodėmės atleistos ir kad per Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pralietą kraują esame teisūs prieš Dievą. Tik krikščionio, kuris viltį ir pasimėgimą atranda žvelgdamas į Viešpatį, o ne į aplinkybes, džiaugsmas padeda ištverti skausmą, kančias ir persekiojimus. 

Nereikia malonumų, džiaugsmo ir pareigos supriešinti, - tai turėtų eiti kartu. Mūsų pareiga turėtų mus džiuginti ir teikti mums malonumą. Nėra blogai patirti ar siekti malonumo, tik svarbu ieškoti to teisingose vietose.  Ieškokime džiaugsmo ir pasimėgimo Dieve, tarnaudami ir garbindami Jį. Viešpaties džiaugsmas yra mūsų stiprybė.


Iš www.bible.org
vertė Jurgita Tirūnienė