Religingi žmonės ir institucijos nesąmoningai klijuoja žmogui etiketę „pasaulietis", užduodami jam tokius klausimus: Su kuo bendrauji? Iš kur tu išėjai? Ką tu darai ir ko nedarai? Jie dažniausiai net nepasidomi, kodėl žmogus vienaip ar kitaip elgiasi. Paprastai yra manoma, kad tie krikščionys, kurie bendrauja su pasauliečiais, lankosi ten, kur lankosi netikintys žmonės ir užsiima pasaulietiškais dalykais, yra pasaulietiški. Juk dievoto žmogaus tikslas yra atsiskirti ir nesitapatinti su pasauliečių status quo. Šios nuomonės tvirtai laikėsi fariziejai anuomet ir dabar.
Deja, nevisada atsiskyrėliškas gyvenimas reiškia Dievui priimtiną tarnavimą. Tiesą sakant, atsiskyrimas gali duoti akstiną nusidėti ir tai neleidžia krikščioniui tarnauti.
Žodis „fariziejus" yra kilęs iš aramėjų kalbos žodžio, kuris reiškia „atsiskyrėlis". Fariziejai labai stengėsi (ir jiems tai labai rūpėjo) viešai pasirodyti, kad yra atsiskyrę nuo blogio tam, kad tarnautų Dievui. Fariziejiškumo ištakos buvo nuoširdus troškimas atsiskirti nuo nuodėmės - Dievui.
Kvietimas atsiskirti
Šiandien mes taip pat niekiname pasaulietiškumą ir trokštame pasišvęsti Dievui, nes tai daryti ragina Biblija ir dievotas gyvenimo būdas. Dievas išsirinko izraelitus, kad šie būtų Jo ypatingi žmonės, šventa tauta, atskirta nuo juos supusios bedieviškos visuomenės (žr. Iš 5-6 sk.). Kai teisingo Dievo ranka buvo benusileidžianti, Dievas pasakė Mozei ir Aaronui: Atsiskirkite nuo šio susirinkimo (Sk 16, 21). Prabėgo keletas šimtmečių, izraelitams gyvenant bedievišką gyvenimą, bet valdant Ezrai jie pasižadėjo atsiskirti nuo pagonių netyrumo (žr. Ezr 6, 2; 9, 1-2; Neh 10, 28-30). Jėzus palaimintais vadina tuos, kuriuos visuomenė paniekino dėl Jo (žr. Lk 6, 22). Ir savo, kaip Vyriausiojo Kunigo, maldoje (žr. Jn 17) Jėzus aiškiai išreiškia savo troškimą, kad mokinių tikslas yra būti pasaulyje, bet būti ne iš pasaulio.
Ir Naujojo Testamento laiškai, atrodo, ragina atsiskirti: Neapsirikite: ‘Blogos draugijos gadina gerus papročius!' (1 Kor 15, 33) ir: Išeikite iš jų ir atsiskirkite, - sako Viešpats (2 Kor 6, 17). Tai dvi dažniausiai cituojamos Rašto eilutės, kai norima pagrįsti mintį apie atsiskyrimą. O Antrojo laiško korintiečiams ištrauka (2 Kor 6, 14-18) apie draudimą vilkti krikščionims svetimą jungą yra turbūt nepranokstama Biblijos eilutė apie atsiskyrimą. Ir apaštalai mus įspėja: Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje (1 Jn 2, 15) ir: Susilaikykite nuo visokio blogio! (1 Tes 5, 22).
Tačiau visoms toms kalboms apie atsiskyrimą trūksta kai kurių reikšmingų atitikimų su Šventuoju Raštu. Pirmiausia jos prieštarauja Senojo Testamento dvasiai. Dievo planas Izraeliui buvo ne nutraukti visus ryšius su pagonimis, bet tarnauti Dievui kaip šviesa pagonims (žr. Iz 42, 6-7; Lk 2, 32). Dar daugiau, ištraukose, cituojamose siekiant pagrįsti atsiskyrimą, visai nekalbama apie tai, kaip paprastai manoma, kad kalbama, - tereikia įsigilinti į kontekstą. Drįstu teigti, kad fariziejų atsiskyrėliškumas atvedė juos į aštrų konfliktą su Jėzumi. Iš tikrųjų Jėzus, tobulas teisumo pavyzdys, rodė ir mokė, kaip daugiau, o ne mažiau būti pasaulietiškais.
Teisingas apibrėžimas
Norėdami suprasti ir Jėzaus, ir fariziejų elgesį, apibrėžkime, kas yra pasaulietiškumas. Jį apibrėžia Biblija: Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 15-16). Taigi pasaulietiškumas - tai malonumų, turtų ir išdidumo vaikymasis. Būti pasaulietiškam - tai gyventi kurstant savo „ego" ir siekiant patenkinti savo kūno įgeidžius, pasotinti savo geidulius materialių dalykų. Pasaulietiškas gyvenimo būdas susijęs su bedieviškais geismais (žr. Jud 18-19). Taigi pasaulietiški būna svarbiausi žmogaus siekiniai, o ne žmonės, tam tikros vietos ar išvaizda. Ne tai, su kuo žmogus bendrauja, kur jis lankosi, ką daro ar ko nedaro, kalba apie jo pasaulietiškumą. Nelaimei, taip mąsto, nors ir nesąmoningai, tikintys žmonės, kurie iš tiesų nori sekti Dievu. Toks klaidingas mūsų supratimas labai subtiliai ir nepastebimai kartkartėmis pastūmėja mus į nuodėmę ir griauna tarnavimo Dievui pamatą. Užuot siekę dieviško tikslo - būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio (Jn 17, 14. 18), mes nukrypstame į atsiskyrimą ir ignoruojame Dievo įsakymus. Kartais mūsų gyvenimo būdas ir mąstysena ne daug kuo skiriasi nuo pasauliečių (mes esame „iš pasaulio"), tačiau mes nesitapatiname su netikinčiaisiais (mes nesame „pasaulyje").
Jėzaus pasaulietiškumas
Kaip teisingai praktikuoti pasaulietiškumą, galime pasimokyti iš Jėzaus. Teisingas pasaulietiškumas reiškia, kad mes laisvai bendraujame su žmonėmis, nedarydami kompromisų su savo sąžine.
Bendroji statistika, paplitusi tarp evangelikų, rodo, kad vienam žmogui tapus krikščioniu, maždaug po dvejų metų visi jo draugai yra krikščionys. Tai - gera žinia. Naujai įtikėjęs žmogus išsilaisvina iš nuodėmingų saitų ir susiriša su tikėjimo draugais. Tačiau yra ir blogų naujienų: krikščionys patys atsiskyrė nuo tų žmonių, kuriems jie stengiasi atnešti Dievo žodį.
Visi gerai žino, jog Jėzus bendravo ir su blogos reputacijos žmonėmis. Jis buvo vadinamas rijūnu ir vyno gėrėju, muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu (žr. Mt 11, 19). Evangelijos pagal Matą devintame skyriuje skaitome apie Jėzų, einantį į Mato, tikriausiai muitininkų agento, namus, kur Jis pietavo su kitais mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais. Pietauti su šio sluoksnio žmonėmis fariziejams atrodė niekinga, kaip ir pietauti su vagimis. Būti muito ir mokesčių rinkėju reiškė būti nekenčiamų romėnų suokalbininku, praturtėti savo tautiečių žydų sąskaita ir nepaisyti Dievo įstatymo, dėl ko buvo išvaroma iš sinagogos. Taigi Matas ir jo draugai nebuvo šalies patriotai, bet išdavikai, pasiturintys lupikautojai, amoralūs nusidėjėliai ir žmonės, per kuriuos galima susitepti dvasine prasme. Pasakymas „muitininkai ir nusidėjėliai (arba paleistuvės)" Rašte vartojamas kaip idioma ir reiškia didžiausius bedievius (žr. Mt 11, 19; 21, 31-32; Lk 15, 1). Jėzus dažnai būdavo su bedieviais - vietiniais muitininkais, tokiais kaip Matas, mokesčių rinkėjais kaip Zachiejus, žinoma mieste nusidėjėle, aprašyta Evangelijoje pagal Luką (Lk 7, 36. 50), ne vieną vyrą turėjusia samariete, aprašyta Evangelijoje pagal Joną (Jn 4, 42), ir paleistuve, taip pat minima Evangelijoje pagal Joną (Jn 8, 11). Jėzaus misija buvo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę (Lk 19, 10). Taigi Jo širdies troškimas buvo užmegzti su nusidėjėliais santykius, vedančius juos į sielos atpirkimą.
Žinoma, turėti artimus santykius su netikinčiais žmonėmis yra pavojinga. Kur kas saugiau yra palaikyti ryšius su šventaisiais ir raginti nusidėjėlius elgtis teisingai, nei rizikuoti būti atstumtam ir nesuprastam, rizikuoti būti sugundytam. Tačiau ar Jėzaus mokiniai turi pamiršti nusidėjėlius ir ignoruoti Didįjį paliepimą (Mt 28, 19)? Ne. Sekdami Kristumi, krikščionys negali visiškai atsiskirti nuo „nusidėjėlių" visuomenės. Atvirkščiai, Kristaus mokiniai privalo, kaip ir Jėzus, siekti užmegzti su nusidėjėliais tokius santykius, per kuriuos atsivers jiems Kristaus atpirkimo planas. Kristaus pasaulietiškumas reiškia tai, kad mes palaikome būtent tokius ryšius su nusidėjėliais.
Eikime ten, kur yra nusidėjėlių
Kaip elgėsi Jėzus? Jis bendraudavo su žmonėmis jų aplinkoje, kur jie jautėsi jaukiai. Jis pats mieliau eidavo pas pražuvusiuosius, nei kviesdavo juos pas save. Argi mes neturėtume sekti Jėzaus pavyzdžiu? Sutikdamas paviešėti pas Matą, Jėzus tarsi sakė: „Aš priimu šiuos žmones". Tokio įžeidimo fariziejai tylomis nepraleido.
Tai - Mokytojo „kvaila" metodika. Pražuvę žmonės jaučiasi daug laisviau ir jaučia, kad jais rūpinamasi, kai mes einame pas juos. Paslaugumas, siekiant patenkinti jų poreikius, pralaužia kliūtis ir juos giliai sujaudina. Tačiau mūsų laisvė Kristuje gali daryti neigiamą įtaką kitiems žmonėms (žr. Rom 14; 1 Kor 8, 10). Tai tiesa, kad mes lengvai pasiduodame žmonių ir aplinkos įtakai.
Nors Jėzaus „pasaulietiškumo" tikslas yra nešti Evangeliją nusidėjėliams ten, kur jie dirba, linksminasi ar gyvena, vis dėlto čia mūsų tyko ir pavojai. Krikščionis teneina ten, kur yra pavojus jam padaryti kompromisą su savo sąžine, kur jo laukia per daug didelis pagundymas, arba jeigu jis galvoja, kad jau tapo atsparus nuodėmei (žr. 1 Kor 10, 12). Galima lavinti sąžinės jautrumą, bet jokiu būdu nereikia jos teršti. Tie krikščionys, kurie dar nesugeba susilaikyti, neturėtų dažnai lankytis baruose arba ten, kur pardavinėjami narkotikai. Yra laikas, kai reikia netikinčiuosius kviesti į bažnyčią. Gaila, bet daugumai nusidėjėlių bažnyčia yra paskutinė vieta, kur jie kreiptųsi pagalbos iškilus poreikiui. Rašytojas Philipas Yancey pasakoja, kaip šią tiesą suprato jo draugas, dirbantis Čikagoje su vargšais: „Kartą pas jį atėjo visiškai nusivylusi prostitutė - benamė, vis blogėjančios sveikatos, neišgalinti nupirkti maisto savo dvejų metų sūneliui. Kai moteris nupasakojo savo padėtį, mano draugas paklausė, ar ji kada nors galvojo kreiptis pagalbos į bažnyčią. Jos veide šmėstelėjo šoko ir neslepiamo nepasitikėjimo šešėlis. „Į bažnyčią?! - sušuko ji, - kodėl turėčiau ten kada nors eiti? Aš ten jausiuosi dar blogesnė, negu jaučiuosi esanti dabar". Gaila, bet bažnyčia dažnai nėra laikoma malonia vieta. Praktiškai dėl to nusidėjėliai ir nenori pas mus ateiti".
Tačiau Kristaus paliepimas mums eiti nebuvo atšauktas. Galbūt mums, kaip bažnyčiai, reikia mažiau kurti planų, susijusių su bažnyčia, ir daugiau rūpintis, kaip pasiruošti veiklai už bažnyčios ribų, kad išmoktume skelbti Evangeliją netikintiems. Su žmonėmis, kuriems norime papasakoti apie Jėzų, elkimės maloniai. Žmonės būna apstulbę ir suminkštėja, kai parodome jiems paprasčiausią gerumą ir dėmesį, kai jiems būna sunku.
Teisingos nuostatos
Kai vieną dieną sutiksiu Jėzų danguje, svajoju Jo paklausti: „Kokia Tavo savybė taip traukė pasauliečius?" Kodėl Jėzų pasauliečiai įtraukdavo į savo svečių sąrašą? Aš nesu taip kviečiamas! Priešingai, žmonės ima stengtis pasirodyti dvasingi, kai sužino (kartais per vėlai), jog aš esu pastorius. Ką gi savyje turėjo Jėzus, kad vietiniai nusidėjėliai ieškojo Jo draugijos? Kaip rašo Philipas Yancey: „Kaip gi Jis, vienintelis tobulas asmuo žmonijos istorijoje, galėjo sužavėti netobulumu garsėjusius nusidėjėlius?"
Šventasis Raštas į tai neatsako. Bet štai ką mes žinome: kai Jėzus pakvietė Matą sekti paskui Jį, šis sutiko; ir kai Jėzus buvo pakviestas į Mato namus, Jėzus ten buvo „kompanijos siela". Jėzuje buvo kažkas tokio, kas darė Jį patrauklų nusidėjėliams. Kas tai? Kas Jėzų, šventumo įsikūnijimą, darė tokį patrauklų nešventiems žmonėms? Visų pirma žmones patraukdavo Jo elgesys ir nuostatos.
Pirma, Jėzus dažnai imdavosi iniciatyvos. Jis pats pasiprašydavo į pobūvius; bent jau taip Jis pasielgė su Matu ir Zachiejumi (Lk 19, 5). Juos nuginkluodavo Jėzaus noras juos aplankyti. Antra, Jėzus nevengė bendrauti su nusidėjėliais jų teritorijoje, kur jie jautėsi šeimininkai, - taip Jis sulaužydavo kliūtis bendrauti ir parodydavo geranoriškumą tiems, kurie buvo laikomi dvasinėmis atmatomis. Trečia, Jėzus buvo labai natūralus ir paprastas. Jis buvo nuoširdus ir neturėjo slaptų planų, neketino apgauti. Jis nieko nereklamavo ir nebandė nieko nusidėjėliams įrodyti (nei ko nors iš jų gauti). Jėzus paprasčiausiai buvo žmogiškas ir atrasdavo su žmonėmis bendrą kalbą. Tokios nuostatos visuomet susilaukia atsako. Jis nebuvo įtarus, neturėjo išankstinių nuostatų, nebuvo užsidaręs, smerkiantis ar neprieinamas.
Jėzus turėjo ir kitų gerų nuostatų, kurios ypač patraukia nusidėjėlius. Jis žiūrėjo į žmones kaip į brangenybes, o ne į statistinius vienetus. Kadangi Jėzus yra sielos gydytojas, Jį traukė sergančios sielos žmonės. Jėzus tikrai nuoširdžiai mylėjo tuos, kuriems religingieji jausdavo pasibjaurėjimą. Jis rodė nusidėjėliams meilę, gailestingumą, atlaidumą, malonę ir teikė viltį.
Daugumai mūsų trūksta to, ką turėjo Jėzus. Jį motyvavo meilė, o mus dažnai valdo baimė. Bijome pasakyti ką nors neteisingai, susierzinti, bijome, kad mums gali užduoti klausimų, į kuriuos nežinome atsakymų, bijome pasirodyti kvailiai, o jei esame tie, kurie neieško žodžio kišenėje ar visuomet turi paruoštą atsakymą, tuomet nesugebame betarpiškai to perteikti.
Susižavėjimą keliantis Jėzaus gyvenimas ir tikra Jo meilė kaip magnetas traukė tuos, kurie suvokė, kad jiems reikia pagalbos.
Rūpinkimės dvasiškai sergančiaisiais
Niekas nebuvo taip užtikrintas savo pašaukimu kaip Jėzus. Jis darė tai, ką ir turėjo daryti, ištvėrė kritiką, su kuria susidurdavo, laužė nusistovėjusias tradicijas, nes turėjo tam aiškių, dieviškų priežasčių. Dvi eilutės Evangelijoje pagal Matą, devintame skyriuje, atveria tris Jėzaus „pasaulietiškumo" priežastis.
Pirma - Jis rūpinosi sužeistos dvasios žmonėmis. Norėdamas paaiškinti savo veiksmus, Jėzus pasakojo žmonėms gyvenimiškus palyginimus: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams (12 eil). Gydytojai rūpinasi sergančiaisiais, ir jiems yra įprasta lankytis ten, kur yra ligonių.
Antra - Jis skelbė, kad visų pirma Dievas gailisi žmonių. Siekdamas paaiškinti savo ryšius su nusidėjėliais ir mokesčių rinkėjais, Jėzus citavo Ozėjo pranašystės 6 sk. 6 eil. (cituojamą ir Mt 12, 7): Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Ozėjo knyga yra svarus Dievo traktatas apie besąlygišką Jo meilę ir atlaidumą neklusniems Izraelio žmonėms, gyvenusiems Ozėjo ir Homero laikais, VIII a. prieš Kristų. Tuo metu Izraelis vykdė Įstatyme užrašytus ritualus ir aukojo nurodytas aukas, tačiau jų neteisumas, amoralumas ir abejingumas tokiai savo padėčiai daug ką pasakė: nors žydai laikėsi savo apeigų, tačiau buvo pametę jų esmę.
Trečia - Jėzus bendravo su pasaulio žmonėmis tam, kad atliktų savo misiją (Lk 19, 10). Jėzus sakė fariziejams: Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai (Mt 9, 13). Toks buvo Jėzaus pašaukimas - Jis negalėjo pašvęsti savo tarnavimo žmonėms, kuriems atrodė, kad jiems nereikia to, ką Jėzus siūlė.
Man atrodo, kad norėdami laimėti pražuvusias sielas ir mes turėtume turėti šiuos tris motyvus - net jei reiktų laužyti tradicijas ar sukelti daug kalbų. Dievui svarbesnė mūsų rodoma užuojauta nusidėjėliams negu privaloma religinė veikla. Dvasinių ligonių pilna, bet gydytojų maža (Mt 9, 37).
Kaip išsiugdyti Kristaus „pasaulietiškumą"
Kaip pasiekti šį idealą - būti pasaulyje, bet nebūti iš jo? O ne atvirkščiai: nebūti pasaulyje, bet būti iš jo? Tai įmanoma tik ugdant savo dvasinį jautrumą ir laikantis biblinio balanso.
• Pirmiausia išsiaiškinkime, ar suprantame, kas yra pasaulietiškumas. Sveikas pasaulietiškumas reiškia bendravimą su šio pasaulio žmonėmis, kurį motyvuoja Kristaus gailestis. Nesveikas pasaulietiškumas skatina užmegzti santykius, kuriuos gimdo nusidėjėliškos visuomenės geiduliai - įskaitant materializmą, hedonizmą ir egoizmą (Lk 16, 14).
Norint išlaikyti biblinę pusiausvyrą, mums reikia pripažinti, kad nesveiką pasaulietiškumą lemia mūsų nuostatos, o ne elgesys. Laikykimės tokio pasaulietiškumo apibrėžimo: tai - kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas (1 Jn 2, 16).
Yra ir kitų būdų, kurie padeda praktikuoti Kristaus „pasaulietiškumą" išlaikant pusiausvyrą. Mes, kurie pasikliaujame Biblija, turime peržiūrėti eilutes, kalbančias apie atsiskyrimą. Kai kurios iš jų buvo interpretuojamos, kaip kažkam atrodė tinkamiau. Kai Paulius mus įspėja: Neapsirikite: ‘Blogos draugijos gadina gerus papročius!' (1 Kor 15, 33), jis nesako, kad blogos draugijos yra pagonys, bet kalba apie žmones (tikriausiai buvusius pirmojoje bažnyčioje), kurie neigė Kristaus prisikėlimą. Raštas mus įspėja laikytis toliau nuo tų, kurie skelbia mokymą, atmetantį kūno prisikėlimą. Ši Rašto eilutė visai nekalba apie laikymąsi atokiau nuo nusidėjėlių.
Panašiai atsitiko ir su kita Rašto vieta, iš Antrojo laiško korintiečiams (2 Kor 6, 14-7, 1). Čia skaitome, jog mums draudžiama nešti jungą kartu su netikinčiaisiais, tačiau mums nedraudžiama su jais bendrauti. Yra milžiniškas skirtumas tarp mūsų santykio su netikinčiaisiais: kai velkame jų jungą ir kai bendraujame su jais todėl, kad norime paskelbti jiems Evangeliją.
Jėzus pademonstravo, kaip tai atskirti. Jis buvo po vienu jungu su savo mokiniais (Judas buvo vienintelė išimtis, ir Jėzus tai žinojo). Jėzus nebuvo po vienu jungu su netikinčiaisiais, nors laisvai su jais bendravo. Nenešk vieno jungo su netikinčiais, nes tai prieštarauja Dievo paliepimui ir kompromituoja tave kaip krikščionį. Tarp mūsų ir netikinčiųjų negali būti jokios dvasinės vienybės. Tačiau tai nepaneigia to, jog yra bendrų dalykų mums visiems - ir nekrikščionims: visi naudojamės rankšluosčiais ir indais, krentame ir keliamės, visi turime senstančius tėvus ir maištaujančius paauglius, visi esame patyrę, kaip prailgsta mėnesiai, kai trūksta pinigų... Visiems mums skauda galvą ir širdį, visi mokame mokesčius ir visi mirsime. Tai, kas bendra visiems žmonėms, reikia panaudoti Kristaus labui.
Teisinga interpretacija padės mums suprasti dar vieną Rašto eilutę, kur Paulius rašo: Susilaikykite nuo visokio blogio! (1 Tes 5, 22). Jei tai - bendrasis principas, taikytinas kiekvienai situacijai, tuomet pats Viešpats jam nepakluso. Kontekste čia kalbama apie teisingą pranašysčių supratimą. Rimtai žiūrėkite į tai, kai kas nors sako: „Taip sako Viešpats...". Pranašystę reikia ištirti, kad ji neprieštarautų Šventajam Raštui, ir tai, kas gera, reikia pasilaikyti, o kas bloga - atmesti. Blogis, t. y. žmogaus prasimanymai, pateikti kaip Dievo tiesa, neturi būti priimami. Dar kartą primenu, šios Rašto eilutės kontekstas visai nekviečia mūsų atsiskirti, kaip tai dažnai suprantama.
Šios ir kitos vietos sudaro įspūdį, kad Dievas liepia mums saugotis nusidėjėlių ir ragina bendrauti tik su teisiaisiais. Priešingai, Dievas pašaukė mus bendrauti su nuodėmingais netikinčiais ir atsiskirti nuo į nuodėmę įklimpusių ir neatgailaujančių tikinčiųjų (1 Kor 5, 9. 13; 2 Tes 3, 14).
Šventajame Rašte rašoma apie atsiskyrimą nuo nuodėmiaujančių krikščionių, o ne apie atsiskyrimą nuo nuodėmingų netikinčiųjų. Apaštalas Paulius įspėjo korintiečius: Jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio (1 Kor 5, 9-10).
• Antra, turime rimtai žiūrėti į Kristaus mums duotą pašaukimą atvesti pas Jį nusidėjėlius. Jei į tai rimtai nežiūrime mes, tai kas gi prisiims atsakomybę bendrauti su pražuvusiaisiais ir vesti juos į išsigelbėjimą? Mes asmeniškai ir visa bažnyčia turėtume tarnauti pražuvusiems būtent taip.
• Trečia - drąsiai ir išmintingai turime pasipriešinti daugeliui fariziejiškų trukdymų. Turime atmesti mintį, kad aplinka gali suteršti žmogų, ir drąsiai kalbėti, kad tai priklauso nuo žmogaus širdies. Todėl niekas - joks daiktas ir jokia vieta - savaime nėra nešvari. Išmintis kužda, jog nešvarą, kuri gali suteršti tą vietą, kur mes ateiname, mes nešiojame savo širdyse.
Todėl mes nesielgiame nerūpestingai ir nesididžiuojame, nei teršiame savo sąžinę. Mes nežaidžiame su pagundymu. Dėl Kristaus norime išeiti iš savo „saugumo ribų", bet ir neperžengti „sąžinės ribų". Mes priimame Biblijos įspėjimą vengti pasaulietiškumo ir dedame pastangas, kad taptume tyri. Mes palaikome balansą tarp blogojo pasaulio, būdami Kristaus ambasadoriais jame (2 Kor 5, 20).Užuot tik kvietę pasaulį ateiti pas mus, mes patys einame į jį, kaip tai darė Kristus.
• Ketvirta, mes turime siekti dvasinės brandos - tai leido Jėzui bendrauti su nusidėjėliais. Jėzų stimuliavo tikslas, todėl Jo nesulaikė „teisuolių" kritika. Jį motyvavo meilė pražuvusiems Dievo sūnums ir dukterims ir dangiškas džiaugsmas dėl kiekvienos pražuvusios sielos, kuri atgailauja (Lk 15).
Kaip nuostabu ir mums būti taip motyvuotiems! Jėzus turėjo kilnų tikslą: Jis troško tarnauti kitiems. Kai mes turime tikslą, patiriame mažiau pagundymų patenkinti save. Kuo daugiau pažįstame Jėzų ir kuo daugiau mus įkvepia Jo meilė, tuo daugiau mūsų gyvenimas persisunks Jo gailestingumu ir tiesa.
• Penkta - supraskime, kad kartais didžiausi nusidėjėliai yra geresni kandidatai į Dievo karalystę nei „gerieji" ar religingieji. Mūsų dėmesį gali patraukti žmogaus „gerumas" arba religingumas, tačiau „geri" žmonės labiau linkę nepastebėti savo dvasinių poreikių. O tie, kurie žino, kad dvasiškai serga, dažnai pripažįsta, kad jiems reikia Gydytojo.
Iš žurnalo „Moody" (1997 m. rugsėjis / spalis)
vertė Ramunė Janušaitienė
_64x64_9de.jpg)
