Jei įsigilinsime, kas yra ilgos kelionės - suprasime dvasinės kelionės žemėlapį - mes atkakliai kovosim, išsilaikysim ir su didžiausiu džiaugsmu triumfuosim.
Per daugelį amžių tikėjimo vyrai ir moterys krikščioniško tikėjimo kelionėje įžvelgė keturis aiškius etapus. Jų visuma apibrėžia mūsų gyvenimo su Kristumi kelionę, nors kiekvienas jų kelionės metu gali vėl ir vėl pasikartoti, kaip mūsų mylintis dangiškasis Tėvas nori.
Supratę šiuos tikėjimo etapus, mes liudysime, kaip mokė apaštalas Paulius: Mes visi atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę (2 Kor 3, 18). Kiekvienas mūsų kelionės etapas, nesvarbu, koks bauginantis ar sunkus jis atrodytų, ragina mus keistis, suvokiant to pasikeitimo tikrumą, gilumą ir atrandant didžiulį džiaugsmą su neblėstančiu tikėjimu Kristumi, kurio gyvenimas žemėje, vykdant Tėvo valią, yra mums pavyzdys.
Pirmasis etapas: Dievas mus žadina. Tai Viešpats maloningai žadina mus nuostabia Evangelijos žinia: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Viešpaties žadinimas atneša džiaugsmą, bet meta ir labai realų iššūkį, netgi sukelia mūsų širdyje baimę. Dievo Dvasia, sužadindama mūsų miegančią dvasią, kviečia mus tikėjimu atsakyti į tą žadinimą.
Išvydusi prisikėlusį Kristų, Marijos dvasia buvo sujaudinta. Marija džiūgavo ir siekė Jį paliesti, bet Jėzus ją sudraudė: Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: 'Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą' (Jn 20, 17).
Žiūrėdama į prisikėlusį Kristų, Marija tikėjimu matė naują santykių su Juo perspektyvą. Kai ji pastebėjo Jo pasikeitimą, Jis pašaukė ją užmegzti naujus, gilesnius tikėjimo santykius. Kadangi ši tiesa sužadino jos dvasią, Jėzus davė Marijai apaštališką pavedimą - nešti žinią apie Jo prisikėlimą Petrui ir kitiems. Šiame etape Dievas leidžia mums patirti džiaugsmą, bet taip pat meta ir iššūkį.
Antrasis etapas: Viešpats mus apvalo. Gailestingas Dievas apreiškia mums savo meilę: Šventoji Dvasia parodo mums mūsų nuodėmingas mintis, planus, žodžius, veiksmus ir motyvus. Mes nuliūstame, nes pamatome, kokie savanaudžiai esame, kaip sunku mums mylėti kitus... Kai Raštas vėl ir vėl atskleidžia, kaip toli mes buvome nuo Dievo, mes linkę savimi pasibaisėti. Taip išaiškėja, kiek nedaug dar pasitikime Dievu. Mes nustembame ir susigėstame, pamatę, kad dažnai elgiamės taip, kaip elgiasi pasaulis. Tuomet apvalymas tampa švelnaus, bet stipraus mūsų Ganytojo dovana: Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo (Ps 23, 3).
Trečiasis etapas: Dievo šviesos šlovė. Dievo šviesos šlovė keičia mus, mūsų motyvus, formuoja mumyse vis ryškesnį Kristaus atvaizdą. Dievo šviesa užlieja kiekvieną mūsų gyvenimo sritį ir atskleidžia didžiulį poreikį pasišvęsti maldai. Šis naujas Jo artumo ir meilės patyrimas pripildo mūsų širdis gailesčio vargšams, prispaustiesiems ir pražuvusiems, kurie laukia mūsų maldų ir meilės.
Kai mūsų širdys atviros Trejybei, mūsų patyrimas, kad Kristus mumyse - šlovės viltis (Kol 1, 27), tampa dar realesnis - mes suvokiame, kad dieviškus turtus laikome moliniuose induose (2 Kor 4, 7). Šviesa atskleidžia, sušildo ir veda mus į priekį. Dievo tiesa moko mus švelniau atsakyti, būti jautresnius, įkvepia didesnį troškimą melstis, priimti kiekvieną Dievo žodį ir paklusti Jo vedimui.
Ketvirtasis etapas: sujungti tobuloje Jo meilėje. Dvasinė jungtis su Tėvu per tikėjimą Jėzumi Kristumi leidžia mums patirti meilę ir šiame etape. Mes pradedame suvokti, kad iš tiesų esame pasodinti danguje Kristuje Jėzuje (Ef 2, 6). Šiame tikėjimo etape galima patirti neapsakomą džiaugsmą ir antgamtinę Dievo ramybę.
Tačiau, nors prasiveržia ir džiaugsmo protrūkiai, gali atslinkti ir tamsa. Čia gali pamatyti, kas yra nuodėmės, neleidžiančios visiškai atsiduoti Dievui - jos atskiria mus nuo Kristaus tobulumo. Šiame etape Dievas tobulina mūsų pasitikėjimą per tikėjimą, kuris renkasi nuolatos laukti Viešpaties. Mes atidedame savo maldų grafikus ir ieškome Dievo, išsižadėdami bet ko, kas nėra Jo vertas.
Kai Jis atves mus prie kryžiaus, kur turime išsižadėti savęs, tuomet išties suvoksime, kas yra Jis ir kas esame mes: Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo (Rom 6, 5).
Jo meilė, degdama šventa ugnimi ir sudegindama mūsų pačių sostą, nugali mūsų abejingumą ir perkelia mus į pranašesnį kelią (1 Kor 12, 31). Kelias yra pats Kristus, pati didžiausia dovana, visų mūsų troškimų išsipildymas. Tuomet mes meldžiamės ir Jo gyvenimas liejasi, savo gyvenimus mes pavedame Jam, kad pasaulis įtikėtų (Jn 17, 21).
Kiekviena kelionė yra unikali ir veda keliautojus į šlovę, kuri leidžia patirti Kristaus artumą. Kiekvienas vėl ir vėl pasikartojantis dvasinės kelionės etapas liudija Kristų. Kartais raudame, kartais giedame ir džiūgaujame, bet esame keičiami iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18).
Pagal str., spausdintą žrn. „SpiritLed Woman" (1999 m.)
paruošė Edita Gubanova
_64x64_9de.jpg)
