Mėgautis... kaip šuo kaulu

fJis pats buvo nedidelis, tad kaulas dažnai būdavo lygus su juo.

Visi, kurie yra auginę šunį, žino, kas vyksta po to: iš pradžių šunelis vizgindamas uodegą žaismingai šokinėja prieš mus, didžiuodamasis savo radiniu ir taip siekdamas šeimininkų pritarimo. Žinoma, mes pagiriame jį, sakydami, koks jis geras šuo. Tačiau po kurio laiko, pasisotinęs pagyrų, jis nusitempia kaulą 20 metrų į šalį, į atokesnę vietą (dažniausiai, į didelio samanomis apaugusio akmens šešėlį), ir pradeda darbuotis. Socialinė - kaulo atradimo - dalis lieka praeityje, o dabar malonumu jis džiaugiasi vienas, atsiskyręs nuo kitų. Šuo grauždavo kaulą, visaip jį vartydavo, laižydavo ir kandžiodavo. Kartais išgirsdavome tylų urzgimą, kiek panašų į katės murkimą. Akivaizdu, kad jis lėtai mėgaudavosi procesu. Po kelių malonumo valandų jis užkasdavo kaulą ir grįždavo jo išsikasti jau kitą dieną. Vidutinio kaulo pakakdavo visai savaitei.

Aš visuomet gėrėdavausi savo šuns džiaugsmu, jo žaismingu rimtumu, vaikišku spontaniškumu ir gebėjimu sutelkti dėmesį į „vienintelį svarbų dalyką". Galite įsivaizduoti, kaip aš nudžiugau, kai vieną dieną skaitydamas Izaijo knygą atradau vietą, kur pranašas užrašė panašius pastebėjimus, tik ne apie šunį, o apie liūtą: Kaip liūtas ar jaunas liūtukas urzgia prie savo grobio (Iz 31, 4). Mano dėmesį patraukė ir džiaugsmo bangą sukėlė žodis „urzgia". Izaijo minimas liūtas urgzdamas džiaugėsi savo grobiu, kaip ir mano šuo, džiaugdamasis savo brangiu kaulu, grauždamas jį, mėgaudamasis savo prizu bei leisdamas žemus gerklinius malonumą reiškiančius garsus. Mano džiaugsmą sustiprino atradimas, jog hebrajų kalbos žodis, čia išverstas „urzgia" (hagah), dažniausiai turi reikšmę „mąstyti" arba „medituoti". Prisiminkime pirmąją psalmę, kur sakoma: Palaimintas žmogus, kuris <...> mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį (Ps 1, 2). Arba: Kai prisiminsiu Tave savo lovoje, mąstysiu apie Tave budėdamas naktį (Ps 63, 6). Tačiau pranašas Izaijas vartoja šį žodį ir kalbėdamas apie liūtą, urzgiantį prie savo grobio, panašiai kaip ir mano šuo,  mėgaudamasis kaulu.

Hebrajų protėviai dažnai vartojo šį žodį hagah, skaitydami raštus, veikiančius mūsų sielą. Tačiau mūsų vartojami žodžiai „mąstyti" ar „medituoti" ganėtinai blankiai atspindi šių sąvokų gelmę. Jie labiau tinka norint apibūdinti laiką, praleistą ant kelių tylioje koplyčioje, kur ant altoriaus dega žvakė, arba laiką, kurį mano žmona praleidžia sėdėdama rožių sodelyje su atversta Biblija ant kelių. Tačiau kai meditavo Izaijo minimas liūtas ar mano šuo, jie kramtė ir rijo, naudodami savo dantis, liežuvį ir kitus organus: Izaijo liūtas meditavo apie savo ožką (jei toks buvo jo grobis), o mano šuo - apie savo kaulą.

Tam tikri raštai prašosi būtent tokio skaitymo būdo - ramaus murkimo ir tylaus urzgimo, ragaujant ir gardžiuojantis, laukiant ir dedant į burną saldžius ir pikantiškus, apetitą keliančius ir sielą atgaivinančius žodžius: Ragaukite ir matykite, kad geras yra Viešpats! (Ps 34, 8). Tą patį žodį hagah Izaijas vartoja savo knygoje ir paminėdamas burkuojantį balandį (Iz 38, 14). Vienas atidus skaitytojas užčiuopė šio žodžio esmę -  jis sakė, kad hagah apibūdina į religiją pasinėrusį žmogų. Tai tiksliai apibūdina ir mano šuns santykį su kaulu. Baronas Frydrichas von Hugelis palygino tokį skaitymo būdą su pojūčiu, patiriamu „pastilei labai lėtai ir nepastebimai tirpstant burnoje".

Aš noriu praktikuoti tokį skaitymo būdą - būtent taip reikėtų skaityti Šventąjį Raštą, tačiau tai galima pritaikyti ir skaitant kitus raštus, kurie ne tik suteikia papildomos informacijos, bet ir keičia mūsų gyvenimą. Taip - mąsliai ir lėtai, apmąstant žodžius, o ne godžiai skubant praryti informaciją - turėtų būti skaitomi visi rimti ir geri raštai.

Biblijos autoriai, kurie nusakė Dievo apreiškimus hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų sakiniais, - Mozė ir Izaijas, Ezekielis ir Jeremijas, Morkus ir Paulius, Lukas ir Jonas, Matas ir Dovydas drauge su daugybe kitų įvardintų ir nepaminėtų brolių bei seserų per amžius, - tiesiog reikalauja tokio skaitymo būdo. Jie yra Šventosios Dvasios įdarbinti rašytojai, kurie paliko mums Šventąjį Raštą ir padėjo pamatyti regimą ir neregimą realybę - Dievo realybę, Dievo artumą - ir į ją reaguoti. Jie visi išsiskiria giliu pasitikėjimu „žodžių galia" atvesti mus Dievo akivaizdon ir keisti gyvenimus. 

Drauge su Šventojo Rašto autoriais mes esame mokomi į apreiškimus atveriančius ir gyvenimą keičiančius žodžius žvelgti su didžiausia pagarba - net baimingu nuolankumu. Biblijos pradžioje mums pasakoma, kad visa visata ir kiekvienas gyvas padaras joje buvo sukurti žodžiu. Šventas Jonas pasirenka šį terminą ir „Žodžiu" vadina Žmogų, kuris yra apreikštame ir apreiškiančiame krikščionybės istorijos centre, o tai tiksliai charakterizuoja Jėzų.

Šnekamoji ir rašytinė kalba yra pagrindinis būdas, padedantis suprasti, kas yra Dievas ir ką Jis daro. Tačiau tai yra tam tikros rūšies kalba, ne ta, kurią vartojame kasdienybėje sudarinėdami pirkinių sąrašus, kompiuterio žinynus, prancūzų kalbos gramatiką ar krepšinio taisykles... Tai yra žodžiai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai įsiskverbia į mūsų vidų ir veikia mūsų sielą, kurdami gyvenimą, kuris atitinka Dievo sukurtą pasaulį, išgelbėjimą, kurį Jis numatė, bei bendruomenę, kurią Jis subūrė. Tokie raštai prašosi ir yra verti skaityti apmąstant, mėgaujantis, kaip šuo mėgaujasi kaulu.

Kitų tikėjimo tradicijų besilaikantys autoriai ir netikintys rašytojai - ateistai, agnostikai, pasauliečiai - taip pat gali to pasimokyti iš krikščioniškų raštų ir iš šventų žodžių gauti daug naudos. Tačiau būdvardis „dvasinis" padeda suprasti, kaip Biblijos perrašinėtojai vieningai kalbos priemonėmis formavo „Kristaus charakterį" skaitytojuose. Šis būdvardis puikiai tinka apibūdinti vyrus ir moteris, kurie ir po biblinių įvykių rašo komentarus, straipsnius, tiriamuosius darbus ir apmąstymus, istorijas ir poemas, kol mes savo vaizduotę patikime formuojančioms Biblijos mokytojų mintims ir žodžiams. Tačiau Šventasis Raštas yra esminis dokumentas, patikimas, autoritetingas šaltinis, Šventosios Dvasios darbas, kuris yra išbaigtas tikru dvasiškumu.

Aš atkakliai tvirtinu, kad dvasiniai raštai - Dvasios įkvėpti raštai - prašosi dvasinio skaitymo, gerbiant žodžių šventumą ir vertinant juos kaip pagrindinę priemonę, formuojant painų santykių tarp Dievo ir žmonių - tarp regimo ir neregimo - tinklą.

Egzistuoja tik vienas skaitymo būdas, kuris dera su Šventuoju Raštu, - skaityti tikint žodžių galia įsiskverbti į mūsų gyvenimą ir sukurti tiesą, grožį ir gerumą, kad Raštas ieško skaitytojo, kuris, Rainerio Marijos Rilkės žodžiais tariant, „ne visada sėdi palinkęs prie puslapių, bet dažnai ir atsilošia, užmerkia akis, mąstydamas apie eilutę, kurią dar kartą perskaitė ir kurios prasmė tarsi įauga į jo kraują". Tokį skaitymo būdą mūsų protėviai pavadino lectio divina - „dvasiniu skaitymu", skaitymu, kuris maitina mūsų sielą, kaip maistas maitina mūsų kūną, kuris pasklinda po kraują ir tampa šventumu, meile ir išmintimi.

* * *

1916 metais jaunas šveicarų pastorius Karlas Bartas sakė kalbą kaimyniniame Leutvilio kaime, kur pastoriumi buvo jo draugas Eduardas Thurneysenas. Trisdešimtmetis Bartas penkerius metus buvo Safenvilio pastoriumi ir tik pradėjo atrasti Biblijos gelmes. Už kelių mylių likusi Europa skendo karo ugnyje; karo, kuris pasižymėjo pjautynėmis ir melu, kuris, kaip sakė to meto rašytojas Karlas Krausas, buvo „nepataisoma Vakarų civilizacijos žmogiškumo pabaiga". Kiekvienas to šimtmečio dešimtmetis pateikė vis daugiau politinių, kultūrinių ir dvasinių įrodymų, kad pasaulis, T. S. Elioto pranašiškos poemos žodžiais tariant, nenumaldomai tampa „nusiaubta žeme".

Tuomet, kai žudynės ir melas kaimyninėje Vokietijoje ir Prancūzijoje buvo pasiekę kulminaciją, jaunas pastorius neutralioje Šveicarijoje tarsi iš naujo atrado Bibliją ir įvertino ją kaip absoliučiai unikalią ir su niekuo nesulyginamą knygą. Europos, o drauge ir viso pasaulio, siela ir kūnas buvo išniekinti. Kiekviename kontinente milijonai žmonių priklausė nuo žinių „iš fronto" ir pasaulio lyderių kalbų, kurias perdavinėjo žurnalistai.

Tuo metu mažame nuošaliame kaimelyje Bartas užrašinėjo savo atradimus apie nepaprastą, tiesą atskleidžiančią, Dievą liudijančią ir kultūrai iššūkį metančią Biblijos realybę. Po kelerių metų jis išspausdino savo atradimus, knygą pavadindamas „Laišku romiečiams". Tai buvo pirmoji iš daugelio po to išleistų jo knygų, kurios įtikino daugybę krikščionių, jog Biblija pateikia tikresnį ir tikslesnį pasaulio įvykių paveikslą nei politikai ar to meto žurnalistai.

Tuo pat metu Bartas pasiryžo atgaivinti krikščionių gebėjimą skaityti Bibliją, sutelkiant dėmesį į jos pirminį ir gyvenimą keičiantį charakterį. Jis ištraukė Bibliją iš užkonservuotų mokslinių lentynų, kur ją taip ilgai laikė tiek daug žmonių. Jis atskleidė, kokia ji aktuali ir kaip skiriasi nuo kitų knygų, kurias galima detaliai išanalizuoti ir panaudoti bet kokiems mūsų tikslams.

Jis aiškiai ir įtikinamai įrodė, kad ši „kitokia" raštų rūšis (apreiškiantys ir asmeniški, o ne informaciniai ir beasmeniai raštai) privalo būti ir kitaip skaitoma (imliai ir neskubant, o ne oficialiai ir efektyviai). Jis taip pat atkreipė dėmesį į rašytojus, kurie įsisavino ir rašė bibliniu stiliumi, įtraukdami skaitytojus į gyvenimą keičiančius atsakymus. Pavyzdžiui, Dostojevskis savo romanuose atkūrė radikalius Pradžios knygoje užfiksuotus žmonių vertinimų pokyčius. Jis savo herojų charakterius kūrė dieviškos sąvokos „vis dėlto", o ne „todėl" šviesoje.    

Vėliau Bartas publikavo ir Leutvilyje sakytą kalbą „Keistas naujas Biblijos pasaulis". Tuo laiku ir toje kultūroje, kur Biblija buvo užbalzamuota ir kelių mokslininkų kartų palaidota, jis aistringai ir nepaliaudamas tvirtino, jog „vaikas nemirė, tik miega" ir, paėmęs jį už rankos, ištarė: „Kelkis". Ateinančius penkiasdešimt metų Bartas demonstravo neįtikimą iš šios Knygos sakinių ir istorijų kylančią jėgą bei energiją ir mokė mus ją skaityti.

* * *

Bartas atkakliai tvirtina, jog neturėtume skaityti Biblijos ir kitų jos įkvėptų raštų tam, kad suprastume, kaip į savo gyvenimą prisišaukti Dievą ir kaip paskatinti Jį veikti. Ne. Kai mes atsiverčiame šią Knygą ir skaitome puslapį po puslapio, ji užklumpa mus nepasiruošusius, stebina ir įtraukia į savo realybę bei veda į bendravimą su Dievu pagal Jo taisykles.

Jis pateikė pavyzdį, kuris vėliau tapo labai populiarus. Aš panaudosiu jo istoriją, bet pridėsiu ir savų detalių. Įsivaizduokite būrį vyrų ir moterų dideliame sandėlyje. Jie čia gimė, užaugo ir jų poreikiai buvo patenkinti. Šiame pastate nėra jokių išėjimų, tik langai. Tačiau langus dengia storas dulkių sluoksnis, jų niekas nevalo, todėl niekas nė nesivargina pro juos žiūrėti. O kodėl turėtų? Sandėlis yra viskas, ką jie žino, ir jame yra viskas, ko jiems reikia. Bet vieną dieną prie vieno iš langų vaikas prisistumia kopėtėles, nugremžia purvą ir pažvelgia pro jį. Jis mato gatvėmis vaikštančius žmones. Vaikas pakviečia savo draugus ateiti ir pažiūrėti. Prie lango susiburia vaikai - jie nežinojo, kad už jų sandėlio ribų egzistuoja pasaulis.

Jie pamato gatvėje žmogų, kuris žiūri į viršų ir rodo pirštu. Greitai prie jo prisijungia daugiau žmonių - jie visi žvelgia į viršų ir susijaudinę kalbasi. Vaikai taip pat bando pažiūrėti į viršų, bet mato tik savo sandėlio stogą. Greitai jiems pabosta stebėti žmones gatvėje, kurie keistai elgiasi, rodo pirštais į viršų, kur nieko nėra, ir džiaugiasi. Koks tikslas be jokios priežasties sustoti, rodyti į niekur ir kelti sambrūzdį dėl nieko?   

Tačiau tie žmonės gatvėje žiūrėjo į skrendantį lėktuvą (arba skrendančias žąsis, arba didžiulę debesų sankaupą). Žmonės gatvėje, žiūrėję į viršų, matė dangų ir viską jame. O žmonės sandėlyje nematė dangaus, jie matė tik stogą virš galvų.

Kas nutiktų, jei vieną dieną kas nors iškirstų sandėlyje duris, įkalbintų savo draugus išeiti į lauką ir pamatytų begalinį dangų virš jų ir neaprėpiamus horizontus aplink? Bartas rašo, kad būtent tai nutinka, kai atverčiame Bibliją - mes įžengiame į visiškai nepažįstamą Dievo pasaulį, kūrinijos ir išgelbėjimo pasaulį, kuris driekiasi į begalybę virš ir už mūsų. Gyvenimas sandėlyje mūsų tam neparuošė.

Dažniausiai suaugę sandėlio gyventojai tik pasišaipo iš vaikų pasakojamų istorijų, - juk jie visiškai kontroliuoja sandėlio pasaulį, o išėję į lauką to daryti negalėtų. Todėl jie nori, kad taip viskas ir liktų. 

* * *

Šventas Paulius buvo tas mažas vaikas, kuris pirmasis nugremžė Barto langą, iškirto duris ir įkalbėjo jį išeiti į lauką - į didelį, „keistą" pasaulį, apie kurį liudijo Biblijos autoriai. Švento Pauliaus, o greitai ir visų kitų Šventosios Dvasios įkvėptų autorių paskatintas Bartas tapo krikščionimi skaitytoju, skaitančiu tam, kad Žodis jį keistų. Tik tuomet jis tapo ir krikščionimi rašytoju.

Barto istorija vėliau buvo išleista pavadinimu „Dievo žodis ir žmogaus žodis". Novelistas Johnas Updike sakė, kad ta knyga padėjo jam naujai pažvelgti į gyvenimą: „įkvėpė judėti pirmyn ir taip pakeitė mano gyvenimą". 1997 apdovanotas Kampionos medaliu, Updike atidavė nuopelnus krikščioniškam tikėjimui, atsiskleidusiam per Barto iš naujo atrastą Bibliją, už tai, jog jam, kaip rašytojui, pasakė, kad „tiesa yra šventa, ir sakyti tiesą yra kilnu ir naudinga; kad mus supanti realybė yra sukurta ir ja reikia džiaugtis; kad vyrai ir moterys yra netobuli, bet iš esmės - vertingi".

* * *

Pirmosios metaforos, atkreipusios mano dėmesį, buvo užrašytos Kafkos: „Jei knyga, kurią skaitome, mūsų nepažadina tarsi kumščiu daužydama į mūsų smegenis, kodėl ją skaitome? <...> Knyga turi būti tarsi ledo kirtiklis, sudaužantis mumyse jūrą sukausčiusį ledą". Tuo metu aš jau buvau pastorius ir dėstytojas, bandantis paskatinti žmones teisingai skaityti Bibliją. Man kėlė nerimą, kad Bibliją jie skaitė taip pat, kaip sporto puslapius, anekdotus ar reklaminius skelbimus. Troškau pažadinti žmones ir pakeisti jų supratimą. Norėjau, kad jie pamatytų Bibliją kaip ledo kirtiklį ar kumščio smūgį.

Žvelgdamas atgal, matau, kad savo strategiją bandydavau įgyvendinti pakeldamas balsą. Norėjau pakeisti esamą padėtį ir net nepastebėjau, kad metaforos turėjo smurto apraiškų. Bet aš norėjau pokyčių. Vendellis Berry padėjo man atsipeikėti, paklausdamas: „Ar jau baigei žudyti tuos, kurie nusistatę prieš taiką?" Supratau, kad smurto apraiškos metaforose neatitiko žinios, kurią turėjau galvoje, norėdamas padėti krikščionims skaitytojams suvokti, kad Biblijos žodžiai yra maistas jų sieloms. Tačiau turbūt maitinimas prievarta nėra geriausias būdas pakeisti Biblijos ar kitų dvasinių raštų skaitymo kokybę.

Tuomet aptikau, kad viena įspūdingiausių biblinių metaforų, kalbančių apie skaitymą, yra apie knygą valgantį šventą Joną: Aš nuėjau pas angelą ir paprašiau, kad duotų man knygelę. O jis man tarė: „Imk ir suvalgyk ją! Ji bus karti viduriuose, bet burnoje ji bus saldi kaip medus". Ir aš paėmiau knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau. Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto (Apr 10, 9-10).

Prieš Joną knygas dar „valgė" Jeremijas ir Ezekielis - atrodytų, gera dieta tiems, kurie trokšta teisingai skaityti. Tai patraukia dėmesį kaip ir daugelis Kafkos pasakymų, tačiau ši metafora kur kas geresnė. Nepaliaujamai stebinantis ankstyvosios bažnyčios apaštalas, pastorius ir rašytojas šventas Jonas prieina prie angelo ir sako: „Duok man knygą". Angelas ištiesia jam knygą: „Štai ji, imk ir suvalgyk". Jonas taip ir padaro. Jis suvalgo knygą - ne tik perskaito, bet leidžia jai persmelkti jį iki nervų galūnių, iki savo refleksų ir vaizduotės šaknų. Knyga, kurią jis suvalgė, buvo Šventasis Raštas. Persmelkusi jo garbinimą ir maldas, jo vaizduotę ir raštus, ši suvalgyta knyga pavirto į knygą, kurią jis parašė, - pirmą didžiąją poemą krikščionių tradicijoje ir baigiamąją Biblijos knygą - Apreiškimo knygą.

* * *

Oksfordo universiteto dėstytojas Austinas Farreras savo paskaitų cikle kalbėjo, jog paprastai žmonės į jų sielas formuojančius tekstus žvelgia kaip į „atstumiančią dvasinio skaitymo discipliną". Atstumiančią, nes esame raginami skaityti visa savo esybe, o ne tik priimti informaciją į savo smegenis; atstumiančią, nes mes susigalvojame gausybę būdų, kaip apsisaugoti nuo tikėjimo Dievu rizikos; atstumiančią dėl mūsų beribio išradingumo, kai bet kokias savo žinias apie „dvasingumą" naudojame siekdami patys tapti dievais; atstumiančią, nes kai pagaliau pradedame suprasti užrašytus žodžius, mes pamatome, kad tai - tik pati kelio pradžia... Atstumiančią, nes tai pareikalauja kiekvienos mūsų dalelės, mūsų raumenų ir raiščių, mūsų akių ir ausų, mūsų paklusnumo ir garbinimo, mūsų vaizduotės ir maldų.

Mūsų protėviai šią „atstumiančią discipliną" (ją vadino lectio divina) laikė mokymo programos ašimi. Tai vyko pačioje reikliausioje iš visų mokyklų, Šventosios Dvasios mokykloje, kurią įkūrė Jėzus, savo mokiniams sakydamas: Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti (Jn 16, 13-15; 14, 16; 5, 26; 6, 7-8). Visi šios mokyklos raštai prašosi tokio skaitymo būdo - įsitraukiančio skaitytojo, kuris priimtų žodžius taip, kad jie virstų vidinio gyvenimo dalimi, kad ritmas ir vaizdai taptų maldos dalimi, paklusnumo veiksmais ir meilės išraiška.

Užrašyti ar pasakyti žodžiai, kuriuos mes savo noru valgome, ragaujame, kramtome, gardžiuojamės, ryjame ir virškiname, mums daro visiškai kitokią įtaką nei žodžiai, pasiekiantys mus iš išorės propagandos ar informacijos pavidalu. Skleidžiantys propagandą primeta mums kito žmogaus valią ir mėgina mumis manipuliuoti, įtikinti veikti ar mąstyti tam tikru būdu. Kai tam pasiduodame, tampame to rašytojo ar kalbėtojo marionetėmis. Marionetė neturi nei orumo, nei sielos. Informacija sumenkina žodžius iki prekės, kurią galime vartoti kaip panorėję, statuso. Žodžiai yra atskiriami nuo savo originalaus moralios visatos konteksto ir asmeninių santykių, kad galėtų būti naudojami kaip įrankiai ar ginklai. Toks kalbos suprastinimas sumenkina ir tuos, kurie kalba ar jos klauso.

Skaitymas yra nuostabi dovana, bet tik tuomet, kai žodžiai įsisavinami, įsileidžiami į sielą - valgomi, kramtomi, sugraužiami ir priimami mėgaujantis. Seniai mirusių vyrų ir moterų žodžiai, nuo kurių mus skiria mylios ar/ir metai, atgyja knygos puslapiuose ir naujai bei tiksliai įžengia į mūsų gyvenimą, perduoda tiesą, grožį ir gerumą. Tai žodžiai, kuriuos Dievo Dvasia naudojo ir tebenaudoja įkvėpdama mūsų sieloms gyvybę. Mūsų realybės suvokimas gali siekti ir praėjusius amžius, ir kitus kontinentus.

Tačiau egzistuoja ir tokio skaitymo pavojų. Aistringi vyrų ir moterų žodžiai, išsakyti ekstazės metu, gali taip ir likti negyvi gulėti knygos puslapiuose smulkiai išanalizuoti beasmenių akių. Audringus žodžius, ištartus ar užrašytus slegiant nepakeliamam skausmui, galima išdarinėti, iškimšti ir sužymėti tarsi muziejaus eksponatus. Bet koks skaitymas gali iškreipti žodžius ir paversti juos informacija ar propaganda, įrankiais ir duomenimis. Mes tildome gyvąjį balsą ir sumenkiname žodžius, kad galėtume juos palenkti taip, kaip mums patogumiau ar naudingiau.

Vienas psalmės autorius pasišaipė iš savo amžininkų, kurie sumenkino su jais kalbėjusį ir jų klausiusį gyvąjį Dievą iki auksinio ar sidabrinio pasidirbto dievo, kurį galėjo naudoti taip, kaip jiems patiko: Jų stabai iš sidabro ir aukso, jie - žmogaus rankų darbas. Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato; turi ausis, tačiau negirdi; turi nosį, bet nesuuodžia; turi rankas, bet nepaliečia; turi kojas, bet nevaikšto. Jie nekalba savo gerkle.  Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro ir jais pasitiki (Ps 115, 4-8).

Tai vis dar tinkamas perspėjimas mums, kurie kasdien susiduriame su neįtikimu informacijos srautu ir įvairiausiais propagandos būdais. Šie žodžiai rodo išgelbėjimo poreikį ir turi gelbėti.


Iš http://www.ctlibrary.com/

vertė Eglė Rimkienė