Labai aiškiai pamenu momentą, kai man pirmą kartą galvoje šmėstelėjo mintis, kad mano krikščioniškas tikėjimas gali padėti man išeiti iš krizės, kurią išgyvenau. Buvo šeštadienio vakaras, sėdėjau prie stalo su keliais anglų kalbos mokytojais.
Dejavome, kad rytoj bus nelengva diena: turėjome įvertinti didžiulę šūsnį darbų, kuriuos studentams pažadėjome grąžinti pirmadienį. Sėdėjome ir verkšlenome, bet mūsų nusiskundimai galiausiai perėjo į gyrimąsi. Kas nors pasiklausęs iš šalies būtų galėjęs pagalvoti, kad mes varžėmės, kas turi ištaisyti daugiausiai, kas daugiausiai dirbo ir kas savo darbui išsikėlė didžiausius reikalavimus.Tada man ir toptelėjo mintis: „Prisimink Sabatą ir laikyk tą dieną šventa". Tai buvo įsakymas, vienas iš dešimties pagrindinio krikščionybės, judaizmo ir vakarų civilizacijos moralinio kodekso įsakymų, o mes kūrėme planus, kaip jį pažeisti. Aš negalėjau įsivaizduoti grupės žmonių, sėdinčių ir kalbančių: „Aš planuoju minėti Dievo vardą be reikalo", „Aš ketinu būti neištikimas" ar „Aš galvoju, kaip ką nors pavogti". Žinoma, kartais mes sulaužome tai vieną, tai kitą įsakymą (man sunkiausia - negeisti), bet, jei taip ir pasielgiame, vargu ar norėsime tuo pasigirti.
Tačiau į įsakymą švęsti Sabatą mes žiūrime kitaip. Mes esame taip užvaldyti savo darbo, mus „spaudžia" tokia daugybė reikalavimų ir pareigų, kad šis įsakymas tiesiog išgaravo iš mūsų atminties. Mes įpratome eiti į bažnyčią, tačiau pradėjome verkšlenti netgi dėl to. Susimąsčiau, ką reiškia švęsti Sabatą ir kodėl tai yra svarbu.
Nors aš nevartodavau pasakymo „laikytis Sabato", tačiau šių žodžių esmė man nebuvo nepažįstama: nors mano vaikystėje sekmadieniai nebuvo suvaržyti labai griežtų taisyklių, pagal protestantišką tradiciją buvo laikomasi ramybės. Sekmadieniais lankydavau sekmadieninę mokyklą, garbindavome Dievą, visa šeima kartu pietaudavome, skirdavome laiko skaitymui ir žaidimams. Nors nuo vaikystės daug kas pasikeitė, žinau, kad galiu naujai atrasti Sabatą šiandien, ir tai neturėtų būti įkvėpta ar suvaržyta nostalgijos.
Kai mes švenčiame Sabatą, mes mėgaujamės kiekvienam Dievo skirta laisve. Mes ištrūkstame iš pašėlusio tempo, kurį diktuoja finansų rinka, nuolatinis apsipirkinėjimas ir linksmybės; patiriame laisvę nuo neteisybės. Jei leidžiame Dievui keisti mūsų savaitę pagal Jo pažadus, mes išbandome naują gyvenimo būdą. Turime to mokytis, kaip naujokas, besimokantis groti kokiu nors muzikos instrumentu. Kartais gal nepataikysime į taktą, ir gali praeiti metai, kol pasieksime harmonijos, ir galbūt neatliksime visko tobulai, bet tai neturi mūsų sustabdyti. Beje, labiau turėtume bijoti išvis nepradėti, nei bijoti sustoti.
Po to šeštadienio, kai mes su draugais verkšlenome dėl darbo, kalbėjau su daugybe žmonių, kurie turėjo panašios patirties, ir pati bandžiau žengti keletą žingsnių. Sabato laikymosi formos, kurios atneša džiaugsmą kūrinija, laisvę nuo naštų ir naujo gyvenimo potyrius, yra labai skirtingos. Kiekvienas žmogus turi apsvarstyti, kaip švęsti Sabatą, kiekviena vietinė bendruomenė, šeima, institucija turi įvardyti, kokia gyvenimą teikiančio Sabato forma jiems yra priimtina. Taip mąstydama, norėčiau pateikti keletą siūlymų, kaip pradėti šį procesą.
Poilsis nuo prekybos
Vieną sekmadienio vidudienį mano dvylikametė dukra sulaukė labai patrauklaus pasiūlymo. Draugė, kuri su tėvais ketino vykti apsipirkti, pakvietė ir mano dukrą. Sekmadienio popietė - tai poilsio laikas mums ir mūsų vaikams, tad kartais vaikai leidžia laiką su draugais. Bet vykti į prekybos centrą? Mano dukra žinojo, jog aš sekmadieniais neapsipirkinėju - švęsdama Sabatą aš stengiuosi atsiriboti nuo vartotojiškų interesų. Tad ir dukrai pasakiau, kad į prekybos centrą ji eiti negali.
„Bet, mama, aš juk nieko nepirksiu, - maldavo ji. - Aš tik pažiūrėsiu". Kai nekreipiau dėmesio į jos maldavimą, ji nusivylusi kelias minutes pašūkavo, pradžioje ant manęs, paskui pati viena. Bet vėliau mes tikrai puikiai pasikalbėjome: kokie jausmai yra sužadinami, kai mes „tik žiūrime" į prekybos centro vitrinas? Mes pradedame trokšti tų daiktų, tiesa? Bet ar mums jų reikia? Kokią įtaką tie troškimai daro mums ir kitiems? Kaip žiūrėtume į prekybos centrus, jei mes būtume vargšai?
Norisi tikėti, kad dukra prisimins mūsų pokalbį ir ateityje, kai eisime apsipirkti. Nei ji, nei aš jokiais būdais negalime visiškai atsiriboti nuo prekybos centrų, bet viliuosi, jog padėsime viena kitai apsiginkluoti dvasine nepriklausomybe nuo gundančių prekeivių pasiūlymų ir pažadų. Išsiugdyti tokią nepriklausomybę gali padėti Sabato laikymasis. Žinau, kad yra daugybė nereikalingų daiktų, kurių nenusipirksiu todėl, kad sekmadieniais po parduotuves nevaikštau.
Šis epizodas paskatino mane pamąstyti, kaip dažnai laikas ir turtas konkuruoja tarpusavyje. Knygoje „Persidirbę amerikiečiai" Juliet Schor aprašo daugelį žmonių užvaldžiusią darbo ir pinigų leidimo rutiną: dirbk daug ir išleisk daug, tada dirbk dar daugiau ir t. t. Tam, kad išsimokėtume visus kreditus, esame priversti daugiau dirbti, o darbo valandos atspindi, kiek laiko mes skiriame savo turtui. Apsipirkimas, sandėliavimas, rūpinimasis kuru, remontas - visa tai taip pat „valgo" mūsų laiką. O jei švęsime Sabatą, atsispirdami vartotojiškiems interesams, pažadinsime tą savosios esybės dalį, kurios negali pamaitinti jokie turtai. Kai nubunda ši mūsų esybės dalis, visa savaitė atrodo kitaip...
Poilsis nuo rūpesčių
Girdėjau pasakojimą apie dievobaimingą vyrą, kuris per Sabatą sumanė pasivaikščioti po vynuogių sodą. Pamatęs sulaužytą tvorą, jis nusprendė ateiti čia kitą dieną ir ją sutaisyti. Tačiau vakare jis persigalvojo: „Jei mintis taisyti tvorą atėjo per Sabatą, aš jos visai netaisysiu". Šis jo sprendimas kilo iš tokios įsakymo švęsti Sabatą interpretacijos: „Ilsėkis netgi nuo minčių apie darbą".
Šitaip laikytis Sabato, manau, daugeliui būtų sunku, ypač tiems, kurie stengdamiesi apie ką nors negalvoti, nesiliauja apie tai mąstyti. Bet galbūt savo gyvenime galime pritaikyti bent dalį šios istorijos išminties? Švęsdami Sabatą mes galime susilaikyti nuo veiklos, kuri gali iššaukti rūpestį, pavyzdžiui: Sabato dieną nepulkime apmokėti sąskaitų, nesudarinėkime kitos savaitės darbų sąrašo ar pan. Viena išmintinga moteris sekmadieniais sąmoningai negalvoja apie žmones, kurie ją supykdo, taip pamiršdama ir visą panieką, pavydą, kuris susikaupė per savaitę.
Pasakykime vienas kitam: „Dievas nori, kad ilsėtumeisi ir būtum laisvas, bent vieną septintąją dalį savo laiko".
Drauge leisti popietę, žaisti, mėgautis gamta ir džiaugtis vienas kitu po sekmadieninio tarnavimo būtų nuostabus būdas tikintiesiems švęsti Sabatą.
Poilsis visai kūrinijai
Žymus vokiečių teologas Jurgen Moltmann baigė savo knygą apie sukūrimą radikaliu pasiūlymu: „Poilsio diena ekologiniu požiūriu turėtų būti diena be gamtos taršos: diena, kai nevažinėjame automobiliais, kad gamta taip pat galėtų švęsti Sabatą".
Deja, daugelis mūsų neįsivaizduojame savo gyvenimo be automobilio. Tačiau, manau, turėtume apie tai pamąstyti ir dažniau paeiti, užuot visur važiavę. Neseniai vienas žmogus atkreipė mano dėmesį, kad savo apylinkes geriau pažinti galime vaikščiodami pėsčiomis. Dar daugiau, minutės praleistos vaikščiojant yra visiškai kitokios nei tos, kurias praleidžiame važiuodami automobiliu: vaikščiojant prieš mus atsiveria dangaus platybės, atrodo, kad pailgėja ir minutės...
Slegiama žmogaus piktnaudžiavimo, gamta tampa vis trapesnė, todėl turėtume apsvarstyti, kaip švęsti Sabatą, kad Sabato poilsį pajustų ir gamta, net jei negalime ar neatsisakysime savo transporto. Būkime išmintingi ir dėmesingi situacijai, kurioje gyvename. Pavyzdžiui, man patinka sodininkystė, todėl kartais užsiimu tuo ir sekmadieniais. Kas nors gali pasakyti: „Bet juk sodininkystė yra darbas"? Tiems, kurie dirba daugiausiai su knygomis ar kompiuteriais, sodininkystė yra tarsi meditacija apie gamtos stebuklus ir galimybė susilieti su žeme ir saule, ko jie negali patirti įsisukę į savaitės darbus. Kiti atsinaujinimą patiria vaikščiodami po parką ar plaukiodami. Svarbiausia yra Sabato dieną atrasti tai, kas mumyse vėl sužadintų meilę žemei, kad pastebėtume jos grožį, mėgautumėmės jos spalvomis, formomis ir kvapais, pajustume, kaip mūsų kūnai juda vandenyje, tarp uolų ar vėjyje.
Sabato laikymasis ne tik priartina mus prie žemės, bet ir ją gaivina. Susilaikyti nuo įprastinių darbų - tai būdas apriboti veiklas, kurios yra pavojingos planetos gerovei. Kaip mes persidirbę turime pailsėti nuo darbo ir nuo iliuzijos, kad patys verčiame augti grūdus, taip ir žemė turi pailsėti nuo žmogaus deginimo, pardavimo, pirkimo. Galbūt laikydamiesi Sabato mes geriau pažinsime šias tiesas ir pradėsime tą išmintį taikyti spręsdami ir kitas žmonijos problemas.
Poilsis nuo darbo
Darbas turi labai skirtingus pavidalus. Kiekvienas iš mūsų, pasitarę su kitais, turime nuspręsti, kokių darbų atsisakysime, jei nuspręsime laikytis Sabato.
Kai kurie krikščionys šiuo klausimu buvo labiau užtikrinti nei aš. Bene rimčiausiai į tai žiūrėjo vokiečių kalvinistai, kurie apsistojo Amerikos vidurio vakaruose ir įkūrė ten fermas. Vienas poetas parašė eilėraštį „Paklusnumas", kuriame pasakoja, kaip audringą sekmadienį, derliaus nuėmimo metu, jo tėvai ne tik ėjo į bažnyčią, bet ir „įprastas giesmes giedojo garsiau nei kitomis dienomis". Jie prarado derlių, bet liko ištikimi praktikai, kuri buvo jų tapatybės dalis, ir pademonstravo stiprybę, kuri pragmatišką alternatyvą praleisti bažnyčios susirinkimą verčia atrodyti silpna ir keistai neveiksminga. Po metų sūnus suvokė, kad už savo tvirtos moralės principus, jis turi būti dėkingas savo tėvams.
Man neduoda ramybės šios šeimos tėvo mintis, kad audra yra Dievo būdas išbandyti žmones. O šios šeimos atsisakymas gyventi pagal prekyvietės diktuojamas sąlygas įkvepia mane iš naujo pamąstyti , ar aš iš tiesų „neturiu laiko" švęsti Sabatą.
Bėgant metams giliai įsišaknijo įprotis sekmadienio rytą būti bažnyčioje, kuris ir sustiprino šią vokiečių kalvinistų šeimą. Ėjimo į bažnyčią ritmas tapo viso jų gyvenimo ritmu. Mūsų gyvenimo ir darbo ritmas šiandien retai būna toks pastovus, o gyvenimo kelias nėra toks vientisas. Įprastos savaitės metu sakau sau, kad aš laikausi Sabato. Tik problema yra ta, kad tiek nedaug tų įprastų savaičių (iš dalies dėl mano blaškymosi, iš dalies dėl to, kad darbas, namai ir bažnyčia nėra taip suderinti, kaip buvo toje Dakotos fermoje).
Mūsų šeimą sutrikdo ir iš vėžių išmuša vykimas į konferencijas; verslininkams sunkumų sukelia įvairios parodos ar verslo susirinkimai. Aš bandau sekmadieniais laikytis savo šeimos įpročių, ir, jei įmanoma, atsisakau dalyvauti savaitgaliais vykstančiose konferencijose.
Norėčiau pažymėti, kad, jei praleidžiu Sabatą, tam paskiriu kitą dieną. Tačiau vietoje „paskiriu", sakau: „Turėčiau tai daryti. Galbūt kitais metais..."
Garbink Viešpatį
Kartą vienos Čikagos bažnyčios pastorė, sulaukė skambučio - jos paprašė patikrinti bažnyčios suolus: gal kartais ras paliktas pirštines. Pirštines ji surado. Taip pat ji rado ir vakarykštės dienos informacinį lapelį, kuriame minučių tikslumu buvo surašyta, kiek truko kiekviena tarnavimo dalis: giesmė tarnavimo pradžioje - 3:38 min., Senojo Testamento skaitymas 2:32 ir t.t., ir taip visas puslapis.
Džiaugsmingas garbinimas, kuris atstato bendrystę su prisikėlusiu Kristumi ir kitais Jo kūno nariais bei bažnyčia, yra pagrindinė Sabato dalis. Tačiau šiandieninė kultūra bando įteigti, kad garbinimas nėra veiksmingas laiko praleidimo būdas, ir mėgina įtikinti, jog svarbu sekti laiką, nors tokiuose susirinkimuose neturėtum žvilgčioti į laikrodį.
Deja, tai, kas yra giliausia šventės prasmė, atgaiva sielai, laisvė ne tik nuo darbų, bet ir nuo pasmerkimo, tampa dar vienu atidžiai suplanuotu susirinkimu... Nors kartais kai kurie tarnavimai tarsi ir kviečia paimti pieštuką ir paišyti ant bažnyčios suolų. Kai šlovinimo laikas tarsi tempiamas, vyresnieji viską atidžiai stebi ir vertina, vaikai nerimsta, drabužiai varžo ir minutės slenka lėtai, galime net pamiršti, kad sekmadieninio garbinimo metu Dievas formuoja mus, kaip naujus kūrinius. Garbinimui galima ir reikia pasiruošti, kad būtų galima nujausti, jog artinasi šventė: „Štai ši diena, Dievo mums duota! Linksminkis ir džiaukis ja!"
Dažnai problema glūdi ne pačiame tarnavime, bet iškreiptoje formoje, kurią mes jam suteikiame. Tai turėtų keistis. Dauguma žydų per Sabatą nenešioja laikrodžių. Mokydamiesi iš jų ir prisimindami, kaip laikas gali mus trikdyti, galime parodyti savo atvirumą ir atsidavimą Dievui bent jau garbinimo metu išjungdami tuos mažus mechanizmus, kurie sieja mus su komerciniu laiku. Taip mes bent valandą patirsime tai, ką antropologai vadina „įvykio laiku" - laiku, kai veiksmas vyksta čia pat, o ne kitos karalystės ritmu. Pradėjusi taip elgtis pastebėjau, kad aš geriau girdžiu Žodį, labiau džiaugiuosi švente ir pastebiu, kaip gimsta nauji kūriniai. Kartais nusišypsau sau, kai suvokiu, kad tai menkina mano gebėjimą pareikšti kompetentingą nuomonę, kad pastorius per ilgai pamokslavo.
Atspirties taškas
Daugumai šeimų svarbiausias klausimas apie Sabatą skamba taip: ar Sabato metu galima žaisti futbolą, krepšinį ir kitus žaidimus? Vienas Niujorko arkivyskupas neseniai sukritikavo jaunus tarnautojus, kurie neatėjo į bažnyčią, nes išskubėjo į varžybas. Kitą sekmadienį laikraščio „The New York Times" žurnalistai vaikščiojo po miesto parkus ir kalbėjosi su tėvais. Tėvai dažniausiai sakydavo: „Vaikai yra nepasiekiami" arba „Sekmadienį teikiame pirmenybę poilsiui ir garbinimui. Tai nėra lengva, bet mes stengiamės prie to derinti visa kita".
Tiesą sakant, man atrodo, jog nieko tokio, jei vaikai žaidžia su kamuoliu, kol tėvai Sabato dieną šnekasi. „Nežaisk"- tai nėra įžvalgi teologinė įsakymo švęsti Sabatą interpretacija. Sakoma, kad netgi protestantų reformatorius Jonas Kalvinas mėgo sekmadienio popietėmis žaisti su kamuoliu. Istorija nutyli apie jo įpėdinius. Draugas, kuris augo tarp Amerikos vokiečių kalvinistų man pasakojo, kad jo šeimoje vaikai išrado Sabato žaidimą, kurį pavadino „Paliesk draugą": reikėjo paliesti savo auką greitai vaikščiojant (bėgioti sekmadieniais buvo uždrausta) šaligatviais (vaikščioti žole taip pat buvo draudžiama).
Nebūtina versti vaikus ar suaugusius sekmadieniais sėdėti ramiai. Manau, įvairūs žaidimai vaikus labiau žavi nei vaikščiojimas parke. Tačiau reikėtų budėti, kad jie nepradėtų galvoti, jog sportinis meistriškumas yra svarbiausias asmeninės vertės matas.
Tėvai turi nubrėžti tam tikras ribas, o Sabato laikymasis padeda tai padaryti. Tėvai turėtų rūpestingiau pagalvoti, kaip vienoks ar kitoks laiko leidimo būdas formuoja vaikus tolimesniam gyvenimui. Idealiausiu atveju, tėvai ir kiti, kuriems rūpi vaikai, veiks išvien, kad sukurtų tinkamą ir gyvenimą teikiantį tvarkaraštį užimtoje ir pliuralistinėje mūsų visuomenėje.
Kartais mes turime trumpai ir aiškiai pasakyti: „Šiandien mes to daryti negalime".
Šeštadienis, sekmadienis ir pirmadienis
Kai kalbu su žmonėmis apie Sabato laikymąsi, matau, kad jiems patinka mintis apie dieną, skirtą poilsiui ir garbinimui. Bet dažnai jie klausia, ar tai turi būti sekmadienis? Tai geras klausimas. Mes gyvename visuomenėje, kur dauguma žmonių paprasčiausiai neturi ekonominės ar profesinės laisvės tą dieną ilsėtis. Tačiau, manau, neturėtume lengvai atmesti dviejų tūkstančių metų krikščioniškos tradicijos rinktis kiekvieną pirmąją savaitės dieną ir švęsti Kristaus prisikėlimą. Kaip neturėtume lengvai atsisakyti ir žydų bei krikščionių Raštų bei tradicijų sutarimo, kad Dievas skyrė mums ne šiaip „Sabato laiką", kurį galėtume pažymėti, kai turime tam galimybę, bet Sabato dieną kiekvieną savaitę.
Štai ką aš supratau apie tai mąstydama: biblinė diena tęsiasi nuo saulėlydžio iki saulėlydžio. Taigi, krikščioniškas Sabatas prasideda šeštadienio vakare ir baigiasi sekmadienį vakare. Todėl laikas, praleistas su draugais šeštadienio vakarą, yra Sabato dalis. Vadinasi, sekmadienio vakare mokytojai, kaip mano vyras ir aš, galime grįžti prie darbo ir pasiruošti ateinančiai savaitei. O ta šeštadienio vakarienė, kurią aš praleidau verkšlendama su mokytojais, iš tikrųjų buvo Sabato vakarienė, kurios metu mums nederėjo verkšlenti.
Laikytis Sabato visą dieną kiekvieną savaitę - daugumos mūsų gyvenimai tam prieštarauja. Ir tikėtina, kad dėl socialinių pokyčių laikytis šios krikščioniškos praktikos bus vis sudėtingiau. Tačiau laikyti Sabato dieną idealu yra svarbu. Ši laiko dovana nėra skirta tam, kad suskaidytume ją į smulkias daleles, kaip mums patogiau. Tai - dovana, kuri turi gilias šaknis ir yra geriausia dovana bendruomenei. „Išvyniodami" šią dovaną, randame ne tik laiką, bet ir istorijas, buvimą ir valgymą drauge, susirinkimus, giesmes - visa tai padeda branginti kūrinius, atsispirti bet kokiai vergystei ir skelbti naują gyvenimą visą ateinančią savaitę.
Ar mes galime įsivaizduoti laiką, kai visi žmonės galės ir norės priimti šią Dievo dovaną - šventą dieną, laisvą nuo darbo ir rūpesčių, dieną, atvirą garbinimui, poilsiui ir žaidimams? Iš vienos pusės, mūsų visuomenės problemos dėl laiko stokos verčia žiūrėti į tai, kaip į nepasiekiamą svajonę. Tačiau mes galime to siekti, eksperimentuoti.
Krikščioniškas įprotis švęsti Sabatą taip pat yra Dievo dovana. Sabatas siūlo priėmimą, o ne pasmerkimą, ir praranda savo jėgą, jei jo laikomasi nenoriai ar bandant įgyti nuosavą teisumą, kai jo laikytis išeina lengvai. Minėdami ir švęsdami Sabatą, mes su visa kūrinija giedame giesmę, kuri atnaujina mūsų meilę žemei ir dėkingumą Dievui už palaiminimus, kuriuos Jis teikia. Mes prisijungiame prie pasaulio išlaisvinimo giesmės, kurios vibracija nutraukia bet kokius vergijos pančius ir pažadina mus siekti visų žmonių laisvės ir tiesos. Mes giedame „Aleliuja!", ir taip atsinaujina mūsų tikėjimas, viltis ir meilė.
Aštuntoji diena ir ateitis, kurią Dievas pažadėjo, ateina. Po šios dienos, kitos nebebus tokios pačios.
Paruošta pagal str., spausdintą žrn. „Christianity Today" (2000 m., kovas),
vertė Raimonda Jasinauskienė
