Krikščionių požiūris į internetinę žiniasklaidą ir socialinius tinklus labai skiriasi, tad norėtume skaitytojus supažindinti su skirtingomis nuomonėmis. Pateikiame kelis skirtingus požiūrius.
Socialiniai tinklai iškraipo realybę
„Socialiniai tinklai turi daugybę privalumų, bet tuo galima džiaugtis tik tada, kai jais naudojamės protingai ir atsakingai“, - įspėja rašytojas, tinklaraščio MereOrthodoxy.com autorius Matthew Lee Andersonas. Kai tai daroma tinkamai, socialiniai tinklai gali sustiprinti bažnyčios bendruomenę, suteikdami jos nariams galimybę pažvelgti į vienas kito gyvenimą. Jie gali paskatinti bendruomenės narius patarnauti savo kaimynams ir išplėsti bažnyčios pašaukimą, puoselėjant ryšius ne tik tarp bažnyčią lankančių žmonių, bet ir suvokiant, kad esame platesnės bendruomenės nariai.
Tačiau gilesnėms ir svarbesnėms problemoms spręsti neužtenka trumpalaikio technologinio sprendimo, kurį siūlo socialinė žiniasklaida. Ryšių mezgimas per socialinius tinklus gali sudaryti draugystės ir bendrumo įspūdį, bet tikimybė, kad užsimegs tikra draugystė, nedidelė.
Kuo labiau įsitraukiame į socialinius tinklus, siekdami stiprinti santykius bendruomenėje, tuo labiau rizikuojame pamiršti, kad problemos mūsų bendruomenėse kyla ne dėl to, jog mes neturime informacijos, kuria dalijamės apie savo ir kitų gyvenimą. Jos kyla dėl to, kad nenorime rinktis draugėn ir kartu valgyti, ar būti ten, kur aplinka ir socialinė situacija reikalauja realaus mūsų buvimo. Joks virtualus pakaitalas negali pakeisti guodžiančio žmogaus apkabinimo, kai reikia „verkti kartu su verkiančiais“. Ir nors socialiniai tinklai tiesiogine prasme draugystei nekenkia, visgi turėtume susimąstyti, ar socialinė žiniasklaida nepadarys įtakos mūsų intuityviam supratimui, koks išskirtinis ir ypatingas yra iš tiesų draugėn susirinkusių Dievo žmonių ryšys.
Socialiniai tinklai tampa vis labiau orientuoti į judantį vaizdą. Būtent besikeičiantys vaizdai ir jų peržiūros socialiniuose tinkluose sudaro tikro buvimo įspūdį. Dėl to sunkiau suprasti, kuo ypatingas realus buvimas kartu, ir tai verčia mus dvejoti, ar bažnyčios susirinkimai iš tiesų yra reikalingi.
Socialiniai tinklai primena mums, kad esame sukurti bendrauti, tačiau neišvengiamai veda ten, kur bendruomeniškumui nereikia fizinio žmonių susibūrimo, nereikia jų buvimo kartu kokioje nors konkrečioje fizinio pasaulio vietoje.
Mes, krikščionys, tarnaujame Dievui, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Turime svarią priežastį pasakyti „ne“, kai technologijų plėtra kenkia mūsų žmogiškumui. Tai nereiškia, kad krikščionys neturi naudotis socialiniais tinklais. Aš taip pat jais naudojuosi ir profesiniais, ir asmeniniais sumetimais. Tačiau turime pripažinti, kad socialiniai tinklai, nors dabar lyg ir padeda bažnyčiai susiburti, vis dėl to ateityje tam gali pakenkti
Gilina bendravimą
„Iš esmės bažnyčia yra vienas milžiniškas socialinis tinklas. Jis egzistuoja kaip sudėtinga, tarpusavyje susijusi bendruomenė. Dar daugiau - netgi pats Dievas - Trejybė - pulsuoja bendryste. Mes, kaip socialios būtybės, sukurtos bendruomeniško Dievo, turime būti drąsūs ir nebijoti šiuolaikinės socialinės žiniasklaidos,“ - sako rašytojas Brandonas Vogt, nagrinėjantis su naujomis žiniasklaidos rūšimis susijusius klausimus. - Yra penkios svarbios priežastys, dėl kurių tikintieji turi pasinaudoti šiomis priemonėmis, kurios gali padėti sustiprinti bendrystę bažnyčioje.
Visų pirma, pati bendrystė yra ne tikslas, bet priemonė kitiems tikslams - vienybei, misijai, evangelizavimui ir dvasiniam augimui - siekti. Socialinė žiniasklaida kiekvieną iš šių elementų smarkiai praplečia, ir taip bendrystė sustiprinama.
Antra, socialiniai tinklai peržengia geografines ribas. Jie praplečia bendrystę už bažnyčios ribų ir perkelia ją į visą pasaulį. Jie padeda mums vykdyti Jėzaus įsakymą Petrui, kuris taip pat skamba ir mums: Irkis į gilumą (Lk 5, 4).
Bažnyčios bendruomenė neturi būti užsidariusi ir susikoncentravusi į save. Ji visada turi orientuotis į supantį pasaulį ir būti misionieriška. Tikintieji yra sujungti vienas su kitu, kaip Kristaus kūno nariai (1 Kor 12, 12), jie neturėtų būti atsiriboję vienas nuo kito vietinėse bažnyčiose kaip skirtingos grupės.
Trečia, socialinė žiniasklaida peržengia laiko ribas. Praeityje, kai žmonės galėdavo rinktis tik bažnyčiose ar namuose, bendravimas buvo laiko apribotas. Dabar, pasitelkus naujausias technologijas, sekmadienio pamokslų aptarimas gali tęstis visą savaitę.
Ketvirta, virtualus bendravimas įkvepia bendrauti ir realiame pasaulyje. Internetinis bendravimas negali pakeisti asmeninių ryšių. Tai juos tik papildo, prideda naujų atspalvių ir ryšių. Geriausia būtų, kad virtualūs socialiniai ryšiai paskatintų tikruosius, įkvėptų susitikti akis į akį, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas (2 Jn 1, 12). Neseniai susitikau su keliais draugais iš kitų valstijų, su kuriais susipažinau socialiniame tinkle „Facebook“. Dar prieš dvidešimt metų tai būtų buvę neįmanoma. Greičiausiai mes niekada nebūtume susipažinę.
Penkta, ir visų svarbiausia, kad socialiniai tinklai atveria duris krikščioniškam bendravimui ir kviečia prie bendruomenės prisijungti milijonus pašaliečių. Netikintys jaunuoliai, kurie galbūt niekada neatvertų bažnyčios durų, gali bendrauti, diskutuoti su krikščionimis tinklaraštininkais virtualioje erdvėje. Ateistas, žiūrintis Youtube paskelbtus vaizdus, gali aptikti ten religinių diskusijų ir susidomėti Dievu. Ne vienas žmogus liudija, kad pamatęs, kuo dalijamasi „Facebook‘e“, suprato, kad ilgą laiką jis klaidingai įsivaizdavo krikščionybę.
Žinoma, socialiniuose tinkluose slypi ir tam tikrų pavojų. Pavyzdžiui, pasinaudojus šiais tinklais galima išpūsti gandus, skatinti narcicizmą, vertinti ne žmogų, o tik jo žinutes. Tačiau šių pavojų galima išvengti. Jei žinome, kur ir kokie pavojai slypi, galima užkirsti tam kelią arba bent sumažinti galimą jų žalą.
Tačiau išmintingai naudojantis socialiniais tinklais galima gauti daugiau naudos nei žalos. Jie ne tik stiprina ryšius tarp krikščionių, bet ir sujungia juos su milijonais kitų, kurie dar neina tikėjimo keliu. Socialiniai tinklai - puiki priemonė, kuri ne silpnina bažnyčios tarpusavio ryšius, bet juos augina ir sutvirtina.
Ir duoda, ir atima
„Daugelis amerikiečių net nemąstydami ar per daug negalvodami puola įsisavinti naujųjų bendravimo technologijų. Tie, kuriuos Jėzus vadina „druska“ ir „šviesa“ (Mt 5, 13-16), turi pabusti ir įvertinti begalės kasdien mus užplūstančių technologijų privalumus ir trūkumus,“ - sako filosofijos profesorius, Denverio seminarijos dėstytojas Dougas Groothuisas.
Kokį vaidmenį socialinė žiniasklaida vaidina vietinės bažnyčios bendravime ir skelbiant Evangeliją? Ar socialinis tinklas „Facebook“ tinkama vieta bendrauti bažnyčios nariams? Ar bažnyčios pastorius gali turėti paskyrą socialiniame tinkle „Twitter“?
„Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, turime pasidomėti, pirma: kas apskritai yra socialinė žiniasklaida? Ir antra, koks yra biblinės bendrystės (koinonia) modelis?” - sako Dougas Groothuisas.
Socialiniai tinklai - tai būdas bendrauti, pasitelkiant kompiuterius. Taip geriau ir greičiau galima susisiekti su tam tikrais žmonėmis ar grupėmis. Prisijungus prie socialinių tinklų „Facebook“ ar „Twitter“ galima pamatyti, kaip sekasi mano draugui, gyvenančiam Indijoje ar kitoje gatvės pusėje.
Internetas suteikia kur kas daugiau galimybių pasiekti kokį nors tekstą ar vaizdą, nei jų turėtume, jei žmogus neturėtų nei elektros, nei kitų priemonių. Tačiau socialinė žiniasklaida apriboja tikrą žmogaus buvimą tam tikroje vietoje, realų buvimą kartu su kitais žmonėmis. Niekas negali dalyvauti Viešpaties Vakarienėje ar būti pakrikštytas perskaitęs telefono žinutę ar elektroninį laišką.
Internetinė žiniasklaida gali blaškyti mūsų susikaupimą, kas kartą nukreipdama dėmesį į vieną ar kitą dalyką, į kurį nereikia daug gilintis. Šokinėjimas nuo vieno dalyko prie kito tampa norma (nors Dievas ne taip sukūrė mūsų smegenis). Mes išbarstome savo dėmesį, jėgas, tampame nepastovūs, negalime visiškai susitelkti į vieną dalyką.
Biblija vertina asmenišką, žmonių bendravimo akis į akį aspektą, kurį socialinė žiniasklaida tik imituoja. Apaštalas Jonas savo trumpo laiško pabaigoje rašo: Turėčiau dar daug ką jums parašyti, bet nenoriu to daryti ant papiruso ir rašalu. Aš tikiuosi pas jus atvykti ir pasikalbėti iš lūpų į lūpas, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas (1 Jn 1, 12). Ir nors Dievas įvairiais laikais siuntė pranašus ir įkvėpė Raštus, tai buvo nepilna, kol Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo Viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 14).
Dievas nori būti žinomas ir garbinamas visame pasaulyje kaip vienintelis ir tikras visų tautų Dievas. Dėl to krikščionys karštai pamokslavo ir gynė Evangeliją. Jie daugino ir vertė Bibliją į daugybę kalbų. Visais laikais Kristaus sekėjai triūsė, skleisdami žinią radijo bangomis, per televiziją, o dabar ir internetu, nes kaip išgirsti Evangeliją be skelbėjo (Rom 10, 14)?
Socialiniai tinklai, internetinė žiniasklaida gali padėti evangelizuoti visuomenę, o pačioje bažnyčioje plėsti ir gilinti bendravimą. Taigi, socialiniai tinklai ir duoda, ir atima, kaip ir visos kitos žiniasklaidos rūšys.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Jurga Domarkaitė
Kaip Bažnyčia turi vertinti socialinius tinklus?
