Krikščionybė: geriausia, kas kada nors moterims nutiko

Ar iš tiesų Dievas nekenčia moterų? Ar apaštalas Paulius nepagarbiai rašė apie jas Naujojo Testamento laiškuose? Pamėginsiu tai paneigti, pasinaudodama įžvalgomis iš Alvino Schmidto knygos „Kaip krikščionybė pakeitė pasaulį".

„Kokia būtų moterų padėtis Vakarų pasaulyje šiandien, jei Jėzus Kristus niekada nebūtų įžengęs į žmonių pasaulį? Vienas būdas atsakyti į šį klausimą, - rašo Dr. Schmidtas, - pažvelgti į moterų padėtį šių dienų islamiškose šalyse. Čia moterys iki šiol neturi tokių pačių teisių, kokias turi vyrai. Tiek Saudo Arabijoje, tiek kitose arabų šalyse, kuriose islamas itin stiprus, Koranas suteikia teisę vyrui mušti ir seksualiai išnaudoti savo žmoną. <...> Šis įsakymas visiškai priešingas tam, ką apie vyro ir žmonos santykius kalba Naujasis Testamentas. Efezo krikščionims Paulius sakė: Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save. Ir pridūrė: Kas myli savo žmoną, myli save".

Senovės Graikijoje gerbiamai moteriai buvo neleidžiama išeiti iš namų be patikimų vyrų palydos. Žmonai buvo neleidžiama valgyti ar bendrauti su svečiais vyrais savo vyro namuose; ji privalėjo sėdėti moterims skirtoje dalyje. Vyrai laikė savo žmonas užrakintas, ir jų socialinis statusas buvo toks pat kaip vergų. Mergaitėms buvo neleidžiama eiti į mokyklą, ir užaugusios jos negalėjo kalbėti viešumoje. Moterys buvo laikomos žemesnėmis už vyrus. Graikų poetai prilygino moteris blogiui.

Romėnų moterų padėtis taip pat buvo panaši. Romos įstatymai pavedė moteris absoliučiai vyro kontrolei, kuris buvo jos bei viso jos turto savininkas. Jei ji išeitų į viešumą neapsigaubusi, vyras galėjo ją atleisti. Vyras turėjo valdžią net savo žmonos gyvybei ar mirčiai, kaip ir savo vaikams.

Žydų moterims taip pat buvo draudžiama kalbėti viešai. Žodinis įstatymas draudė moterims garsiai skaityti Torą. Sinagogoje vykstantis tarnavimas buvo izoliuotas - moterims nebuvo leidžiama jo klausyti.

Jėzus ir moterys

Ištisus amžius graikų, romėnų bei žydų moterys nebuvo vertinamos, bet pasirodžius Jėzui Kristui viskas pasikeitė. Jėzaus elgesys ir mokymas, dažnai Jo draugų ir priešų didžiam nustebimui bei nusivylimui, suteikė moteriai vertę. Savo darbais ir žodžiais Jis pasisakė prieš senovinius visuotinai pripažintus įsitikinimus bei praktiką, kuri apibrėžė moterį kaip socialiai, intelektualiai ir dvasiniu aspektu žemesnę būtybę.

Žmogiškas ir pagarbus Jėzaus elgesys su samariete (žr. Jn 4) - tomis dienomis buvo visiškai neįprastas ir net radikalus - Jis ignoravo žydų nusistatymą prieš samariečius ir nepaisė įsigalėjusio požiūrio, kad moteris yra žemesnė būtybė, su kuria neverta net kalbėtis. Žodinis rabinų įstatymas buvo gana aiškus: „Kas kalba su moterimi (viešai), prisišaukia blogį". Todėl dabar galime suprasti, kodėl Jo mokiniai nustebo, atradę Jį kalbantį su moterimi viešoje vietoje. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip turėjo nustebti ir ši moteris, kai Mesijas kreipėsi į ją, siūlydamas gyvojo vandens jos ištroškusiai sielai?

Tarp artimiausių Jėzaus draugų buvo Marija, Morta ir Lozorius, kurie priėmė Jį savo namuose. Morta prisiėmė tradicinį moters vaidmenį - ruošė maistą Jėzui, savo svečiui, o jos sesuo Marija darė tai, ką darydavo tik vyrai - mokėsi iš Jėzaus. Marija nesilaikė tradicijų, tačiau taip elgėsi ir Jėzus. Mokydamas Mariją dvasinių tiesų Jėzus pažeidė dar vieną rabinų įstatymą, kuris teigė: „Te Įstatymo žodžiai (Tora) geriau būna sudeginti, nei perteikiami moteriai".

Lozoriui mirus, Jėzus guodė Mortą krikščioniškos Evangelijos esmę atskleidžiančiu pažadu: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki manimi, gyvens net ir numiręs; ir kas gyvena ir tiki manimi, niekada nemirs. Ar tiki tuo? (Jn 11, 25-26). Jėzus ne tik mokė moterį, bet ir laukė Mortos atsakymo, taip dar kartą sulaužydamas socialinius-religinius papročius - ragindamas ją viešoje vietoje kalbėti su Juo, su vyru".

Visos trys sinoptinės evangelijos pažymi, kad moterys sekė Jėzų. Pirmojo amžiaus Palestinoje tai buvo itin neįprastas reiškinys. Tyrinėtojai pažymi, jog tuo metu vyravusioje kultūroje tik prostitutės sekdavo paskui vyrą be vyriškos palydos. Šios moterys ne tik sekė Jėzų, bet kai kurios jų rėmė Jėzų ir apaštalus finansiškai (Lk 8, 3).

Prisikėlęs iš numirusių Jėzus pirmiausia pasirodė moterims ir liepė joms pranešti Jo mokiniams, kad Jis gyvas (Mt 28; Jn 20). Kultūroje, kur moters liudijimas buvo bevertis, nes ir pati moteris buvo bevertė, Jėzus suteikė moteriai vertę - pasaulis to dar nebuvo matęs.

Paulius, Petras ir moterys

Jėzus suteikė moterims pagarbą ir statusą, kuris prilygo vyrų statusui. Jis ne tik sulaužė antifeministinę savo eros kultūrą, bet ir nustatė standartus Kristaus pasekėjams.

Kultūroje, kur buvo bijoma moters išorinio grožio ir moteriškos įtakos, Petras drąsino moteris suvokti savo vertę, nes Dievas mato jas vertingas. Jo kvietimas siekti vidinio grožio, paklusnios ir romios dvasios, yra stulbinančiai priešingas to meto kultūrai. Jis rašo: Tegu puošia jus ne išorė - supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai, - bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse. Juk kadaise taip ir puošdavosi šventos moterys, kurios turėjo viltį Dieve, būdamos klusnios savo vyrams (1 Pt 3, 3-5).

Stulbinantis ir jo raginimas vyrams elgtis su savo žmonomis pagarbiai ir supratingai: Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos (1 Pt 3, 7). Pagarba, partnerystė - šiandien šios sąvokos mums suprantamos, tačiau pirmajame amžiuje tai buvo negirdėta!

Pauliaus mokymas, susijęs su moterimis, taip pat atspindi sukūrimo tvarką ir parodo, kokią aukštą vertę Dievas suteikė moteriai, sukurdamas ją pagal savo atvaizdą. Pauliaus įsakymai vyrams ir žmonoms Laiško efeziečiams 5 skyriuje iliustruoja visiškai naują požiūrį į santuoką: į santuoką žiūrima kaip į žemišką dvasinės paslapties - Kristaus ir Jo nuotakos, bažnyčios, sąjungos - iliustraciją. Jis ne tik žmonas ragina paklusti savo vyrams kaip Viešpačiui, bet ir vyrus ragina paklusti Kristui (1 Kor 11, 3). Jis ragina vyrus mylėti savo žmonas pasiaukojančiai, kaip kad Kristus myli bažnyčią. Kultūroje, kur žmona buvo laikoma negerbiama nuosavybės dalimi, Paulius iškelia moterį į iki tol pasaulyje nežinotą garbingą poziciją.

Žydų sinagogoje moterys neturėjo vietos ir negalėjo dalyvauti tarnavime. Pagonių šventyklose moterys dažnai tarnaudavo kaip prostitutės. O bažnyčia tapo vieta, kur moterys galėjo ir melstis, ir garsiai pranašauti (1 Kor 11, 5). Dvasios dovanos - antgamtiniai gebėjimai statyti Dievo bažnyčią - buvo suteiktos moterims lygiai taip pat kaip ir vyrams. Vyresnėms moterims buvo įsakyta mokyti jaunesnes. Kvietimas moterims dalyvauti Jėzaus tarnavime buvo neįtikimas, bet tikras.

Neapykanta moterims bažnyčioje

Rašytoja Dorothy Sayers, C. S. Lewiso draugė, rašė: „Vis dėlto nenuostabu, kad moterys buvo pirmosios ir prie lopšio, ir prie kryžiaus. Jos niekada nepažinojo tokio vyro kaip šis Žmogus - kito tokio nebuvo. Pranašas ir Mokytojas, kuris niekada prie jų nesikabinėjo, nemeilikavo, neįkalbinėjo ir nesielgė globėjiškai; Jis niekada iš jų nesišaipė. Jis rimtai priimdavo jų klausimus ir nuomones, nesišaipė iš jų moteriškumo. Jis niekada jų nežlugdė ir nesmerkė, gindamas vyrišką orumą. Jis priėmė jas tokias, kokios jos buvo.

Toliau ji tęsia: „Jėzaus žodžiuose neįmanoma atrasti nieko, kas teigtų, jog moteriškoje prigimtyje yra kas nors juokingo". Deja, turime pripažinti, kad bėgant amžiams daugybė Kristaus pasekėjų atkrito nuo Jėzaus nustatytų standartų, pabrėžusių moters vertę ir kilnumą.

Antrajame amžiuje Klemensas Aleksandrietis buvo įsitikinęs ir mokė, jog kiekviena moteris turi rausti, kad ji yra moteris. Tertulionas, gyvenęs maždaug tuo pačiu laikotarpiu, sakė: „Tu (Ieva) esi velnio vartai. <...> Tu taip lengvai sugriovei Dievo atvaizdą - vyrą. Dėl tavo nuopelnų atėjo mirtis; net Dievo Sūnus turėjo mirti". Ketvirtajame amžiuje gyvenęs Augustinas manė, jog moteris mažiau atspindi Dievo atvaizdą nei vyras...

Kai kurie mano, jog tokie bažnyčios tėvų įsitikinimai turi šaknis antifeministinėje Biblijoje, tačiau tai nėra tiesa. Žmonės laikėsi tokių įsitikinimų nepaisydami biblinio mokymo, o ne dėl to, kad Biblijoje to būtų mokoma.

Kas negerbia Dievo, negerbdamas gero Jo kūrinio - moters, įsileidžia juos formuojančius pagoniškus įsitikinimus, antifeministinę kultūrą ir nepaklūsta Pauliaus paraginimui neprisitaikyti prie šio pasaulio, bet pasikeisti, atnaujinant savo protą (Rom 12, 2).

Šiandien bažnyčia daro tą patį, leisdama pasaulietinei kultūrai labiau nei Biblijai formuoti jų mąstymą. Tik devyni procentai amerikiečių, teigiančių, kad yra atgimę iš naujo, turi biblinį požiūrį į pasaulį. Bažnyčios Afrikoje ir Azijoje lygiai taip pat leidžia tradicinei liaudies religijai, animizmui, formuoti savo mąstymą labiau nei Biblijai...

Liūdna, kad kai kurie Bažnyčios Tėvai neleido Rašte randamiems moterį gerbiantiems principams pakeisti jų nebiblinius įsitikinimus. Tačiau tai - netobulų Jėzaus pasekėjų, bet ne Dievo ar Jo žodžio, klaida. Jėzus moteris mylėjo.

Krikščionybės poveikis kultūrai

Pasaulyje plintant krikščionybei, gelbstintis jos poveikis iškėlė moteris ir išlaisvino jas daugeliu atžvilgių. Krikščioniškoji etika skelbia, kad ir vyrai, ir moterys yra lygiai vertingi. Vyrams buvo įsakyta mylėti savo žmonas ir neerzinti savo vaikų. Šie principai tiesiogiai konfliktavo su Romos institucija patria potestas, kuri suteikė vyrui absoliučią valdžią šeimoje. Kai imperatorius, vadovavęsis aukštais bibliniais standartais, galiausiai panaikino patria potestas, kokį didžiulį poveikį tai padarė kultūrai! Moterims buvo garantuota ta pati valdžia į savo turtą, kaip ir vyrui, ir pirmą kartą moterims buvo leista ginti savo vaikus.

Biblinis požiūris į vyrus ir jų žmonas kaip į lygiaverčius partnerius įnešė pokyčių ir į santuoką. Krikščionės moterys pradėjo tekėti vėliau ir tekėdavo už tų vyrų, kuriuos pačios pasirinkdavo. Tai griovė senovinę praktiką, kai vyrai vesdavo vaikiško amžiaus nuotakas prieš jų valią. Laisvė, kurią moterims suteikė krikščionybė, galiausiai susilaukė plataus pritarimo. Šiandien vakarietės moterys neverčiamos tekėti už asmens, už kurio jos tekėti nenori, ar tekėti dar nesulaukusios pilnametystės. Tačiau tai vis dar praktikuojama šalyse, kuriose krikščionybė nėra paplitusi.

Kitas krikščionybės kaip druskos ir šviesos poveikis buvo įtaka įprastai, moteris žeminančiai poligamijos praktikai. Daugelis vyrų, net ir biblinių herojų, turėjo daug žmonų, tačiau Jėzus aiškiai pasakė, jog tai niekada nebuvo Dievo intencija. Apie santuoką Jis visuomet kalbėdavo tik monogamijos kontekste. Jis sakė: Du (ne trys ir ne keturi) taps vienu kūnu. Krikščionybei plintant, Dievo numatyta monogaminė santuoka tapo norma. Išnyko dar dvi žiaurios praktikos: kai kuriose kultūrose, pavyzdžiui, Indijoje, našlės buvo gyvos sudeginamos ant savo vyro laidotuvių laužo, o Kinijoje buvo praktikuojamas žalojantis kojų sutvarstymas, siekiant, kad moterys svirduliuojančiai, gundančiai vaikščiotų savo mažomis pėdutėmis. Ir tik prieš šimtą metų galiausiai tai buvo uždrausta įstatymu.

Dėl Jėzaus Kristaus mokymo šiandien didesnėje pasaulio dalyje, ypač Vakaruose, moterys turi daugiau privilegijų bei teisių nei kada nors anksčiau. Pakanka tik trumpos kelionės į Arabų šalis ar į kurią trečiojo pasaulio šalį, kad pamatytume, kiek mažai laisvės turi moterys tose šalyse, kur krikščionybė turi mažai arba apskritai neturi jokios įtakos.

Krikščionybė - tai geriausia, kas kada nors galėjo moterims įvykti.


Iš http://bible.org
vertė Lina Tamonytė

Il. Duccio di Buoninsegna, „Kristus ir samarietė“