Žmogus, kurio virškinimas veikia gerai, apie jį nekalba. Taip ir sveikos sielos žmogus apie ją nekalba. Kai mūsų kūnai ir sielos sveiki, mes apie juos beveik nemąstome. Šiandien „dvasingumo" sąvoka taip dažnai vartojama, jog tai greičiau liudija apie patologiją, o ne apie sveikatą.
Tokia mano pozicija nereiškia, kad dabartinį domėjimąsi dvasingumu aš atmetu kaip nesveiką. Pats susidomėjimas nėra ligotas, bet jį sukėlė liga. Didelė sumaištis kyla ieškant tinkamo gydymo, tačiau diagnozė nustatyta vienbalsiai - mūsų kultūra serga „supasaulėjimu".
Visgi yra vaistų, stipresnių už mūsų ligą. Dievo Dvasia, sklandžiusi virš pirmapradžio chaoso (Pr 1, 2), sklando ir virš mūsų pragaištingų ir chaotiškų miestų. Dvasia, balandžio pavidalu nusileidusi ant Jėzaus (Mt 3, 16), nusileidžia ir ant Jėzaus pasekėjų. Šventoji Dvasia, kuri Sekminių rytą pripildė vyrus ir moteris Jeruzalėje, vis dar pripildo vyrus ir moteris Čikagoje ir Kalkutoje, Maskvoje ir Monrealyje, ir tai vyksta 24 valandas per parą, 365 dienas per metus.
Mūsų visuomenėje ritasi pripažinimo banga, jog viso gyvenimo pagrindas yra dvasinis, kad viską, ką matome, suformavo ir išlaiko tai, kas mums nematoma. Mes, užaugusieji Didžiosios dvasinės depresijos laikais ir prisitaikę prie migloto gyvenimo arogantiško Racionalumo ir priekabiaujančios Technologijos laikais, sunkiai galime patikėti savo akimis ir ausimis. Aplinkiniai žmonės - kaimynai ir pašaliečiai, turtingi ir vargšai, komunistai ir kapitalistai - nori sužinoti apie Dievą. Jie klausinėja apie prasmę ir tikslą, teisybę ir neteisybę, dangų ir pragarą.
Keletą metų dirbau valstijos universitete, netoli savo namų, kur dėsčiau paskaitas apie Naująjį Testamentą. Šį kursą į mokymo programą prieš keturis dešimtmečius įtraukė krikščionis profesorius, filosofijos ir religijos fakulteto vadovas. Jis tai padarė slapčia, vildamasis, kad taip universiteto studentai turės galimybę susipažinti su Naujuoju Testamentu. Šį kursą grupei studentų, kuri niekada nebūdavo didelė, jis pats ir dėstė. Po kiek laiko jis mirė. Tuo metu visi fakulteto profesoriai buvo ateistai arba marksistai, tad, kadangi nebuvo kam dėstyti, kursas buvo pamirštas.
Tačiau iš ateistiško nerūpestingumo niekas nepasirūpino išbraukti šio kurso iš mokymo planų. Keletas studentų atkreipė į jį dėmesį ir pareikalavo, kad šis kursas būtų dėstomas. Profesoriai buvo priversti ieškoti kito žmogaus ir taip jie pasamdė gerą mano draugą. Kai šis išsikraustė, kursą vėl buvo bandoma panaikinti, tačiau tuo metu jis jau buvo tapęs populiariausiu paskaitų ciklu visame fakultete. Tomis dienomis buvo labai paplitę įvairūs studentų judėjimai, tad universitetui vėl teko ieškoti kursą dėstyti galinčio krikščionio. Ir jie rado mane.
Panašių įvykių šiomis dienomis nutinka vis dažniau - susidomėjimas dvasiniais dalykais sustiprėja pogrindyje ir prasiveržia netikėčiausioje, dažnai pasaulietiškoje aplinkoje. Atrodo, kad situacija pasikeitė akimirksniu: mums nebereikia kurti planų, kaip sukelti žmonių susidomėjimą Dievu, - jie patys eina prie mūsų ir klausia: „Ar mes pamatysime Jėzų?" Žinoma, ne visada (galima sakyti, netgi retai) jie mini Jėzų, tačiau šie žmonės užtektinai matė pasaulio ir pakankamai visko gyvenime patyrė, tad jie puikiai suvokia, kad geresni daiktai ir paslaugos padėties nepagerins.
Gali būti, kad gyvename nuostabiu istoriniu metu, kai pati kultūra pradeda abejoti senomis apgaulėmis, pasauliu, kūnu ir velniu, kurie ją beveik sunaikino. Kai dulkės nusėda ir oras tampa gaivesnis, mes regime, kad daugelis žmonių jau yra pasirengę atsiliepti į Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios kvietimą.
Ne visuomet dvasingumas atpažįstamas kaip „Dievo Dvasios buvimas ir veikimas", tačiau jau matome žmonių sąmoningumą ir alkį.
Įgrisusi laisvė
Kad galėtume tinkamai reaguoti, turime įdėmiai įsižiūrėti į žlugusią kultūrą, kurioje kyla Dievo alkis.
Mūsų kultūra sužlugo būtent dėl to, kad tai pasaulietinė kultūra - kultūra, sumenkinta iki daiktų ir funkcijų. Pradžioje žmonės dažniausiai džiaugiasi gyvendami tokioje kultūroje - nuostabu savo gyvenime turėti įvairių daiktų ir nesijaudinti dėl jų pobūdžio ar tikslo. Taip pat nuostabu turėti neįtikėtiną laisvę daryti daugybę dalykų, visai nesijaudinant dėl santykių ar prasmės. Tačiau po kelerių tokio gyvenimo metų mūsų susižavėjimas nusilpsta ir mes pasijuntame vieniši tarp visų tų daiktų, laisvė taip pat pradeda kelti nuobodulį...
Į tokią savijautą mes reaguojame įsigydami dar daugiau daiktų ir dar labiau pasinerdami į tas veiklas, kurios anksčiau teikė malonumą. Įsigyti daugiau. Daryti daugiau. Tačiau po kelerių metų mes nuoširdžiai stebimės, kad tai visgi mums nesuteikė džiaugsmo.
Mes, šiaurės amerikiečiai, taip elgiamės jau daugiau nei visą amžių, ir mums pavyko sukurti kultūrą, sumenkintą iki daiktų ir funkcijų. Ir mes visi labai stebimės, kad tokie puikūs pasaulietiniai pasiekimai - visi daiktai! įvairi veikla! - sukėlė tokią vienišumo ir nuobodulio epidemiją. Mes stebimės, kad jaučiamės vieniši, nors sėdime už BMW vairo, ar kad mirtinai nuobodžiaujame, keisdami vieną prestižinį darbą kitu.
Vienas po kito žmonės pradeda suprasti, kad darydami daugiau ir įsigydami daugiau daiktų jie tik pablogina padėtį. Jie supranta, kad, jei padėtis dar pablogės, kultūra mirs - visiškai supasaulėjusi kultūra yra lavonas.
Žmonės pradeda suprasti, kad pasaulietiškumas sumenkina ir galiausiai visiškai sunaikina du esminius žmogaus pilnatvės aspektus - intymumą ir antgamtiškumą. Intymumas - tai mūsų noras patirti žmogišką meilę, pasitikėjimą ir džiaugsmą. Antgamtiškumas - tai mūsų troškimas patirti dievišką meilę, pasitikėjimą ir džiaugsmą. Patys mes negalime tapti savimi. Mes netampame žmogiškesni ir neatsiveriame labiau, kai sėdime už BMW vairo ar tuomet, kai apsivilkę mantijas atsiimame dar vieną diplomą, kuris padės gauti geresnį darbą bei daugiau ir geriau visko nuveikti. Mes ilgimės tų, kurie mus pažįsta, prisilietimo. Mes alkstame dieviškos prasmės, trokštame būti palaiminti.
Taip dvasingumas - intymumo ir antgamtiškumo susiliejimas - pernakt tampa milijonų šiaurės amerikiečių aistra. Neturėtume stebėtis, kad žmonėms, iki šiol nieko neišmaniusiems apie intymumą ir antgamtiškumą, sunkiai sekasi dvasingumo paieškos. Beveik viskas, kas suteikia artumo jausmą - ar tai būtų lytiniai santykiai, ar kokainas, - priimama kaip intymumas. Ir beveik visi egzotiniai išgyvenimai, gaubiami paslaptingumo šydo - nuo mantrų iki rastų plukdymo upe - priimami kaip antgamtiškumas.
Pagirtina, kad visgi yra vyrų ir moterų, kurie persisotinę daiktų ir pametę galvą dėl įvairių veiklų, suvokia, kad yra vertingesnių dalykų nei kasmetis Valentino dienos atvirukas. Tikras padrąsinimas matyti, kaip tautiečių širdyse bunda troškimas atsiverti intymumui ir antgamtiškumui. Tačiau gaila, kad šie žmogiški ir esminiai troškimai taip nemokšiškai ir prastai patenkinami.
Supasaulėjusi kultūra negali pati sau išrasti vaistų. Juk dažniausiai šiaurės amerikiečiai atranda „supasaulietintą" dvasingumą, kuris net nėra dvasingumas. Ieškodami pilnatvės, jie domisi egzotinėmis kultūromis ir ezoterine veikla, tačiau neturėdami patirties jie niekaip nesugeba atsirinkti tarp tiesos ir melo. Apgavystės nevaldomai plinta. Mūsų lyderiai, ignoruodami žmogišką prigimtį, skatina pseudo-intymumą, kuris nužmogina. Mūsų garsenybės siūlo pseudo-antgamtiškumą, kuris yra bevertis.
Perimta pasaulio kultūra
Istoriškai, krikščionys evangelikai tarnavo Bažnyčiai su užsidegimu ir entuziastingai žiūrėdami į tikėjimo bei įsitikinimų klausimus, atkakliai pabrėždami asmeninio įsitraukimo reikšmę, pasižymėjo energija ir atsidavimu, kasdien skaitydami Šventąjį Raštą ir ieškodami jame nurodymų, pamokymų bei sudarydami bendruomenes, kurios pasižymėjo gebėjimu įsipareigoti. Šiandien panašaus preciziškumo atitikmens dvasingumo klausimais neturime.
Panašu, kad pasaulietinė kultūra padarė mums didesnę įtaką nei manėme. Liovęsi kritiškai vertinti evangelikai įsisavino šio pasaulio kultūrą ir niekam nepastebint atnešė ją į bažnyčias. Itin sėkmingai mes įsisavinome pasaulio susižavėjimą technologijomis ir neblėstantį jo susidomėjimą įvairiomis veiklomis.
Užuot atvesti Dievo akivaizdon („Ateikite, pulkime ant žemės prieš Dievą ir pagarbinkime Viešpatį"), kad šlovinimo metu prisiliestume prie šventų antgamtiškų paslapčių, mes girdime nesibaigiančias kalbas ir esame skatinami išbandyti bei lankyti tą ir aną. Pagrįsdami savo naudingumą įvairiomis funkcijomis mes dirbame bažnyčiose įvairius darbus ir užimame pozicijas, kuriose galime sublizgėti.
Po kelerių tokios patirties metų ar dešimtmečių mes suprantame priklausą bažnyčioms (evangelinėms bažnyčioms), kuriose antgamtiškumo ir artumo ne ką daugiau nei pasaulyje. Mes pasijuntame nualinti, netgi suklaidinti, ir dairomės aplink, ieškodami įrodymų, jog egzistuoja tai, ko labiausiai trokštame. Apie tai rašoma Biblijoje, pastebime atspindžius žvelgdami į kitus žmones. Tam tikrus ženklus matome kitose bažnyčios dalyse, kituose amžiuose, kitose šalyse, o kartais ir kitose denominacijose. Mes taip pat norime tai patirti. Kas negerai? Mes tikime teisingais dalykais. Mes darome teisingus dalykus.
Dalykai! - štai kas yra negerai. Mes pradedame godžiai trokšti dvasingumo: norime būti bendruomenėje, patirti meilę, pasitikėjimą ir džiaugsmą su kitais. Mums nusibodo būti vertinamiems pagal tai, kiek prisidėjome ar kiek galime padaryti. Alkstame bendravimo su Dievu, kažko, kas pranoktų pasitenkinimą savimi ar būtų daugiau nei savęs lavinimas. Mums nusibodo tik girdėti apie Dievą.
Mes kreipiamės į savo bažnyčių lyderius, ieškodami pagalbos, bet jie nesupranta, apie ką mes kalbame. Jie užregistruoja mus į streso valdymo kursus, išsiunčia į turą po Šventąją Žemę, užrašo į pagalbos šeimoms kursus. Įvertinę mus pagal Myers-Briggs asmenybės tipo indikatorių, jie paskiria mums vietą, kurioje galėtume efektyviai funkcionuoti. Kai mūsų tai nesudomina, jie pradeda kalbėti greičiau ir garsiau. Kai mūsų mintys nuklysta kur nors kitur, jie pasamdo viešųjų ryšių konsultantą, kad šis suplanuotų kampaniją, kuri pritrauktų mus ir mūsų draugus. Kartais reklamos kampanijos būna sėkmingos ir pritraukia žmonių, kurie nori ką nors daryti, nepatirdami nepatogumų, atsirandančių, kai tampame bendruomenės dalimi. Šie žmonės nori gerai sutarti su Dievu, bet nenori atsisakyti lemiamo žodžio teisės savo gyvenime. Tačiau tokie žmonės mūsų nežavi. Mes ieškome to, ko ieškojome nuo pat pradžių - antgamtiškumo ir artumo, asmeninių draugų ir asmeninio Dievo, meilės ir garbinimo.
Susitelkimas, tikslumas ir šaknys
Dvasingumas daugiausia dėmesio sulaukia tarp pasauliečių - vyrų ir moterų, kurie perka ir parduoda, augina vaikus, vairuoja sunkvežimius, gamina maistą, parduoda automobilius, tiki Dievu, kai lietuje keičia savo automobilio padangą, ir meldžiasi už priešą, ruošdamiesi egzaminui.
Šiuolaikiniam dvasingumui itin reikia susitelkimo, tikslumo ir šaknų: susitelkimo į Kristų, tikslumo skaitant Bibliją bei įsišaknijimo sveikose tradicijose. Pasyvumo ir diletantizmo laikais evangelikai krikščionys privalo vėl tarnauti bažnyčiai, demonstruodami būtent tokį susitelkimą, tikslumą bei įsišaknijimą. Taip tarnauti bažnyčiai daugiausiai yra linkę paprasti krikščionys, tačiau tai nėra bloga žinia. Evangelikų jėga dažnai ir buvo paprasti tikintieji, kurie įveikdavo denominacinius susiskaldymus, sugriaudavo egzistuojančias struktūras, veikdavo antrame plane ir pradėdavo nuo paties dugno.
Visiems, kurie alksta ir trokšta artumo bei antgamtiškumo, turiu penkis patarimus. Kiekvienas punktas padės susitelkti, įsižiūrėti į dvasingumą bei jame įsišaknyti. Teisingai tai supratę galėsime pamokyti ir kitus. Juk šiandien taip akivaizdžiai trūksta evangelinio vadovavimo.
1. Atrask, ką Šventasis Raštas kalba apie dvasingumą ir panirk į tai. Aš nesiūlau ieškoti atskirų ištraukų, bet siūlau ugdyti biblinę vaizduotę - įžengti į platų Biblijos pasaulį ir suvokti supančią aplinką, suvokti realybę. Biblinis apreiškimas ne tik moko tikėti Dievu ar kaip elgtis vienam su kitu, bet ir brandina mūsų sielą, keičia mūsų esybę pagal Dievo valią. Šventasis Raštas apie mūsų būties klausimus kalba taip pat tiksliai, kaip ir apie tinkamą mąstymą bei elgseną. Dvasingumas, kuris nėra nuolat ir pamaldžiai panardinamas į biblinius apreiškimus, greitai virsta teisuoliškumu arba psichologija.
2. Saugokitės dvasingumo, kuris nereikalauja įsipareigojimo. Dvasingumo esmė yra asmeninis įsipareigojimas Dievui, apsireiškusiam per Jėzų. Greit išblėstantis dvasingumas bažnyčioje ar už jos ribų ignoruoja arba neigia įsipareigojimus. Evangelikai dvasingumo esmę supranta kaip Viešpaties įsakymus - tikėk, sek, ištverk. Tikro dvasingumo pagrindas yra viso gyvenimo įsipareigojimas tikėti Dievu.
„Ekstazė nesitęsia ilgai, - rašė novelistas E. M. Forsteris, - ir ji užkerta kelią besitęsiantiems dalykams". Kryptinga ir ištverminga ištikimybė liudija mūsų dvasingumo autentiškumą. Mūsų protėviai, kurių pavyzdžiai mus padrąsina - šv. Augustinas, Julijona iš Norvičio, Jonas Kalvinas, Emi Karmaikl, Džonas Bunjanas bei Teresė Avilietė - nešokinėjo iš vietos į vietą. Jie pasiliko ten, kur buvo.
Dvasingumą be įsipareigojimo galima palyginti seksui be įsipareigojimų - greitas ir atsitiktinis, paviršutiniškas ir beasmenis, savanaudiškas ir be meilės, o galiausiai tampa pirminio savo pažado parodija. Seksualumas be įsipareigojimo išsigimsta į priklausomybę, smurtą ar nuobodulį. Taip ir dvasingumas be įsipareigojimo, kad ir kaip išmintingai tai atrodytų ar kiek žadėtų, yra trumpalaikis.
3. Priimk savo tikėjimo draugus, kad ir kur juos sutiktum. Kalbu apie draugus, gyvenančius tame pačiame mieste, bet priklausančius kitai bažnyčiai, ar gyvenančius kitame žemyne, o gal net gyvenusius kitame amžiuje ar tuos, apie kuriuos skaitai knygose. Dvasingumas iškasa gilius šulinius, pasiekia gilias tradicijas ir galiausiai mes pastebime, kad braidome po tuos pačius vandenis...
Aš užaugau griežtoje antikatališkai nusiteikusioje aplinkoje. Būti Romos kataliku reiškė blogiau nei būti visai neišgelbėtam, nes katalikai buvo vertinami kaip priešai, paklusnūs antikristo kariai, kurie vos tik gavę ženklą iš Vatikano pasirengę nušluoti mus nuo žemės paviršiaus. Ir vieną dieną buvau didžiai nustebintas, kai mano mama, sekmininkų bažnyčios tarnautoja, grįžusi iš bendruomenės susirinkimo labai šiltai ir pagarbiai prakalbo apie keletą sutiktų vienuolių. Greitai ji jas pradėjo vadinti „mano vienuolėmis". Šios „seserys" tapo jos seserimis.
Dvasinio atsinaujinimo amžiuje tai dažnai pasitaikanti situacija. Mes meldžiamės drauge su kvakeriais ir ortodoksais, karmelitų vienuolėmis ir menonitų pacifistais, baptistai klaupiasi ant kelių drauge su presbiterijonais, o anglikonai - su metodistais.
4. Grįžkite namo ir ištirkite savo tradicijas. Gilesnio dvasingumo alkį bei krikščionišką gyvenimą, kuriame Dievas liudijamas kasdienėse situacijose ir asmeniniuose santykiuose, beveik visuomet lydi trūkumo jausmas. Mes įtariame, kad mūsų bažnyčia, pastorius ar šeima neperdavė mums teisėto palikimo, kad mūsų nemokė ir neugdė tvirto šventumo metodų. Toks jausmas dažnai virsta pykčiu: „Kodėl man apie tai nepasakojote? Kodėl mano Dievo alkį panaudojai įgyvendindamas savo religinius projektus? Kodėl įvairiais paaiškinimais, kurie laikė mane vienoje vietoje, numaldei mano Dievo ilgesį?"
Pikti dėl savo nuskurdimo mes pradedame aplink matyti kur kas geriau atrodančias bažnyčias ar judėjimus. Mes regime vietas ir žmones, kurie, įsitvirtinę meilėje ir Dieve, nebijo aukotis, ir žinome, kad ir mes atsiskleistume, jei tik patektume tarp jų. Jų pavyzdys taip nuostabiai mus pakylėjo ir įkvėpė, kad mes pasirengę palikti esamą vietą.
Išmintingi patarėjai dažniausiai pataria taip nesielgti. Kiekviena bažnyčia, kiekviena kongregacija, kiekviena denominacija turi turtingas dvasingumo tradicijas, kurias galima atrasti ir pažinti.
Evangelikalizmas taip pat yra tradicija, slepianti daugybės amžių tikinčiųjų maldas, švento gyvenimo, liudijimo ir išminties lobius, kurie gali mus ugdyti. Gilindamiesi, o ne pasitraukdami, siekite to, kas teisėtai jums priklauso. Kitoje tvoros pusėje žolė nėra žalesnė. Kiekviena religinė bendruomenė turi savo mirties plotų, ir jūsų užduotis yra kasti šulinius savo dykumoje.
Ankstyvaisiais XX amžiaus metais baronas Frederikas von Hugelis, Romos katalikas, buvo vienas gerbiamiausių dvasinių vadovų Anglijoje. Dažnai vyrai ir moterys, susidūrę su juo, ir patys panorėdavo tapti katalikais. Tačiau jis niekada nedrąsino tokių žmonių. Jis primygtinai reikalaudavo, kad šie liktų ten, kur esą - presbiterijonų, anglikonų ar baptistų bažnyčiose. Jis visuomet siųsdavo žmones atgal į jų bažnyčias. Ir mūsų pačių kiemuose netrūksta žemės, kurią reikia sukasti.
Žinoma, pasitaiko išimčių, tačiau dvasingumas retai tarpsta perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Tiems iš mūsų, kurie staiga pasigedome savo turtingo palikimo ir dabar norime tapti ortodoksais, katalikais ar charizmatais, reikia paklausti Jėzaus, ar Jis ir mums nekalba žodžiais, kuriais jis kreipėsi į išgydytą demonų apsėstąjį, nurodydamas jam grįžti į savo bažnyčią, kurioje užaugo, nors tas ir maldavo, kad jam būtų leista sekti paskui Jėzų į Galilėją: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių didžių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo" (Mk 5, 19).
5. Ieškokite subrendusių vadovų, gerbkite išmintingus lyderius. Tarp mūsų daug šventų draugų, pastorių, mokytojų, kunigų, brolių bei sesių, tačiau jie ne visuomet reklamuojasi. Ieškokite jų. Palaikykite su jais draugystę asmeniškai ar skaitydami knygas.
Kadangi Dievo troškimas lengvai gali virsti vartotojišku užsiėmimu, mums reikia, jog šie išmintingi, blaiviai mąstantys draugai taptų mūsų vadovais ir artimais bičiuliais. Deja, tarp mūsų yra verslininkų, kurie plačiai paplitusį dvasingumo alkį vertina kaip prekyvietę, ir pardavinėja prastą maistą. Dvasingumo srityje šiaurės amerikiečiai lenkia tuos neapdairiuosius, kurie viduramžiais iš klajojančių vienuolių patikliai pirkdavo įvairius reliktus - „tikrojo" kryžiaus atplaišas, šventųjų pirštų kaulus, siūlus iš besiūlio Jėzaus apsiausto...
Mes nuo gimimo esame mokomi būti gerais vartotojais. Suprantama, kad ir Dievo alkį siekiame patenkinti tais būdais, kurių išmokome augdami. Tačiau tai nepateisinama, nes Šventajame Rašte mes sutinkame patikimą patarėją, kuris kreipia mus nuo šio vartotojiško pasaulio: „Palaiminti vargšai... Išsižadėkite savęs, imkite savo kryžių ir sekite manimi... Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje." Daugybe būdų mūsų Viešpaties patarimus tikėjimu patvirtino ir praplėtė Evangelija tikėję mūsų išmintingi protėviai.
Dvasingumas nėra paskutinis mados klyksmas, bet pati seniausia tiesa. Dvasingumas - budrus dėmesys, kurį skiriame gyvajam Dievui, bei tikėjimu grįstas atsakas, kurį demonstruojame Jam bendruomenėje, yra visos Biblijos centre. Tai regime ir Izraelio, ir bažnyčios istorijoje. Mūsų šaknys driekiasi labai toli. Mes galime mokytis iš beveik keturių praėjusių tūkstantmečių patirties. Tad, kai kas nors jums siūlo naują knygą, ieškokite senos. Izaijas daug daugiau gali mus išmokyti apie dvasingumą nei Karlas Jungas.
Iš žrn. „Christianity Today" (1993 m. lapkritis)
vertė Eglė Rimkienė
_64x64_9de.jpg)
