Formalus taisyklių laikymasis yra bene pati dažniausia žmogaus daroma nuodėmė, kurią turbūt atrastume kiekvienoje širdyje kiekvienoje šalyje; ji triumfuodama viešpatauja kiekviename prote, nuolatos mėgindama uzurpuoti kiekvieno Dievo vaiko širdies sostą. Jeigu ieškotume įrodymų, jog kritęs žmogus yra „be supratimo", nutolęs tiek nuo savo intelekto pirmykščio aiškumo bei kilnumo, tiek visiškai praradęs Dievo, pagal kurio atvaizdą buvo sukurtas, pažinimą, mes turėtume besti pirštu į šį keistą, iracionalų pasipūtimą, kuriuo daugiau nei pusė pasaulio yra apkvailinta savo amžinai pražūčiai: kad Dievui gali patikti paprasčiausias kūniškas kniūbsojimas ir tarnavimas, kad įmanoma garbinti Dievą lūpomis, kai širdis toli nuo Jo.
Paulius pasisako prieš šią nuolatos žmoniją persekiojančią klaidą ir pagrindinę žydų supratimo klaidą. Ir akivaizdu, jog šiuo klausimu jis nesiruošia diskutuoti. Jis kalba ryžtingai ir su valdžia, kaip tas, kuris nebuvo mažiausias tarp pačių didžiausių apaštalų. Jis išdėsto tai tarsi pagrindinį principą, kuriam kiekvienas vidutinio intelekto ir pakankamai blaiviai mąstantis žmogus nedelsdamas turėtų pritarti.
Išoriniai ritualai neišteisina nusidėjėlio
Ankstesniame pamoksle stengiausi parodyti keletą melo prieglobsčių, kur pabudusi siela linkusi bėgti dar prieš įsitikindama, jog jai reikia Dievo teisumo. Pamatėme, kad tas, kuris guodėsi savo užsidegimo, gauto tik iš Dievo rankų, kibirkštėlėmis, pasiners į liūdesį. Paprastai siela pasitenkina paviršutinišku požiūriu į dievišką Įstatymą, sakydama: „Viso to laikiausi nuo jaunystės"; tačiau tada, kai apreiškiamas Įstatymo dvasingumas, ji mėgina pasprukti, pakenkdama Įstatymui, o jei to nedaro, grįžta prie senų savo dorybių, norėdama suvesti sąskaitas su savo nuodėmėmis; o jeigu ir to nedaro, ji pradeda save reformuoti, kad atpirktų jaunystės kvailystes savo amžiaus nuosaikumu ir rimtumu. Deja! Visos šios gudrybės, išrastos apakusios širdies ir skatinamos pikto sielų priešo, yra tuščios.
Tačiau yra dar vienas melo prieglobstis, kur prabudęs protas, ieškodamas ramybės nuo sąžinės šnabždesio bei kandžių Dievo įstatymo „skorpionų", dažnai slepiasi, tai - dievotumo išvaizda. Žmogus tampa religingas ir, be abejo, tai turi jį išgelbėti. Pasikeičia viso gyvenimo kryptis. Galbūt anksčiau jis nepaisė išorinių religinių ritualų: nesiklaupdavo šalia lovos melstis, niekada nesukviesdavo savo vaikų ir tarnų maldai, niekada vienumoje ar su šeima neskaitė Žodžio; retai lankydavosi Dievo namuose, švęsdamas šabą kartu su bendruomene nevalgė tos duonos, kuri tikinčiajam tikrai yra maistas, nei gėrė iš tos taurės, kurioje tikrai yra gėrimas. Tačiau dabar visas jo elgesys visiškai pasikeitė; jis pakeitė kryptį. Dabar jis klaupiasi melstis net būdamas vienas, reguliariai skaito Žodį, rytais ir vakarais aukoja aukas Viešpačiui su visa savo šeima, jo surimtėjusį veidą visuomet gali matyti maldos namuose įprastoje vietoje. Dabar jis prisimena savo krikštą su raminančiu pasitenkinimu ir sėda prie Viešpaties stalo valgyti vaikų duonos.
Visi jo draugai ir kaimynai pastebi pokyčius. Kai kurie iš jo šaiposi, kiti džiaugiasi. Tačiau visa ši kūno lavinimo rutina, jei jis mėgina pasikeisti dar prieš įgydamas dievišką teisumą, yra tik dar vienas būdas įtvirtinti savąjį teisuoliškumą, kad jam nereikėtų siekti Dievo teisumo. Neatsivertusiojo supratimas yra visiškai iškreiptas, todėl daugelis žmonių atkakliai ir ištvermingai tęsia kūnišką Dievo garbinimą, nors tuo pačiu metu sparčiai juda atviro ar paslėpto blogio link.
Toks žmogus, atrodo, išorinius ritualus laiko ne tik savo senų nuodėmių atpirkimu, bet ir kaina, sumokėta už leidimą nusidėti ateityje. Tokiame melo prieglobstyje glaudėsi vargšė samarietė, kai palaimintas Keleivis, prisėdęs prie šulinio, pažadino jos širdies nerimą, tardamas: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia". Jos nerimastingas protas ieškojo prieglobsčio šen bei ten ir jį atrado. Kur? Religiniuose ritualuose: „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia Jį garbinti".
Apkaltinimą dėl nuodėmės ji atremia klausimu apie išorinius ritualus, kurių laikėsi. Ji pakeičia savo susirūpinimą siela į susirūpinimą vieta - kur žmogus privalo garbinti: ant Siono kalno ar ant Garizimo kalno. Ach, jeigu tik Jis atsakytų į šį klausimą, jei tik Jis pasakytų jai, ant kurio iš šių kalnų Dievas turi būti garbinamas, ji būtų pasiruošusi garbinti Jį ten visą savo gyvenimą. Jeigu ta vieta būtų Sionas, ji paliktų savo gimtąjį kalną ir eitų garbinti tenai, jei tik tai galėtų ją išgelbėti. Ach, kaip mielai ji atrastų ten prieglobstį savo susirūpinusiai sielai...
Pažvelkime, su kokiu dievišku gerumu tada Gelbėtojas nušlavė šį melo prieglobstį, atsakydamas: Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, ir jau dabar ji yra, kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Dievas yra Dvasia, ir Jo garbintojai turi šlovinti Jį dvasia ir tiesa.
Jei prisiminsime pradžioje mūsų minėtas eilutes, tai su tuo pačiu maloningumu Paulius nušluoja tokį patį melo prieglobstį kiekvienai susirūpinusiai sielai šiais ryžtingais žodžiais: Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo.
Ar yra nors vienas iš jūsų, kurį Dievas pažadino iš mirtino prigimtinio proto miego? Ar Jis „atitraukė užuolaidas" ir leido tiesos šviesai apšviesti jūsų širdį, atskleisdamas tikrąją jūsų širdies būklę? Ar Jis privertė jus keltis ir su ašaromis ieškoti Viešpaties, savo Dievo? Ar pavertė jūsų nerūpestingą šypseną susirūpinimo ašaromis, garsų kvailą juoką kartaus sielvarto dėl savo sielos rauda? Ar klausėte kelio į Sioną, nukreipę savo veidą į tą pusę? Tada kelkitės, maldauju jus, nepasitenkinkite sėdėdami šiame melo prieglobstyje. Prisiminkite: ne tas yra žydas, kuris toks yra pagal išorę - ne išoriniai ritualai, ne maldos ar bažnyčios lankymas, ne Biblijos skaitymas gali išteisinti jus Dievo akyse.
Kai susirūpinama siela, aš esu gana atsargus, nes tada kaip mat prisistato ir susirūpinimas laikytis išorinių ritualų.
Kaip pašautas elnias atsiskiria nuo kaimenės kraujuoti ir verkti vienas, taip nuodėmės sužeista siela pasitraukia nuo savo linksmų bendrakeleivių raudoti, skaityti ir melstis vienumoje. Ji vis labiau ir labiau trokš pamokslaujamo žodžio, tačiau atminkite - tie joje vykstantys pokyčiai neatneš ramybės. Kai žmogus trokšdamas eina prie šulinio, jo troškulio nenumalšina vien ėjimas tenai. Priešingai, su kiekvienu žingsniu šulinio link, troškimas vis didėja. Tik pasėmęs šulinio vandens jis gali numalšinti savo troškulį. Taip pat ir ramybę jūs atrasite ne lavindami kūną laikytis ritualų, bet tik atradę Jėzų, kurio kūnas tikrai yra maistas, ir kurio kraujas tikrai yra gėrimas.
Jei kada nors buvote gundomi manyti, jog galite būti užtikrinti dėl amžinybės, nes ėmėte elgtis kitaip, nes dabar laikotės tam tikrų religinių ritualų, maldauju jus, prisiminkite palyginimą apie vestuvių pokylį, į kurį buvo pakviesta daug svečių, tačiau vos keletas jų buvo rasti apsirengę vestuviniais drabužiais. Daugelis atlikinėjo ritualus, jie skaitė ir klausė, galbūt net kiek susidomėję ir susirūpinę dėl Dievo karalystės dalykų; tačiau iš tos daugybės svečių tik keletas pasibjaurėjo savo pačių purvinais skarmalais ir apsivilko vestuvinius, Atpirkėjo suteiktus teisumo drabužius. Ir tik šie keli svečiai bus pasodinti atskirai ir dalyvaus puotoje - patirs savo Viešpaties džiaugsmą. Likusieji stovės be žado ir bus išmesti į tamsybes, kur raudos, verks ir grieš dantimis...
Galite skaityti Bibliją ir melstis, kol numirsite, galite kiekvieną šabą laukti pamokslaujamo Žodžio ir priimti visus sakramentus, vis dėlto, jei ritualuose nerasite Kristaus - jei Jis neapreikš savęs jūsų sielai pamokslaujamame Žodyje, jei nematysite Jo laužomoje duonoje ir išliejamame vyne, jei neįsikabinsite į Jį, nežvelgsite į Jį, netikėsite Juo ir iš širdies kylančiu susižavėjimu nešauksite: „Mano Viešpatie ir mano Dieve, koks didis yra Tavo gerumas! Koks nuostabus Tavo grožis!", išorinis jūsų ritualų laikymasis yra tuščias. Ateikite prie išgelbėjimo šaltinio ir nepasitraukite tuščiu ąsočiu. Kad ir kaip dabar didžiuotumėtės savo kūno lavinimu, tą dieną suvoksite, jog iš to - maža naudos ir stovėsite prieš Karalių be žado.
Išoriniai ritualai nepašventina
Jau minėjome, kad pažadintam protui būdinga ieškoti nusiraminimo atliekant išorinius ritualus, pasidaryti iš jų Kristų ir laikyti juos priemone, padedančia tapti priimtinu Dievui. Tačiau tiems, kurie atėjo pas Kristų ir džiaugiasi tikėjimo atnešta ramybe, taip pat būdinga paprasčiausiais išoriniais ritualais pakeisti šventėjimą. Kiekvienas tikintysis žino, kaip mielai sena širdis jumyse pakeistų tą tikėjimą, kuris veikia meile ir nugali pasaulį, pamokslų klausymu ir maldų kartojimu. Didžiausia priežastis, kodėl tikintysis dažnai yra gundomas taip daryti, yra ta, kad jis mėgsta apeigas ir ritualus.
Neatsivertusios sielos retai pamėgsta Kristaus įsakymus. Jos nemato Jėzaus grožio, nesižavi Juo ir slepia nuo Jo savo veidus. Kodėl turėtume stebėtis, kad pamokslauti kryžių jiems yra kvailystė, bažnyčia jiems atrodo nemaloni ir nedraugiška, todėl jie nė neketina susirinkti kartu? Jie niekada nepažinojo Gelbėtojo ir niekada Jo nemylėjo. Tad kodėl jie turėtų mėgti prisiminimus apie Jį?
Verkdamas prie amžinybėn išėjusiam draugui iškalto paminklo tu nesistebi, kad nerūpestinga minia praeina pro šalį nenubraukusi nė ašarėlės. Ta minia nežino tavo mirusio draugo dorybių, jiems nepažįstamas tas jo prisiminimo kvapsnis. Taip pasaulis nesirūpina nei maldos namais, nei laužoma duona ar išliejamu vynu, nes jie niekada nepažino Jėzaus tobulumo.
Tačiau su tikinčiuoju yra visiškai kitaip. Jūs buvote dieviškai pamokyti, kad jums reikia Jėzaus, ir dėl to jūs gėritės, girdėdami pamokslaujamą Kristų. Jūs pamatėte nukryžiuoto Kristaus grožį, todėl jums patinka ir vieta, kur apie Jį skelbiama. Jūs paprasčiausiai mylite Jėzaus vardą - tai tarsi išlietas kvapnus aliejus, - todėl jūs galite prisijungti ir nuolatos Jį šlovinti ir girti. Šabo diena, apie kurią jūs kadaise sakėte: „Kokia tai nuobodybė!" ir „Kada tai baigsis?", dabar jums yra gerbtina, pasimėgimo diena, mieliausia visos savaitės diena. Ritualai, kurie atrodė kvaila ir sekinanti rutina, dabar - tarsi žaliuojančios ganyklos ir gaivinantis vanduo jūsų sielai. Ir toks pasikeitimas, be abejo, yra palaimintas.
Tačiau jūs - vis dar kūne, dangus dar nelaimėtas. Šėtonas vis slankioja netoliese ir, nors jis negali sugriauti Dievo darbo jūsų sieloje, jis vis dėlto stengiasi kuo daugiau tą darbą sugadinti. Jis negali užtvenkti srovės, tačiau stengiasi nukreipti ją į šalį. Jis negali grąžinti Dievo strėlės, tačiau stengiasi nukreipti ją, kad ji skristų kreivai ir nepasiektų tikslo. Pamatęs, kad jums patinka ritualai, todėl tuščia gundyti juos palikti, jis leidžia jums jais mėgautis. Taip, jis padeda jums pamėgti juos vis labiau. Jis tampa šviesos angelu - padeda puošti Dievo namus, apgaubia tarnavimus žavingu grožiu, skubina jus iš vienų Dievo namų į kitus, iš maldos susirinkimo skubina klausyti pamokslų, po pamokslų ragina priimti sakramentus...
Ir kodėl jis visa tai daro? Jis daro tai tam, kad jūsų atsidavimas, pasišventimas būtų tik paviršutinis - jis siekia, kad išoriniai ritualai taptų jums svarbiausi, kad susirūpinę, kaip išsaugoti kevalą, pamestumėte branduolį...
Jei kurio nors iš jūsų širdyje Dievas daro šiuos nuostabius pokyčius - jei anksčiau nemėgę Jo įsakymų, dabar juos mylite, leiskite jus įspėti - budėkite prie savo širdies, te jūsų neapleidžia šventas, dieviškas pavydas. Stabtelėkite ir pažiūrėkite, ar skubėdami bei susirūpinę laikytis Jo įsakymų, nepalikote to šventumo siekimo, be kurio visi ritualai, įstatymų laikymasis tėra skambantis varis ir žvangantys cimbolai? Turiu jums žinią iš Dievo. Parašyta: Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo. Ne tas krikščionis, kuris išoriškai atrodo krikščionis, ir tik išorinis kūno nuplovimas nėra krikštas; tačiau tas yra krikščionis, kuris toks yra savo širdimi ir tikras krikštas visų pirma vyksta širdyje, kai nuo širdies nuplaunama visa kūno ir dvasios nešvara. Tokiam žmogui rūpi ne sulaukti gyriaus iš žmonių, bet pašlovinti Dievą.
Prisiminkite, maldauju jus, ritualai yra tik priemonė tikslui pasiekti, laiptai, kuriais užlipsi į paskirties vietą. Ar tavo siela vykdo ritualus ir klausia, ar to gana? Ar jūs patenkinti, kad galite džiaugtis Kristaus nurodymais, ir netrokštate nieko daugiau? Prisiminkite užrašytus žodžius: „Tai - dar ne jūsų poilsio vieta". Jei keleivis kiekvieną prieitą užeigą laikytų savo namais, kuriuose nuolatos ilsėtųsi, užuot ruošęsis sunkiai rytdienos kelionei, ir nevaržomas mėgautųsi visais tų namų teikiamais malonumais, lyg tai priklausytų jam, ar nepasakytumėte, kad šis keleivis - kvailys? Saugokitės, kad netaptumėte kaip šis kvailas keleivis. Įsakai yra Dievo numatyti, kad būtų tarsi tos užeigos ar vienuolyno valgyklos, kur į Sioną keliaujantis pastangų nuvargintas keleivis, kurio tikėjimas pasilpęs, galėtų apsistoti nakčiai, kad duonos bei vyno atgaivintas su naujom jėgom, tarsi ant erelio sparnų, galėtų tęsti savo kelionę namo.
Priimkite šiuose palaimintuose Pauliaus žodžiuose iš Laiško romiečiams užrašytą gyvenimo taisyklę: ne tas yra žydas, kuris išoriškai taip atrodo. Jūsų elgesys, jūsų „išorinė religija" turi padėti jūsų širdies tikėjimui, „vidinei religijai". Jei tai, ką šabo dieną girdite apie Kristų, padeda jums panašėti į Kristų visą savaitę, jei malonės žodžiai ir džiaugsmas, kurį geriate Dievo namuose, skatina jūsų širdį labiau mylėti, o rankas - daugiau darbuotis, tada ir tik tada, jūs teisingai priimate Dievo nurodymus ir teisingai žiūrite į dvasines disciplinas.
Nėra varganesnės, labiau suvedžiotos sielos pasaulyje kaip ta siela, kuri kaip Erodas gyvena nuodėmėje. Jums patinka šabo diena, patinka Dievo namai? Jums patinka klausytis pamokslų apie Kristų ir jūs galvojate, kad galėtumėte amžinai klausyti, jei tik bus kalbama apie Kristų? Jums patinka sakramentai ir mielai minite savo Viešpaties mirtį? Ar visa tai ir yra jūsų šventumas? Ar jūsų tikėjimas čia ir pasibaigia? Ar tai viskas, ką tikėjimas Jėzumi jumyse padarė?
Prisiminkite, maldauju jus, prisiminkite: Kristaus nurodymai nėra priemonė džiaugsmui pasiekti, tai yra malonės priemonė. Ir, nors pasakyta: Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdyje. Keliaudami išdegusiu slėniu, jie šaltiniu jį paverčia, taip pat pasakyta: Jie eina iš jėgos į jėgą, kol Dievą Sione išvysta (Ps 84, 5-7). Pabuskite, mano draugai, ir neleiskite, kad apie mus sakytų, jog mūsų tikėjimas tėra Dievo namų lankymas ir šabo dienos šventimas. Su džiaugsmu semkime vandenį iš šių šulinių, kad su džiaugsmu ir stiprybe, su meile ir viltimi galėtume keliauti per dykvietę - kad patys būtume palaiminti ir būtume palaiminimu visiems aplinkiniams.
Ar įmanoma, kad tos pačios lūpos, pasiruošusios giedoti giesmes ir prisijungti prie maldos, yra pasiruošusios kalbėti ir klastos, pykčio, pavydo bei kartėlio kupinus žodžius? Pabuskite, maldaujame jūsų. Mes nesame abejingi ir norime įspėti dėl šėtono pinklių - jis tapo jums šviesos angelu.
Atminkite, jog parašyta: Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo. Amen.
Iš http://www.sovereign-grace.com
vertė Lina Tamonytė
_64x64_9de.jpg)
