Kad jūs mylėtumėte vienas kitą

Tai galima interpretuoti ir taip: „Brangūs mano mokiniai ir draugai, būsiu atviras: šiuos metus praleidome daug ir artimai bendraudami. Jūs galėjote matyti ir pažinti, koks Aš iš tiesų esu, ir suprasti, kas jūs esate man. Dabar Aš turėsiu mirti ant kryžiaus, keliausiu į dangų ir melsiu jums išteisinimo. Aš gydžiau jūsų sielvartą ir atskleidžiau, kokią paguodą jūs turėsite man išvykus. Įspėjau jus, kad trokštumėte vis labiau mane mylėti ir paklustumėte mano žodžiams, kaip ir iki šiol. Yra vienas įsakymas, kuris padės jums išlaikyti išmintį. Aš palieku jus ir palieku jus tam, kad per įvairias situacijas būtų išaukštintas pasitikėjimas mano karalyste. Štai mano prašymas prieš mirtį - mylėkite vienas kitą. Artimai bendraukite, saugokitės nesantaikos. Leiskite mano karalystei tarpti tarp jūsų; tegul jūsų tarpusavio vienybė pranoksta bet kokius pasaulio žmonių susivienijimus. Mylėkite vieni kitus ne taip, kaip myli pasaulis, bet kaip Aš jus pamilau. Neškite šią meilės žinią ir dalinkitės ja per visas kartas".

Tokia, mano broliai, yra šio skyriaus prasmė. Tikiu, jog jūs trokštate atidžiau įsižiūrėti į šią tiesą. Nedelskime ir pažvelkime detaliau.

Taigi, kokia yra toji natūrali krikščionis sujungianti meilė? Ši paslaptis pasaulio žmonėms visiškai nesuprantama - mistinį Jėzaus kūną apjungia paslaptingi raiščiai.

„Ar ruošiesi mums pamokslauti paslaptis?" - galite paklausti. Taip. Negaliu pamokslauti Dievo Evangelijos, negaliu pamokslauti, kodėl reikia laikytis įsakymų, kad krikščionys gyventų vienybėje, ir neužsiminti apie paslaptį, į kurią žvelgdami stebisi net angelai.

Manau, svarbiausia priartėti prie šio reiškinio ištakų. Ar tu pažįsti Dievą? Ar stengiesi atrasti paslaptingą Jo artumą? Jei taip, tuomet tu galėsi suvokti krikščionių širdis sujungiančios meilės prigimtį, požymius ir ypatybes.

Pasiskolinsiu palyginimą, kuris paprastai sulaukia didelio publikos dėmesio. Daug esame girdėję apie Nilo ištakas. Todėl krikščionių tarpusavio meilę palyginsiu su šia šlovinga upe. Jau seniai buvo žinoma, kad Nilo ištakos yra labai toli, driekiasi iki retai lankomos šalies, kur slaptai nuo aplinkinių akių, aukštumose, ir prasideda Nilas. Žemės gelmių ir dangaus maitinamas vanduo teka ilgu, vingiuotu, painiu, sudėtingu ir bauginančiu keliu. Yra tik keletas vietų, kuriose tam tikru metų laiku šios upės, tekančios kalnais ir gūbriais, versmę papildo gausesni vandenys. Toliau, tarsi turinti sąmonę, ši upė ramia vaga teka iki pat aukštų ir didingų kalnų, kol galiausiai pasiekia vandenyną.

Labai panašiai vyksta ir su krikščionių tarpusavio meile: šio ryšio ištakos yra kažkur aukštumose, slaptoje, beveik nelankomose dangiškos tiesos srityse, kurių paprasta akimi negalima įžiūrėti. Tekėdamos iš aukštumų krikščioniškos meilės versmės tiksliai laikosi savo kurso ir teka per painius išmėginimus, kartais per bauginančias kliūtis, kol pasiekia visiško nusižeminimo slėnį. Šios meilės versmės susiduria su pasaulietinių troškimų briaunomis, kurios siekia pakeisti tėkmę, tačiau pasiekia ir krikščioniško geranoriškumo terpę, suverenaus Dievo valdomą ir laipsniškai stiprinamą dangiškų šaltinių, praturtintų kaimyniškais ryšiais. Galiausiai su triumfuojančia ramybe bei šlovinimo giesmėmis šios versmės priartėja prie tikslo ir ilsisi Dieve, kuris yra tarsi meilės vandenynas.

Meilės kilmė

Krikščionių tarpusavio meilė kyla iš Dievo pažinimo ir remiasi tikėjimu Dievu, o galiausiai tokioje širdyje užgimsta džiaugsmas, nuolankumas ir troškimas apsivalyti. Turėdami tokį požiūrį paskaitykime toliau: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą <...>. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame (1 Jn 4, 7. 16). Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus. Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu (1 Pt 1, 22-23). Todėl kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme (Kol 3, 12).

Krikščionių tarpusavio meilė užgimsta jų krūtinėje Dievui patinkančiu būdu. Minutėlę pamąstykime apie palaimintą Dievą. Pirma į galvą ateina mintis, kad Visagalio Dievo egzistavimui nedaro įtakos jokie kiti veiksniai, tik Jis pats. Kas toliau? Jis kupinas begalinio grožio, šlovės ir, savaime suprantama, laimės. Būdamas nepaprastai turtingas, Dievas yra linkęs parodyti tą nuostabią amžinybės šlovę, perteikti likusiai kūrinijai visą grožį, tyrumą ir Jame slypinčią palaimą. Būtent tokią meilę atspindi visa kūrinija ir jos išpirkimas. Dievo gerumas yra turtinga begalinio tobulumo ir laimės kupina versmė.

Kiekvienas tikras krikščionis yra Dievo atspindys. Jo protas apšviečiamas ir jis žvelgia į nepaprastą, bet kokius įsivaizdavimus pranokstančią Dievo šlovę, kuri jo širdyje ir sužadina meilę. Jis ieško būdų, kaip priartėti prie Dievo, ir atranda Jį Evangelijoje. Dievo meilė skatina laikytis kuo arčiau Jo. Galiausiai Jėzaus kraujo ir Jo teisumo dėka jis įsisavina... Ką? Dieviškumą, neišmatuojamus lobius, Dievo - Jahvės esybę. Dievas dabar yra jo Dievas. Ar po tokių įvykių žmogaus širdis gali likti tokia pat maža ir susitraukusi? Žinoma, ne. Jo dvasia dabar tarsi princo, pilna orumo, garbingumo ar net dieviško kilnumo. Ar tai, ką siūlo pasaulis, dabar jam atrodo puiku ir patrauklu? Ne. Pasaulio blizgesys nublanko, kaip ir kūno bei akių geismai. Bet ar šis išaukštintas kūrinys savo paties akyse atrodo didelis? Ne. „Kas aš esu?", „Kodėl man tai?", „Aš - žmogus, nešvariomis lūpomis", „Aš - didžiausias tarp nusidėjėlių", „Aš, nusidėjėlis, neturiu jokios garbės ar orumo... Turiu tik tą garbę ir orumą, kurią man suteikė Dievas. Su giliausiu nuolankumu dėkoju, kad pažinau Jo didybę ir maloningumą, ir prašau leisti man džiaugtis kiekvienu Jo šlovės atspindžiu, matomu broliuose".

Krikščioniška meilė. Kokia ji?

Manau, nenustebsite, jeigu tai meilei, apie kurią jau tiek daug pasakiau, aš priskirsiu šias ypatybes: meilė yra ypatingai švelni, gležna, tyra, saldi, plati, stipri ir pastovi. Krikščioniška meilė yra labai švelni ir gležna. Tai nėra doroviškai pakrikusi meilė. Tai - krikščionio širdyje užgimęs geranoriškumas, kuris yra labai platus. Ir tai yra subtilu, trapu. Čia neužtenka vien tuščių žodžių „Viešpatie, Viešpatie". Manau, tai gali būti tikros malonės požymiai, kaip Paulius sakė: Malonė visiems, kurie nuoširdžiai myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! (Ef 6, 24). Šios meilės prigimtis - dangiškai tyra.

Ir netikintys žmonės kartais myli vienas kitą, bet jų meilė yra kūniška, savanaudiška, apdulkėjusi... Jie gali linkėti vienas kitam laimės, bet ne didesnės, nei turi jie patys. Gerą humoro jausmą turintis žmogus linki savo kaimynui gero: geros sveikatos, turtų, garbės, gyvenimo malonumų... Bet ką slepia krikščioniška meilė? Kas teka iš šios versmės?

Leiskime prabilti Šventojo Rašto išminčiai: Viešpats telaimina ir tesaugo tave. Viešpats teparodo tau savo veidą ir tebūna tau maloningas. Viešpats teatgręžia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę (Sk 6, 24-26). Tepadaugėja jums malonė ir ramybė! (1 Pt 1, 2).

Mano brangieji broliai, ši šventa meilė gali sukelti neapsakomą jausmą, kurio nė vienas geidulingas žmogus niekada nepatirs. Argi Paulius nesidžiaugė, sakydamas: O korintiečiai! Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, mūsų širdis plačiai atverta. <...> Tai sakau, ne norėdamas jus smerkti. Nes jau esu sakęs, jog esate mūsų širdyse, kad kartu mirtume ir kartu gyventume. Aš labai pasitikiu jumis ir labai jumis didžiuojuosi. Esu kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sunkumuose (2 Kor 6, 11; 7, 3-4). Ar jis nebuvo susižavėjęs, kai kreipėsi į tesalonikiečius: Ir kaip atsidėkosime Dievui už jus, už visus džiaugsmus, kuriuos dėl jūsų patiriame savo Dievo akivaizdoje? (1 Tes 3, 9).

Krikščioniška meilė yra labai plati. Joje pakanka erdvės kiekvienam nusidėjėliui, kuris tik pasibeldžia, ir milijonams kitų... Ir visiems kitiems gyviems šio pasaulio sutvėrimams, kuriuos gali įsivaizduoti tik šio pasaulio filosofai. Dieve yra užtektinai vietos kiekvienam.

Ši meilė atremia piktus besididžiuojančio pasaulio žvilgsnius ir padeda išlikti ištikimiems, nepaisant gėdos ir pavojų. Ši meilė yra stipri kaip mirtis. <...> Daugybė vandenų neužgesins jos ir srovės nepaskandins jos (Gg 8, 6-7).

Tai pastovus, nuolatinis, nekintantis tarsi gamtos dėsniai principas - taip bus vasarą ir žiemą, dieną ir naktį. Šis principas išliks, net kūrinijai išgyvenus pragaištį. Jis atgis iš naujo ir visiems laikams pražys visu grožiu Dievo karalystėje.

Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau (Jn 15, 12).

Kokius vaisius neša šį principą įgyvendinusieji? Tas, kuris savo širdyje nešioja šią pašventintą ugnį, negali tiesiog nieko neveikti, šlitinėti ar užsiimti niekniekiais. Tokia Dievo įkvėpta meilė pažadina žmogaus širdį geranoriškai veiklai. Jis netausos savo pinigų ar savo prakaito, bus pasiruošęs, jeigu reikės, už brolius pralieti net savo kraują. Brolių džiaugsmai ir ašaros taps jo džiaugsmu ir ašaromis. Būtent tokių vaisių galime tikėtis, ir tai bus labai natūralu: Tavo sode auga granatai ir rinktiniai vaismedžiai, kamparas ir nardas; nardas ir šafranas, kvepiančios nendrės ir cinamonas bei įvairūs smilkalų medžiai; mira ir alavijas su geriausiais aromatais; sodo šaltinis - gyvybės vanduo ir tekantys upeliai nuo Libano (Gg 4, 13-15). Apaštalas tai nusakė kiek paprasčiau, tačiau ne mažiau aistringai: Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 4-8). Pateikiau netobulą, tačiau, tikiuosi, tikrą meilės paveikslą, meilės, kuri įgalina krikščionis dalytis ja vienam su kitu. Ar dabar suvokiate, kad Didžiajam Atpirkėjui tikrai vertėjo atlikti tai, kam Jis buvo siųstas, net patiriant tas sudėtingas situacijas, ir priversti mokinius patikėti, kad verta sekti Juo, kaip pavyzdžiu?

Kokią įtaką toks žavintis pavyzdys ir Jo įsakymai darė Jo mokiniams? Jie pažino Jo, kaip įsikūnijusio Dievo, šlovę, pajuto Jo meilės dvelksmą, kurį jautė ir būdami su Juo, tad jiems nebuvo sunku suvokti Jo išsakytų žodžių „Mylėkite vieni kitus, kaip Aš jus pamilau" svorį ir jėgą.

Jėzaus mokykla - meilės mokykla

Ar mylėti galima išmokti? Ar meilę gali paveikti autoritetas? Argi meilė nėra spontaniškas, neprievartinis, natūralus širdį apimantis jausmas?

Manau, kad egzistuoja ir įstatymų nepaisanti meilė, priklausanti nuo laukinių emocijų, kurios užvaldo susižavėjimo metu, kuri dažniausiai paniekina bet kokią kontrolę. Ir kokios nelaimingos yra tos sielos, kurios paklūsta tos kaprizingos meilės užgaidoms ar geiduliams! Bet krikščionių tarpusavio meilė yra pavaldi Įstatymui. Ir net jei jos užgimimas širdyje įvyksta netikėtai ir spontaniškai, įkvėptas dieviško prisilietimo, ji puoselėja ir paklūsta sielos taisyklėms. Ši, kaip ir kitos malonės, nėra pažadėta ir padovanota, ji „įrašyta" krikščionio prote.

Kalbant apie motyvus, kurie paskatina tikinčiuosius studijuoti šią malonę, svarbiausi yra šie: meilės įstatymas dominuoja prieš „Kristaus įstatymą". Meilė, kuri buvo išlieta per Jėzų Kristų, pranoko bet kokią kitą žmogaus patirtą meilę. Šis ryškus meilės paveikslas, įsižiūrint į Jį, kaip pavyzdį, ir suvokiant Jo valdžią, skatins meilės išraišką krikščionių gyvenime.

Tai uždegs jų ambicijas pranokti turimą pavyzdį. Kas yra Teisėjas? Kas yra tobulas pavyzdys? Tas, kuris ragino krikščionis vienas kitą mylėti. Kam mes esame skolingi ir turime būti labiausiai dėkingi? Kas tave išgelbėjo? Tik Jėzus Kristus ir Jo meilė. Todėl vykime šalin suglebimą, šaltumą, nepasitenkinkime savo pasiekimais, bet siekime aukštesnių standartų; gėdykimės savo silpnumo ir judėkime pirmyn.

Jei tu dejuoji, patirdamas sugedusios prigimties spaudimą, ir jauti mirties dvelksmą, būtinai apmąstyk Kristaus auką, Jo pavyzdį ir Jo įsakymus, kurie garantuoja ir kviečia tave priimti neišsenkančią malonę. Galbūt tavo širdis šalta, mirusi, bevaisė ir iškrypusi, bet Kristaus gyvenimas ir ugnis gali persmelkti tavo sielą, kad taptum panašus į Jį. Jo paliepimai skirti tam, kad tu susimąstytum ir kreiptumeis į Jį - meilės Autorių ir Atbaigėją.

Tai darbas, nuolatinė kova, nes mes patenkame į išmėginimus. Silpnas Dievo žmonių tikėjimas, užsispyrimas ir polinkis atsitraukti, galbūt nedėkingumas, įžūlumas, abejingumas ir neapykanta gimdytojams - visa tai sėjama tarp brolių. Ar čia atpažįsti save? Ar nuleisi rankas ir pasiduosi blogiui? Galvok apie Atpirkėją ir Jo auką, Jo kantrumą ir gailestingumą, apie Jo autoritetą ir galią. Įveik šios sugedusios prigimties likučius, grumkis su sunkumais.

Nesvarbu, koks buvai netobulas, taip meilė tampa tobula, nebelieka vergiško nuolankumo, širdis užtikrintai pasitiki Juo. Kristaus paliepimai ir pavyzdys užtikrina Jo pritarimą tau einat Jo keliu. Jis, pasaulių Teisėjas, amžinybės Princas, pasakys: „Gerai padaryta. Kiek kartų padarėte gera vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte". Tuomet sulauksite atlygio - tinkamo atlygio, atitinkančio Jo švelnią prigimtį. Meilė taps tobula danguje. Mes pajusime iš paties Kristaus ir kitų teisiųjų sugrįžtančią meilės šilumą. Čia mes jausimės laimingi ir džiaugsimės visą amžinybę.

Kaip tai pritaikyti?

Ar nebūtų sąžininga nuolankiai tai apsvarstyti ir įsileisti gaivų dieviško liūdesio dvelksmą? Kas mes buvome prieš tai, kai mus pasiekė Kristaus malonė? Argi mes nebuvome Dievo ir Jo žmonių priešai? Kai Paulius prisimindavo, koks žiaurus Dievo vaikų, kuriuos po atsivertimo labai gerbė, priešas jis buvo, švelni jo širdis išgyvendavo atgailą.  Kokie nuoširdūs yra šie jo žodžiai: Aš atsiliepiau: ‘Viešpatie, juk jie žino, kad Tavo tikinčiuosius iš visų sinagogų mesdavau į kalėjimą ir plakdavau. O kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš ten stovėjau pritardamas jo nužudymui ir saugodamas žudikų drabužius' (Apd 22, 19-20). Nemanau, kad galima šiuos žodžius ištarti be ašarų akyse...

Bet ši situacija kieno nors širdyje gali pagimdyti tokią mintį: „Ačiū Tau, Dieve, kad aš niekuomet nežudžiau ir nepersekiojau tikinčiųjų". Gal ir tavo galvoje yra tokių minčių? Tokiu atveju man reikia pasiimti šventyklos vėtyklę ir atsikirti tai, kas yra brangu, nuo to, kas bjauru.

Įsiklausykime, ką sako Dievo žodis. Kalbama ir apie netikrą, klaidingą brolių meilę. Žmogus gali manyti, jog myli Dievo vaikus, bet taip apgaudinėti save. Kaip sako Jonas: Nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Egzistuoja ir netikra, apgaulinga meilė šventiesiems. Ji teka labai sraunia upe ir ji visiškai nieko nekainuoja. Galime pastebėti dar vieną įspėjimą: Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas (1 Kor 13, 1-2).

Taip, mano draugai, nereikia herojiškų poelgių, nes visa tai net neatspindi tikros krikščioniškos meilės. Mes esame girdėję apie besididžiuojantį romėną, kuris laikė savo ranką įkišęs į ugnį, kol ji sudegė, norėdamas svetimšaliui karaliui įrodyti romėnų narsą. Esame girdėję apie kitus romėnų savanorius, kurie aukojo savo gyvybes, kaip jie įvardija, tik dėl visuomenės gerovės. Kūniškas uolumas, ar jis būtų paremtas žmogiškomis idėjomis, ar religinių idėjų įkvėptas, nėra tikros krikščioniškos meilės pavyzdys.

„Tai ką gi mums daryti? Ar įmanoma atskirti, kada žmogus nuoširdus, o kada veidmainiauja?" Įmanoma. Tikrai įmanoma krikščioniui būti tikram dėl savo meilės nuoširdumo. Bet tai pasiekti įmanoma tik vienu būdu: nuoširdžiai ir atidžiai save tiriant, meldžiant Šventosios Dvasios šviesos ir malonės.

Mes žinome, - sako apaštalas Jonas, - jog iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius (1 Jn 3, 14). Jei iš tiesų myli Dievo vaikus, šią malonę, kaip ir kitas, patiri įeidamas pro siaurus vartus: tau gali tekti grumtis, kad tai pasiektum.

Sakyk, ar teko kada jaustis taip, lyg norėtum patirti visą gėrį, bet tuo pačiu pažinti ir visą blogį? Tokių dvilypių jausmų apimtas tikriausiai susivokei, jog pradedi jausti priešpriešą Dievui ir Jo žmonėms, tiesa? Galbūt išgyvendamas tokią kančią tu pasijutai visiškai beviltiškas? Ar drebančia širdimi kada pasmerkei save, kaip didžiausią nusidėjėlį, į pragaro gelmes? Ar pasmerkęs save, nesugebėdamas atsigręžti į Jėzų ar sužadinti tikėjimą,  laukei suverenaus Dievo, kad Jis ištiestų tau savo gelbstinčią ranką? Ar įgavai naujų jėgų atverti savo širdį, kad Jo malonė ir antgamtinė jėga apvalytų, išgydytų ir pašventintų tavo širdį? Ar atėjęs pas Jėzų, tu gavai iš Jo meilės dvasią? Ar pastebėjai, kad toji dieviška meilė ėmė spinduliuoti nenusakomą šilumą? Ar brangini dievišką prisilietimą ir šiuos šventus išgyvenimus labiau nei auksą ar sidabrą, labiau už visus pasaulio turtus? Ar stengiesi puoselėti meilę šventiesiems ir siekti ją atgaivinti savo jėgomis? Ar tik neteks apgailestauti dėl netobulos meilės, kurią bandei išauginti pats?

Būk atviras sau ir, jei tik gali, nuoširdžiai atsakyk į visus išvardytus klausimus, ir aš tau Šventojo Rašto žodžiais įrodysiu, kad tu nesi veidmainis, bet nuoširdžiai myli Dievą ir Jo vaikus. Prisiminkime šias Šventojo Rašto eilutes: Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei (Iz 61, 1-3). Palaiminti vargšai dvasia. Palaiminti, kurie liūdi. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo (Mt 5, 3-6). Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti to, kas buvo pražuvę (Mt 18, 11). Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės (Jn 7, 37-38). Meilė yra Dvasios vaisius (Gal 5, 22). Jūs patys esate Dievo išmokyti mylėti vienas kitą (1 Tes 4, 9).

Ir jei visa tai žinodamas kas nors apsigaus, jo kraujas bus ant jo paties galvos. Viliuosi, Viešpats nepareikalaus jo iš mano rankų.

O jeigu kas stipriai pajutote apkaltinimą dėl veidmainystės, maldauju to žmogaus nesipriešinti ir neslopinti šio apkaltinimo. Tai gali išvesti jus iš gilios duobės. Iškelti klausimai ir nuoširdūs atsakymai į juos gali padėti neperžengti kraštutinių ribų ir sugrįžti į teisingą kelią.

O dabar norėčiau prabilti apie tuos, kurie iš tiesų yra Dievo žmonės, kurie sėdasi kartu prie Viešpaties stalo. Tegul jūsų tarpusavio santykiuose būna juntamas gaivus užsidegimas, švelnumas, dvasiškumas. Juk jūs matėte mirštančio Jėzaus meilę! Argi jūsų tai nesužavėjo? Argi jums ne gėda, kad nesate į Jį panašūs? Ar jūs netrokštate sulaukti laiko, kai jūsų širdis degs meile žmonėms, kaip tai mirdamas ant kryžiaus išgyveno Jėzus? Trokškite šito, mano brangūs broliai. Gailėkitės žmonių, kuriems šie dalykai yra svetimi, ir siekite, kad ir jie būtų pakeisti, atgaivinti, kad mes visi susitiktume danguje, tobulos šviesos ir meilės karalystėje.

Žemėje gyvendami kaip pakeleiviai, keliaujantys amžinybės link, būkime Kristaus meilės pavyzdžiai. Būkite palaiminti. Amen.


Iš http://www.westminsterconfession.org/

vertė Jurgita Ratautienė