Viltis ir prisikėlimas

Sieksiu pažvelgti į viltį iš neįprastos perspektyvos ir pamoką baigsiu parodydamas, jog prisikėlimo viltis turėtų pakeisti mūsų gyvenimą, kaip pakeitė Biblijoje minimų žmonių gyvenimą.

Prisikėlimo viltis istorinėse Senojo Testamento knygose

Istorinėse Senojo Testamento knygose aptinkame gausybę prisikėlimo vilties pavyzdžių. Į keletą jų norėčiau atkreipti jūsų dėmesį. Porą nuostabių prisikėlimo vilties pavyzdžių regime Abraomo gyvenime. Pirmasis pavyzdys - Dievo pažadas Abraomui ir Sarai, kad jie susilauks vaiko, per kurį išsipildys Dievo sandoros pažadai.

Tikėjimu per malonę šis pažadas suteikiamas visiems įpėdiniams - ne tik tiems, kurie paklūsta įstatymui, bet ir tiems, kurie turi visų mūsų tėvo Abraomo tikėjimą (parašyta: Aš tave padariau daugelio tautų tėvu). Jis yra mūsų tėvas Dievo, kuriuo tikėjo, akivaizdoje - Dievo, kuris prikelia mirusius ir kalba apie dar neegzistuojančius dalykus taip, tarsi jie jau egzistuotų. Abraomas tikėjo viltimi ir vylėsi būsimu rezultatu, kad jis taps daugelio tautų tėvu, nes Dievas buvo pasakęs: tiek bus tavo palikuonių. Nors Abraomas laikė savo kūną apmirusiu (jam buvo apie šimtas metų) ir Saros įsčias nevaisingas, jis nesvyravo ir neabejojo Dievo pažadu. Jis stiprino savo tikėjimą ir  šlovino Viešpatį. Jis buvo įsitikinęs, kad Dievas yra pajėgus įvykdyti savo pažadus. Tai Abraomui buvo įskaityta teisumu. Teiginys - tai jam buvo įskaityta teisumu - buvo parašytas ne tik dėl Abraomo, bet ir dėl mūsų, tikinčiųjų Tuo, kuris prikėlė Jėzų, mūsų Viešpatį, iš numirusių. Jis buvo paaukotas dėl mūsų nuodėmingumo ir buvo prikeltas dėl mūsų išteisinimo (Rom 4, 16-25; Pr 15, 1-6).    

Daug būtų galima kalbėti šita tema, tačiau pakanka pasakyti, jog apie Abraomo tikėjimą Paulius rašo kaip apie tikėjimą prisikėlimu, ir lygina jį su krikščionių prisikėlimo viltimi, pagrįsta mūsų Viešpaties Jėzaus prisikėlimu.

Tai galėtume pasakyti ir apie Abraomo pasiryžimą paaukoti savo sūnų Izaoką. Visą istoriją galite perskaityti Pradžios knygos 22 skyriuje, tačiau mane labiau domina šios istorijos interpretacija, kurią pateikia Laiško hebrajams autorius: Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų, apie kurį buvo pasakyta: „Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys". Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių (Hbr 11, 17-19).

Abraomas viską grindė tikėjimu ir tai jam suteikė prisikėlimo viltį. Jis žinojo, jog per Izaoką turi išsipildyti Dievo sandoros pažadai. Izmaelį (kitą savo sūnų) jis jau buvo išsiuntęs iš namų. Aš tikiu, kad Abraomas, remdamasis pagrįstais samprotavimais, turėjo prisikėlimo viltį. Dievas pažadėjo palaiminti Abraomą per Izaoką. Dievas pažadėjo, kad gims Izaokas, kai Abraomo ir Saros kūnai jau buvo „apmirę" ir jie nebegalėjo susilaukti vaikų. Jei Dievas galėjo įkvėpti gyvybę apmirusiems kūnams, dovanodamas jiems sūnų, tai Dievas gali Izaoką prikelti iš numirusių, kad išpildytų savo pažadus. Ši prisikėlimo viltis turėjo suteikti Abraomui ryžto paaukoti savo sūnų. 

Juozapas taip pat atskleidė, kad viliasi prisikėlimu, duodamas savo sūnums nurodymą grąžinti jo palaikus atgal į Pažadėtąją žemę: Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų (Hbr 11, 22).

Panašiai ir Mozė demonstravo tikėjimą prisikėlimu, kai nusprendė atsisakyti laikinų žemiškų privilegijų, kuriomis galėjo džiaugtis kaip faraono dukters sūnus, kad galėtų mėgautis amžinais buvimo Dievo sūnumi džiaugsmais: Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį (Hbr 11, 24-26).

Dovydas taip pat turėjo prisikėlimo viltį. Tai liudija ši situacija: Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: „Ar kūdikis mirė?" Tie atsakė: „Mirė". Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė. Jo tarnai klausė: „Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?" Jis atsakė: „Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: „Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs". Dabar jis mirė, tai kam gi man pasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane (2 Sam 12, 19-23).

Skyriuje, kuriame gausu Adomo ir Ievos įpėdinių nekrologų, mes randame paminėtą ir kitokį atvejį - apie Henochą skaitome: Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė (Pr 5, 24). Situacija darosi aiškesnė, perskaičius apie stebuklingą Elijo paėmimą į dangų: Jiems besikalbant ir einant toliau, pasirodė ugninis vežimas bei ugniniai žirgai ir perskyrė juodu. Taip Elijas buvo paimtas viesulu į dangų. Eliziejus tai matė ir šaukė: Mano tėve, mano tėve! Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!" Ir jis daugiau jo nebematė. Tuomet jis persiplėšė drabužius (2 Kar 2, 11-12).

Laiško hebrajams autorius apibendrina mintis apie prisikėlimo viltį, kurią turėjo ne tik mano paminėti, bet ir visi kiti Senojo Testamento šventieji: Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai. Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą! (Hbr 11, 13-16). 

Priskėlimo viltis Išminties knygose

Net ir kęsdamas dideles kančias Jobas neprarado savo dieviškosios (prisikėlimo) vilties: Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės. Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą. Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo (Job 19, 23-27).

Dovydą guodusi prisikėlimo viltis atskleista 2 Samuelio knygos 12 skyriuje, tačiau labai aiškiai regima ir 16-oje psalmėje: Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje - aš nesvyruosiu. Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi. Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti. Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje - malonumai per amžius (Ps 16, 8-11). 

Sekminių metu, kalbėdamas apie Dovydo sūnaus, Jėzaus Kristaus, prisikėlimą, Petras teigė, jog šie žodžiai buvo pranašiški. Tik dėl to, jog tikėjo savo sūnaus, Mesijo, prisikėlimu, Dovydas vylėsi prisikelti ir pats. Dovydo žodžiai atskleidė, kad jo prisikėlimo viltis paremta viltimi, kad iš numirusių prisikels Mesijas, jo palikuonis.

Kitas psalmininkas, Asafas, taip pat guodėsi prisikėlimo viltimi: Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai, aš buvau kvailas ir neišmanantis - lyg gyvulys Tavo akivaizdoje. Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką. Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę (Ps 73, 21-24).

Esu įsitikinęs, kad apie prisikėlimo viltį skaitome ir Patarlių knygoje: Nedorėlis bus atmestas dėl savo piktų darbų, o teisusis ir mirdamas turi viltį (Pat 14, 32). Išmintingo žmogaus gyvenimo kelias kyla į viršų, ir jis išvengia pragaro (Pat 15, 24).

Prisikėlimo viltis Pranašų knygose

Pranašas Ezechielis regėjime mato daugybės mirusių žmonių išdžiūvusius kaulus ir stebi, kaip jie prikeliami gyvenimui (Ez 37, 1-10). Dievas paaiškina Ezechieliui, ką reiškia šis regėjimas: Tada Viešpats sakė man: „Žmogaus sūnau, šitie kaulai yra Izraelis. Jis sako: „Mūsų kaulai išdžiūvo, nebetekome vilties ir esame užmiršti". Pranašauk ir sakyk jiems: „Taip sako Viešpats Dievas: „Aš atversiu jūsų kapus ir jus, mano tautą, išvesiu iš jų ir parvesiu į Izraelio kraštą. Ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, mano tauta, kai atversiu jūsų kapus ir išvesiu jus iš jų. Aš įdėsiu į jus savo dvasią, ir jūs būsite gyvi. Aš parvesiu jus į jūsų kraštą. Tada jūs žinosite, kad Aš, Viešpats, tai kalbėjau ir įvykdžiau", - sako Viešpats (Ez 37, 11-14).

Pranašas Danielius iš dangaus gavo apreiškimą apie įvykius, kurie vyks po jo mirties, tarp kurių ir mirusiųjų - teisiųjų ir nedorėlių - prikėlimas. Teisieji bus prikelti, kad būtų apdovanoti, o nedorėliai kelsis, kad būtų nubausti. Danielius gavo nurodymą ištvermingai eiti į priekį iki savo dienų pabaigos ir pažadą, kad bus prikeltas iš numirusių, jog galėtų džiaugtis savo amžinu atlygiu: Tuo laiku pakils Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina savo tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta - kiekvienas, kuris bus įrašytas knygoje. Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni - amžinam gyvenimui, kiti - amžinai paniekai ir gėdai. Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai, kurie nukreipė daugelį į teisumą - kaip žvaigždės per amžių amžius. O tu, Danieliau, paslėpk tuos žodžius ir užantspauduok knygą iki skirto laiko. <...> Bet tu eik savo keliu iki galo, nes tu užmigsi ir atsikelsi atsiimti savo dalies dienų pabaigoje (Dan 12, 1-4. 13).

Pranašo Jonos patirtis banginio pilve taip pat buvo būsimo Jėzaus prisikėlimo ženklas: Tada kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai sakė: „Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą". Jis jiems atsakė: „Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje" (Mt 12, 38-40).

Prisikėlimo viltis Naujajame Testamente

Nuo pat savo tarnystės pradžios iki pat pabaigos Jėzus kalbėjo apie savo prisikėlimą, tačiau Jo mokiniai ne iš karto suprato,  apie ką Jis kalba. Tada žydai kreipėsi į Jį, sakydami: „Kokį ženklą mums parodysi, jog turi teisę taip daryti?" Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o Tu atstatysi ją per tris dienas?!" Bet Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Todėl, Jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė Jį apie tai kalbėjus ir jie įtikėjo Raštais ir Jėzaus pasakytu žodžiu (Jn 2, 18-22).

Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti (Mt 16, 21; 17, 22-23; 26, 30-32).

Jėzus pasišaukė dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels". Tačiau jie nieko nesuprato; tų žodžių prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma (Lk 18, 31-34; 24, 4-8).

Akivaizdu, jog mokiniai nesuvokė Viešpaties mirties ir prisikėlimo svarbos, tačiau negalime leisti, kad jų aklumas sumenkintų prisikėlimo vilties reikšmingumą Senajame Testamente ir netgi Evangelijose. Buvo akimirkų, kai nusivylę mokiniai pamiršo Viešpaties kalbas apie Jo prisikėlimą, tačiau priešai tai puikiai prisiminė: Kitą dieną po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes prisimename, jog tas suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, sakė: „Po trijų dienų prisikelsiu". Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais nakčia atėję Jo mokiniai nepavogtų Jo ir nepaskelbtų žmonėms: „Jis prisikėlė iš numirusių". Pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją". Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba - eikite ir saugokite, kaip išmanote". Jie nuėjo, pastatė prie kapo sargybą ir paženklino antspaudu akmenį (Mt 27, 62-66).

Prisikėlęs Viešpats mokė mokinius apie savo mirties ir prisikėlimo svarbą, kaip parašyta visuose Raštuose (Lk 24, 21-27. 45-48).

Ar įmanoma nepastebėti prisikėlimo svarbos Apaštalų darbų knygoje? Apaštalai sutinka, jog Judą turi pakeisti asmuo, kuris yra prisikėlimo liudininkas. Prisikėlimas yra esminė skelbiamos Evangelijos žinia, pradedant Petro pamokslu Sekminių dieną: Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazareto - vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų, - kaip patys žinote, - Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje (Apd 2, 22-24). Jūs išsižadėjote Šventojo ir Teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį. Jūs nužudėte gyvybės Kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai (Apd 3, 14-15; 4, 1-2. 8-12; 13, 27-39; 17, 30-31).

Naujojo Testamento apaštalų laiškuose Viešpaties Jėzaus prisikėlimas yra reikšminga Evangelijos dalis, kuria reikia tikėti, ir esminė tiesa, kuri negali būti paneigta.

Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją, kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose, apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, - Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 1, 1-4). Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus; ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus; ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai. Po to Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiol, o kai kurie yra užmigę. Po to Jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams (1 Kor 15, 3-8. 12-19; Ef 1, 18-23).

Mūsų Viešpaties prisikėlimas - ne tik nepaprastai svarbus įvykis Dievo gelbstinčiame darbe, bet jis būtinas ir apvalymo nuo nuodėmių procese. Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje? Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą. Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės. Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo. Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios. Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena - gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje. Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams. Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam - kaip teisumo ginklus (Rom 6, 1-13; 7, 24-25; 8, 11).

Taigi galime drąsiai teigti, kad nuo pat pirmos Biblijos knygos (Pradžios knygos) iki paskutinės (Apreiškimo Jonui) knygos dominuojanti tema yra Kristaus (ir visos žmonijos) prisikėlimas iš numirusių. Adomo ir Ievos nuodėmės pasekmė buvo mirtis ir vienintelė jų viltis buvo Gelbėtojas, turėjęs gimti iš moters.

Kaip jau matėme, prisikėlimo viltis stiprino visus Senojo Testamento šventuosius. Jėzaus prikėlimas iš numirusių yra Viešpaties suplanuotas Jo ir Jo žinios autentiškumo patvirtinimas. Tai tapo pagrindine Jėzaus Kristaus Evangelijos žinia. Apreiškimo knygoje Jėzus vaizduojamas kaip prisikėlęs Viešpats, o dangus tarsi simbolizuoja grįžimą į sodą, kur vėl regime Gyvenimo medį (Apr 1, 12-18; 2, 8; 5, 9-14; 22, 1-4).  

Kaip prisikėlimo viltis pakeitė mokinius

Kaip ir minėjau, neturiu tikslo įrodyti prisikėlimo faktą (Raštuose jis ir taip akivaizdus), bet noriu parodyti, kaip prisikėlimas pakeitė vyrus ir moteris. Skausmingos valandos nuo mūsų Viešpaties suėmimo iki Jo prisikėlimo buvo sunkiausias laikas mokinių gyvenime. Beveik visi, dalyvavę nukryžiuojant Viešpatį, reikalavo, kad Jis nužengtų nuo kryžiaus ir sutraukytų romėnų valdžios grandines, nes tik taip jie pripažintų Jį esant tikru Izraelio Mesiju: Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Vyresnieji kartu su kitais šaipydamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo - tegul pats išsigelbsti, jei Jis - Kristus, Dievo išrinktasis!" Iš Jo tyčiojosi ir kareiviai, prieidami, paduodami Jam rūgštaus vyno ir sakydami: „Jei Tu žydų karalius - išgelbėk save!" Viršum Jo buvo užrašas graikų, lotynų ir hebrajų kalbomis: „Šitas yra žydų karalius". Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus!" (Lk 23, 35-39).

Manau, kad tomis tamsos siautėjimo dienomis iki mūsų Viešpaties prisikėlimo, mokiniai sudvejojo, ar jie sekė tikrą Mesiją. Jie tikriausiai jautėsi iššvaistę trejus savo gyvenimo metus, buvo praradę viltį ir giliai sielvartavo. Jų laukė panaši ateitis, kaip tų, kuriuos rodo televizijos programoje „Ieškomiausi Amerikoje", nes jie buvo artimiausi mūsų Viešpaties sekėjai. Nenuostabu, kad jie užsirakino kambaryje ir slėpėsi ten, kol įsitikino, kad Jėzus tikrai gyvas. 

Apimti nevilties ir išsigandę mokiniai pamiršo, kad Jėzus jiems buvo kalbėjęs apie tai, kad bus atmestas, turės mirti, bus palaidotas ir prisikels Jeruzalėje. Neviltis buvo tokia gili, kad jie nepatikėjo ir moterimis, kurios tvirtino, kad Jėzus prisikėlė. Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Moterys apstulbo ir nežinojo, ką daryti. Ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais. Jos išsigando ir nuleido akis, o tie vyrai tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!" Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius ir, sugrįžusios nuo kapo, viską pranešė vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir kitos su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams. Jų žodžiai jiems pasirodė esą tuščios šnekos, ir jie moterimis nepatikėjo. Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo ir pasilenkęs pamatė tiktai drobules. Jis grįžo atgal, labai stebėdamasis tuo, kas atsitiko (Lk 24, 1-12).

Mokinių reakcija buvo priešinga nei netikinčių žydų lyderių, kurie puikiai prisiminė Jėzaus žodžius (Mt 27, 62-66).

Vėliau įvykusį radikalų mokinių pasikeitimą paaiškinti galima tik Viešpaties prisikėlimu ir Šventosios Dvasios veikimu bažnyčioje. Petrą, prieš kelias savaites pareiškusį: Aš nepažįstu to žmogaus (Mt 26, 74), matome stovintį prieš žydų minią Jeruzalėje ir kalbantį: Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazareto - vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų, - kaip ir patys žinote, - Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje (Apd 2, 22-24; 3, 12-16).

Mokiniai jau neabejojo, kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas ir kad pagal iš anksto Dievo numatytą planą Jis buvo atstumtas, nukryžiuotas, palaidotas, prikeltas iš numirusių ir atsisėdo į sostą Dievo Tėvo dešinėje. Tapo akivaizdu, kad įvykiai, kuriuos prieš tai mokiniai vertino kaip įrodymą, jog Jėzus nėra tikrasis Mesijas, yra Dievo pranašystės išsipildymas. Širdgėlą pakeitė džiaugsmas, o jų baimes - drąsa. Jų neviltį išstūmė tikėjimas Dievo pažadais.

Prisikėlimas ir krikščionys

Krikščionims, kurie patikėjo, jog Jėzus mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė, kad jie būtų išgelbėti, Velykos primena džiaugsmingą Jėzaus Kristaus prisikėlimą - Gerąją naujieną. Mes turėtume švęsti Jo prisikėlimą dėl daugybės priežasčių. Štai keletas jų.

Pirmiausia, prisikėlimas patvirtina Jėzaus Kristaus, kaip asmens, egzistavimą, darbus ir mokymą: Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją, kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose, apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, - Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 1, 1-4).

Antra, mūsų Viešpaties prisikėlimas įrodo, jog Tėvas buvo patenkintas savo Sūnaus darbu ant kryžiaus, ir tai mums tampa patvirtinimu, kad Dievas ir mus apvalys nuo nuodėmių ta pačia Dvasia, kuri mirusį Jėzaus kūną prikėlė amžinam gyvenimui: Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą (Rom 6, 4; 7, 24-25; 8, 11). Taigi Viešpaties Jėzaus prisikėlimas užtvirtina tikinčiųjų viltį būti išgelbėtiems ir pašventintiems. 

Trečia, Viešpaties prisikėlimas suteikia krikščionims užtikrintumą, kad jų nuodėmės atleistos, ir apvalo jų sąžinę: Ir mus dabar gelbsti tų įvykių vaizdinys - krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet grynos sąžinės atsakas Dievui per prisikėlimą Jėzaus Kristaus, kuris, įžengęs į dangų, yra Dievo dešinėje; Jam yra pavaldūs angelai, valdžios ir jėgos (1 Pt 3, 21-22).

Ketvirta, Viešpaties Jėzaus prisikėlimas amžiams išlaisvina mus iš mirties baimės ir jos dominavimo mūsų gyvenime: Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją (Hbr 2, 14-15). Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 38-39; 1 Kor 15, 51-58; Fil 1, 20-21; 3, 10-11).

Penkta, Viešpaties Jėzaus prisikėlimas patvirtina mums, kad turime gyvą viltį, kuri saugo mus dangui: Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje. Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku (1 Pt 1, 3-5).

Prisikėlimas ir netikintys

Krikščioniui Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra vienas didžiausių visų laikų palaiminimų, tačiau netikintiems Jėzaus Kristaus prisikėlimas turėtų būti siaubą varanti mintis. Leiskite pateikti keletą priežasčių, kodėl taip yra.

Pirma, prisikėlimas patvirtina, kad Jėzus buvo Dievo pažadėtasis Mesijas ir viskas, ką Jis kalbėjo apie save, išgelbėjimą ir amžinąjį teismą, yra tiesa.

Netikinčiųjų spaudžiamas įrodyti, jog Jis turi teisę mokyti ir gali padaryti tai, apie ką kalba, gebėjimą prisikelti iš numirusių Jėzus paminėjo kaip esminį savo tarnavimo išbandymą: Tada žydai kreipėsi į Jį, sakydami: „Kokį ženklą mums parodysi, jog turi teisę taip daryti?" Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o Tu atstatysi ją per tris dienas?!" Bet Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Todėl, Jam prisikėlus iš numirusių, Jo mokiniai prisiminė Jį apie tai kalbėjus ir jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytu žodžiu (Jn 2, 18-22; Mt 12, 38-40).

Antra, Jėzaus prisikėlimas, kurį iš dalies įrodo ir tuščias kapas, yra tiesa, kurią Šventoji Dvasia liudija netikinčiųjų širdyse. Netikintys turi nelengvą užduotį nutildyti Šventosios Dvasios liudijimą apie Jėzaus prisikėlimą ir šio įvykio prasmę. Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu. Atėjęs Jis įtikins pasaulį dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo. Dėl nuodėmės, - kad netiki manimi. Dėl teisumo, - kad Aš pas savo Tėvą einu, ir jūs manęs daugiau nebematysite. Dėl teismo, - kad šio pasaulio kunigaikštis yra nuteistas (Jn 16, 7-11).

Trečia, kai kuriuos uoliausius Jėzaus priešininkus nustebino tai, kad Jėzus iš tiesų galėjo būti prikeltas iš numirusių. Kalbu būtent apie fariziejus, kurie (priešingai nei sadukiejai) tikėjo mirusiųjų prisikėlimu. Po Jėzaus prisikėlimo fariziejai nustojo kovoti su apaštalais dėl jų mokymo, o sadukiejai, priešingai, stojo į kovą (Apd 5, 33-40; 23, 6-10).

Gamalielis tikėjo (bent jau hipotetiškai) mirusiųjų prisikėlimu. Jo argumentai buvo paprasti: praeityje įvairūs judėjimai išsisklaidydavo po jų lyderių mirties, tad jei Jėzus neprisikėlė iš numirusių, Jo judėjimas mirs kartu su Juo. Tačiau jei Jėzus prisikėlė iš numirusių, kaip teigė Jo pasekėjai (ir liudijo jų daromi stebuklai), tuomet prieštarauti apaštalams ir jų mokymui reikštų prieštaravimą pačiam Dievui. Gamalielis ir kiti fariziejai patvirtino, jog Biblija mokė apie mirusiųjų prisikėlimą, ir sutiko bent apsvarstyti galimybę, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių. Jei fariziejai turėjo permąstyti, kodėl jie priešinasi Jėzui ir Jo pasekėjams, tai šiandieniniai žmonės tikrai neturėtų per greitai atmesti teiginių apie Viešpatį, jų net neapmąstę.

Ketvirta, Jėzaus prisikėlimas iš numirusių kalba ne tik apie tai, kad teisieji bus prikelti iš numirusių atsiimti savo atlygį, bet ir apie tai, kad nedorėliai taip pat kelsis kentėti amžiną bausmę. Apie tai nuosekliai kalbama visoje Biblijoje (Dan 12, 1-2; Jn 5, 28-29; Apd 17, 30-31; 2 Tes 1, 6-10; Hbr 9, 27-28).

Jėzaus prisikėlimas iš numirusių reiškia, kad visi mirusieji bus prikelti. Tikintys Jėzumi prisikels amžinam poilsiui, o netikintieji - amžinoms kančioms. Tie, kurie tiki, kad po mirties jie nustoja egzistuoti, patikėjo šėtono melu. Nėra baisesnės minties netikinčiajam kaip Biblijos mokymas, jog, kaip Jėzus prisikėlė iš numirusių, taip ir jie bus prikelti amžinai kęsti Jo rūstybę. 

Jei nesi tikras dėl savo santykių su Jėzumi Kristumi ir savo amžinojo likimo, raginu studijuoti Dievo žodį ir apmąstyti Jėzaus prisikėlimą, jo reikšmę tavo gyvenimui. Nuo tavo santykio su Tuo, kuris mirė ir prisikėlė, priklauso, ar tai yra palaiminta viltis, ar baimę kelianti realybė. Geroji naujiena yra tokia: Bet teisumas iš tikėjimo kalba taip: „Nesakyk savo širdyje: ‘Kas įžengs į dangų?' - tai yra Kristaus atsivesti; arba: ‘Kas nusileis į bedugnę?' - tai yra Kristaus iš numirusių susigrąžinti". Bet ką jis sako? - „Arti tavęs yra žodis - tavo burnoje ir tavo širdyje", - tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas. Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas" (Rom 10, 6-11).

Kita prisikėlimo vilties perspektyva

Papasakosiu jums, kaip man kilo tokios mintys. Mąsčiau apie krikščionių prisikėlimo viltį, apie jos reikšmę krikščionims ir mano dėmesį patraukė pirmo Petro laiško ištrauka: Bet jei jums ir tektų kentėti už teisumą, - jūs palaiminti! „Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite". Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį (1 Pt 3, 14-15).

Krikščionis, kuris tiki Evangelijos viltimi - prisikėlimo viltimi, - išsiskirs iš kitų tomis tamsiomis dienomis, kai kiti bus praradę viltį. Tai paskatins netikinčiuosius klausti krikščionio, kaip šis sugeba neprarasti vilties. Tai atveria duris mums dalytis savo tikėjimu su tais, kuriems trūksta vilties, ir parodyti žmonėms tikrąją Evangelijos viltį.

Gaila, tačiau daug krikščionių šiandien neatrodo kupini vilties. Politinė ir ekonominė padėtis nežada nieko gero. Krikščionių tikėjimas vis dažniau atsiduria ir valdžios taikiklyje, ir malda, Biblijos skaitymas ir mokymas viešumoje yra apribojami, o kartais net draudžiami. Krikščionys, kurie dar visai neseniai vylėsi, jog į valdžią išrinkti konservatoriai politikai (daugelis kurių skelbėsi esą atgimę iš aukšto) pakeis situaciją, dabar yra nusiminę arba tiesiog pikti. Tik nedaug kas išsaugo viltį, yra nusiteikę optimistiškai ir tiki, kad Dievas vis dar viską kontroliuoja ir vykdo savo planus ir tikslus.   

Tikintiesiems šiandien nepaprastai reikia sužadinti, iš naujo patikėti prisikėlimo viltimi ir, esu įsitikinęs, kad vienos dienos metuose, kai mes prisimename ir apmąstome prisikėlimą, neužtenka. Štai kodėl mes nuolatos dalyvaujame Viešpaties vakarienėje.

Mąstydamas apie šventuosius, kurie vaikšto nusiminę, prisiminiau 73 psalmę, kurią parašė Asafas. Pirmoje psalmės pusėje Asafas išpažįsta nuodėmingas savo nuostatas (teisuolišką poziciją), ir neteisingas nuostatas nedorėlių, Dievo žmonių ir net (o gal ypač?) Dievo atžvilgiu.

Asafas neteisingai tikėjo, kad pažadai, kalbantys apie Dievo palaiminimus, išsipildys dar šiame gyvenime (akivaizdu, kad jis mąstė ne taip, kaip Senojo Testamento šventieji, apie kuriuos skaitome Laiško hebrajams 11 skyriuje). Jis buvo apimtas sielvarto, nes matė, jog nedorėliai gyvena patogų, klestintį gyvenimą, nepatirdami bėdų, o jis (teisusis - kaip apie save mąstė) kentėjo dėl to, kad buvo toks šventas. Jis buvo taip nusiminęs, kad net svarstė: gal nebesiekti šventumo ir prisijungti prie malonumais besimėgaujančių nedorėlių? Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų. Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos. Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis. Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria. Jie sako: „Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?" Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja. Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas? Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą (Ps 73, 4-5, 7. 10-14).

Tačiau autoriaus mintys ir požiūris staiga pasikeičia ir nuo 16 eilutės skaitome: Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau, kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą. Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį. Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio. Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus. Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai, aš buvau kvailas ir neišmanantis - lyg gyvulys Tavo akivaizdoje. Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką. Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę. Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius. Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka. Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus (Ps 73, 16-28).

Ne kartą esu mokęs, remdamasis šiuo tekstu, tačiau šį kartą aš pažvelgiau į ją iš depresijos ir prisikėlimo vilties perspektyvos. Manau, kad Asafą vargino depresija, kuri ir paskatino jį kaltinti Dievą, pavydėti nedorėliams ir svarstyti galimybę pačiam nusidėti. Jam nereikėjo jokių stebuklingų vaistų, jam reikėjo tiesiog pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos - prisikėlimo vilties perspektyvos.

Asafas žvelgė į gyvenimą tik iš šio gyvenimo ir jo teikiamų malonumų perspektyvos, o ne iš dangaus ir amžinų palaiminimų perspektyvos. Šiame gyvenime nedorėliai dažnai klesti, gal net ir grūmodami Dievui. Šiame gyvenime teisieji dažnai kenčia. Tačiau ištvermingai eiti į priekį ir garbinti Dievą mums padeda prisikėlimo viltis. Šią viltį, apie kuri rašoma Laiško hebrajams 11-ame skyriuje, - viltį, kad tikinčiųjų atlygis yra ne šiame, bet kitame gyvenime, - ir buvo praradęs Asafas. Būtent ši prisikėlimo viltis suteikia krikščionims užtikrintumą, kad jų laukia prisikėlimas ir amžini palaiminimai Dievo akivaizdoje.

Pažvelgęs iš prisikėlimo vilties perspektyvos, Asafas pamatė šį gyvenimą visiškai kitaip nei anksčiau: nedorėliai vis dar klesti, tačiau jų klestėjimas - trumpalaikis. Kurį laiką jie gali mėgautis žemiškais palaiminimais, tačiau visą amžinybę kentės Dievo rūstybę. Jų arogantiškas nepaklusnumas Dievui neliks nepastebėtas.

Prisikėlimo šviesoje Asafas kitaip regi ir savo gyvenimą: tamsiausiomis dienomis Dievas yra šalia jo. Dievas jo nepaliko, ir Jo artumas yra geriau nei visi materialūs turtai, kuriais akimirką džiaugiasi nedorėliai. Anapus mirties yra prisikėlimas ir amžinybė Dievo draugijoje. Dabar savo kartėlį ir pavydą Asafas vertina kaip gyvuliškumą. Jis garbina Dievą už visus palaiminimus, gerai suprasdamas, kas laukia nedorėlių. 

Prisiminkime apaštalo Petro žodžius: Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai (1 Pt 3, 15). Ir jų šviesoje pažvelkime į paskutiniuosius 73-ios psalmės žodžius: Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus (Ps 73, 28).

Tuomet, kai Asafas liejo pavydo ašaras ir širdy kaupė kartėlį, jo mintys ir veiksmai būtų suklaidinę kitus (Ps 73, 15), tačiau dabar Asafas jau dėkojo Dievui, džiaugėsi ir garbino Jį. Dabar Asafą stiprino viltis - prisikėlimo viltis, kuria jis troško pasidalyti su kitais, pasakodamas apie visus Dievo darbus. Dabar jis jau pasirengęs gyventi taip, kaip Petras mokė sunkiais laikais gyvenančius krikščionis. Jis džiaugėsi viltimi ir troško ta viltimi dalytis su kitais.  

Mano draugai, žinau, kad daug krikščionių šiandien skendi depresijoje, nes jie sutelkė savo dėmesį į nedorėlių klestėjimą, jų sėkmę ir pamiršo viltį, kurią turi Jėzuje - prisikėlimo viltį. Mes neturime būti nusiminę. Šis pasaulis maištauja prieš Dievą, - tai darė per amžius. Tačiau, Dievas turi aukščiausią valdžią ir Jis veda šį pasaulį pagal savo iš anksto numatytą planą.

Žvelkime į gyvenimą iš prisikėlimo vilties perspektyvos ir būkime kaip Asafas savo psalmės pabaigoje. Supraskime, kad nors šiuo metu nedorėliai ir klesti, mumyse gyvenanti Dievo Dvasia ir mes džiaugsimės Dievo pažadėtais palaiminimais visą amžinybę Jo akivaizdoje. Leiskime šiai realybei, šiai vilčiai paversti mūsų liūdesį džiaugsmu. Ir skelbkime viltį praradusiam pasauliui viltį, su niekuo nesulyginamo Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovei.

Jis prisikėlė! Jis iš tiesų prisikėlė! Ir dėl to mes taip pat turime viltį prisikelti!


Iš www.bible.org
vertė Eglė Rimkienė


Dail. J. R. C. Martin