Koda žinojo apie bažnyčioje tvyrančią įtampą, tačiau nenorėjo į tai gilintis. Ji nemėgo kištis į kitų žmonių ginčus ar nesutarimus. Ji buvo girdėjusi apie priešiškumą tarp vienos bažnyčią lankančios šeimos ir pastoriaus žmonos, bet buvo įsitikinusi, kad geriau nesikišti ir likti nuošaly. Kodos žentas apie šį konfliktą žinojo kiek daugiau, mat jis buvo bažnyčios diakonas, o diakonai dažniausiai atsiduria ginčų ir nesutarimų sūkuryje, nori jie to ar ne. Koda su dukra ir jos vyru išvykdami atostogauti tikėjo, kad viskas kaip nors išsispręs, tačiau... „Dabar, kai tiek daug žmonių paliko bažnyčią, panašu, kad teks viską pradėti iš naujo", - ištarė ji.
Ši istorija nėra ypatinga. Disputai, ginčai ir atskilimai buvo bažnyčios gyvenimo dalis nuo pat pirmųjų amžių. Jeigu tikinčiųjų santykiai būtų tobuli, nebūtų parašyta didžioji Naujojo Testamento dalis. Kadangi taip nebuvo, Šventosios Dvasios įkvėpti apaštalai Paulius, Jonas ir Petras rašė, norėdami paaiškinti, kaip viskas turi būti.
Net ir praėjus dviem tūkstančiams metų tikintieji, susibūrę į vietines bendruomenes, bendraudami vis dar susiduria su sunkumais. Tai nereiškia, kad apaštalų laikais bažnyčios buvo daug sveikesnės nei dabar. Visais laikais žmonės ginčijosi, nesutarė, įsižeisdavo vieni ant kitų, bet dažniausiai taip nutikdavo šeimose. Tiems, kurie pašaukti pasauliui liudyti Kristų meile vienas kitam, svarbu suprasti: negalima leisti nesutarimams griauti santykius bažnyčioje ir taip juodinti Kristaus vardą.
Kartu „saloje"
Prisijungdami prie vietinės bažnyčios mes tarsi sutinkame dalyvauti realybės šou „Išlikimas". Suvokiame, kad esame „įmesti" tarp žmonių, kurių visiškai nepažįstame. Mus sieja tik viena - Kristus, kuris ragina mus darbuotis kartu ir pakeisti pasaulį. Mes visi esame skirtingi, o tai reiškia, kad susidursime su skirtumais, kad bet kada gali kilti nesutarimų.
Nė vienas iš mūsų neturėtume stebėtis, kai iškyla nesutarimų ar konfliktinių situacijų. Pastebėjus pirmuosius problemos požymius, nereikia skubėti kelti panikos ar šaukti bažnyčios tarybos susirinkimą, kur būtų galima aptarti kiekvieną iškilusios problemos smulkmeną. Visų pirma turime suprasti, kad visi mes esame žmonės. Jei mylėti vienas kitą būtų natūralu, Jėzus nebūtų mums įsakęs tai daryti. Iškilus nesutarimams ar konfliktams, mes turime progą praktiškai įgyvendinti Biblijoje užrašytus įsakymus: paklusti vienas kitam, atleisti vienas kitam, laikyti kitą svarbesniu už save.
Jei iškyla konfliktas, tai dar nereiškia, kad bloga yra bažnyčia. Džimas Vilsonas savo knygoje „Future Church: Ministry in a Post-Seeker Age" mato konfliktą kaip galimybę visai bažnyčiai daugiau pažinti Dievą ir Jo malonę. „Konfliktai ne visuomet kyla tuomet, kai viskas yra blogai, - sako jis. - Kartais jie kyla, kai viskas yra gerai. Kai bažnyčia auga, juda į priekį, keičiasi sistemos pusiausvyra, įvyksta tam tikri pokyčiai. Žmonėms tai visuomet yra pakankamai sudėtinga". Užuot panikavus, Vilsonas siūlo rengti disputus, kaip galimybę pristatyti „keičiantį mokymą", kai žmonės stoja akistaton su Biblijos nurodymais ir turi pasirinkti taikyti juos konkrečiose savo gyvenimo situacijose.
Viskas prasideda nuo mažo
Džonas Rodžeris, Baptistų Konvencijos Indianos valstijoje evangelizavimo direktorius, liko gyvas po karo Vietname ir jau 25 metus tarnauja priešakinėse linijose dvasiniame kare. Paskutinė bažnyčia, kur jis tarnavo, skyrėsi iš kitų. Kodėl? Kas padėjo jai nenukrypti į ginčus ir nesutarimus? Jo atsakymas nustebino mane savo paprastumu. „Žmonės buvo taip ištroškę augti dvasia ir siekė tarnauti Dievui, kad bet kokios apkalbos ir vaidai nesulaukdavo pritarimo ir dėmesio, todėl išnykdavo, - sako jis. - O jei iškildavo tikra problema, tuomet žmonės ją spręsdavo".
Kiekvienas konfliktas, kuris gali suskaldyti bažnyčią, prasideda nuo mažo - dažniausiai nuo vieno ar kelių žmonių, kurie gali būti nepatenkinti bažnyčios vadovų elgesiu ar kryptimi, kuria juda bažnyčia, arba jie supyksta, nes ne viską žino, kas vyksta bažnyčioje. Tuomet jie ir pradeda kalbėti. Jie kalbasi tarpusavyje, kalba su kitais bažnyčios nariais... Jei nieko nėra daroma, tos kalbos įgauna pagreitį, ir tai, kas pradžioje tebuvo vieno žmogaus problema, staiga įtraukia visą bažnyčią.
Problemos sprendimas yra pirmojo nusiskundimą išgirdusio žmogaus rankose. Jis turėtų reaguoti į tai ir reaguoti atsižvelgdamas į Biblijos nurodymus. Jei žmogus yra supykęs, įsižeidęs ant konkretaus bendruomenės nario, jį reikia padrąsinti nueiti pas tą žmogų ir pasikalbėti. Jei problema yra tai, kad žmogus nusideda, tuomet reikia švelniai jį paraginti atgailauti, kad būtų atstatyti jo santykiai su Dievu. Jei problema yra apkalbos, reikia žmogų sudrausti. „Kai įsižeidžiame dėl mažų dalykų, esame atviri priešui, ir taip leidžiame jam trukdyti Viešpaties darbui bažnyčioje", - sako Džimas Vilsonas. Kiekvienas bendruomenės narys turi dalį Viešpaties darbe bažnyčioje, todėl kiekvienas turime ir dėti pastangas, būti atidūs, kad niekas nestabdytų Jo darbo.
Matyti visą paveikslą
Kartais ginčai, konfliktai kyla dėl labai subjektyvių, nepagrįstų dalykų, pavyzdžiui, kam nors gali nepatikti pastoriaus pamokslavimo stilius. Tarnavimo „Restored Ministries", skirto padėti pastoriams ir bažnyčioms, išgyvenančioms sunkumus, įkūrėjas Alas Groundas sako, jog kartais pamokslininkai atleidžiami vien dėl šukuosenos. Prieš keletą metų vienas bažnyčios, kurioje aš buvau pastorius, diakonas bažnyčios tarybos posėdžio metu pareikalavo manęs atsistatydinti vien dėl to, kad aš nepamokslavau prieš žmones, dėvinčius šortus.
Tačiau kai skirtingų žmonių grupės įsilieja į bažnyčios šeimą ir pradeda siekti daug didesnių tikslų nei jie patys, tuomet mažos problemos, nesutarimai išnyksta. Pateik-siu pavyzdį. Nuo pat bažnyčios Brandywine Community pradžios jos įkūrėjai kartu su pastoriumi Marku Vraitu buvo įkvėpti regėjimo, kad į šią bažnyčią ateis žmonės, kurie niekada neitų į tradicinę bažnyčią. Praėjus dešimčiai metų bažnyčia buvo pilna skirtingų rasių, amžiaus ir skirtingos praeities žmonių. Pirmą kartą įžengęs pro šios bažnyčios duris buvau kiek šokiruotas, pamatęs šalia mažų senyvo amžiaus moterų sėdinčius ir tatuiruotus baikerius. Didžioji dalis čia susirinkusių žmonių niekuomet nelankė jokios bažnyčios, kita dalis atėjo iš skirtingų denominacijų. Tačiau tokius skirtingus žmones sujungė ir sutelkė tarnauti vienas tikslas ir tas pats regėjimas. „Kiekvieną savaitę grupė žmonių dirba su paauglėmis joms skirtame tarnavime ar moterų krizių centre, kiti įsilieja į kalėjimų tarnavimą, namų grupeles, treti ruošia maistą ar įsilieja į kokį kitą tarnavimą, kurių yra daugybė, - sako M. Vraitas. - Mes norime paskleisti Gerąją Naujieną apie Jėzų šiame regione ir negalime leisti mažiems nesutarimams stoti mums skersai kelio".
Nukreipti bendruomenę siekti išpildyti Jėzaus įsakymus nėra lengva, ir tai nevyksta automatiškai. Tai reikalauja stipraus, dievoto vadovavimo, tačiau norint dirbti šį darbą nebūtinai turi būti suteiktos oficialios pareigos. Pirmame laiške Timotiejui Paulius rašo, kokiomis savybėmis turi pasižymėti bažnyčios vyresnieji: O vyskupas privalo būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras, santūrus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus pinigų, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. <...> Taip pat ir diakonai privalo būti garbingi, ne dviliežuviai, ne besaikiai vyno gėrėjai, ne geidžiantys nešvaraus pelno, saugantys tikėjimo paslaptį tyroje sąžinėje. <...> Jų žmonos taip pat privalo būti garbingos, ne šmeižikės, santūrios ir ištikimos visame kame (1 Tim 3, 2-4. 8-9. 11).
Vienybės ribos
Siekdami taikos turime atminti, kad kartais, kilus nesutarimams, kai kurie žmonės palieka bažnyčią. Tai natūralu. Negalima siekti išsaugoti vienybę darant kompromisus tikėjimo pagrindų ar moralės srityse. Paulius įspėjo Timotiejų, kad šis nesileistų suklaidinamas netikrų mokytojų, kurie iškraipo Evangeliją (1 Tim 4, 6). Jonas taip pat ragino skaitytojus netikėti kiekvienu, kuris sakosi kalbąs Dievo vardu (1 Jn 4).
Ginčytini klausimai (pavyzdžiui, koks Biblijos vertimas yra geriausias) niekuomet neturi pasiekti tokio lygio, kad žmogus dėl to pasitrauktų iš bažnyčios. Tačiau jei kalbėsime apie tikėjimo pagrindus, čia neturi būti vietos kompromisams. Siekiant bažnyčios vienybės, negalime nuolaidžiauti žmonėms, darantiems kompromisus ir nusižengiantiems aiškiai Biblijoje nurodomoms moralės normoms.
Tačiau netgi tuomet, kai ginčai iškyla dėl aiškaus Biblijos mokymo, mes privalome vadovautis Jėzaus įsakymu mylėti vienas kitą. Francis Schaefferis yra pasakęs: „Jei mus stebinčiam pasauliui krikščionis ar krikščionių grupė nesugeba parodyti pusiausvyros tarp Dievo šventumo ir Dievo meilės, tuomet mes apreiškiame jiems ne Dievą, bet Jo karikatūrą".
5 nesutarimų lygiai:
1. Iškyla problema, kurią reikia išspręsti.
• Asmenys kalbasi vienas su kitu.
• Informacija išsakoma atvirai ir nuoširdžiai.
• Gerbiant kito požiūrį, aptariami skirtumai.
2. Aiškus, konkretus nesutarimas.
• Apie problemą asmenys kalbasi su „draugais".
• Informacija miglota ir nekonkreti.
• Aptariant skirtumus, kitų požiūris sumenkinamas.
3. „Mes turime laimėti".
• Asmenys stoja į skirtingas puses ir ieško palaikymo.
• Pateikiama iškreipta ir vienpusė informacija.
• Norint išspręsti ginčą, reikalinga pagalba iš šalies.
4. Kovoti ar pabėgti?
• Asmenys įspėjami apie rimtas pasėkmes, jeigu...
• Informacija „sudvasinama", pateikiama tik kaip gera arba bloga.
• Kitų požiūriai vadinami nuodėmingais; į skirtumus žiūrima kaip į absoliutus.
5. Metas mirti už teisumą.
• Asmenys gąsdina ir atsisako išeiti.
• Informacija virsta ideologija, į oponentus žiūrima kaip į „velnius".
• Kitoks mąstymas yra visiškai nepriimtinas; skirtumai tampa „šventojo karo" taikiniais.
Iš žrn. „Moody" (2003 m. kovas/balandis)
Nuotr. Influenza
vertė Rima Černiauskaitė-Ebenezer
_64x64_9de.jpg)
