Išgirsti Jį

Noriu pabūti su Viešpačiu. Tada grįšiu ir atsisakysiu savo pareigų tarnavime". Ketinau ne tik atsisakyti pastorystės, norėjau apskritai pasitraukti iš tarnavimo. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad tokios naujienos mano žmonos nepradžiugino. Bet tuo metu aš troškau, kad Dievas manyje darytų darbą, nes jeigu Jis nieko nepakeis, tuomet aš pasitrauksiu iš tarnystės.

Jėzaus žodžiai

Tai dvidešimt vienai dienai, kai buvau nusprendęs atsiskirti ir būti tik su Juo, Viešpats nurodė man labai aiškią kryptį: Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota (Jn 15, 7). Tuo metu aš tiksliai žinojau, ko trokštu iš Viešpaties (būti išgydytas) ir tam, kad tai įvyktų, turėjau pasilikti Jame ir leisti Jo žodžiams pasilikti manyje. Jaučiausi taip, lyg būčiau Jame, tačiau Jo žodžiai tarsi buvo šalia manęs. Taigi pasidaviau Šventajai Dvasiai, norėdamas panirti į keturias evangelijas ir pažinti Jėzaus gyvenimą, suprasti Jo žodžius. Priėmiau šią Rašto vietą - Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse - pažodžiui, ir nukreipiau savo žvilgsnį būtent į Jėzaus žodžius.

Mano turimoje Biblijoje visi Jėzaus pasakyti žodžiai atspausdinti raudona spalva. Taigi nusprendžiau skaityti būtent tas vietas, kurios parašytos raudonai. Minėta spalva užrašytų Rašto vietų radau ir Apreiškimo knygoje bei Apaštalų darbų knygoje, o savo studijas pradėjau nuo Evangelijos pagal Matą. Kadangi niekur neskubėjau, mėgavausi galimybe analizuoti kiekvieną frazę ar žodį ir medituoti apie juos tiek, kiek man to reikėjo. Per tas tris savaites visas evangelijas perskaičiau tris kartus.

Pradėjęs skaityti Šventajame Rašte apie Jėzaus gyvenimą, aš meldžiau: „Jėzau, apreikšk man save. Aš išsižadu savo išankstinės nuomonės apie tai, koks Tu esi, atsisakau visų teologinių žinių ir jau žinomo mokymo, turimo supratimo apie Tave. Noriu skaityti apie Tavo gyvenimą čia, žemėje, tarsi daryčiau tai pirmą kartą gyvenime. Prašau apreikšk man save tokį, koks Tu iš tiesų esi".

Po penkių pirmų dienų aš sudvejojau: ką aš čia veikiu? Nieko, atrodo, nevyko. Skaitydamas Žodį negavau nė vieno apreiškimo ar kokios vizijos. Tačiau maždaug šeštą dieną aš pradėjau suprasti, jog kažkas mano viduje visgi vyksta. Dievo žodyje slypinti jėga darė poveikį mano nuvargusiai, išsekusiai sielai - ėmė ją žadinti. Atsibusdavau naktį ir mąstydavau apie Jėzaus žodžius. Pravirkau, kai po daugelio mėnesių savo širdyje vėl išgyvenau Dievo Dvasios veikimą.

Noriu pasidalinti keletu dalykų, kurių Viešpats mokė mane tuo atsitraukimo nuo pasaulio metu, kai ieškojau Jo artumo.

Širdies kietumas

Pamėgink įsivaizduoti, jog tu esi vienas iš dvylikos mokinių. Buvo ilga ir varginanti diena. Jūs stovite prieš maždaug penkių tūkstančių vyrų (neskaitant moterų ir vaikų) minią. Neturite jokių maisto atsargų, todėl Jėzus nusprendžia padauginti kelis kepalėlius duonos ir kelias žuveles. Jis laiko savo rankose kepalėlį duonos, perlaužia jį pusiau ir paduoda tau. Tu taip pat lauži ir dalini žmonėms. Įsivaizduok: tu regi, kaip tavo rankose dauginasi duona ir žuvis!

Manau, jei tikrai būtumėte vienas iš Jėzaus mokinių, toks stebuklas nepaprastai pakylėtų, sustiprintų tikėjimą, tiesa? Norėdami įsitikinti, ar taip iš tiesų įvyko, paskaitykime Raštą.

Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, - nes vėjas buvo jiems priešingas, - apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. Šie pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti. Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!" Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi, nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi (Mk 6, 48-52).

Tai labai svarbus principas: širdies kietumas nėra apgalvotas, sąmoningas, užsispyrėliškas atsisakymas tikėti Dievu. Mokiniai neneigė duonos ir žuvies padauginimo stebuklo, tačiau net ir matę tai savo akimis ir desperatiškai troškę patikėti Jėzumi, jie negalėjo to padaryti. Jų širdys buvo kietos.

Širdies kietumas - tai liga, kuri kamuoja ir nuoširdžius Jėzaus Kristaus tikinčiuosius.

Tris Evangelijos pagal Morkų skyrius praleiskime. Prisiminkime situaciją, kai buvo pamaitinta maždaug keturių tūkstančių žmonių minia. Čia ir vėl galime įsivaizduoti, kad esame Jėzaus mokiniai. Jei duonos ir žuvies padauginimo stebuklas, kai buvo pamaitinti 5 tūkstančiai vyrų, neįtikino, suteikiama antra galimybė tapti tikėjimo vyru. Deja, turiu jus nuvilti. Ir vėl, padėję Jėzui pamaitinti išalkusią minią (šįkart keturis tūkstančius žmonių), mokiniai vis dar nepasiduoda tikėjimui. Todėl Jėzus jiems sako: Argi vis dar neišmanote ir nesuprantate ir jūsų širdys vis dar užkietėjusios? (Mk 8, 17).

Dažnai pagalvodavau: „Jeigu tik mūsų bažnyčiose vyktų daugiau stebuklų, kur kas daugiau žmonių patikėtų Jėzumi". Tačiau tai, kad regime stebuklus, nesuminkština mūsų širdžių ir nesužadina tikėjimo! Net kai Jėzus prikėlė iš numirusių Lozorių, grupė žmonių Juo patikėjo, o kiti nuėjo pas fariziejus, bandydami Jį apkaltinti: Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs (Jn 11, 45-46). Žmonės nepasikeitė. Dalis jų, matydami genealius Dievo stebuklus, užkietintų savo širdis dar labiau...

Kieta širdis nepastebi ir nesupranta dvasinių dalykų. Tokią būklę galima pavadinti dvasiniu aklumu.

Keturios dirvos

Palyginime apie sėjėją (Lk 8, 5-8) Jėzus pasakoja apie keturias dirvų rūšis. Kiekviena rūšis atspindi širdies būklę. Sėkla, kuri sėjama į žemę - Dievo žodis. Atminkite, jog visais atvejais sėjama tik gera (aukštos kokybės) sėkla - Dievo žodis, todėl vaisingumas priklauso tik nuo širdies būklės.

Dirva palei kelią (5 eil.) - tai kieta širdis. Uolėta dirva (6 eil.) - tai paviršutiniška, lėkštai mąstančio žmogaus širdis. Palestinoje yra didžiulių klintinių uolų plotų, kurie padengti plonyčiu žemės sluoksniu. Šis žemės sluoksnis gana derlingas ir našus, bet problema - tas uolingas sluoksnis, mat sėkla greitai sudygsta, tačiau neturėdama kur įleisti šaknų, greitai žūsta.

Čia kalbama apie žmogų, kuris labai greitai ir entuziastingai priima Dievo žodį. Tačiau nors jis atrodo užsidegęs ir uolus, yra sričių, į kurias jis atsisako įsileisti Dievą. Jis sako: „Aš noriu Tau tarnauti, bet neprašyk manęs, kad išsiskirčiau su savo vaikinu" arba „Aš myliu Jėzų ir manau, jog Jis supras, kad šiuo metu aš negaliu atisakyti svaigalų", arba „Aš išsiskyriau ir, Jėzau, neprašyk, kad pas ją sugrįžčiau". Po paviršutinišku entuziazmu slepiasi permainoms nepasiduodantis mąstymas.

Kalbėdami apie uolėtą dirvą, turime atkreipti dėmesį į dvi problemas: joje nesilaiko drėgmė ir augalas negali įsišaknyti. Dvasiniame lygmenyje tai atrodytų taip: atėjus išbandymams, toks paviršutiniško tikėjimo krikščionis neturi į ką atsiremti ir dažniausiai stengiasi gyvenimą susitvarkyti savo jėgomis.

Erškėčiais apaugusi dirva (7 eil.) - tai nuo rūpesčių apsunkusios širdies įvaizdis. Tokia dirva yra labai apgaulinga. Gali atrodyti, jog tai - ideali žemė sėkloms sudygti ir augti, tačiau joje pilna piktžolių ir erškėčių sėklų bei šaknų. Spėkite, kas auga greičiau: geros sėklos ar piktžolės? Taip, piktžolės auga kur kas sparčiau ir jos nustelbia kitas sėklas ir daigus.

Jėzaus palyginime piktžolės ir erškėčiai simbolizuoja rūpesčius, turtus ir gyvenimo malonumus (Lk 8, 14). Galbūt mūsų nevargina rūpestis, kaip tapti milijonieriais, tačiau mes priversti rūpintis kasdieniais dalykais, pavyzdžiui, kaip apmokėti visas sąskaitas ir pan. Tai - kasdienė kova. O dar turime pataupyti atostogoms ar pensijai... Deja, rūpesčių nuvarginti krikščionys dažnai palūžta pameta tikrąjį kelią...

Gera žemė (8 eil.) simbolizuoja vaisingą širdį. Tai, kad esame krikščionys, dar nereiškia, kad esame vaisingi, - savaime vaisingais netampame. Turime rūpintis, kad Dievo žodis įsišaknytų mūsų širdyje ir neštų vaisių mūsų gyvenime. Todėl pasakęs šį palyginimą Jėzus įspėja: Tad žiūrėkite, kaip klausotės (Lk 8, 18).

Dirva palei kelią

Sugrįžkime prie dirvos palei kelią arba kietos širdies. Kiekviename sode, ten, kur dirbama žemė, yra išmindžiotų takelių, kad jais sodininkas galėtų prieiti prie pasėlių. Tai ir yra ta dirva palei kelią - takeliai, kuriais vaikšto žmonės. Ši dalis suminama ir tampa labai kieta. Į tokią dirvą nukritusi sėkla niekaip negali įsiskverbti, tačiau net jei ir pavyktų, atskridę paukščiai ją sulestų.

Čia ne vienintelė vieta Šventajame Rašte, kur paukščiai simbolizuoja demonus. Kai kurie žmonės, sėdėdami bažnyčioje ir klausydamiesi pamokslo, mąsto: „Ne, aš nesutinku su šia mintimi. Nemanau, kad tai vienintelis būdas tai pasiekti". Kietos širdies žmonės nesupranta, kad jiems delsiant priimti Žodį į savo širdį, demonai pavagia iš jų Dievo žodžio teikiamą palaiminimą. Aš nekalbu apie tikinčiuosius, kurie atidžiai klauso ir vertina, ar tai, kas pamokslaujama, atitinka Dievo žodį, kaip parašyta: Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų (Apd 17, 11). Kalbu apie tuos, kurių širdys kietos, kurie nesupranta, kad demonai vis labiau stengiasi sukietinti širdį, vogdami Dievo žodžio sėklas, kurios niekaip negali įsišaknyti. Įsiklausykime, brangieji. Tai vyksta mūsų bažnyčiose ir kur kas dažniau, nei mes linkę manyti.

Dievas kalbėjo mano širdžiai: „Tai tavo problema, Bobai. Tavo širdis kieta". Jėzus nebijo mūsų netikėjimo ir širdies kietumo. Jis puikiai žino, kokia kieta yra tavo širdis. Bet Jis nori, kad tu pats tai pamatytum. Todėl savo mokinių Jėzus vis klausdavo: „Kodėl tiek mažai turite tikėjimo?" Jėzus nesiekė jų iškoneveikti ar sužlugdyti, bet norėjo juos pažadinti, kad mokiniai patys pamatytų, kokios kietos jų širdys. Pirmas žingsnis siekiant pergalės - pamatyti savo širdies kietumą.

Svarbiausia žinia

Jeigu tavo širdis nėra minkšta ir pasiruošusi priimti Dievo žodį, gali nesuprasti, apie ką aš kalbu. Kelioms minutėms atidėk į šalį šį straipsnį ir paprašyk Dievo paruošti tavo širdį, kad išgirstum tai, ką ruošiuosi pasakyti, nes aš kalbėsiu apie dalykus, galinčius pakeisti tavo gyvenimą.

Mąstydamas apie evangelijas, aš staiga supratau, kokia buvo pati svarbiausia Jėzaus skelbiama žinia. Viešpats apreiškė man pačią iškiliausią žinią Jėzaus mokyme, centrinį Evangelijos žodį. Man tai buvo tarsi raktas, kuris „atrakina" viską, apie ką Jėzus, būdamas žemėje, mums kalbėjo. O žodis visai paprastas - klausyti ir išgirsti. Kas turi ausis klausyti - teklauso! (Mt 11, 15). Labai svarbu yra klausyti ir išgirsti, ką sako Dievas.

Galbūt galvojote, kad tas raktinis žodis turėtų būti meilė. Bet kai Jėzaus paklausė, koks yra pats svarbiausias paliepimas, Jis pacitavo Senąjį Testamentą: Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats, tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis', - tai pirmasis įsakymas (Mk 12, 29-30).

O gal galvojote, jog svarbiausias žodis turėtų būti tikėjimas? Bet jei studijuojate Raštus, žinote, kad tikėjimas ateina iš klausymo.

Galbūt jūs manėte, kad svarbiausias žodis yra žodis. Dažnai Jėzus mokydamas klausdavo žmonių, kodėl jie neįsiklauso, neišgirsta Jo žodžių. Kokia prasmė, jei bus sakomi žodžiai, tačiau tu jų negirdėsi? Dievas atskleidžia savo šlovingus tikslus visiems, kurie turi ausis klausyti.

Kai perskaičiau Jėzaus atsimainymo istoriją, ši tiesa persmelkė mano širdį dar stipriau. Petras ir pora mokinių buvo sužavėti Jėzaus susitikimo su Moze ir Eliju! Kai užėjo debesis, iš dangaus pasigirdo balsas: Šitas yra mano mylimas Sūnus. Jo klausykite!

Mozė atstovavo Įstatymui, Elijas - pranašams. Ir Tėvas iš dangaus tarsi pasakė: „Jūs turėjote Įstatymą ir pranašus. Bet dabar su jumis - mano Sūnus. Jo klausykite!" Tačiau sakydamas „Jo klausykite!" pabrėžė ne tik pirmąjį, bet ir antrąjį žodį - Jo klausykite! (Mk 9, 1-8).

Per daug užsiėmę

Kodėl mes negirdime Viešpaties? Todėl, kad nepasiliekame Jo žodyje.

Jėzus iš savo mokinių tikėjosi vienintelio dalyko. Jis nesitikėjo, kad jie bus ištikimi, stipriai tikintys ar išmintingi. Jis pasirinko juos, kad sektų Juo dėl vienintelio tikslo - kad jie būtų kartu su Juo (Mk 3, 14). Taigi Jėzus teprašė būti su Juo ir klausyti Jo žodžių.

Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši atsisėdusi prie Viešpaties kojų klausėsi Jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų". Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpinies ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta" (Lk 10, 38-42).

Ką pasirinko Marija? Klausytis Jėzaus žodžių.

Bandau įsivaizduoti, jog esu Morta. Darau, darau, darau, dirbu, dirbu, dirbu, tarnauju, tarnauju, tarnauju. Ar mums svarbu šiandien paskaityti apie tai, kiek daug Morta dirbo?

Dažnai mes esame per daug užsiėmę, kad išgirstume, ką Jėzus nori mums pasakyti.

Babilono garsai

Negirdime Jo, nes stengiamės išgirsti daugelį kitų dalykų. Pavyzdžiui, ką sako kokios nors garsios pokalbių laidos vedėjas ar kita televizijos žvaigždė. Mes mėgaujamės Babilono siūlomomis gėrybėmis. Vakarą, kurį galėtume praleisti studijuodami Jėzaus žodžius ir stengdamiesi Jį išgirsti, dažnai praleidžiame sėdėdami prie televizoriaus...

Įsėdęs į automobilį ir važiuodamas į darbą turbūt įsijungiate kokią roką grojančią radijo stotį, klausotės tuščių pokalbių laidų ar niūniuojate Babilone populiarias melodijas. O vėliau verkiame: „O, Viešpatie, aš noriu Tave išgirsti". Ne, nenorite.

Kai kurie krikščionys turi įprotį kasdien klausytis komikų pasakojamų juokelių arba yra įnikę į CNN ar kito kanalo transliuojamas žinias. Anksčiau aš atidžiai žiūrėdavau žinias, tačiau po kurio laiko suvokiau, kad rodomos vėl tos pačios naujienos, kurias jau girdėjau prieš kelias valandas! Kartais mums negaila laiko, kad vėl ir vėl žiūrėtume tuos pačius dalykus, nors tuo pat metu mes esame kviečiami išgirsti, ką mums nori pasakyti Jėzus.

Mes juokiamės žiūrėdami juokingų vaizdelių laidas, domimės dokumentika, žiūrime įvairius filmus... Kietaširdžiai krikščionys, nustokime apsimetinėti, kad norime išgirsti, ką Jis nori mums pasakyti. Kaip mes galime skelbti, jog trokštame išgirsti Dievą, kai darome viską, kad tik nuslopintume bet kokį garsą iš Jo lūpų?

Dievo balsas

Kai mes „panyrame" į Jėzaus žodžius, įsiklausome, mūsų ausys pamažu pradeda girdėti Jo balsą. Kuo labiau įsiklausome, tuo lengviau galime atskirti Jo balso tembrą iš kitų garsų. Tai supratau studijuodamas Evangelijas. Vėliau skaičiau ir septynis laiškus bažnyčioms Apreiškimo knygos antrame ir trečiame skyriuose. Pradėjęs skaityti raudonai užrašytas eilutes, supratau, jog man šis braižas jau pažįstamas, tai - Jėzaus balsas, kurį girdėjau skaitydamas Evangelijas. Po kelių dienų skaičiau vieno autoriaus komentarus. Ji sakė: „Šiose eilutėse Jėzus sakė tai ir tai...". Mano viduje kilo didžiulis prieštaravimas šiam komentarui - „Ne! Jėzus taip nesakė!" Aš žinojau, kaip skamba Jėzaus balsas, todėl supratau, kad čia buvo tikrai ne Jo žodžiai.

Daugelis negirdi Jo balso, nes net nežino, kaip Jis skamba. Ir jeigu vienu metu skambėtų keli balsai, vargu ar pažintų, kuris iš jų yra Jėzaus balsas. Galbūt kai kurie jūsų padarėte svarbius sprendimus, pasiremdami tuo, ką galvojote, Jėzus jums sako, bet jūs nepažinote to balso ir apsigavote...

Galbūt esate užmezgę romantiškus santykius ir stengiatės save įtikinti, jog Jėzus tam pritaria... Nusiperkate gražiausią automobilį, kokį tik galite sau leisti, ir galvojate, kad Jėzus tam pritaria. Jūs imate paskolą buičiai pagerinti ir stengiatės įtikinti save, kad Dievas tam neprieštarauja. Priimate pasiūlymą būti paaukštintas pareigomis, galvodamas, kad galėsite aukoti didesnę dešimtinę Viešpaties darbams, bet dabar beveik visiškai nelieka laiko Jo karalystės reikalams...

Ar esi tikras, kad pažįsti Jo balsą?

Klausykite pamokslininko

Apsvarstykime, kaip neatidžiai mes klausomės pamokslaujamo žodžio. Mes sėdime kaip avys prie ganytojo kojų, rankoje neturėdami nei rašiklio, nei popieriaus lapo, kad galėtume užsirašyti, ką Šventoji Dvasia kalba mūsų širdims, dažnai būname nesusikaupę, mūsų žvilgsniai nenukreipti ir nesukoncentruoti į Dievą, o širdys kietos... Pasakysiu jums penkias priežastis, kodėl jūsų Biblija neatsiveria jums ir kodėl visas pastabas esate linkę priskirti savo sutuoktiniui, kam nors kitam, bet ne sau.

1. Retai kuris iš mūsų prieš susirinkimą meldžiasi už pamokslininką, todėl netikime, kad Dievas per jį perduos gyvenimą nešančią žinią, kuri įsismelktų į širdį. Esame apleidę maldingumą.

2. Mes nesitikime, kad pamokslininkas atras Šventajame Rašte tai, apie ką mes dar nesame girdėję. Tai mūsų arogancija.

3. Esi abejingas, nes jau esi gerai pavalgęs ir sotus.

4. Tu esi išdidus ir manai, kad ir po valandos prisiminsi viską, ką Dievas tau kalbėjo, nors dėl širdies kietumo nuolatos pamiršti, ką Jis tau sakė vos prieš kelias minutes. Tai apgaulė.

5. Netikite, kad Dievas ištesės savo pažadą, jog alkstantys ir trokštantys teisumo, bus pasotinti.

Kai mes klausomės Dievo, Dievas išklauso mus. Daug didelių stebuklų Dievas padarė Jėzaus tarnavimo šioje žemėje metu, ir išklausydavo savo Sūnų kiekvieną kartą, kai Jis kreipdavosi, dėl vienintelės priežasties - Jėzus pirmiausia klausėsi ir išgirdo savo Tėvą. Prieš prikeldamas Lozorių, Jėzus melsdamasis sakė: Aš žinojau, kad visada mane girdi (Jn 11, 42). Ak, kaip aš laukiu tos akimirkos, kai galėsiu ištarti šiuos žodžius savo Tėvui! Taip dažnai man iškyla klausimas, ar Jis iš tiesų mane girdi. Bet aš mokausi: jei noriu būti išklausytas, pirmiausia turiu išklausyti ir išgirsti Jį.

Jo mintys ir Jo keliai

Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. - Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Iz 55, 8-9).

Pradėkime nuo pradžių: jeigu aš tik mąstau apie tai, dar nereiškia, kad mano mintys jau panašios į  Dievo mintis. Ir jei bandyčiau vaikščioti Dievo keliais, negaliu būti tikras, kad tai Dievo kelias - visų pirma turiu priimti Žodį iš Jo, jog turiu taip pasielgti. Nes Jo mintys ir keliai yra visuomet aukščiau už mano mintis ir kelius, Jis mąsto ir mato žymiai plačiau.

Mąstyti Dievo mintimis ir vaikščioti Dievo keliais yra tik vienas būdas - įsiklausyti ir išgirsti Jį. Jeigu neinu keliu, kurį Dievas man paruošė, visos mano pastangos yra beprasmės ir pasmerktos žlugti.

Dabar aš suprantu, kad gyvenau gyvenimą, remdamasis savais įsitikinimais. Buvau drąsus ir turėjau aiškią ateities viziją, tačiau mano mintys ir keliai visiškai skyrėsi nuo Dievo minčių ir kelių. Turime liautis pasitikėti savo jėgomis ir pereiti prie naujo lygmens - būti priklausomi nuo kiekvieno žodžio, išeinančio iš Dievo lūpų. Negalime sau leisti klaidžioti, kai žengiame pavienius žingsnius, negirdėdami Dievo balso...


Iš kn. „In His Face"
vertė Jurgita Ratautienė