Kaip leidžiame savo laiką?

Dainuojama buvo apie tai, jog jei žmogus gyventų 100 metų, tai būti 15-os yra puiku, nes tuomet jis dar turi daugybę laiko - laiko pirkti ir prarasti, laiko daryti pasirinkimus. Dvidešimt dveji - taip pat neblogai, nes tu ką tik įžengei į suaugusiųjų pasaulį, gali siekti įvairių tikslų. Kai esi 33-ejų ar panašiai, tavo gyvenime yra žmonių, už kuriuos tu esi atsakingas, ir darbų, kuriuos turi atlikti. Tačiau, kai sukanka 45-eri, tu jau beveik pasiekei pusiaukelę, ir laikas ima tirpti. Kai tau 67-eri, saulė jau leidžiasi horizonto link, o tada, tau nespėjus susivokti, ateina ir 99-eri. Tu stebiesi, kur dingo laikas, ir trokšti nors akimirką vėl būti 15-os.

Išgirdęs šią dainą prisiminiau dar vieną, gerokai senesnę. Tai ne šešiasdešimtųjų ar septyniasdešimtųjų daina. Kalbu apie vieną seniausių dainų žmonijos istorijoje - 90 psalmę. Psalmės, be abejo, buvo giesmės, kurias Dievo žmonės giedojo garbindami ir apmąstydami. 90 psalmė yra siejama su Moze ir galbūt yra vienas seniausių literatūros kūrinių Biblijoje.

Kaip dainos „100 metų", taip ir 90 psalmės autorius mąsto apie prabėgantį laiką. Atrodo, jog psalmininkas buvo suglumęs ir susirūpinęs dėl gyvenimo trumpumo. Jis sako, jog paprastai žmogus gyvena 70 metų, o jei jam pasiseka, sulaukia ir 80. Kad ir koks būtų metų skaičius, metai praeina labai greitai. Autorius sako, kad net nespėję susivokti mes prieiname pabaigą ir pradedame domėtis, ar mūsų gyvenimas buvo ko nors vertas: ar mus kamavo tik rūpesčiai ir vargai, o gal turėsime ir ką parodyti, gal ką nuveikėme ar pasiekėme per metus, praleistus šiame pasaulyje?

Tai klausimas, kurį mes vėl ir vėl užduodame. Galbūt ne kasdieną ir ne dažnai, tačiau tam tikromis dienomis - kai gyvenimas akimirkai sustoja, kai atverčiame naują dar vienų metų kalendorių, kai užpučiame žvakutes ant dar vieno gimtadienio torto, kai išgirstame, jog mirė dar viena įžymybė ar dešimtys tūkstančių žmonių žuvo kokios katastrofos metu... Tada mes stabtelime ir pagalvojame apie prabėgusį laiką ir savo gyvenimo prasmę.

Rabinas Haroldas Kushneris rašo: „Mūsų sielos trokšta ne šlovės, komforto, gerovės ar valdžios, - šie apdovanojimai sukelia daugiau problemų nei jų išsprendžia.

Mūsų sielos trokšta prasmės... Mes norime gyventi prasmingai". Šiandien žmonės labiausiai bijo gyventi beprasmiškai, baigti savo gyvenimą nieko nepasiekę. Ricko Warreno knyga „Gyvenimas dėl tikslo" jau daugelį metų yra viena perkamiausių knygų - milijonai žmonių nori gyventi reikšmingą gyvenimą.

Mes, krikščionys, norime, kad mūsų gyvenimas turėtų vertę ir Dievo akyse. Jei iš tiesų to norime, turime išmintingai tvarkytis su trimis Dievo mums patikėtais ištekliais: laiku, pinigais ir talentais. Taigi, jei norime gyventi vertai, jei norime, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas, turime mokytis skaičiuoti savo dienas.

Skaičiuokime savo dienas

Kaip jau minėjome, 90 psalmė yra bene seniausias literatūros kūrinys Biblijoje. Jos autorystė priskiriama Mozei, tačiau nežinome, ar ją iš tiesų sukūrė Mozė, ar ji tik atėjo iš Mozės laikų, ar remdamasis Mozės požiūriu ją parašė vėliau gyvenęs autorius. Tačiau nesvarbu, kas ir kada ją parašė, - jos autorius mąstė apie prabėgantį laiką.

Šią psalmę galėjo parašyti jaunuolis, žvelgiantis į tai, ką jam žada gyvenimas, nors galėjo parašyti ir pagyvenęs žmogus, žvelgiantis atgal ir svarstantis, kokia yra jo gyvenimo prasmė. Jos autorius galėjo būti ir vidutinio amžiaus žmogus, vienu metu apžvelgiantis ir praeitį, ir ateitį. Kad ir kokios būtų aplinkybės, kad ir kokia kryptimi būtų žvelgiama, autorius mato du dalykus. Pirma, Dievas yra amžinas: Viešpatie, Tu buvai mums prieglauda per kartų kartas! Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius! Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja per kartų kartas. Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius (Ps 90, 1-2).

Be abejo, Mozė suvokė Dievo nemirtingumą. Prisiminkime: jis buvo tas, kuris paklausė Dievo vardo: „Kai jie paklaus, kas mane pasiuntė, ką man jiems atsakyti?". Dievas tarė Mozei: "Aš Esu, kuris Esu. Sakyk izraelitams: ‘Aš Esu mane siuntė pas jus'" (Iš 3, 14). Dievas visada buvo, visada yra ir visada bus. Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Dievas paprasčiausiai yra. Jis - amžinas.

Tai pabrėždamas psalmininkas 4 eilutėje sako: Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį. Ši eilutė nėra šifras, padėsiantis iššifruoti Apreiškimo knygą, tai paprasčiausia metafora - mėginimas žmogui suprantamais žodžiais paaiškinti, kad Dievas laikui nepavaldus. Jis niekada nevėluoja ir niekada neskuba. Jis niekada nepavargsta.

Antras dalykas, kurį mato psalmininkas, tai žmogaus trapumas, jo gyvenimo trumpumas. Tu grąžini  žmones į dulkes, - gieda jis, primindamas, jog šie kūnai, kuriais mes taip rūpinamės, kad būtume sveikesni ir patrauklesni, vieną dieną grįš į žemę ir virs dulkėmis. Mes - tarsi žolė, tęsiama giesmėje, išdygstanti ir po vidurnakčio lietaus sužaliuojanti ryškiai žalia spalva tik tam, kad vidudienio kaitroje nuvystume ir mirtume.

Jau minėta muzikos grupė nėra vienintelė roko grupė, atkartojusi 90 psalmės mintis. Prieš kelerius metus grupė „Kansas" dainavo dainą „Dulkės vėjyje" (Dust in the Wind). Štai jos žodžiai: „Užmerkiu akis tik akimirkai, ir akimirkos jau nebėra. Visi mes subyrėsime į dulkes, nors ir nenorime to pripažinti. Akimirka praeina. Už visus savo pinigus negali nusipirkti nė vienos minutės. Dulkės vėjyje... Mes visi esame dulkės vėjyje". Prieš kelerius metus girdėjome dar vieną dainą apie laiką, tai „Hootie and Blowfish" daina: „Laike, kodėl tu mane baudi? Tarsi banga, dūžtanti į krantą, tu nuneši mano svajas... Laikas senka, laikas bėga... Laike, tu nesi mano draugas".

Kaip mums išspręsti šį konfliktą tarp amžino Dievo ir trapaus žmogaus gyvenimo?

Mes jaučiame, jog esame sukurti kai kam daugiau nei šis gyvenimas. Dievas įdėjo amžinybę į mūsų širdis. Mes trokštame padaryti ką nors, kas išliktų. Tačiau laikas bėga greitai, ir dauguma dalykų, kurių savo gyvenime siekėme, virsta dulkėmis... kartu su kūnu, kuriame gyvenome. Bangos, vadinamos laiku, akimirksniu nušluoja visas pilis, kurias statėme visą savo gyvenimą.

Kaip mums būti tikriems, kad mūsų gyvenimas turi kokią nors vertę ne tik čia, bet ir anapus?

Atsakymą mums pateikia psalmininkas, ragindamas skaičiuoti, branginti savo dienas. 12 eilutė - šios psalmės kritinis taškas, kai giesmė iš raudos virsta viltimi: Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį.

Kiekvienas asmuo ką nors skaičiuoja. Išmintingi žmonės skaičiuoja tai, kas iš tiesų vertinga.

Šią savaitę mąsčiau šia tema skrisdamas lėktuvu. Lėktuve rodė filmą „Misteris 3000". Nesinuomojau ausinių, nes buvau nusprendęs dirbti, tačiau kartkartėmis žvilgtelėdamas į ekraną supratau pasakojimo esmę: beisbolo žaidėjas, surinkęs 3000 smūgių ir taip įgijęs Misterio 3000 pravardę ir užsitikrinęs sau vietą Šlovės alėjoje, išėjo į pensiją. Jis mėgavosi šio titulo atnešta garbe ir sėkme, tačiau po kelerių metų buvo aptikta klaida - iš tiesų jis buvo surinkęs tik 2997 smūgius. Taigi, būdamas maždaug 40-ies, jis grįžta į komandą, kad pelnytų dar tris smūgius ir, patvirtinęs savo titulą, atgautų džiaugsmą. Tačiau siekdamas to 3000-ojo smūgio, beisbolo meistras susimąsto, jog tai, ko jis siekia, ką skaičiuoja, iš tiesų nėra taip jau reikšminga.

Mes visi taip elgiamės. Visi gyvenime skaičiuojame tai, kas, manome, padarys mus laimingus ar reikšmingus. Mes matuojame savo laimę ar reikšmingumą skaičiais, kurie mums kai ką reiškia. Kai buvau vaikas, aš rinkdavau ir skaičiavau korteles su beisbolo žaidėjų atvaizdais. Tai buvo labai populiaru. Mes medžiojome jas, jas pardavinėdavome ir rinkome. Jei dienai baigiantis aš turėjau daugiau kortelių nei vakar, buvau laimingas, maniausi esąs „kietas".

Nežinau, ką vaikai skaičiuoja šiandien - video žaidimų taškus, gerus pažymius savo dienoraštyje ar savo komandos pergales ir pralaimėjimus. Paaugliai skaičiuoja, kiek draugų jie turi, studentai skaičiuoja baigiamuosius balus ir kreditų valandas - bent jau aš manau, jog kai kurie tai daro. Kiti galbūt skaičiuoja, kiek bokalų alaus gali išgerti per vakarą, lyg tai įrodytų jų vyriškumą. Suaugusieji savo laimę ir sėkmę vertina kambarių skaičiumi savo namuose, automobilių skaičiumi garaže, įgytais mokslo laipsniais, golfo taškais ar investicijų pelnu.

90 psalmė įspėja mus neleisti gyvenimo skaičiuojant neteisingus dalykus. Jei nori, kad tavo gyvenimas būtų ko nors vertas, skaičiuok savo dienas, valandas ir minutes; brangink jas ir tinkamai jas naudok - matuok savo gyvenimą tuo, kaip praleidai savo valandas ir dienas.

Manau, jog tuomet, kai skaičiuojame savo dienas, vyksta trys dalykai. Pažvelkime į juos.

Mes suvokiame, kiek nedaug turime

Skaičiuodami savo dienas, pirmiausia mes suvokiame, kiek nedaug tų dienų turime. Daug žmonių gyvena taip, tarsi jų dienų skaičius būtų beribis. Mes viliamės gyventi ilgai ir įsivaizduojame, jog mums skirtų dienų neįmanoma suskaičiuoti. Tačiau psalmininkas mums primena, kad mūsų dienų skaičius yra ribotas - 70 ar 80 metų, - pastebi jis. Tai gali atrodyti daug, ypač jei tau tik 15. Tačiau pasitelkęs pagalbon matematiką ir, suskaičiavęs savo dienas, sužinosi, jog turi apie 29200 dienų, jei gyvensi 80 metų.

Taip žiūrėdamas suvoki, kad turi jų ne tiek jau daug - apie 30000 dienų. Pažvelk į jas taip, kaip žiūri į pinigus. Juk ne taip daug laiko reikia, kad išleistum 30000 dolerių, tiesa? Gali įsigyti gražų automobilį, sumokėti už metų ar dvejų mokslą koledže. Tiek pinigų net nepakaktų nusipirkti didesnį namą. 30000 dolerių - ne tokie jau dideli pinigai. 30000 dienų - ne tiek jau daug laiko. Kai pradedi skaičiuoti savo dienas, suvoki, kiek nedaug jų turi.

90 psalmė, kaip ir kitos mano minėtos dainos, primena mums, jog anksčiau ar vėliau mes visi mirsime. Ir gana dažnai mirtis ateina daug greičiau, nei tikėjomės. Mes nenorime susidurti su šia realybe, tačiau tik susidūrę su mirtimi, suvokiame, kaip svarbu branginti gyvenimą. Vienas Biblijos komentatorius perfrazuoja 12 šios psalmės eilutę taip: „Mokyk mus prisiminti, jog mirsime, kad žinotume, kaip gyventi".

Kantri stiliaus gerbėjų galvose turbūt jau skamba kita daina, ir jei aš jos nepaminėčiau, būčiau apipiltas elektroniniais laiškais (visų pirma gaučiau savo žmonos pastabą). Turiu omenyje Timo McGraw hitą „Gyvenk tarsi merdėtumei" (Live Like You Were Dying). Kaip ir daugelis kantri stiliaus dainų, ji pasakoja apie žmogų, sužinojusį, jog serga ir kad gyventi jam liko nebedaug. Šis žmogus pasakoja, kaip ši žinia jį pakeitė: jis pradėjo sklandyti ir kopti į kalnus, stipriau mylėti ir švelniau kalbėti. Jis tapo vyru, kuriuo visados norėjo būti, ir draugu, kokį troško turėti. Jis suvokė, jog visą amžinybę jis galvojo apie tai, ką šiomis paskutinėmis dienomis ir padarė. Todėl dabar jis viliasi, jog kiekvienas turi šansą gyventi taip, tarsi netrukus mirtų.

Suvokę, kiek nedaug dienų turime, išmintingiau jas leidžiame.

Mes leidžiame dienas išmintingiau

Tai antrasis dalykas, kuris įvyksta, kai mes pradedame skaičiuoti savo dienas, - mes leidžiame jas išmintingiau.

Prieš kelerius metus tyrinėjau, kaip tipiškas amerikietis leidžia savo laiką. Pastebėjau, jog vidutinis suaugęs amerikietis maždaug septynias su puse valandos skiria miegui, tris su puse valandos - kasdieniam darbui, dvi valandas žiūri televizorių, pusantros valandos skiria namų ruošai, valandą valgo, pusvalandį ilsisi, pusvalandį prausiasi ir apie devynias minutes galvoja. Ši studija atlikta prieš dešimtį metų, kai internetas ir vaizdo žaidimai dar nebuvo tokie populiarūs. Įdomu, kokie rezultatai būtų šiandien? Mano vaikai sako, jog įmanoma septynias, aštuonias ar net visas dvidešimt keturias valandas be pertraukos žaisti kompiuterinius žaidimus!

Atkreipkite dėmesį, jog minutės, praleistos garbinant Viešpatį ar tarnaujant kitiems, buvo tokios nežymios, kad tarp tyrimo rezultatų net nebuvo paminėtos!

Jei tu suskaičiuotum savo dienas, valandas ir minutes, ką jos parodytų? Kaip tu leidi savo laiką? Ar po miego ir darbo, trečias dalykas būtų televizorius? Viliesi, kad ne, tačiau nesužinosi, kol nesuskaičiuosi, tiesa?

Kiek laiko tu praleidi artindamasis prie Dievo ir ugdydamas savo dvasią? Penkiolika minučių per dieną? Trisdešimt? Ar to pakanka? Ar to Dievas laukia? Ar to pakanka tau?

Kiek valandų per savaitę tarnauji bažnyčioje ar bendruomenėje? Pagalvok apie tai. Kalbu ne apie dalyvavimą susirinkime ar Biblijos klasę, kalbu apie tavo tarnavimą bažnyčiai ar kokiam kitam krikščioniškam tikslui. Dvi valandas per savaitę? Kiekvieną savaitę ar tik retkarčiais? Jei dvi valandas per savaitę padauginsime iš 52 savaičių, tai bus 104 valandos per metus. Ne tiek jau daug, tiesa? Tai tik keturios paros per metus! Mes iš tiesų nežinome, kaip leidžiame savo laiką, kol neatsisėdame ir nesuskaičiuojame, kiek ir kam laiko skiriame. Tik tai ištyręs pradėsi leisti jį išmintingiau.

Laiką galima palyginti su pinigais. Už pinigus gali nusipirkti daiktų - daiktų, kurių tau reikia ar kurių nori. Tačiau norėdamas leisti pinigus išmintingai, turi žinoti, kiek jų turi. Jei eini apsipirkti, nežinodamas, kiek turi pinigų, gali kilti daug problemų: gali į vežimėlį prisikrauti pernelyg daug prekių ir neturėti kuo už jas sumokėti arba išeiti iš prekybos centro neįsigijęs to, ko tau reikia, nes manei, jog neturi pakankamai pinigų.

Dauguma žmonių vieną iš šių dviejų klaidų daro ir naudodami savo laiką. Kai kurie žmonės, ypač jauni, galvoja turį tiek daug laiko, kad gali sau leisti jį švaistyti. Jie mano, jog svarbiais dalykais užsiims vėliau, kai baigs mokyklą, kai paaugs vaikai ar kai bus ne taip užsiėmę darbe. Tačiau laikas dažnai baigiasi greičiau, nei jie prieina prie šių dalykų. Kiti žmonės mano, jog turi pernelyg mažai laiko, todėl negali nuveikti nieko reikšmingo kitų ar Dievo labui, ir nė nebando ką nors daryti. Tačiau laikas nuo pinigų vienu atžvilgiu skiriasi: mes visi turime dvidešimt keturias valandas per parą. Ir mes visi turime pakankamai laiko tam, ką Dievas yra numatęs mums atlikti.

Štai kodėl taip svarbu skaičiuoti savo dienas ir valandas - kad supratę, kiek jų turime, galėtume leisti jas išmintingai.

Dievo palaiminimai

Trečias dalykas, kuris įvyksta, kai pradedame skaičiuoti savo dienas, - tu gali pavesti jas Dievui ir prašyti Jo palaiminimo. Kai mes leidžiame savo laiką apie jį negalvodami, mes neprašome Dievo palaiminti mūsų dienas, atsižvelgiant į Jo tikslus tai valandai, dienai ar metams. Tačiau kai skaičiuojame savo dienas, mes galime jas pavesti Dievui, ieškodami Jo vedimo ir palaiminimo. Kai kasdien pavedame savo dieną Dievui, mūsų dienos pradeda įgyti amžiną vertę.

90 psalmė baigiasi optimistine gaida. Suvokęs mirties realumą, kruopščiai suskaičiavęs ir nusprendęs dienas leisti išmintingai, psalmininkas prašo Dievo palaiminti ateinančias dienas: Gaivink mus nuo ryto savo gailestingumu, kad džiaugsmas ir linksmumas mus lydėtų visą amžių! (Ps 90, 14).

Psalmininkas yra realistas. Jis nejuokauja ir neapgaudinėja savęs ar mūsų, nes gyvenimas kartais tikrai gali būti labai sudėtingas. Tačiau, kai mes skaičiuojame savo dienas ir leidžiame jas išmintingai, Dievas gali jas palaiminti, kad jos būtų ko nors vertos. Vertos ne tik čia, žemėje, bet turėtų vertę ir amžinybėje.

17 eilutėje sakoma: Viešpatie, Dieve, būk mums geras, įtvirtink mūsų darbus, daryk mūsų darbus sėkmingus! Kai mes pavedame savo dienas Dievui, Jis yra ištikimas ir gali suteikti joms amžiną vertę.

Rašytojas ir pastorius Johnas Piperis prisimena dekoratyvinę lėkštę, kabėjusią virš prausyklės virtuvėje, namuose, kur jis užaugo. Jis sako, jog kasdien skaitė tą paprastą, ten užrašytą eilutę: „Gyvenimas yra tik vienas ir jis greit praeis. Išliks tik tai, kas bus atlikta dėl Kristaus". Šalia šių žodžių buvo nupieštas žalias kalnas su dviem medžiais ir rudas takas, išnykstantis kalno viršūnėje. „Kiek daug kartų, - sako Piperis, - būdamas mažas berniukas, o vėliau ir spuoguotas paauglys, kupinas troškimų ir nerimo, žvelgdavau į šį rudą taką - savo gyvenimą - ir galvodavau, kas manęs laukia už šio kalno. Žinia buvo aiški. Gyvenimas yra tik vienas. Vienintelis. Ir išliekamasis šio gyvenimo matas yra Jėzus Kristus. Dabar man jau 57-eri, ir ta pati lėkštė kabo ant sienos mūsų namuose prie lauko durų. Matau ją kasdien išeidamas iš namų".

Ar mąstai apie tai, kiekvieną kartą išeidamas iš namų? Kiekvieną rytą, kai atsibundi? Ar tikrai, kai viskas pasakyta ir padaryta, svarbu bus tik tai, ką padarei dėl Dievo ir su Dievu? Tokia yra išblaivinanti šios psalmės tiesa - dauguma dalykų, dėl kurių mes tiek daug vargstame, kurie mums yra tokie svarbūs, vieną dieną bus pamiršti. Kiek daug uždirbome, kiek kambarių buvo mūsų namuose, kiek sandėrių sudarėme, kiek žaidimų laimėjome, kiek atostogų turėjome... Visa tai tarsi banga, sudužusi į krantą, nusineš laiko banga.

Be abejo, mes turime dirbti, žaisti ir mylėti kaip sugebame geriausiai, tačiau kai pametame iš akiračio Dievą, kai pamirštame dirbti, žaisti ir mylėti Jo šlovei, tada visa, ką darome, grįžta į žemę - to nelieka, kaip vėjo nuneštų dulkių...

Tačiau tai, ką mes darėme dėl Kristaus, išliks. Puodelis vandens paduotas Jo vardu, žmonės, atvesti pas Kristų, dievoti vaikai ir anūkai, bažnyčios, kurias padėjome pastatyti, Biblijos pamokos, kurias išgyvenome, išmokome ir kuriomis pasidalijome su kitais, pinigai, kuriuos investavome į Jo karalystę - šie dalykai išliks amžinai. Kai skaičiuojame savo dienas, kai suvokiame, kiek nedaug jų turime ir kokios jos yra vertingos, tada mes rūpinamės pavesti jas Dievui ir gyventi, siekdami Jo tikslų.

Niekada nepamiršiu vienų laidotuvių, kuriose teko būti prieš daugelį metų. Miręs žmogus buvo krikščionis - šviesus ir energingas. Jis mirė, sakyčiau, per anksti - nesulaukęs nė 50-ies. Jo laidotuvės vyko bažnyčioje, kurią jis lankė. Vienas paskui kitą žmonės ėjo prie pakylos pagerbti šį žmogų ir pasidžiaugti jo darbais: jis buvo puikus administratorius - padėjo rajone atidaryti dvi ligonines, ir futbolo entuziastas - padėjo įkuriant vietinę futbolo draugiją. Jis atvedė į sportą daug trenerių ir žaidėjų bei keliavo po pasaulį propaguodamas sportą. Jis didžiavosi savo velsiška kilme, giedojo choralus. Jis buvo itin energingas, užsidegęs, gabus ir įtakingas žmogus.

Tačiau vieno dalyko šiame padėkų ir nuopelnų sąraše trūko - Kristaus vardo. Nė vienas žmogus, priėjęs prie mikrofono, nekalbėjo apie jo tikėjimą ar dvasinę įtaką, kurią jis būtų padaręs jų gyvenimui. Jis daug žmonių patraukė į futbolą, tačiau labai mažai, jei apskritai nors vieną, - pas Kristų. Nė viena organizacijos misija ar tikslas, kurio jis siekė, nebuvo krikščioniška. Niekas nepasakojo apie jo vadovavimą bažnyčios tarnavimui. Net pastorius, vedęs tą tarnavimą, negalėjo nieko pasakyti apie jo indėlį į bažnyčią, išskyrus tai, kad dažnai stovėdamas prie durų jis kritikuodavo pamokslus. Nė vienas jo vaikų nei žmona neturėjo už ką jam padėkoti, nes jam nebelikdavo jėgų ir laiko skirti jiems daugiau dėmesio...

Šio žmogaus gyvenimas nebuvo blogas, tačiau - beprasmis. Jis atliko daug gerų dalykų, praturtino bendruomenių ir žmonių gyvenimą, tačiau jis praleido galimybę atlikti tai dėl Kristaus - išaukštinti Jo vardą ir Jo karalystę, darbuotis, kad pašlovintų Jį. Amžinybėn jį lydės vos keli žmonės ar darbai. Jis daug žmonių atvedė į futbolą, bet mažai į Dievo karalystę. Jis didžiavosi savo kilme, bet ne savo tikėjimu... Pamėginkite įsivaizduoti, ką toks žmogus būtų galėjęs nuveikti dėl Dievo karalystės, jei tik būtų pavedęs savo laiką bei talentus Dievui ir paklausęs, ką Dievas nori, kad jis darytų.

Šiemet teko dalyvauti kitose laidotuves - mirė ilgametis mūsų bažnyčios narys Davidas Horstas. Davidas taip pat buvo be galo talentingas ir energingas. Jis buvo geras savo srities žinovas ir aukštai vertinamas pasaulietinėje bendruomenėje. Jis taip pat mirė anksčiau laiko - nesulaukęs 80-ies. Tačiau priešingai, nei anas vyras, Davidas rūpestingai skaičiavo savo dienas bei išteklius, pavesdamas juos Dievui.

Jo laidotuvių metu žmonės kalbėjo ne apie jo sėkmę ir įtaką prekyboje, bet apie jo dvasinę įtaką: kaip jis atvedė juos pas Kristų ir pakvietė į Biblijos studijas. Jie kalbėjo apie jo vadovavimą ir paramą daugybei krikščioniškų tarnavimų bei institucijų, tarp jų ir Gordono koledžui, StonyBrook mokyklai ir misijų agentūroms. Jie pasakojo apie jo tarnavimo metus ir vadovavimą mūsų bažnyčioje, apie jo misijų kelionę į Moldaviją, kur jis perdavė savo patirtį krikščionims verslininkams toje tautoje.

Jo žmona, dukros ir žentai pasakojo apie jo meilę Šventajam Raštui, jo meilę jiems bei jo, kaip krikščionio vyro ir tėvo, ištikimybę. Sėdėjau šiame tarnavime ir troškau, kad visa bažnyčia būtų čia ir pamatytų, ką Dievas gali atlikti per vieną žmogų, kuris kiekvieną savo gyvenimo etapą paveda Dievui. Tai Biblija vadina geru ūkvedžio valdymu, ir tai veda į prasmingą, vertingą gyvenimą.

Nė vienas mūsų nežinome, kiek dienų mums duota gyventi šioje žemėje. Galbūt gyvensime šešiasdešimt ar šimtą metų, o gal žymiai mažiau. Tačiau mes visi žinome, kiek metų mums yra dabar. Galbūt tik 15, 22, 33, 46 ar 67. Mintyse nubrėžkite liniją ir įvertinkite savo nugyventus metus. Įsivaizduokite, kad reikia suskaičiuoti valandas, dienas ir metus, kuriuos nugyvenote iki šiol. Ar kas nors, ką nuveikei, bus vertinga amžinybėje? Kiek dienų ir metų sąmoningai pašventei Dievui ir Jo šlovei? Kas lydės tave amžinybėn? Ar yra žmonių, kurie atėjo pas Kristų dėl tavo liudijimo ar tarnavimo? Kur tu investavai savo laiką, pinigus ir talentus? Jei įvertintumėte savo rankų darbus, atliktus iki šio gyvenimo momento, ar būtumėte patenkintas, ar patvirtintumėte, kad savo dienas skaičiavote teisingai?

Apžvelkime visą savo gyvenimą - visas praėjusias ir ateinančias savo dienas. Norėčiau, kad suvoktume, kiek nedaug jų turime. Pamąstykime, kaip leidžiame savo laiką. Norėčiau, kad pavestumėte savo dienas Dievui ir paprašytumėte Jo palaiminimo, kad jos turėtų amžiną vertę.

Jeigu norite gyventi prasmingą gyvenimą, turite mokytis skaičiuoti savo dienas.

„Five for Fighting", „Hootie and the Blowfish", Timas McGraw - jie visi dainuoja dainą, kurią prieš daug daug metų dainavo Mozė: jei norite, kad jūsų gyvenimas būtų ko nors vertas, privalote skaičiuoti savo dienas. Tu turi tik vieną gyvenimą. Tai viskas. Tu sukurtas gyventi šį gyvenimą dėl Dievo - nešvaistyk jo.


Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Lina Tamonytė