Dosni širdis

Mintis apie dosnumą sukelia mumyse kovą. Tai itin asmeniška. Biblija sako, kad Dievui priklauso viskas, net ir abi tos monetos. Mums, krikščionims, Dievas patikėjo prižiūrėti ir valdyti skirtingus materialių daiktų kiekius. Tai yra Dievo išbandymas. Kas nulemia, kur eina mūsų pinigai? Ar savo finansus ir materialius daiktus naudojame taip, kaip to nori Dievas?

Nepaprastai svarbu suvokti, kad mes valdome Dievo pinigus. Šiame straipsnyje dėmesys bus skiriamas „širdžiai" - ji Biblijoje yra mūsų valios metafora. Mes patys sprendžiame: darysime tai, ko nori Dievas, ar ne. Tik suderinę savo širdis su Jo širdimi, mes suprasime, ką Dievas kalba apie pinigus. Tai, kaip elgiamės su materialiais daiktais, rodo mūsų širdies būklę.

„Priimanti" Saliamono širdis

Akivaizdu, kad Izraelio karalius Saliamonas buvo labai turtingas: Auksas, kurį kas metai atgabendavo Saliamonui, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis talentus, neskaičiuojant to, ką gaudavo iš prekybininkų, keliaujančių pirklių bei visų Arabijos karalių ir šalies valdytojų. Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiųjų skydų iš kalto aukso; šeši šimtai šekelių aukso buvo sunaudota vienam skydui (1 Kar 10, 14-16).

666 aukso talentų yra 800 000 uncijų, kurios šiandien kainuotų apie 640 milijonų dolerių. Tai buvo tik kasmetės pajamos auksu, neskaičiuojant mokesčių, kuriuos surinkdavo iš žmonių ir valdžios.

Saliamonas turėjo ir gražų sostą: Karalius padirbdino didelį sostą iš dramblio kaulo ir padengė jį geriausiu auksu. Sostas turėjo šešis laiptus, jo viršus užpakalinėje dalyje buvo apvalus, atramos rankoms buvo abiejose sosto pusėse, o du liūtai stovėjo šalia atramų. Dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po vieną iš abiejų pusių. Nieko panašaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje (1 Kar 10, 18-20).

Dievas laimino Saliamoną dėl jo prioritetų ir maldų pirmosiomis karalystės valdymo dienomis, kai jis prašė išminties, o ne turtų: Taip pat daviau tau, ir ko neprašei - turtų ir garbės; niekas tau neprilygs tarp karalių per visas tavo dienas (1 Kar 3, 13). Todėl karalius Saliamonas savo turtais ir išmintimi pranoko visus žemės karalius (1 Kar 10, 23). Saliamono turtai atėjo iš Dievo. Saliamonas nebuvo turtų savininkas - jis tik juos valdė, kaip ir tu ar aš.

Kai niekada nepakanka

Tačiau Saliamonui to nepakako. Karaliaus laivai drauge su Hiramo laivais kas treji metai grįždavo iš Taršišo ir atgabendavo aukso, sidabro, dramblio kaulo, beždžionių bei povų. Karalius Saliamonas savo turtais ir išmintimi pranoko visus žemės karalius. Visas pasaulis norėjo pamatyti Saliamoną ir išgirsti jo išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs į jo širdį. Kiekvienas atgabendavo dovanų: sidabrinių ir auksinių daiktų, rūbų, ginklų, kvepalų, žirgų ir mulų; taip buvo metai po metų. Saliamonas turėjo tūkstantį keturis šimtus kovos vežimų ir dvylika tūkstančių raitelių, kuriuos jis buvo paskirstęs kovos vežimų miestuose ir pas save Jeruzalėje. Karalius padarė, kad sidabro Jeruzalėje buvo kaip akmenų ir kedrų kaip figmedžių, kurių gausiai auga slėniuose (1 Kar 10, 22-27).

Ką Saliamonas galvojo, siųsdamas laivus į Egiptą parvežti daugiau arklių? „Taip, žinau, turiu 10000 arklių ir 1000 kovos vežimų. Apie tai seniai svajojau. Vykite ir atvežkite dar 2000 arklių ir 200 kovos vežimų. Tai mano naujas tikslas. Taip, atvežkite daugiau aukso, beždžionių ir babuinų. Pastatykite daugiau narvų. Man patinka zoologijos sodas."

Saliamono širdyje buvo tarsi du maži mygtukai: vienas pavadintas „Pakanka", o kitas - „Daugiau". Atrodo, kad ant mygtuko „Daugiau" Saliamonas padėjo aukso plytą, todėl mechanizmas veikė nesustodamas. Turtas, turtas, turtas.

Savo „šlovės dienomis" Saliamonas kaupė ne tik pinigus ir arklius. Jis turėjo ir 700 žmonų bei 300 sugulovių (1 Kar 11, 1-4). Sunku suvokti, ką jo gyvenime reiškė 1000 moterų. Jis vedė jas dėl politinių ir asmeninių savanaudiškų tikslų, tačiau, bandydamas visoms joms įtikti, jis statė pagoniškas šventyklas ir nusigręžė nuo Viešpaties.

Būtent dėl to Dievas buvo įspėjęs savo Įstatyme, užrašytame didžioje šventykloje, kurią Saliamonas buvo pastatęs anksčiau: Jis neturės daug žirgų ir neves tautos atgal į Egiptą daugiau žirgų įsigyti; nes Viešpats įsakė niekuomet tuo pačiu keliu nebegrįžti. Jis neturės daug žmonų, kad jo širdis nenukryptų, ir nekraus sau sidabro ir aukso (Įst 17, 16-19).

Saliamonas nekreipė dėmesio į Dievo įspėjimą ir „sekė kitus dievus". Tai buvo baisus kritimas. Kodėl? Jis nusisuko nuo Dievo, jo širdis nebuvo pasišventusi Dievui iki galo.

Dievas buvo pažadėjęs laiminti Saliamoną, todėl buvo teisinga, kad Saliamonas buvo turtingas, bet jis peržengė ribą, apie kurią Dievas įspėjo. Saliamonas darė tai, ką darytų daugelis žmonių ar krikščionių, jei tik turėtų galimybę: jis ėmė viską, ko troško jo širdis ir ką jis galėjo sau leisti (žinoma, jis galėjo daugiau nei mes). Tačiau ši istorija mus įspėja, kad tai, ką galime sau leisti, gali atitraukti mūsų širdis nuo Dievo.

Dosni širdis

Jėzus ragina mus kaupti turtus danguje: Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis (Mt 6, 19-21).

Jėzui ypač rūpi mūsų širdys. Jas natūraliai „traukia" prie fizinių daiktų, kuriuos kandys ar rūdys ėda, prie ko nors vertingo, ką gali pavogti vagys.

Tačiau materialūs turtai - laikini. Į sostą sėdus Saliamono sūnui Roboamui, po 5 metų didžioji dalis Saliamono turtų išnyko (1 Kar 14, 25). Jeruzalę užpuolė Egipto karalius, kuris ir išsivežė visus šventyklos ir rūmų turtus, o likusius turtus vėliau išvogė kiti užpuolikai arba jie buvo naudojami kaip duoklė, norint ką nors išpirkti.

Pinigai dingsta lengvai, tiesa? Nežiūrėk į tai, ko nėra, nes turtai pasidaro sparnus ir išskrenda kaip erelis į padangę (Pat 23, 5). Todėl Jėzus ir ragina mus kaupti turtus danguje. Jis kviečia mąstyti apie turtus kitaip ir savo širdis kreipti į amžinuosius dalykus. Visi esame girdėję posakį: „Nieko su savimi neišsinešime", tačiau investuodami savo gyvenimą į amžinus, o ne į materialius dalykus, krausime turtą danguje.

Turtai danguje

Turtai danguje yra nenykstantys, ir jie yra asmeniškai mūsų! Jėzus juk sakė: kraukite sau turtus danguje. Kaip mes džiaugsimės, kai nuėję į dangų rasime ten savo turtą, kuriuo galėsime džiaugtis amžinai!

Tačiau svarbiausia yra tai, kad ten, kur mūsų turtas, ten ir mūsų širdis. Šios eilutės kalba ne tik apie pinigines aukas Dievui ar tarnavimui, bet moko mus ypatingai svarbių dalykų - prieš aukodami mes turime apsispręsti: ką vertiname labiau - pinigus ar amžinąjį turtą? Kur yra mūsų širdis?

Dešimtinės aukojimas bus veltui, jei manysime, kad tai atneš finansinę sėkmę arba taip padarysime įspūdį Dievui ir žmonėms, ar pasijusime geriau. Jei taip mąstome, mūsų širdies tikslas - mes patys, o ne amžinybė.

Jėzus klausia, ko mes norime? Mes negalime turėti visko, ir Jėzus nori, kad tai suprastume. Jis pasako palyginimą: Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa! (Mt 6, 22-23). Kai kurie žmonės nemato dangiškų turtų. Ir Jėzus sako: Kokia baisi toji tamsa!

Kai kurie žmonės, net ir krikščionys, to nesupranta. Jie negali atsisakyti materialių dalykų dėl amžinųjų turtų. Tačiau Jėzus sako, kad mes turime pasirinkti: Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Mt 6, 24).

Tarnaujame arba Dievui, arba pinigams, bet ne abiem! Mes turime tik vieną širdį. Ar galime būti įsipareigoję daugiau nei vienai moteriai ar vienam vyrui? Net negalvokite apie tai. Jėzus sako, kad mes negalime įsipareigoti ir Dievui, ir pinigams. Mes visi turėsime pinigų - mums, kaip valdytojams, bus patikėtos įvairios sumos, bet ar pinigai ir viltis turėti jų dar daugiau yra tikroji gyvenimo prasmė?

Gal, siųsdamas finansinius išbandymus, Dievas siekia paveikti mūsų širdis, kad atsigręžtume į amžinybę? Šventoji Dvasia ragina mus gyventi naujai ir kelti sau naujus tikslus. Mes pradedame norėti Jam patikti ir Jį garbinti: trokštame tarnauti, padėti žmonėms išgirsti Evangeliją ir ugdyti jų tikėjimą.

Dievas nori viso mūsų gyvenimo, ne tik mūsų pinigų, bet Jis naudoja mūsų pinigus, ypač aukas, kaip pagrindinį rodiklį ir būdą keisti mūsų širdis.

Dosni makedoniečių širdis

Jei esame išgelbėti Dievo malone, mes galime ugdyti dosnią širdį. Dosnumas ugdomas, kai suderiname savo širdis su Dievo širdimi.

Antrojo laiško korintiečiams 8 skyriuje kalbama apie nepaprastą tikinčiųjų grupę - iš tiesų tokios buvo visos bažnyčios pirmajame amžiuje. Nušvitus šviesai, jie mąstė tik apie amžinuosius turtus. Jų naujas požiūris į dosnumą ypač patiko Pauliui, ir jis tai pavadino Dievo dovana (malone): Be to, pranešame jums, broliai, apie Dievo malonę, suteiktą Makedonijos bažny-čioms. Nors dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo, ir jų gilus skurdas išsiliejo ypatingo dosnumo turtais. Aš liudiju, kad jie pagal išgales ir viršydami išgales, savo noru, prašyte prašė mus, kad mes priimtume dovaną ir jų dalyvavimą tarnavime šventiesiems (2 Kor 8, 1-4).

Šie žmonės keisti - jie prašo Pauliaus privilegijos aukoti, nors yra visiški vargšai! Amerikiečiai taip nesielgia.

Lėšos, surinktos naujai visoje Romos Imperijoje įsikūrusiose bažnyčiose, buvo siunčiamos į Jeruzalę, kur tikintieji buvo persekiojami, daug žmonių neteko darbo, užklupo badas.

Situacija Pauliaus minimose bažnyčiose, esančiose Makedonijoje, Filipuose ir Tesalonikuose, nebuvo daug geresnė. Čia krikščionys taip pat patyrė rimtų išbandymų - Paulius mini, kad dideli vargai jas spaudė, ir vartoja čia graikų k. žodį, rodantį, kad tai vyko ilgą laiką. Stebėtina, kad aukodami tokiu sudėtingu išbandymų metu Makedonijos tikintieji patyrė begalinį džiaugsmą! Patiriant finansinius išbandymus neįmanoma būti kupiniems džiaugsmo, nebent suvoktume, kad turime „amžinąjį turtą" ir kad Dievas naudoja išbandymus, norėdamas išugdyti mumyse tai, kas vertinga ir amžina.

Nors dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo - jie aukojo nepaisydami savo skurdo. Panašiai kaip toji našlė, atidavusi dvi varines monetas - tai buvo viskas, ką ji turėjo. Taip jie elgėsi ne paveikti emocingo televizijos evangelisto, kuris manipuliavo šiais nuskurdusiais tikinčiaisiais, bet juose veikė Šventoji Dvasia.

Pažiūrėkime, kokios su aukojimu susijusios frazės vartojamos apibūdinant Dievo darbą jų širdyse. Jie davė viršydami išgales... savo noru... prašyte prašė mus, kad mes priimtume dovaną. Kaip galima duoti daugiau nei gali?

Kažkas jų širdyse įvyko, tiesa? Dievas nori, kad tai įvyktų ir mūsų širdyse. Kaip išugdyti tokį didžiulį troškimą aukoti? Ar tai dvasinė dovana? Ne. 5 eilutėje skaitome, kad pirmiausia Dievui jie paaukojo save, o tada Jeruzalei aukojo ir pinigus.

Jei pirmiausia nepaaukojame Dievui savęs, pinigų aukojimas yra bevertis arba skatinamas kaltės. Atiduoti save Dievui reiškia pradėti galvoti kaip Dievas. Tik tada mūsų širdis pradeda panašėti į Dievo širdį, mums pradeda rūpėti tie patys dalykai kaip ir Dievui.

Ugdant dosnią širdį

Manau, pinigų aukojimas buvo tik vienas iš dalykų, rodančių, kad Makedonijos tikintieji paaukojo save Dievui. Dosnumas turi būti gyvenimo ir tarnavimo būdas, o ne finansinis principas, siekiant naudos sau. Pateiksiu testą, kurį, manau, Makedonijos bažnyčios būtų išlaikiusios.

Kaip sužinoti, ar esame dosnios širdies? Reikia apžvelgti savo gyvenimo sritis, kurios reikalauja pasiaukojimo, bet nieko bendra neturi su pinigais. Ar esate pasiruošę tokiam širdies ištyrimui?

1. Ar dažnai pasisiūlote padėti savo sutuoktiniui, o gal bandome atrodyti užimtas, kad to nereikėtų daryti?

2. Ar noriai užleidžiate šeimos nariams vonią ar dušą, jei tuo pačiu metu norite praustis ir jūs?

3. Ar noriai atiduodate paskutinį deserto gabaliuką?

4. Ar leidžiate kitiems žiūrėti jiems patinkančias televizijos programas? Ar patys užsiimate geriausią vietą žiūrėti televizorių?

5. Ar pietų pertraukos metu padėtumėte bendradarbiui užbaigti projektą?

6. Ar sutvarkote kitų paliktą netvarką poilsio kambaryje? Ar pasisiūlote namuose išplauti indus? Ar tvarkingai sudedate kėdes po bažnyčios raštinėje vykusio renginio?

7. Ar bandote padrąsinti jaunuolius ir naujatikius bažnyčioje?

8. Ar padedate bažnyčioje prižiūrėti vaikus? Ar padedate kitam, kai reikia persikraustyti, pataisyti mašiną ar nuvežti pas gydytoją?

9. Ar pasinaudojate galimybe pasikviesti ką nors pietų?

10. Ar noriai skolinate savo automobilį ar kitus vertingus daiktus?

11. Ar domitės vaikais?

12. Ar pasiūlote savo pagalbą vyresniems ir neįgaliems žmonėms, kai to niekas nemato?

13. Ar uždavę klausimus atidžiai klausotės kitų, o gal nekantriai laukiate, kol jie baigs kalbėti, kad galėtume pasisakyti pats?

Šie klausimai nesusiję su pinigais. Tačiau, kaip ir kalbant apie pinigus, taip ir kalbant apie laiką, galimybes ir paprastą gerumą, turime mokytis nukreipti dėmesį nuo savęs į kitą.

Jei pajutome kaltę dėl nors vienos iš čia paminėtų sferų, turime pradėti nuo pačios pradžios ir visų pirma kasdien pasišvęsti Viešpačiui, o tada Dievas mokys mūsų širdis dosnumo. Kaip Dievas tai darys? Per discipliną, raginimus ir didesnes pastangas, tiesa? Mes „tapsime vargšais" dėl kitų tik tuomet, jei mus įkvėps Jėzus Kristus, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargšu (2 Kor 8, 9-19).

Įkvėpti malonės

Biblinis aukojimas remiasi malone, o ne kalte. Dosnumas prasideda tuomet, kai pradedame mąstyti apie žmogaus egzistenciją ir nukryžiavimo skausmą. Tik supratusi man parodytą Dievo malonę, mano širdis tampa dosni. Malonė įkvepia aukoti taip, kaip patinka Dievui. Kai mes aukojame, taip imituodami Tą, kuris atidavė už mus savo vienintelį Sūnų, mes pagarbiname Dievą.

Turbūt visi esame girdėję raginimų aukoti, sukeliančių kaltės jausmą: „Kokie gi jūs krikščionys, jei neaukojate dėl tokio poreikio?" Esame girdėję ir raginimų aukoti, paremtų mūsų šykštumu: „Jei aukosite, Dievas padarys jus turtingą". O kartais mūsų prašydavo aukoti tol, kol pradėdavome jaustis įsipareigoję: „Prašome aukoti šiam gyvybiškai svarbiam poreikiui", arba žadėdavo, kad aukojimas suteiks mums pripažinimą: „Jūs pateksite į „auksinį davėjų sąrašą".

Tačiau Rašte skaitome: Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją. Aukoti iš prievartos, kaip ir iš išdidumo, nėra bibliška. Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus 1-4 eilutėse Jėzus kalba apie veidmainius, kurie aukojo, kad būtų žmonių pastebėti ir garbinami, ir moko, kad aukoti reikia slaptai.

Biblinis motyvas aukoti - iš malonės. Jis gimsta širdyje, nes visų pirma tai gimė Dievo, kuris atidavė savo Sūnų už mus, širdyje.

Makedonijos krikščionys giliai suvokė, jog Kristus tapo vargšu dėl jų, tad ir mintis, kad jie gali padėti, nors patiems teks gyventi šiek tiek vargingiau, jų negąsdino. Jie norėjo aukoti ir net maldavo tokios privilegijos! Taip, visuomenės nuomone, jie buvo keisti, bet ne Kristaus požiūriu. Aukoti jiems buvo normalu, nes jų širdys buvo Kristaus pakeistos.

Tačiau Paulius apie tai rašo ne Makedonijos ar Filipų bažnyčioms, bet Korinto krikščionims, kurie turbūt buvo panašūs į daugelį mūsų. Jiems reikėjo permąstyti aukojimo klausimą, pažvelgti į tai kaip į neatsiejamą gyvenimo su Kristumi dalį. Korintiečius, kurie galbūt ir norėjo aukoti (jūsų nuovokus troškimas - 2 Kor 8, 11), bet jautė įtampą, Paulius ragina neužgniaužti šio Dievo įdėto troškimo.

Norą aukoti Dievas įdeda visiems tikintiesiems, tik kai kurie tai užgniaužia. Mes bijome, kad pradėsime stokoti ir negalėsime daryti to, ką mėgstame. Bet Dievas tą troškimą įdėjo. Jei buvome išgelbėti Jėzaus Kristaus malone, mes galime aukoti taip, kaip to nori Dievas.

Vienos močiutės istorija

Vienos Vašingtono bažnyčios naujienlaiškyje viena močiutė, Eddy Ogan, aprašė savo gyvenimą 1946 metais - tuomet jai buvo 14 metų ir ji gyveno kartu su dviem seserimis bei našle motina: „Likus mėnesiui iki Velykų, mūsų bažnyčios pastorius paskelbė, kad po mėnesio bus renkamos aukos padėti vienai neturtingai šeimai. Jis kvietė visus taupyti ir aukoti. Grįžusios namo, mes kalbėjomės, ką šioje situacijoje galėtume padaryti. Nusprendėme visą mėnesį valgyti tik bulves - taip nuo maistui skirtos sumos sutaupytume 20 dolerių, kuriuos galėsime paaukoti.

Tada dar pagalvojome, kad jei išjungtume šviesą, kai ji nėra labai reikalinga, ir nesiklausytume radijo, sutaupytume dar daugiau pinigų. Mano sesuo Darlene, kuri užsidirbdavo tvarkydama namus, stengėsi jų sutvarkyti kuo daugiau, aš su kita seserimi pasisiūlydavome prižiūrėti vaikus. Tas mėnuo buvo vienas gražiausių mūsų gyvenime. Mes kiekvieną dieną skaičiavome, kiek sutaupėme.

Kiekvieną sekmadienį pastorius ragindavo taupyti, o vėliau sutaupytą sumą paaukoti. Likus dienai iki Velykų, mano sesuo Ocy ir aš nuėjome į parduotuvę ir iškeitėme pinigus - gavome tris 20 ir vieną 10 dolerių banknotus. Negalėjome sulaukti bažnyčios susirinkimo!

Išaušo sekmadienio rytas... Išgirdau keletą paauglių kalbant, kad Smitų mergaitės buvo apsirengusios senomis suknelėmis. Pažvelgiau į jų naujus drabužius ir... pasijutau labai turtinga.

Kai buvo renkamos aukos, mes sėdėjome antroje eilėje. Mama paaukojo 10 dolerių banknotą, o mes - po 20 dolerių. Eidamos namo visą laiką dainavome. Per pietus mama buvo paruošusi mums siurprizą - ji nupirko dvylika kiaušinių, kuriuos išvirėme Velykoms ir valgėme su keptomis bulvėmis!

Vėliau tą popietę pas mus atvažiavo vienas tarnautojas. Mama atidarė duris, trumpai pakalbėjo ir grįžo su voku rankoje. Mama atplėšė voką ir iš jo pabiro pinigai - trys 20 dolerių, vienas 10 dolerių ir septyniolika 1 dolerio banknotų. Mama sudėjo pinigus atgal į voką. Mes nekalbėjome, tik sėdėjome ir spoksojome į duris. Pasijutome nebe milijonierės, o vargšės... 

Visą savaitę ėjome į mokyklą ir grįždavome namo, daug nekalbėdamos. Galiausiai šeštadienį mama paklausė mūsų, ką darysime su tais pinigais. Ką darytų neturtingi žmonės? Mes nežinojome, nes niekada nemanėme, kad esame vargšės...

Kitą sekmadienį bažnyčioje pamokslavo misionierius. Jis pasakojo, kaip Afrikos tikintieji stato bažnyčias iš saulėje išdžiūvusių molio plytų, bet jiems reikia pinigų stogams. Vienas stogas kainuoja 100 dolerių. Tarnautojas paklausė: „Ar galime mes visi paaukoti, kad padėtume šiems vargšams žmonėms?"

Mes susižvalgėme ir pirmą kartą tą savaitę nusišypsojome. Mama iš rankinės ištraukė voką, perdavė jį Darlenei, ši - man, o aš - kitai sesei, kuri įdėjo voką į aukų krepšelį. Suskaičiavus aukas, tarnautojas paskelbė, kad surinkta suma šiek tiek viršijo 100 dolerių. Jis buvo laimingas, nes nesitikėjo, kad tokia maža bažnyčia gali tiek daug paaukoti. „Šioje bažnyčioje yra turtingų žmonių", - pasakė jis. Staiga mes suvokėme, kad 87 dolerius iš tos sumos paaukojome mes. Mes esame turtingos! - taip sakė misionierius. Nuo tos dienos daugiau niekada nebesijaučiau neturtinga..."

Taigi turtas nėra matuojamas tuo, ką sukaupiame, bet tuo, ką paaukojame - turtais ne žemėje, bet danguje.

Jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi (2 Kor 8, 9).

www.bible.org

vertė Asta Glinskaitė