Laimė keistis

„Kiekvienas mokinys, jei gerai išlavintas, bus kaip jo mokytojas" (Lk 6, 40).
„Kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių" (Rom 8, 29).

Šios Šventojo Rašto ištraukos kalba apie tai, koks turėtų būti vienas svarbiausių krikščionio siekių - panašėti į Jėzų Kristų, mūsų Mokytoją ir Viešpatį.

Deja, šis siekis ir tikslas kartais išblėsta mūsų sąmonėje arba pasimeta tarp daugybės kitų gyvenimo siekių, vertybių ir prioritetų. Siekis panašėti į Jėzų, be abejo, apima tokius charakterio bruožus kaip meilė priešui, gailestingumas, atlaidumas, romumas, nuolankumas, geranoriškumas artimui, dosnumas, nesivadovavimas nuosavu teisumu, susilaikymas nuo kitų teisimo, smerkimo ir t. t. Akivaizdu, jog tai paties Mokytojo bruožai, ir juos ugdytis bei puoselėti turime ir mes.

Kviečiu kartu pasvarstyti, kas mums trukdo šito siekti, ir kas galėtų padėti vis labiau panašėti į Viešpatį.

Linkę sustabarėti

Nors savo esybės gelmėje ir trokštame tobulėti, ugdytis krikščionišką charakterį ir panašėti į Kristų, visgi tenka pripažinti, jog neretai gajesnė, išdidi ir savanaudiška mūsų kūniška prigimtis nustelbia gležnus noro keistis daigelius. Turėdami savo nuomonę (nebūtinai teisingą), išsiugdę įpročius (nebūtinai gerus), palaikydami santykius su kitais (nebūtinai meilėje), jų įsitveriame kaip nekintamų, šiukštu nepajudinamų, budriai saugome ir nenorime nei girdėti, kad kažką gal vertėtų peržiūrėti ir pakeisti. „Tai aš ir tai mano gyvenimas!" - drąsiai išrėžiame, tad kažką imti ir pakeisti būtų ne ką mažiau skausminga, nei išplėšti iš kūno gabalą mėsos. Vengdami pasikeitimų skausmo, delsiame, taikstomės su blogybėmis, bandome jas pateisinti, rimtai neklausome akivaizdžių Dievo paraginimų, pasiekiančių mus tiek per Jo žodį, tiek per žmones. „Juk keistis nelengva, reikės kažko atsisakyti, ir greičiausiai nepavyks, ir apskritai, kam viso šito reikia?" - tokios mintys bando užgniaužti mūsų norą tobulėti. Laikas bėga, o viltis ir pasiryžimas kažką pakeisti ima silpnėti. Šitaip sustabarėjame, tampame nuspėjami savo žodžiuose ir veiksmuose, užstringame tame pačiame įsisenėjusių įpročių rate (nekalbu apie gerus įpročius). Sustabarėjimo būseną išduoda savigailos kupinas atodūsis: „Aš toks esu. Nieko jau čia nebepakeisi..." Tai reiškia, kad žmogus jau susitaikė su viena ar kita savo yda, patogiai įsitaisė joje it krėsle, atsilošė ir pakilti iš jos jau nebeketina. „Bet ar tikrai toks esi?" - norėtųsi rimtai dar kartą paklausiti. Išdrįsčiau paprieštarauti: „Tikrai ne." Esi arba gali būti toks, kokia yra tiesa, nes iš tiesos sėklos esi gimęs. Sąžiningiau būtų sakyti ne kad toks esi, o kad pametei iš akių Tobuląjį, lioveisi tapatintis su Juo ir melsti, kad Jis tobulintų ir tave. Tai netikėjimas, nusivylimas, pasidavimas ir... Kristaus menkinimas. Juk mums duota panašėti į Jo atvaizdą, todėl nuo savo ydingumo akis derėtų kreipti į Jo tyrumą. Koks nepakartojamas, koks jaudinantis yra mūsų Viešpaties širdies grožis, ir laimė mums, kad tuo grožiu Jis panoro papuošti ir mūsų širdis: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas" (Mt 5, 48). Ar tai įkvepia mus? Ar trokštame tobulėti meile? Ar keliame sau tokį tikslą? Ar tikime, jog tai įmanoma? Ar matome save kitokius, besikeičiančius? Nuoširdūs atsakymai į šiuos klausimus padės suprasti, ar vis dar sekame savo Mokytojo pėdomis, o gal jau esame pametę Jį iš akių ir pasukę savo keliais?

Apsigauti paprasta

„Kalbėdamas melą, jis [velnias] kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas" (Jn 8, 44). Kaip žinia, kažkur visai netoliese sukinėjasi velnias, piktoji dvasia, kuri įkyriai, įtaigiai ir įžūliai, be jokios sąžinės graužaties (nes jos ir neturi) bruka į tikinčiųjų protus jam parankius samprotavimus, siekia užsėti juos melagingomis, t. y. Dievo valios neatitinkančiomis, mintimis. Jis subtiliai siekia mus supainioti, idant baltą vadintume juoda, o juodą - balta, būtume apsigavę ir manytume, jog mąstome teisingai. Jeigu jam tai pavyksta, jis gali sėkmingai slėptis už tų klaidingų samprotavimų lyg už įtvirtinimų ir toliau mumis manipuliuoti. Tuo tarpu mes galime nieko blogo neįtarti, atvirkščiai, manyti, jog su mumis viskas tvarkoje ir mes vis ar laikomės tiesos ir tikėjimo. O iš tiesų tokiu atveju tikintysis tampa jame pasėto melo gynėju ir prieštarautoju tiesai. Panašiai kaip žydai atkakliai tvirtino, jog jie nėra niekam vergavę, kad jų tėvas yra Abraomas ir jie tvirtai tiki Dievą. Tačiau Jėzaus akimis, jie buvo pavergti nuodėmės, turėjo kitą tėvą, velnią, kurio norus uoliai pildė, o tikrąją Tiesą laikė demoniška ir griebėsi akmenų, pasišovę ją užčiaupti (žr. Jn 8, 31-59).

Drįstu teigti, kad toks apsigavimas daugiau ar mažiau būdingas mums visiems. Kaip antai apaštalas Petras, ragindamas Jėzų pasisaugoti, nekalbėti apie kryžiaus mirtį, net nenutuokė, jog mąsto ir kalba šėtono paveiktas, nors prieš kelias akimirkas tos pačios lūpos liudijo dievišką apreiškimą. Koks trumpas kelias iki apsigavimo! Tenka pripažinti, jog tamsą palaikyti šviesa, melą priimti už tiesą labai paprasta. O kai velnio primetamą melą priimame, silpsta mūsų pasitikėjimas Jėzumi, Jo valia, pažadais, teikiama malone. Kartais gailime savęs ir apraudame savo bejėgiškumą, o kartais, atvirkščiai, būname labai išdidūs ir savimi patenkinti. Kartais jaučiamės suriesti savo kalčių ir pasmerkimo, o kartais - tokie teisūs, kad pirštu badome į kitų nuodėmes. O kaip dažnai pasiduodame nepasitenkinimui, godumui, pykčiui, neatlaidumui, pavydui, kerštui, apkalboms, seksualiniam netyrumui, neatsakingumui, savanaudiškumui ir t. t. Nors šios ir į jas panašios nedorybės yra pasibjaurėtinos, įsigudriname jas pateisinti ir priimti kaip visai normalų, su tikėjimu suderinamą dalyką. Godumą pateisiname tuo, kad Dievas neva nori mus laiminti, seksualinį netyrumą - visuomenėje paplitusiomis normomis, apkalbas - siekiu ieškoti tiesos ir pan. Panašėjimo į Kristų vizija tuomet tampa utopija, o būtent šito mūsų priešas ir siekia. Kaip tad apsisaugoti nuo šviesą imituojančio kritusio angelo tamsos? 

Išlaisvinantis Žodis

„Nors mes gyvename kūne, kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui" (2 Kor 10, 3-5).

Ši Rašto ištrauka atskleidžia, jog kova verda visų pirma mūsų prote. Turime reikalų su galvoje knibždančiomis mintimis ir samprotavimais, kurių prigimtį dera ištirti. Reikės atpažinti puikybės iššauktas, Dievo valiai prieštaraujančias, Kristui nepaklūstančias mintis ir jas suvaldyti, neleisti joms sudygti ir suvešėti proto dirvoje. Kitame savo laiške apaštalas Paulius priduria:

„Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia" (Rom 12, 2).

Taigi turime ne tik atmesti, kas netinkama, bet ir pripildyti savo protą naujomis, iki tol jame „negyvenusiomis", Dievo valią atitinkančiomis mintimis, supratimais. Turime keisti mąstymą iš kūniško į dievišką. Kurgi tokių minčių pasisemti? Žinoma, Dievo žodyje. Būtent jis yra autoritetingiausia tiesa, kuria dera grįsti visą savo gyvenimą. „Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa", - taip už mokinius meldžiasi Jėzus. Dievo žodyje nėra melo priemaišų, kurių nestinga mūsų galvose: „Viešpaties žodžiai - tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas" (Ps 12, 6). Todėl tikroji tiesa yra nebūtinai tai, ką mes manome ar ką jaučiame, o tai, ką teigia Raštas. Galime jausti kaltę, tačiau jei atgailavome, pasak Rašto, nuodėmė atleista ir pamiršta. Galime jausti neapykantą priešui ir manyti, jog teisėtai pykstame ir pyksime toliau, tačiau Rašte mokoma siekti besąlyginio atlaidumo. Galime sakyti, jog mylime svetimą vyrą ar moterį, tačiau Raštas tai vadina svetimavimu. Tiesa dažnai skirsis nuo to, kaip mes mąstome, tad mums reikės apsispręsti, ką labiau branginsime, - savo egoistišką, ribotą supratimą ar tobulą Viešpaties gyvenimo sampratą. Ar užsispyrę laikysimės savo, ar nuolankiai ir klusniai patikėsime save tikrajai tiesai?

„Mūsų gyvenimo supratimą nulemia tos mintys ir nuomonės, kurioms tuo metu leidžiame valdyti savo sielas. Vis dėlto Dievas realybę apibūdina kaip „Tiesą", randamą Jo žodyje. Tam, kad iš savo pasaulio nukeliautume į Dievo realybę, į Jėzaus žodžius privalome žiūrėti kaip į duris, pro kurias įeiname į amžinąją Dievo karalystę. Viso Jėzaus mokymo esmė ir yra Dievo karalystės realybė. Pergalė ateina, kai mes pavedame save dieviško gyvenimo realybei", - pastebi F. Frangipane knygoje „Trys kovos laukai".

Žmogiškoji realybė yra iškreipta, sužalota nuodėmės, nepastovi. Toks ir mūsų mąstymas. Tačiau egzistuoja ir kita realybė, dieviškoji gyvenimo samprata, kuri yra tikroji tiesa, atsiverianti per Dievo žodį. Tad vis dar turime galimybę vaduotis iš to sugedimo, priimti palaimintos dieviškos realybės vertybes, klausant ir paklūstant Evangelijos žodžiams. Jei tik visas savo mintis, požiūrius, įsitikinimus, įpročius, jausmus, nuostatas, santykius, patirtis nuoširdžiai derinsime su Dievo žodžiu, jo apšviestą tamsą atmesime, o atskleistos tiesos sieksime laikytis, imsime keistis ir tapsime šiek tiek panašesniais į mūsų Viešpatį.

Privalu, sunku, džiaugsminga

Žinoma, taip gyventi nėra paprasta. Visų pirma tenka įsisąmoninti, jog esu atskaitingas Dievui, nesu savo valios šeimininkas. Tai įpareigoja kritiškai vertinti savo gyvenimą Šventojo Rašto šviesoje. Be to, teks labai nusižeminti, kad išsižadėtume egoistinių, Raštui prieštaraujančių įsitikinimų ir vertybių, reikės ryžto ir valios pastangų, kad gyventume pagal pažintą tiesą, keistume įsisenėjusius blogus įpročius, ydas. Kas ims viršų - mūsų ego ar Dievo valia? Tai pati tikriausia kova, tikros grumtynės. Tai alinančios, bet mus grūdinančios pratybos, kurių vaisius, - išlavinta mokinystė. Jėzus nori, kad būtume mokiniai, panašūs į Jį.  

Nors nusivilkti seną žmogų ir apsirengti nauju nėra lengva (Kol 3, 8-10) ir ne taip greitai tai vyksta, tačiau pasikeitimų džiaugsmas su kaupu atperka visas pastangas. Kada patyrei tokį džiaugsmą? O gal pavargai nesėkmingai bandydmas ir vis grįždamas prie to paties? Nepasiduok. Palink prie Žodžio, dažniau nuolankiai suklupk maldoje prieš Dievą, prašyk artimųjų pagalbos ir pastiprinimo, nuspręsk jau šiandien kažką konkretaus (visko iš karto pakeisti neįmanoma), kad ir nedidelio (didelės pergalės laimimos laimint mažas) padaryti ar pasakyt kitaip, labiau iš meilės. 

Žiūrėkime savęs, neapsileiskime, neleiskime savo sieloms vegetuoti, plaukti nusistovėjusia vaga. Kaip nepailsdami rūpinamės kūno higiena, kasdien plauname nešvarius indus, skalbiame drabužius ir tvarkome namus bei aplinką, taip privalu rūpintis ir sielos gyvenimu, iššluoti ir širdies namus: susemti ir išmesti lauk apsileidimą maldingume, savanaudiškumą ir nejautrumą santykiuose su sutuoktiniu ir vaikais, laiko švaistymą tuštybėms prie televizoriaus ar internete, išdidumą, savęs ir kitų kaltinimą, niekinimą, neatleidimą, kerštavimą, pyktį, kivirčus, barnius, bjaurius žodžius, nešvankumą, keiksmus, apkalbas, pavydą, melą, godumą, išlaidavimą, vagystes, tingumą, neveiklumą, girtavimus, gašlumą, netyrumą, ištvirkavimą, apatiškumą, savigailą, įvairias baimes ir panašius dalykus.

Visa tai vardinant, iš siaubo šiurpsta oda, nes ne viena iš šių blogybių ir mano širdis užsiteršia. Tačiau esu laimingas, kad turiu viltį keistis. Žinau kelią - brangų Jėzaus Kristaus vardą, kurio šaukiuosi ir iš kurio pagalbos laukiu. O ji, ačiū Jam, neužtrunka... 

Iliustr. Marcel Duchamp Mergelės virtimas nuotaka