Klasėje ji dažnai pakelia balsą, praranda kantrybę ir kartais stipriai papurto vaiką už pečių. Dėl to ji labai nusiminusi ir išgyvena, kad neturi savitvardos.
Džojus yra dvidešimt penkerių metų protingas studentas, paskutiniuosius metus besimokantis inžinerijos. Jo sužadėtinė sunerimusi dėl dažnų jo pykčio išpuolių ir bando su juo apie tai pasikalbėti. Sužadėtinis patrauko pečiais ir atsako: „Esu toks, koks esu. Priimk mane tokį, koks esu, arba skiriamės. Aš esu aš. Taip, esu karštakošis ir, kai kas nors mane siutina, aš tai parodau. Nieko negaliu padaryti". Galiausiai jis baigia savo kalbą, prisimindamas, kad nesitvardo ir jo tėtis...
Širlė lankosi krikščionių psichologinės pagalbos centre ir jau trečią kartą susitinka su savo terapeutu. Patogiame fotelyje ji sėdi įsitempusi. Jai dvidešimt devyneri. Ši moteris turi antsvorio ir visa jos išvaizda byloja: „Man nesvarbu, kaip aš atrodau". Tačiau ji ašarodama pripažįsta, kad bijo prarasti vyrą. Jis ją kaltina, kad yra apsileidusi ir graužia ją, ragindamas mesti svorį. Ji mano, kad jos sutuoktinis susitikinėja su kita moterimi. „Esu stora ir tai žinau, - verkia Širlė, - jam nederėtų man šito priminti. Jeigu būčiau plona, viskas būtų kitaip. Tada jis nesižvalgytų į kitas moteris. - Ji nutyla ir išsipučia nosį. - Aš negaliu numesti svorio. Jam patinka, kai aš gaminu riebų ir sotų maistą. Jis yra plonas ir gali valgyti maistą, kurio man reikėtų atsisakyti. Kaip man numesti svorio, jeigu jis valgo tai, ką mėgstu ir aš? Tai neįmanoma".
Lilė, Džojus ir Širlė vadovaujasi neteisingais įsitikinimais. Lilė mano, kad dėl jos pykčio kalti trečiokai, ir nesupranta, kad tik ji pati leidžia sau pykti. Ji mano, kad pyktis būdingas jos charakteriui, o tai - netiesa. Jėzus mirė ant kryžiaus, kad išlaisvintų mus iš nuodėmių, taip pat ir iš nuolatinio „tolerancijos trūkumo". Lilė nemato galimybės keistis ir atmeta Viešpaties darbą, kurį dėl jos Jis atliko ant kryžiaus.
Džojus galvoja, kad galima leisti sau niršti kada tik nori, nes taip elgiasi ir jo tėvas. Sau ir kitiems jis sako: „Toks mano būdas. Priimkit mane tokį arba pamirškit". Jis turi galvoje: „Negaliu pasikeisti. Aš niekada nepasikeisiu".
Širlė dėl savo antsvorio ir netvarkingos išvaizdos kaltina vyrą. Ji mano, kad nėra nė trupučio atsakinga už savo gyvenimą, ir atsakomybę užkrauna vyrui. Dabar ji bijo, jog vyras ją paliks, ir jai teks suimti save į rankas, elgtis atsakingai bei disciplinuotai.
Visi trys asmenys mano, jog negali sukontroliuoti jų gyvenime susiklosčiusių nepalankių aplinkybių. Jie vengia prisiimti atsakomybę už savo jausmus bei veiksmus ir yra įsitikinę, kad negali pasikeisti.
Kartais tiesiog labai paprasta galvoti, kad esi aplinkybių auka. Akimirkai apsižvalgyk. Kiek kartų per dieną ar savaitę prisiimi atsakomybę už savo jausmus bei veiksmus dėl to, ko negali sukontroliuoti? Ar esi kada nors užkliuvęs už savo paties kojos ir apsisukęs, lyg ieškodamas grindyse atsilaisvinusios lentos ar duobės žemėje, kurią galėtum apkaltinti? Kas kaltas tuomet, kai karšta arbata nusiplikai burną? Kodėl spoksai į puodelį? Kiek kartų esi apkaltinęs kitą, kad tave privertė supykti, sužlugdė ar privertė jaustis nelaimingu?
Niekas kitas negali tavęs priversti išgyventi šias emocijas, tik tu pats. Niekas neverčia tavęs taip galvoti, jaustis ar elgtis. Jaunas vyras pasakė: „Užsiimu narkotikų verslu, nes tuo užsiima visi mano draugai. Buvau už tai suimtas, ir dabar manęs laukia kalėjimas. Bet mane pagavo ne dėl mano kaltės". Liaukis dėl savo problemų ir nuodėmių kaltinti kitus žmones. Niekas tavęs neverčia vienaip ar kitaip elgtis. Niekas neverčia tavęs nusidėti. Tai darai tu pats.
Aplinkybės ir tave supantys žmonės natūraliai darys įtaką tavo gyvenimui, pavyzdžiui, nesijauti labai gerai, jei sergi gripu. Arba jei tavo sutuoktinis nuolat mėto į tave ananaso gabaliukus, jei tik atsikrenkšti. Reaguotum kitaip, jei jis tave apipiltų bučiniais.
Tačiau tu pats nusprendi, kaip reaguoti į susiklosčiusias aplinkybes ar įvykius, ir darai tai vadovaudamasis tuo, kuo tu tiki. Tu nusprendi, ar nori elgtis taip, kaip elgiasi tavo draugai, kad ir kas tai būtų - eiti į klubą, vartoti narkotikus ar pan.
Juk būtų neteisinga sakyti: „Šiandien aš suirzęs, nes sergu gripu". Tiesa yra tokia: „Aš leidžiu sau būti suirzusiam ir elgtis pagal savo nuotaiką. Dėl gripo aš jaučiu savo kūne nemalonius pojūčius ir nemalonias emocijas, bet neturiu į tai reaguoti taip, kad apsunkinčiau kitus. Aš galiu nuspręsti būti linksmas, jeigu tik apsisprendžiu toks būti".
Neteisinga būtų galvoti taip: „Kol aš sergu, galiu elgtis nemaloniai ir savanaudiškai".
Per daug dažnai dėl savo jausmų mes kaltiname kitus. Įsivaizduokite, kad esate vyras, vedęs moterį, kuri mėto į jus ananasą. Būtų neteisinga, jeigu jūs sakytumėte: „Aš nervingas, nes mano žmona mėto į mane ananasą". Tai parodytų neteisingą jūsų supratimą: „Mano proto ramybė priklauso nuo kitų elgesio, o jų elgesio aš niekaip negaliu pakeisti". Tiesa yra tokia: „Nemalonu, kad į mane mėto ananasus. Man tai visai nepatinka. Dar daugiau, jeigu leisiu jai taip elgtis, ji galvos, kad tai yra normalu".
Kai mąstai, vadovaudamasis neteisingu supratimu, mintyse turėtų įsijungti raudona šviesa: „Tai netiesa! Tiesa yra tokia: Aš atsakingas už savo jausmus ir veiksmus! Niekas kitas, tik aš pats esu už tai atsakingas".
Štai dar keletas neteisingų supratimų, dėl kurių turėtų įsijungti raudona šviesa: „Esu toks, nes toks ir gimiau"; „Jei turėčiau geresnį išsilavinimą, mane labiau vertintų"; „Jei būčiau kitoks žmogus, būčiau laimingesnis"; „Jei būčiau gražesnis, tapčiau laimingesnis"; „Svarbu ne kiek pažįsti, bet ką pažįsti. Štai kodėl man pritrūksta sėkmės"; „Vaikai greitai mane suerzina, ir aš įsitempiu"; „Mano giminaičiai kalti dėl to, kad aš suirzusi ir pikta"; „Tu mane varai iš proto"; „Jeigu būčiau jaunesnis, turėčiau daugiau energijos ir būčiau laimingesnis"; „Jei tik turėčiau geresnius kaimynus, būčiau tikrai laimingesnis"; „Šis namas mane slegia"; „Žinau, kad turiu keistis, bet aš tiesiog negaliu"; „Aš geriu, nes kiekvieną dieną esu įsitempęs"; „Keikiuosi, nes darbe visi keikiasi"; „Vagiu, nes mano šefas nepakelia man atlyginimo"...
Jei pritariate bent keliems iš šių įsitikinimų, jūs tapatinatės su nusikaltėliu. Aršiausias tavo priešas - ne išorėje, bet tavo viduje. Tu išmokai, kaip galvoti, jaustis ir elgtis, kaip esi įpratęs galvoti, jaustis ir elgtis, tad dabar tau reikia mokytis iš naujo.
Ar dėl savo nelaimės kaltini aplinkinius? Išgyveni sunkumus ir įrodinėji sau, kad visa tai - dėl patirto streso?
Atsikratyk savo seno galvojimo būdo
• Suprask, kad džiaugsmą atneša bendravimas su Dievu ir Jo nesikeičianti ištikimybė. Tu gali jaustis laimingas, nors aplinkybės ir nėra tobulos. Gali jaustis laimingas, nors ir nesijauti mylimas ar vertinamas. Žinoma, malonu, kai esi mylimas ir vertinamas, bet tai nėra tavo laimės šaltinis.
Biblijoje rašoma apie du vyrus, Paulių ir Silą, kurie Filipuose buvo atvesti Romos vyresnybei, juos mušė lazdomis ir pasodino į kalėjimą. Kraujuojantys ir kenčiantys didelį skausmą jie gulėjo ant šaltų tamsaus kalėjimo grindų, o jų kojos buvo įtvertos į šiekštą. Ar šie du vyrai dejavo ir skundėsi: „Jei ne netikinčiųjų žiaurumas, mes nekraujuotume ir nebūtume sumušti... mes būtume laimingi..."? Ar jie dejavo agonijoje: „O, tie neteisingi, nesąžiningi ir niekam tikę pagonys! Tik pažvelkit, ką jie mums padarė?!"
Įsivaizduok save arba mane, gulintį ant purvinų grindų, kur pilna žiurkių ir visokių vabzdžių, ropinėjančių per kūną. Ar mes gailėtumėmės: „Evangelisto gyvenimas žudo. Tai - neteisybė ir kančia. Kam to reikia? Niekam nerūpi, niekas nepadeda, niekas nenori klausytis Gerosios Naujienos. Štai aš guliu čia leisgyvis ir kas? Vargu ar Dievui tai rūpi..."?
Tačiau Paulius ir Silas turėjo stiprius įsitikinimus, kurių nepakeitė aplinkybės, įvykiai, žmonės, jausmai ir netgi skausmas. Tas jų įsitikinimas ir tikėjimas kilo iš to, kad jie pažinojo Jėzų Kristų, Jo jėgą ir buvo patyrę Jo artumą. Jie tikėjo, jog žinia, kurią jie skelbė, verta jų kentėjimų.
Todėl naktį, užuot raitęsi ir iš skausmo dejavę, jie meldėsi ir šlovino Dievą. Jie nesiskundė, dėl savo fizinės kančios kaltindami kitus ir nekentėjo tyliai, sukandę lūpas ir galvodami: „Koks Dievas neteisingas, kad leido patirti tokį siaubingą likimą!" Ne, jie taip garsiai giedojo, kad girdėjosi net už kalėjimo sienų! Dievas juos išgirdo ir atvėrė jiems kalėjimo duris. Jų laimę lėmė tikėjimas Jėzumi Kristumi, o ne juos supusios aplinkybės.
• Jaustis laimingam ar nelaimingam? - Tu gali tai kontroliuoti. Tu pats nusprendi, ar būsi laimingas. Pats nusprendi, ar teisingai galvoti apie save ir kitus. Gali pasirinkti nekaltinti pasaulio dėl savo nesėkmių. Tu pats pasirenki elgtis tinkamai ir dėl savo veiksmų nekaltinti aplinkinių. Priimk save tokį, koks esi dabar, prisiimdamas atsakomybę už savo mintis, jausmus bei požiūrius.
Ne žmonės piktina, liūdina ir t. t. Tu pats leidi sau pykti, liūdėti, suirzti ar dar kaip nors neigiamai jaustis. Pratrūkti pykčiu yra senas įprotis. Tu esi šito išmokęs, bet gali išmokti ir sustoti. Neteisinga galvoti, kad tu negali pakeisti savo elgesio.
Neteisingas įsitikinimas:
„Tai, ką sakai, mane piktina".
Tiesa: „Aš pats supykstu, išgirdęs, ką tu man sakai".
Neteisingas įsitikinimas: „Mane labai liūdina, kai tu laiku neparuoši pietų".
Tiesa: „Aš nuliūstu, kad pietūs neparuošti, kai aš jų tikiuosi".
Tave trikdo ne išoriniai dalykai, bet požiūris į tuos dalykus bei turimi įsitikinimai.
Krikščionis niekada neturėtų gyventi pagal išorines aplinkybes. Daugiausia kentėjimų mes patiriame todėl, kad mums trūksta gebėjimų, kurie būtini, norint gyventi sveikai ir laimingai, kaip moko Biblija. Išmokau būti patenkintas savo būkle, - sako apaštalas. Mes ir toliau manome, kad meilė ir džiaugsmas priklauso nuo kitų žmonių, aplinkybių, įvykių, materialinių palaiminimų, sėkmės, pasiekimų, sugebėjimų ir pan.
Galbūt tu esi nelaimingas, nes laimės ieškai ne ten, kur ją galima rasti?
Tu gali pasikeisti!
Būti patenkintam savo būkle nebūtinai reiškia tyliai kentėti. Tai reiškia suprasti, jog tavo džiaugsmą lemia ne aplinkybės, bet tu pats - jis kyla iš tavo vidaus. Jėzus Kristus Šventosios Dvasios jėga gyvena tavyje, ir tu gali atrasti džiaugsmą ir pasitenkinimą Jame.
Daugelį aplinkybių tu gali pakeisti. Tyliai kentėti nėra dorybė (nors kartais Viešpats veda mus į tylą, ir mums tenka laukti Jo, kai išgyvename ypatingai sunkų laikotarpį). Tačiau dažnai žymiai blogiau, nei suimti save į rankas ir ką nors padaryti, yra niekam nematant išlieti pyktį. Daugelis žmonių nieko nedaro dėl savo kančios, nes bijo. Bijo kitų žmonių, ir tai gali būti pagrindinė jų pasyvumo priežastis.
Širlė sau sako: „Jeigu paprašysiu vyro nebenešti į namus ledų ir picos, kai aš laikausi dietos, jis gali supykti. Todėl verčiau nieko jam nesakysiu ir viską valgysiu. Žinoma, priaugsiu svorio, bet tai - ne mano kaltė. Kaltas jis".
Lilė sako: „Bijau, kad kiti mokytojai pamatys, jog aš nesusitvarkau su klase ir pagalvos, kad esu nekompetentinga mokytoja".
Džojaus tėtis įsitikinęs, kad vyras turi būti grubus ir šiurkštus, ypač su moterimis, todėl ir Džojus, užuot apmąstęs savo elgesį, mėgdžioja savo tėtį. Tai mažiau rizikinga nei padaryti sprendimą, už kurį tėtis jį greičiausiai pašieptų.
Tu keiti ne tik savo elgesį, bet ir požiūrį į tų pokyčių pasekmes. Širlė gali nustoti valgyti picą ir ledus, kuriuos vyras parneša namo, kai supras, kad ji yra vienintelis asmuo žemėje, turintis galią nuspręsti: storėti jai ar suplonėti. Jeigu vyras jos pokyčiams nepritars, paruošusi save neigiamoms pasekmėms, Širlė gali tai išgyventi. Ji sau sako: „Nieko tokio, kad vyras nepritaria mano naujai dietai. Aš ir netrokštu pritarimo. Po kurio laiko jis gerbs mane dėl to, kad nevalgau riebaus maisto. Aš galiu pasikeisti!"
Lilė taip pat pakeičia savo požiūrį į trečios klasės mokinius, suvokdama, kad tik ji pati atsakinga už savo pyktį, niekas kitas. Ji pradeda mokytis valdyti save ir klasę. Ji suvokia, jog baimė ir pyktis yra susiję ne tik su jos darbu, tačiau teisingai suvokusi savo emocijas, Lilė įveiks ir neteisingus supratimus apie baimę ir pyktį. „Nieko tokio, kad esu netobula, - sako ji sau. - Taip, kartais man pritrūksta savitvardos, bet aš galiu pasikeisti ir aš jau keičiuosi!"
Kai nusprendi pasikeisti
• Į užrašų knygelę užsirašyk savo jausmus, kaip tu kasdieną sureaguoji į tam tikras situacijas.
• Pasistenk užsirašyti ir visus neigiamus žodžius ir pasakymus iš karto, kai juos ištari.
Kai kurie įrašai gali atrodyti taip ar panašiai:
Neteisingas supratimas: „8.00 val. ryte jaučiausi bjauriai, nes lijo".
Tiesa: „Jei tik apsisprendžiu, galiu būti laiminga, nors ir lyja".
Neteisingas supratimas: „Pasakiau Džimiui: „Tavo zirzimas mane siutina".
Tiesa: „Pati save siutinu, kai Džimis bumba".
Neteisingas supratimas: „Dėl darbo krūvio kaltas komitetas. Persidirbu, nes jie apkrauna mane darbais".
Tiesa: „Tyliai kentėdama pati sau leidžiu išsekti, ir niekas nuo to nesikeičia".
Neteisingas mąstymas: „Supykau ant kaimynų, bet jiems savo jausmų neparodžiau... Manau, man reiktų išsikraustyti".
Tiesa: „Leidžiu sau susierzinti ir tyliai kęsti. Bet juk galiu pasakyti apie savo jausmus, nieko nekaltindama".
• Dienos metu skirk laiko ištaisyti neracionalų savo galvojimo būdą. Nustatyk tam konkretų laiką - gali tikti pietų pertrauka, kavos gėrimo pertraukėlė, prieš einant miegoti ar kada jums atrodo tinkamiausia. Tai svarbu. Suprasti ir pripažinti neracionalų mąstymą - tai pirmas ir svarbiausias žingsnis. Antra, reikia žinoti, kaip pakeisti tas neteisingas mintis. O galiausiai - veikite!
„Komitetas manęs neišnaudoja. Aš leidžiuosi išnaudojama. Ketvirtadienį per susirinkimą paprašysiu, kad kai kurias man patikėtas užduotis paskirtų kitiems".
„Leidžiu, kad Džimio murmėjimas mane nuliūdintų. Murmėjimas yra išmoktas įprotis. Apdovanosiu Džimį, kai jis nemurmės ir elgsis tinkamai".
Pripažinkite sau, kad neigiamas jūsų mąstymas atneša nepasitenkinimą. Įsikibkite į pažadus, kuriuos Viešpats duoda savo žmonėms: Aš jums duosiu naują dvasią, - tada jūsų mintis valdys Šventoji Dvasia. Kai elgsitės pagal tai, pamatysite, kad sąmoningai keisti senus neteisingus mąstymo įpročius yra žymiai daugiau nei susikoncentruoti į save. Tai reiškia būti stipriam Viešpatyje Jo galybės jėga!
Tu gali pasikeisti. Biblijoje daug istorijų, kaip pasikeitė gyvenimai Dievo jėga. Tikėjimas atveria Dievo jėgą. Niekas negali jums suteikti tikėjimo - tu vienintelis gali nuspręsti gyventi tikėdamas. Arba priimi tikėjimą ir tiki Jėzumi Kristumi ir tuo, kas tu esi Jame, arba klajoji per gyvenimą, būdamas aplinkybių, žmonių ir situacijų, kurių negali pakeisti, auka.
Prisiminkime keletą žmonių, kurių gyvenimą Dievas radikaliai pakeitė: nors ir daug kentėjęs, Jobas pripažino Dievo visagalybę; Mozė, nutaręs nebūti Egipto valdovu, prisijungė prie savo tautos bei išvedė izraelitus iš vergovės; 14 metų Jokūbas laukė ir dirbo, kad galėtų vesti Rachelę; Juozapas keletą metų buvo kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarė; Dovydas kelerius metus bėgo nuo karaliaus Sauliaus rūstybės...
Paminėjau toli gražu ne visus. Būtų teisinga pasakyti, kad kiekvienas, kuris priima Jėzų Kristų, kaip savo Gelbėtoją ir gyvenimo Viešpatį, patirs pokyčių. Jie išgyvens atsivertimą ir sielos atsinaujinimą, nes tų, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Jn 1, 13), dvasia atgyja.
Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17).
Keisk aplinkybes
Mes nesakome, kad nereikia stengtis keisti aplinkybių, jeigu yra įmanoma tai padaryti. Mes nemokome būti pasyviems, bet jeigu jūsų ir aplinkybių jėgos nelygios, visada svarbu keistis pačiam.
Kai Jėzus pamokslavo žmonėms apie savo dieviškumą, įsiutę žydai Jo vos neužmėtė akmenimis. „Jeigu Aš nedarau savo Tėvo darbų, - netikėkite manim! - sakė Jis. - O jeigu darau ir manimi netikite, - tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame". Tuomet jie vėl norėjo Jį suimti, bet Jis ištrūko jiems iš rankų. Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pirma Jonas krikštijo, ir apsistojo ten (Jn 10, 37-40). Jėzus keitė aplinkybes.
Kartais norėsis keisti aplinkybes, o ne palikti viską taip, kaip yra. Gali keisti aplinkybes, paprašydamas, kad kiti keistų savo elgesį, kuris yra itin problemiškas, žeidžiantis ar net žalingas. Netiesa, kad visas sunkias situacijas reikia tyliai iškęsti, priimant jas kaip savo likimą. Dažnai yra žymiai geriau keisti situaciją, nei drąsiai, bet visai be reikalo kentėti.
Jūs turite brangią ir nuostabią galimybę, kuri vadinasi pasirinkimas.
Dievui nepatinka, jeigu mes ir toliau gyvename taip, kaip esame įpratę, nors tai žlugdo, atneša ligas, sumaištį bei kančią. Jis mums sako: Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį (Ez 36, 26).
O naujam asmeniui - tam, kuris priešinasi neteisingiems supratimams, neigiantiems Dievo jėgą ir šlovę - Jis suteikia savo palaiminimą: Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi (Ps 1, 3).
Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų panaikintos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų atgaivos laikai (Apd 3, 19).
Jeigu pasikeitė Filipuose gyvenantis šaltakraujis kalėjimo prižiūrėtojas, pasikeisti gali ir tu. Jeigu abejotinos reputacijos samarietė moteris galėjo pasikeisti ir tapti tiesos liudytoja, tu irgi gali pasikeisti. Jeigu kraujo ištroškęs žydų persekiotojas Saulius galėjo pasikeisti ir tapti kilniaširdžiu šventu Pauliumi, parašiusiu trylika Naujojo Testamento laiškų, pasikeisti gali ir tu.
Tave formuoja tavo požiūriai, pasirinkimai ir supratimai.
Iš kn. „Telling Yourself the Truth"
vertė Jurgita Tirūnienė
Neteisingi supratimai, trukdantys keistis
„Esu tokia, kokia esu. Niekada nepasikeisiu", - sako 34 metų pradinės mokyklos mokytoja Lilė. Vakarais, kai yra pervargusi, ji dažnai kalba: „Mano trečios klasės mokiniai mane tiesiog siutina. Man turbūt nevertėjo tapti mokytoja, nes neturiu kantrybės".








_64x64_9de.jpg)



