Pasitikėjimas, dėkingumas ir pasitenkinimas

Mūsų kultūra moko, kad žmonės iš esmės yra geri, o jų vidinės problemos yra išorinių aplinkybių rezultatas. Tačiau Jėzus mokė, kad žmogaus būklės nepagerins jokios išorinės programos, nes esminės mūsų problemos kyla iš vidaus (Mk 7, 20-23). Neįmanoma pasiekti šventumo pakeičiant savo gyvenimo būdą, nes šventumas yra Dievo dovana, kurią Jis maloningai įsodina į patikėjusiųjų Kristumi širdis. Esame šventi, nes šventas Kristus gyvena mumyse. Tad pašventinimo procesas vyksta palaipsniui, kai gyvenimas iš vidaus  persismelkia į išorę, kai pradedame elgtis pagal tai, kuo iš esmės jau esame. Kai kūnas ima viršų, mes elgiamės kūniškai, o gyvendami Dvasia nešame Dvasios vaisius (Gal 5, 16-26).

Iš vidaus į išorę

Šventumas yra naujos kokybės gyvenimas, kuris progresuojančiai liejasi iš vidaus į išorę. Kaip J. I. Packeris tai pabrėžia knygoje „Ženk kartu su Dvasia", šventumo prigimtis - tai pasikeitimas per pasišventimą; šventumo kontekstas - išteisinimas per Jėzų Kristų, šventumo šaknys - mirtyje ant kryžiaus ir prisikėlime kartu su Kristumi, šventumą perduoda Šventoji Dvasia, šventumo patirtis - vienas iš konfliktų, šventumo taisyklės - Dievo apreikštas Įstatymas, o šventumo esmė - mylinti dvasia. Kai priimame Jėzų, mes „pasmerkiami" dangui, nes Jis „įsodino" savo dangišką gyvenimą į mus. Dvasinio gyvenimo iš vidaus į išorę procesas - tai palaipsnis Jo teisumo karalystės darbas. Tai apima dievišką-žmogišką priklausomybės ir disciplinos tarpusavio sąveiką, kai Šventosios Dvasios jėga formuoja mumyse šventus įpročius. Šv. Augustinas apie tai sakė: „Be Dievo negalime mes, be mūsų negali Jis". Disciplinuota malonė ir maloninga disciplina eina kartu taip, kad Dievo duotas šventumas pasireiškia paklusnumo veiksmais. Augti dvasia nereiškia būti pasyviam ar tik žmogiškai stengtis elgtis dorai, bet vis dažniau atsiliepti į maloningas Dievo iniciatyvas. Šventi įpročiai - pasinėrimas į Raštą, Dievo viršenybės pripažinimas bei išmoktas paklusnumas - padeda mums priimti malonės antplūdžius ir apvalo mūsų troškimus bei veiksmus.

Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu (1 Jn 3, 21). Išmintinga lavinti įprotį prašyti Dievo ištirti širdį, kad Jis parodytų, ar savo širdyje aš einu nedorėlių keliu (Ps 139, 24). Nepaprastai svarbu nuolat tirti širdį, nes čia gimsta visi sumanymai ir veiksmai. Prašydami Jėzaus ištirti mūsų intencijas bei prioritetus, mes atsiveriame Jo geram, bet dažnai skausmingam darbui: atskleisdami savo manipuliacijas bei savanaudiškas strategijas, atveriame kietas širdis (dažnai tai užmaskuojama religine veikla), apmaudą, kylantį iš varžymosi su kitais, ir mūsų išdidumą. „Nuolankus savęs pažinimas yra tikresnis kelias Dievo link, nei gilaus pažinimo ieškojimas" (Tomas Kempietis, Sekimas Kristumi). Savęs ištyrimas maldoje ar užrašai Dievo artume įgalins mus pažvelgti giliau, po emocijomis bei veiksmais, ir atskirti nuodėmingus polinkius, reikalaujančius atgailos bei pasikeitimo. Kadangi dvasinis formavimasis yra procesas, gerai yra palyginti, koks esi dabar, ir, koks buvai anksčiau. Ar panašėji į Kristų, ar tavy ryškėja Jo savybės: meilė, kantrybė, švelnumas, atleidimas, užuojauta, supratingumas, tarnystė ir viltis?

Prisiminkime Dešimt Dievo įsakymų, Viešpaties maldą, palaiminimus, dvasines dorybes bei Dvasios vaisius. Tai padės ištirti save ir pasitarnaus kaip dvasinės diagnozės įrankis.

Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju! (Ps 139, 23-24). Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23).

Dešimt įsakymų

Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną.

Nedaryk stabų.

Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo.

Prisimink sabato dieną ir laikyk ją šventa.

Gerbk savo tėvą ir motiną.

Nežudyk.

Nepaleistuvauk.

Nevok.

Neliudyk netiesos prieš savo artimą.

Negeisk.

Viešpaties malda

Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen (Mt 6, 9-13).

Palaiminimai

Vargšai dvasia (niekas be Dievo malonės), liūdintys (atgaila), romieji (švelnumas, nuolankumas), alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingieji, tyraširdžiai (trokštantys Kristaus labiau nei ko nors kito), taikdariai, persekiojamieji dėl teisumo.

Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus (Mt 5, 3-12).

Pagrindinės dvasinės dorybės

Protingumas (išmintis, aiškus mąstymas, sveikas protas), susivaldymas (nuosaikumas, savikontrolė), teisingumas (nešališkumas, dorumas/sąžiningumas, tikrumas, vientisumas/principingumas), dvasios tvirtumas (drąsa, įsitikinimas), tikėjimas (tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo charakteriu bei darbu), viltis (Dievo pažadų išsipil-dymo laukimas), meilė (norėjimas aukščiausio gėrio kitiems, užuojauta).

Dvasios vaisiai

Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23).

Nustokime kontroliuoti ir paleiskime rezultatus

Vienas didžiausių dvasingumo priešų yra polinkis kontroliuoti aplinką ir troškimas nulemti savo pastangų rezultatus. Daugelis mūsų iš prigimties esame linkę manipuliuoti, pasiglemžti, savintis ir kontroliuoti. Kuo labiau trokštame kontroliuoti savo pasaulį, tuo labiau priešinamės Kristaus taisyklėms; griebiantys bijo būti Dievo pagriebti. Tačiau kol mes nepaleisime savo gyvenimo iš savo rankų, nepatirsime švento palengvėjimo pasiduoti geriems mylimo Dievo tikslams. Thomas Mertonas savo knygoje „Naujos kontempliacijos sėklos" tai išdėstė tokiu būdu: „Tai vienas didžiausių prieštaravimų, kurį nuodėmė įnešė į mūsų sielas: mes prisiverčiame su kartėliu ir be džiaugsmo nenaudingai dirbti, o į tai, kas lengva bei kupina džiaugsmo, žiūrime taip, tarsi tai prieštarautų mūsų interesams. Polinkis priešintis veda mus didžiausių sunkumų keliu, ir daryti tai, kas iš esmės labai lengva, kartais mums gali būti pats sunkiausias dalykas pasaulyje."

Mūsų pasipriešinimas Dievo reikalavimams paveikia ir mūsų maldos gyvenimą: mes siekiame įtikinti Viešpatį palaiminti mūsų planus ir atsakyti į mūsų poreikius tokiu būdu, kokio mes labiausiai norime. Užuot siekę maldoje atrasti Dievo valią, mes viliamės įtikinti Jį vykdyti mūsų valią. Taip net maldose pasireiškia vartotojo, o ne tarno mentalitetas.

Bene pati skaudžiausia pamoka, kurią tikintiesiems tenka išmokti, - pasikliauti Viešpačiu dėl rezultatų.

Mes nelabai galime kontroliuoti galimybes, su kuriomis netikėtai susiduriame, ir savo pastangų rezultatus, tačiau galime paklusti procesui.

Iškreiptos svajonės ir savanaudiškos ambicijos turi mirti prieš mums pažįstant prisikėlimo kelią. Mes negalime atsakyti į Dievo tikslus, kol neatsisakėme savo strategijų kontroliuoti ir nepripažįstame Jo išskirtinės teisės į mūsų gyvenimą. Pradiniame taške šis mūsų kapituliavimas prieš mumyse gyvenantį Kristų atrodo tarsi išsižadėjimo kelias, tačiau kitame šio kelio gale mes atrandame, jog iš tiesų tai - patvirtinimo kelias: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės (Lk 9, 24). Kuo labiau suvoksime savo dvasios skurdą ir silpnumą, tuo labiau trokšime, kad Jėzus mumyse augtų, o mes mažėtume (Jn 3, 30).

Turime mokytis kiekvieną dieną ir tai, ką ji atneša, priimti tarsi iš Dievo rankų. Užuot žvelgę į Dievo charakterį per mus supančią aplinkybių prizmę, mes turime žvelgti į aplinkybes Dievo šviesoje. Dievo charakteris - nekintantis ir geras, ir nesvarbu, su kokiomis aplinkybėmis Jis leis savo vaikams susidurti, visa išeis į gera, net jei tuo metu taip ir neatrodo. Jo valia mums yra gera, priimtina ir tobula (Rom 12, 2). Išmėginimai, nusivylimai, nesėkmės, sunkumai ir nelaimės, kuriuos mes patiriame, amžinybės perspektyvoje yra Dievo karalystės ir palaiminimų vieta. Šis požiūris Laiško romiečiams 8 skyriaus 28-39 eilutėse gali pakeisti mūsų maldų pobūdį. Užuot prašę Viešpaties pakeisti aplinkybes, galime prašyti Jo, kad aplinkybės keistų mus. Suprasdami, kad šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta (Rom 8, 18), galime patirti dalyvavimą Kristaus kentėjimuose per Jo prisikėlimo jėgą (Fil 3, 10).

Blezas Paskalis savo knygoje „Mintys" meldė: „Padėk man nuolankiai priimti bet kokius įvykius. Nes mes nežinome, ko prašyti, ir dėl vieno įvykio negalime prašyti labiau nei dėl kito. Mes negalime drįsti trokšti tam tikrų veiksmų ir tapdami teisėjais prisiimti atsakomybę už tai, ką Tu su savo išmintimi nuslėpei nuo manęs. Viešpatie, žinau tik viena -  gera yra Tavimi sekti ir blogai yra Tave įskaudinti. Tačiau aš nežinau, kas yra gerai man: sveikata ar liga, turtai, skurdas ar dar kas kita šiame pasaulyje. Šis pažinimas pranoksta tiek žmonių, tiek angelų išmintį. Tai Tavo paslėpta. Aš tai gerbiu ir nedrįstu smalsauti."

Mes iš esmės esame dvasinės būtybės, ir kiekviena diena, kurią su dėkingumu priimame iš Dievo rankų, padeda mums pasiruošti šlovingam ir amžinam likimui Jo artume. „Dabartinio momento sakramente, - kaip tai aprašė Jean-Piere de Caussade, - teisinga tik tai, jog jei mes nepatenkinti tuo, ką Dievas mums pateikia kiekvieną momentą, turime būti nubausti, kad nerastume nieko, kas mus patenkintų." Kai išmokstame mylėti Dievo valią, ir dabartinį momentą galime priimti kaip dvasinio formavimo šaltinį.

Kai vis labiau priklausome nuo Kristaus gyvenimo, o ne nuo savęs pačių, Jo gyvenimas palaipsniui pakeičia mūsų nevykusius mėginimus viską suvaldyti ir susikurti savo gyvenimą. Būtent tada, kai sąmoningai suvokiame, kad esame priklausomi nuo Dievo, Jis formuoja mumyse savo Sūnaus atvaizdą. Pasitikėkime Juo dėl pasekmių, nes mes negalime išmatuoti ar įvertinti dvasinio gyvenimo. Mes žinome, jog esame formuojami, kad šis procesas dar nesibaigė, bet privalome prisiminti, jog negalime to kontroliuoti ar patys sukurti rezultatus. Dar daugiau, mes negalime išmatuoti savo tarnavimo ar įtakos kitiems žmonėms. Jei tai pamiršime, skubėsime atlikti „žymius" darbus pagal pasaulio standartus ar skaičiavimus. Ištikimybė mažuose kasdieniuose dalykuose veda į ištikimybę dideliuose (Lk 16, 10). Henris Nouwenas buvo pratęs prašyti Dievo, kad Jis pašalintų visus trukdžius, kad jis galėtų atsidėti tarnavimui, bet vėliau rašė: „Tada aš suvokiau, jog tie trukdžiai ir yra mano tarnavimas." Kaip Karaliaus tarnai ir pasiuntiniai mes turime būti paklusnūs kasdieniame procese, net kai nematome savo paklusnumo rezultatų.

Lavinkime dėkingą širdį

Jaunuolis su aprišta ranka kreipėsi į patarnautoją pašte: „Pone, gal galite ant šio atviruko užrašyti adresą?" Patarnautojas, maloniai sutikęs užrašyti ir žinutę, paklausė: „Ar galiu dar ką nors dėl jūsų padaryti?" Jaunuolis pažvelgė į atviruką ir pasakė: „Taip, prirašykite: P. S.: Atsiprašau dėl rašysenos".

Mes esame nedėkingi žmonės. „Užrašuose iš pogrindžio" Dostojevskis apie žmogų sako: „Jeigu jis nėra kvailas, tai jis labai nedėkingas! Fenomenaliai nedėkingas. Iš tiesų aš manau, jog tiksliausias žmogaus apibrėžimas yra nedėkingas dvikojis."

Luko aprašytas dešimties raupsuotųjų išgydymas puikiai iliustruoja žmogišką tendenciją tikėtis malonės tarsi ji būtų užtarnauta ir užmiršti padėkoti Dievui už gautus palaiminimus. Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį? (Lk 17, 17-18).

Prisiminkime Dievo pagalbą praeityje

Senovės Izraelio kalendoriuje buvo kelios metinės šventės, skirtos priminti žmonėms Dievo išgelbėjimą ir aprūpinimą, kad jie atnaujintų savo dėkingumą ir pasitikėjimą Viešpačiu. Tačiau jie tapo neklusnūs, maištavo prieš Tave (Neh 9, 26). Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą <...> greitai pamiršo Jo darbus (Ps 106, 7. 13). Pranašas Ozėjas užrašė tokio nedėkingumo esmę: Kai jie prasigyveno ir pasisotino, jų širdis išpuiko, jie pamiršo mane (Oz 13, 6). Kai mums sekasi, mes esame linkę manyti, kad mūsų klestėjimas - mūsų pačių rankų darbas; šis apsigavimas veda mus į kvailą išdidumą, o būdami išdidūs pamirštame Dievą ir pradedame pasitikėti savimi, užuot pasitikėję savo Kūrėju. Toks užmaršumas veda į nedėkingumą.

Mozė įspėjo Izraelio vaikus, kad jie bus gundomi pamiršti Viešpatį, kai pradės džiaugtis pažadėtosios žemės vaisiais: kad nepasididžiuotum ir neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergijos namų, <...> kad nesakytum: ‘Mano jėga ir mano rankų stiprybė sukrovė man šiuos turtus' (Įst 8, 14. 17). Kitoje eilutėje randame priešnuodį šiems dvasiniams nuodams: Atsimink Viešpatį, savo Dievą, nes Jis tau suteikia jėgų įgyti turtus (Įst 8, 18).

Mūsų užmaršumas yra žmogaus kritimo požymis. Todėl mes privalome dėkingumą laikyti disciplina, kasdieniu, iš anksto apgalvotu veiksmu, sąmoningu pasirinkimu. Jei apsiribosime tik spontaniškais emocingo dėkingumo momentais, tai palaipsniui sunyks, mes pamiršime viską, ką Dievas dėl mūsų padarė, ir laikysime Jo malonę savaime suprantamu dalyku.

Dievas laimina dabar

„Sukilimas prieš Dievą prasidėjo ne nuo ateizmo sugniaužtų kumščių, bet nuo savimi patenkintos širdies, kuriai „ačiū tau" neegzistuoja" (Os Guinness). Apaštalas Paulius atskleidžia tokio mąstymo paklydimą, klausdamas: Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs? (1 Kor 4, 7). Kartais net tikintieji Kristų pamiršta, jog visa, ką mes turime ir kas esame - mūsų sveikata, inteligencija, sugebėjimai, gyvenimas - yra dovanos iš Dievo rankų, ne mūsų pačių kūrinys. Atrodytų, mes tai suprantame, bet vos keli iš mūsų savaitės eigoje aktyviai pripažįstame, kad esame visiškai priklausomi nuo Viešpaties. Mes retai pasidžiaugiame ta daugybe palaiminimų, kuriais esame palaiminti jau dabar. Taip mes juos pamirštame.

Mes esame linkę į du kraštutinumus: pirmasis - perdėtas pasitikėjimas (apie šią klaidą jau kalbėjome). Kai viskas vyksta taip, kaip mes norime, mes galime pamiršti Dievą ar pripažinti Jo suverenumą tik paviršutiniškai, mechaniškai. Kitas kraštutinumas - pasipiktinimas ir kartėlis dėl sudėtingų situacijų. Kai patiriame nesėkmes ar ką nors prarandame, mes stebimės, kodėl mums nesiseka taip, kaip kitiems, pradedame murmėti bei nuolat skųstis. Mes galime priskirti tai „blogam likimui", „nesėkmei" ar „nepalankioms aplinkybėms", tačiau iš tiesų tai yra nepasitenkinimas Dievo aprūpinimu ir rūpesčiu. Nepasitenkinimas ir nedėkingumas gimsta, kai mes siekiame kontroliuoti savo gyvenimą, užuot ieškoję, ko Kristus mums trokšta, taip pat, kai žiūrime į tai, ko neturime, o ne į tai, kokių nuostabių dalykų jau esame gavę.

Visada džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje (1 Tes 5, 16-18). Neįmanoma tuo pačiu metu dėkoti ir skųstis. Dėkoti reiškia prisiminti gautus dvasinius bei materialius palaiminimus ir būti patenkintam tuo, ką mylintis Viešpats mums duoda, net jei tai ir neatitinka to, ką mes įsivaizdavome. Dėkingumas - tai pasirinkimas, o ne jausmas, ir sunkiu metu kartais tai reikalauja mūsų pastangų. Kuo dažniau pasirenkame gyventi disciplinuotai ir sąmoningai dėkodami, tuo dėkoti mums tampa natūraliau, mūsų akys atsiveria vis plačiau ir pradeda pastebėti mažus dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavome. G. K. Chestertonas rašė: „Jūs dėkojate prieš valgį, ir tai gerai. Bet aš dėkoju prieš koncertą ir operą, dėkoju prieš vaidinimą ir pantomimos spektaklį, dėkoju prieš atsiversdamas knygą, prieš piešdamas ar tapydamas, plaukdamas, fechtuodamasis ar boksuodamasis, vaikščiodamas, žaisdamas ar šokdamas. Dėkoju ir prieš pamerkdamas plunksną į rašalą." Henris Nouwenas pastebėjo, jog „kiekviena dovana, kurią aš pripažįstu, atskleidžia dar vieną ir dar, kol galiausiai pamatome malonę net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose ir, atrodytų, niekuo neįpatingi įvykiai ar netikėti susitikimai pasirodo kupini malonės".

Prisiminkime ir Dievo pažadus ateičiai

Jei esame nedėkingi Dievui už išlaisvinimą praeityje bei Jo palaiminimus dabartiniu metu, nebūsime dėkingi ir už Jo pažadus ateičiai. Raštas ragina mus laikytis vilties Kristuje ir nuolatos ją atnaujinti, kad išsaugotume dievišką požiūrį į dabartinę mūsų kelionę. Jo planai mums, Jo vaikams, pranoksta mūsų vaizduotę - Jis trokšta viską padaryti naujai, nušluostyti kiekvieną ašarą ir ateinančiais amžiais savo gerumu parodyti mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje (Ef 2, 7). 

Tetampa tai kasdiene praktika - ryte ar vakare peržvelgti Dievo palaiminimus, patirtus praeityje, dabartyje ir žvelgiant į ateitį. Ši disciplina patiks Dievui, nes tai lavins širdį dėkoti.

Pasitenkinimo paslaptis

„Mes norime, kad visi varžytųsi, vaikydamiesi vaivorykštės galą, būdami nenuoširdūs, nemalonūs ir nelaimingi dabar, ir dėtų visas pastangas, kad ant ateities aukuro sukrautų visas realias dovanas, gautas jau dabar". Velniški dėdės Kipšo patarimai sūnėnui Nelabukui C. S. Lewiso knygoje „Kipšo laiškai" primena, jog dauguma mūsų gyvename ateitimi, o ne dabartimi. Kažkodėl galvojame, jog dienos, mūsų laukiančos priešakyje, pataisys tai, ko, manome, mums trūksta dabar. Mes mąstome: „Kai gausiu tai, arba, kai įvyks tai, tada būsiu laimingas", tačiau tai yra savęs apgaudinėjimo pratybos, pražiopsant faktą, jog net tada, kai gausime, ko norėjome, negausime to, ką tai žadėjo.

Daugelis mūsų net nelabai žino, ko nori, bet yra tikri, jog to neturi. Vedami nepasitenkinimo, mes vaikomės lobio vaivorykštės gale ir retai geriame iš gilaus dabartinio momento šaltinio, kuris yra visa, ką mes kada nors turėjome. Jei esame nepatenkinti tuo, ką turime, niekada nebūsime patenkinti ir tuo, ko norime.

Kas mums teikia pasitenkinimą: Kristus ar mes patys (t. y. pinigai, pareigos, šeima, aplinkybės)? Kai mes siekiame kontroliuoti savo gyvenimą, neišvengiamai pradedame lyginti jį su tuo, kaip tai turėtų atrodyti. Problema yra tai, kad bet koks lyginimasis yra pasitenkinimo priešas - visuomet bus žmonių, kurie turės daugiau ar geriau, nei tai, ką, mūsų nuomone, mes turėtume turėti. Lyginimasis veda į pavydų godumą. Užuot mylėję savo kaimynus, mes aptinkame, kad mylime tai, ką jie turi.

Pavydas skatina lenktyniavimo dvasią. Mes pradedame grumtis su kitais dėl ribotų resursų, kurie, manome, turi priklausyti mums. Varžymasis dažnai tampa priemone siekti savo identiteto autentiškumo ar įrodyti savo sugebėjimus. Tai gundo mus daryti kompromisus. Kai ko nors labai norime, mes galime mėginti įtvirtinti savo įsitikinimus, kad tai gautume. Taip aptiksime save trumpinančius kelią, iškraipančius tiesą, apgaudinėjant ar naudojant žmones kaip priemones savanaudiškiems tikslams pasiekti.

Tik tada, kai leidžiame Kristui apibrėžti mūsų gyvenimo turinį, galime atrasti pasitenkinimo paslaptį. Užuot lyginęsi su kitais, mes privalome suvokti, jog Viešpats vienas žino, kas mums yra geriausia, ir Jis pakankamai mus myli, kad panaudotų dabartines mūsų situacijas pasiekti amžinam gėriui. Mes būsime patenkinti, kai sudėsime savo viltis į Jį, o ne į savo nuomonę, kaip turėtų atrodyti mūsų gyvenimas.

Paulius, iš kalėjimo rašydamas tikintiesiems Filipuose, patvirtino: Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes išmokau būti patenkintas savo būkle. Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis (Fil 4, 11-12). Būti patenkintam nereiškia visko turėti, tai reiškia būti patenkintam tuo, ką turi. Kaip apaštalas sakė Timotiejui: Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti (1 Tim 6, 7-8). Paulius pripažįsta Dievo teisę nulemti mūsų aplinkybes, net jei tai reikštų, jog liksime be nieko. Jo pasitenkinimas buvo pagrįstas ne tuo, kiek jis turi, bet rėmėsi į Tą, kuris turi jį. Tai suprato ir Jobas: Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas (Job 1, 21). Kuo labiau paleidžiame laikinus turtus, tuo daugiau suvokiame ir branginame amžinuosius. Dievas gali atimti mūsų žaislus ir nukreipti mūsų dėmesį į Kristų ir Jo charakterį.

Biblinis pasitenkinimas veda prie mūsų kompetencijos Kristuje suvokimo: Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina (Fil 4, 13). Kaip pasakė ir Petras: Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe (2 Pt 1, 3). Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo (2 Kor 3, 5). Pasitenkinimą atneša ne mūsų troškimų išsipildymas, bet suvokimas, kiek daug mes jau turime Kristuje.

Mūsų kompetencijos Kristuje vizija įgalina mus užjausti, pasigailėti kitų, o ne varžytis su jais, nes mes suvokiame, jog esminiai mūsų poreikiai yra išsipildę - Jame mes atradome saugumą bei savo vertę. Suvokę savo tapatybę Kristuje, esame laisvi tarnauti kitiems, užuot naudojęsi kitais, kad jie atsakytų į mūsų poreikius. Taip, užuot ieškoję komforto, esame išlaisvinami ugdyti charakterį, užuot darę kompromisus, išsaugoti tvirtus įsitikinimus.

Kai atrasime pasitenkinimo paslaptį, mums mažiau darys įspūdį skaičiai, mažiau veršimės siekti, mažiau skubėsime ir būsime atviresni šios akimirkos malonei.

Iš www.bible.org

vertė Lina Tamonytė