Svarbiausi esame ne mes

Modernaus dvasingumo pradžia ir pabaiga yra "aš pats", o krikščioniško dvasingumo šerdis - Alfa ir Omega.  

Manau, kad pirmą kartą tai pastebėjau prieš šešerius metus. Viena iš mano dukterų grįžo namo iš ekskursijos su klasės draugais po Ajovos valstiją ir pareiškė, kad daugiau ji niekuomet nesigėdins dėl mūsų šeimos įpročio laiminti maistą.

Svarbiausi esame ne mes

Išvykos metu ją gyventi priėmė viena mokslininkų šeima. Moteris toje šeimoje buvo ir naujos dvasinės bendruomenės tarnautoja. Ta šeima skirdavo laiko dvasinių vertybių apmąstymams, ir tai darydavo ypatingoje aplinkoje - aplink visą laužavietę išdėliodavo daugybę spindinčių kristalų ir tuomet panirdavo į apmąstymus.

„O aš galvojau, kad mes keistai elgiamės!" - pareiškė tuomet dar 11-etė mano dukra.

Žmonių supratimai apie dvasinius dalykus paskutiniuosius kelis dešimtmečius labai pasikeitė: atmetamos visos mokslinės teorijos, bandančios paaiškinti nematerialius dalykus, ir labai lengvai priimama visa, kas paslaptinga. Ilgą laiką pripažintas Rudolfo Baltmano pareiškimas - „Mes negalime naudotis elektra ir visais jos teikiamais privalumais, taip pat radiju ir kt., ištikus ligai atsiduoti į moderniosios medicinos rankas, ir tuo pačiu metu tikėti Naujajame Testamente aprašytu dvasios ir stebuklų kupinu gyvenimu" - šiandieniniame pasaulyje nebeskamba kaip savaime suprantamas dalykas.

R. Baltmanas pažymėjo, kad „moderniuoju" laikotarpiu krikščionys turės „paaukoti" savo išmintį, kad sugebėtų pamatyti ir patikėti stebuklais bei ženklais, aprašytais jų aptiktame dokumente. Jis labai stengėsi, kad tikintieji suprastų, jog Naujojo Testamento perteiktos žinios esmė slypi kitur, ir siekė nukreipti krikščionybę nuo specialiai paruoštos egzistencialistinės perspektyvos.

R. Baltmano pirminė prielaida gyvuoja tarp tam tikrų žmonių grupių, mat kai kurie prieštaringai vertinami rašytojai ir mąstytojai nesutinka atsisakyti „modernistinių" paradigmų, dėl kur kas laisvesnių „postmodernistinių" idėjų. Pavyzdžiui, įžymusis Niujorko Episkopalinės bažnyčios buvęs vyskupas Džonas Šelbis Spongas nesutinka „atsižadėti mokymų ir tiesos tam, kad apsaugotų silpnuosius ir religiškai nesaugius". Jo nuomone, puikiai išsilavinusiems žmonėms bažnyčioje nėra lengva, nes prietarai per daug akivaizdūs, kad į tai būtų žiūrima rimtai.

Bet R. Baltmano ir netgi Dž. Spongo išsakomos tiesos yra nepaprastai pasenusios. Kad ir kokių aštrių prieštaravimų būtų galima pastebėti pačioje krikščionybėje mūsų laikais, vis mažiau ir mažiau kritikų ieško prieštaravimų tarp tikėjimo ir mokslo. Į madą sugrįžta visa apimantis mąstymas, o įtampos slogumas vis silpsta.

Tiesą sakant, mus vis mažiau stebina medicinos žurnaluose ar kituose populiariuose leidiniuose publikuojami straipsniai apie tokius eksperimentus, kai, siekiant sustiprinti gydymo efektyvumą, šalia taikomų tradicinės medicinos priemonių už ligonį nuolat meldžiamasi (dedant ant jo rankas). Kanadoje, keliose provincijose valdžia priėmė įstatymų nuostatus, leidžiančius vėžiu sergantiems pacientams taikyti alternatyvius gydymo metodus, įskaitant ir tikėjimu paremtus metodus.

Panašiai ir darbo našumas jau nebesiejamas vien tik su darbo aplinka, bet vis daugiau organizuojama ir dvasiniais principais paremtų seminarų bei praktinių užsiėmimų. Net mokytojai ir valdininkai, norėdami atsigauti „dvasiškai", vis dažniau renkasi pabuvimą vienumoje, atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio ir vis rečiau renkasi „savaitgalio tobulinimosi kursus" drauge su savo bendradarbiais.

Paskutiniuosius dvejus metus Kvebeko valdžia vykdė prieštaringai vertinamą politiką, kurią iliustruoti gali pavyzdys iš pradinės mokyklos, kurią lanko mano jauniausia dukra. Protestantų ir Romos katalikų religiją Kvebeko valdžia pavadino tiesiog „anglų" ir „prancūzų" religija. Tačiau pirmą kartą gyvenime mano dukra pagal programą „religijos ir moralinės vertybės" galėjo pasirinkti net iš trijų siūlomų mokymosi dalykų: protestantizmo, katalikybės ir kitų religijų.

Religiniai skirtumai pastebimai blanksta makrolygmenyje, ir tai atspindi pokyčiai mokykloje, tačiau individualiame (mokyklos) lygmenyje tie skirtingumai tarsi atkuriami pagal detaliai parengtą (mokymosi) planą.

„Ant bangos"

Dvasingumas vėl tampa madingas. Iš dalies taip yra dėl to, ko ir baiminosi R. Baltmanas, - žmonės „aukoja" savo intelektą. Galbūt čia pasakiau kiek per stipriai. Tačiau vis tik labai keista matyti tiek daug „šią bangą pagavusių"  žmonių, nors dažnai čia nematyti jokio nuoseklumo ar suderinamumo principų, jau nekalbant apie integraciją į likusį gyvenimą.

Be jokių abejonių, R. Baltmanas šioje vietoje būtinai pacituotų Jėzaus palyginimą apie tuščius namus ir demonus: jie sugrįžo su visu legionu. Galbūt aiškesnis bus palyginimas apie sunkiai įveikiamą blogį ar piktžolę: modernistinė perspektyva, gimusi iš „apšviesto" racionalizmo, niekaip negalėjo įveikti žmogiškojo apetito dvasiniams dalykams. Ar taip yra dėl to, jog esame dvasinės būtybės?

Išraukime mūsų kultūroje itin paplitusį augalą, ir tuojau pat jo vietoje išdygsta nesuskaitoma daugybė kitų! Įrodymų, pagrindžiančių šį faktą, galime rasti knygų parduotuvėse arba internete. Net populiarūs dainininkai dainuoja: „Brangus Matai, .... tu mokei mane apie dvasingumą".

Paieškos sistemoje įrašę žodį „dvasingumas", tuoj pat išvysime daugybės knygų pavadinimus: „Dvasingumas šiandien", „Moters dvasingumo pagrindai", „Dvasingas keliautojas: lengvojo kultūrizmo pratimai, skatinantys aiškumą, atkuriantys balansą ir dvasinį ryšį", „Intuicija medicinoje", „Jėzuitų dvasingumas", „Prigimtinis amerikiečių dvasingumas", „Dvasios įrankiai Naujaisiais laikais: piramidės, burtų lazdelės, durklai ir švytuoklės" (skamba kaip iš Hario Poterio knygų!), „Dvasingumas ir sveikata", „Dvasingumas ir ilgesnis gyvenimas", „Apie vidinius dalykus: dvasingumas ir religingumas", „Dvasingumas darbe", „Seksas ir dvasingumas: dažniausiai užduodami klausimai, kaip įgyvendinti dvasinius principus praktiniame gyvenime", „Dvasingumo knyga - nematomas kelias į sėkmę", „Psichoterapija ir dvasingumas", „Dvasingumo labirintai" ir paskutinė, bet ne mažiau reikšminga - „Dvasingumas vyrams".

Kaip krikščionys turėtų reaguoti į šį „švedišką stalą"? Savaime suprantama, kad kai kurie krikščionys, užuot vadovavęsi krikščionybės tradicijų išmintimi, pasekė šiuo populiarėjančiu judėjimu tiesiog imituodami dvasingumą. Tai galima pasakyti kalbant net apie Kanados, palyginti konservatyvios šalies, kur 90 procentų gyventojų priskiria save tam tikrai denominacijai, tikinčiuosius, net ir jie mažai pažįsta savo tradicijas ir nedaug patyrę gilių išgyvenimų (net kalbant apie krikščionišką tikėjimą). Kai kurie žmonės į savo dvasinę kelionę žiūri kaip į įvairių dalykų derinį: šiek tiek vienos giesmės žodžių, šiek tiek kitos, šiek tiek keltiškos išminties, šiek tiek su karma susijusių elementų...

Tai skamba per daug lengvabūdiškai ir nerimtai. Žinoma, krikščionys nėra vieninteliai išskirtiniai žmonės, turintys teisingą suvokimą apie žmogaus dvasią. Skirtingose tradicijose, skirtingose tautose taip pat galima atrasti išmintingų dalykų, tačiau norėdami išsaugoti savo tradicijas krikščionys turi būti budrūs, kad nepasiduotų šiuolaikinei vartotojiškai mąstysenai. Vienas jos atstovas Endrius Volkeris skelbia tokias idėjas: „Daugiau mes nepriklausome nuo vienos religijos. Dėl mūsų dėmesio varžosi daug skirtingų rūšių religijų. Mes, vartotojai, esame visiškai laisvi rinktis".

Bandymai apibrėžti

Tad kaipgi turėtume apibrėžti „dvasingumą"? Daugelis tikriausiai pripažins, jog dvasingumas yra vienas iš tikinčiojo gyvenimo pamatų elementų. Lorena Artres savo knygoje „Šventu keliu" apie mumyse atsiveriančią tuštumą rašo: „Mes praradome jungtį su pačiais savimi ir su Kūrinijos paslaptimi". Šiai autorei dvasingumas - tai tarsi ryšio su Kūrinija ir su pačiais savimi atkūrimas. Galbūt tai ir susiję su tuo, tačiau ką pasakysite dėl mūsų ryšio su Tiesos Dvasia, su Ta, į kurios kvietimą mūsų dvasia šaukiama reaguoti? Kaip gali toks „apgenėtas" dvasingumas, siekiąs tik atrasti vidinį ryšį, atspindėti krikščionišką mąstymą?

Krikščionys skelbia Gerąją naujieną - pats Dievas aplankė žmoniją kaip „Dievas su mumis": Viešpats Jėzus dramatiškai bei ryžtingai mirė už mus, prisikėlė ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje šlovėje ir triumfuodamas. Po šių įvykių buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad apsigyventų Dievo žmonėse ir toliau vykdytų sutaikinimo tarnavimą, kuris Kristuje Jėzuje buvo atbaigtas.

Įsikūnijimas slepia paslaptį - Dievas įsikūnijo žmogiškame pavidale, tapo žmogumi, tad išgydytas ir pašlovintas gali būti ir kūnas, ir siela. Mus aplankė Kūrėjas, ir dabar visa paslaptis slypi Jėzuje. Mūsų dvasia, valia, širdis, protas, aistros ir kūnas (kurie linkę kovoti tarpusavyje), mūsų visuomeniniai santykiai, santykiai su kitomis kūrinijos rūšimis - visa yra tarsi „išnarinta". Viskam reikalingas išgydymas, ir tą išgydymą inicijuoja Dievas.

Kadangi Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, atsiveria visiškai nauja galimybė artimai bendrauti su Dievu ir regėti Jo šlovę.

Tai įmanoma

Adomas ir Ieva gyveno su Dievu. Kai žmogus nusidėjo, jo dvasia buvo sužeista, jis prarado tą bendrystę su Dievu. Išpirktai žmonijai buvo pasiųstas Guodėjas - Šventoji Dvasia, kuri pasiliks su mumis tol, kol mes tapsime panašūs į Jį ir matysime Jį tokį, koks Jis yra.

Paulius žvelgė į ateitį ir mąstė apie galutinį atnaujinimą, kai mūsų kūnai bus išgydyti ir atnaujinti, pripildyti Dvasios jėgos ir gyvybės, kai mes nebebūsime tik sieliniai žmonės (1 Kor 15, 42-49). Jis paaiškina, kad Adomas buvo „gyva siela", bet prisikėlęs Jėzus Kristus suteikė mums gyvenimą teikiančią Dvasią.

Reikia pastebėti, jog tai nėra optimizmas, kilęs iš pasitikėjimo žmogaus dvasios gebėjimais, nors Paulius ir tiki, kad stebuklai gali pakeisti kiekvieną Dievo kūrinį. Tačiau visa tai prasideda nuo Dievo, tęsiasi Dievo Dvasiai veikiant ir baigiasi savanorišku žmogaus pasidavimu Jam.

Kalbant apie vos užsimezgusį ir dažnai savimeile spinduliuojantį šių dienų dvasingumą, krikščionys susiduria su tam tikrais iššūkiais: pirma, savo žmogišką dvasingumą galime suprasti tik suvokę, kad mes esame kūriniai - tai Dievas ėmėsi iniciatyvos mūsų naudai. Antra, kai kalbame apie mūsų žmogiškosios dvasios ryšį su Dievo Dvasia, tai įgyja prasmę tik prisimenant Asmenį, dėl kurio gyvenimo, mirties ir prisikėlimo tai tapo įmanoma. Krikščionys pripažįsta tik vieną Tarpininką, Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią, kuri gali aplankyti tuos, kuriuos nori. Jos vaidmuo šiame pasaulyje yra pašlovinti Kristų ir Jį mums apreikšti. Ji neturi būti tapatinama su neaiškia pasaulio jėga ar abstrakčios jėgos pasireiškimais, kuriais mes galėtume manipuliuoti.

Mąstydami apie su dieviškumu, laisve ar galia susijusius dalykus, visuomet turime prisiminti, kad mes esame kūriniai, esame priklausomi, kad mūsų gyvenime veikia Dievo Dvasia. Tačiau tai nereiškia, kad žmonijos vertė yra pažeminama, kaip negalima ir pompastiškai skelbti, jog Dievo Dvasia veikia tik tarp tų, kurie vadina save krikščionimis.

Svarbu, kad mes blaiviai įvertintume savo, kaip žmogaus, būklę bei žmogiškąją prigimtį ir džiaugsmingai reaguotume į labai aiškų Dievo žodį bei stebinantį apreiškimą žmonijai - Jo pažadą pamatyti Jėzaus veidą ir Jo šlovę.

Išgyvenkime tai

Pabaigoje - keletas minčių apie tai, ko mes galime tikėtis būdami „dvasingi krikščionys".

Jau išsiaiškinome, kad krikščioniškai bendruomenei, suvokiančiai pasaulio sukūrimą, žmogaus kritimą, Izraelio pašaukimą, Dievo įsikūnijimą Jėzuje ir Šventosios Dvasios atsiuntimą į bažnyčią, dvasingumas negali būti tik skambi frazė. Taip pat tai negali būti laikoma tiesiog dar viena antropologijos, kai žmonės tiria save, atšaka.

Dvasingumas - tai studijos (o dar geriau - praktika), kada, kur ir kaip Šventoji Dvasia susitinka su mūsų dvasia, tiek asmeniškai, tiek bendruomenėje, t. y. Kristaus Kūne. Ir kai tik mes pasakome, kad tai jau supratome, mes tai iškreipiame. Arba mes įsižiūrime, siekiame pažinti, koks yra visa ko Iniciatorius, Alfa ir Omega, suvokdami, kad Jis yra svarbiausias ir pagrindinis mūsų studijų objektas, arba nukreipiame savo dėmesį nuo Jo į tą ypatingą patirtį.

Visgi, manau, geriausia būtų rimtai priimti posakį, jog „teologas yra tas, kuris meldžiasi", ir krikščioniško dvasingumo simboliu laikyti katakombose besimeldusios moters paveikslą: ji įdėmiai žvelgė į dangų, kėlė rankas su palmių šakomis, suvokdama žmonijos poreikį. Tai gali būti ir maldingos bažnyčios vaizdas arba ir viena, ir kita kartu. Atvertomis širdimis pakvieskime Dvasią: „Ateik!" Tai ištarę, mes tik pakviečiame Ją pripildyti tai, kas ir taip priklauso Dievui, nes tik dėl Jo mes esame ir gyvename šiame pasaulyje. Jis mums yra didžiausia dovana.

Tikras krikščioniškas dvasingumas ragins mus įsileisti Dievo Dvasią į kiekvieną mūsų gyvenimo sferą. Taip bendradarbiaudami su Ja mes būsime ištikimi Kristui. Toks nuolatinis imlumas tarsi pratęs mūsų krikštą ir padės patirti vienybę, kurią mes išgyvename dalyvaudami Viešpaties Vakarienėje.

Pradėjus eiti šiuo keliu, siekiant bendrystės su Tuo, kuriam turime būti dėkingi už tai, kad kvėpuojame, svarbu ir analizuoti Šventąjį Raštą - skaityti, pasižymėti tam tikrus pastebėjimus ar tai, ką supratote. Dvasingumas nėra kažkoks atskiras elementas, nesusijęs su tuo, ką mes skaitome Biblijoje. Priešingai, tai nepaprastai susiję su Biblijos istorijomis, tais žodžiais ir Tuo, kurį mes mylime. Dvasingumas prasideda nuo mokymosi iš Jo, bet ne nuo žmonių pasinėrimo į ezoterinius dalykus, ne nuo siekio įgauti daugiau asmeninių galių ir ne nuo pasitikėjimo žmogišku solidarumu.

Kai mes nurimstame ir įsižiūrime į Jį, pripažindami, jog Žodis yra Dievas, ir mes turime paklusti, tuomet Dievas mus ir aplanko. Žmogaus dvasia geba išgirsti Dievo Dvasią, su meile ir jėga drąsinančią mus gyventi su Juo dabar, nesiilgėti praėjusių laikų, atsikratyti baimių ir nesudėti visų vilčių tik į ateitį.

Kaip sakė C. S. Lewis, mes esame pašaukti įsilieti į „amžinybę ir įsilieti būtent šiuo laiku, kurį mes vadiname „dabartimi". Nes dabartis ir yra tas taškas, kuriame mes susiliečiame su amžinybe. Dabarties momentas yra tas momentas, kai žmogus kartu su Dievu išgyvena tikrovę. Tik čia rasime laisvę, tik čia yra  tikroji realybė".

Šiandien yra išgelbėjimo laikas. Tik mokydamiesi būti dėmesingi Jam, atidėdami į šalį visa, kas mus blaško - prisiminimus, baimes ir visas nuojautas, kurios prislegia mūsų protą, - mes tampame tokie, kokie ir esame sukurti būti. Leisdami Jo Dvasiai melstis drauge su mumis, kai mes esame per silpni ar nežinome, kaip melstis, mes artėjame prie Dievo.

Eidami šiuo keliu, mes neprarasime dėmesingumo ir šiam pasauliui, kitiems žmonėms, kurie neturi tokio dvasinio ryšio. Keista, tačiau ieškodami Jo (o gal Jo atrasti?), mes pasijuntame pasaulyje lyg namuose, tačiau matome viską nauju žvilgsniu: mes siekiame ir darbuojamės, kad pasaulis atsinaujintų, o taip ir bus laikui atėjus.

Šiomis dienomis pastebimas naujas susidomėjimas dvasiniais dalykais, bet būkime budrūs. Taip, meilė mums diktuos, kad trokšti tiesti tiltus su kitais žmonėmis yra gerai, bet mes negalime priimti visko, kas vadinama „dvasingumu". Nesileiskime suklaidinami netikro, iškreipto, į žmogų sukoncentruoto „dvasingumo", o toks požiūris yra labai paplitęs. Verčiau, kaip sakė Serafimas iš Sorono, „siek taikingos dvasios, ir tūkstančiai aplink tave bus išgelbėti". Gyvenkime, kalbėkime ar patylėkime, veikime ir melskimės taip, kaip moko Dievo Dvasia, nukreipdama mūsų žvilgsnius į Tą, kuris mus pamilo.

Kai mes mąstome taip, kaip mąstė Kristus, visas pasaulis ir kiekvienas žmogus jame taps langu, per kurį mus pasiekia Jo meilė, Jo ramybė, Jo jėga. Pasak Efraimo Siriečio, „kad ir kur nukreiptume savo žvilgsnius, visur matome Dievo atspindžius".

Krikščioniškas dvasingumas - tai būti atviram Dievui, kaip Jis visuomet yra atviras mums. „Viešpatie Jėzau, pasigailėk mūsų, nusidėjėlių, kiekvieno, kuris priklauso Tau, ir viso pasaulio, kurį Tu sukūrei ir kurį atėjai pakeisti".

Iš žrn. „Christianity Today" (2001 m. balandis)

vertė Jurgita Ratautienė