Aleksandras Anikinas: „Svarbiausia būti kantriam ir ištikimam Dievui"

Šią savaitę meldžiamės už Švenčionėlių Tikėjimo žodžio bažnyčią, kurią glaustai pristato bendruomenės vyresnysis Aleksandras Anikinas.

Kas Jums suteikia jėgų ištikimai tarnauti, ganant bendruomenę?


Nesinori atsakyti vienu šablonišku atsakymu: „Jėgų suteikia Dievas“. Taip, tai yra neginčytina tiesa, tačiau jeigu kalbame apie ištikimą tarnavimą, negalima nepaminėti tokios charakterio savybės kaip ištikimybė. Ji formuojasi žmogaus brendimo laikotarpiu ir glūdi jo viduje. Aplinka, kurioje aš augau, išugdė manyje savybę - laikytis žodžio. Laikytis žodžio man buvo labai svarbu, svarbiau už bet kokius kitus reikalus ar problemas, ir jei koks pažįstamas žmogus man duodavo žodį ir jo nesilaikydavo, su tokiu žmogumi nenorėdavau daugiau turėti jokių reikalų. Iki įtikėjimo į Jėzų Kristų šiuo klausimu aš buvau labai kategoriškas - buvau ištikimas savo pasakytam žodžiui ir reikalavau to iš kitų. Dabar nesu toks kategoriškas, labiau atsižvelgiu į žmogaus situaciją: gal iš tiesų jam kas nors atsitiko, gal šeimoje susiklostė kokia sunki situacija, ir jis negalėjo padaryti to, ką pažadėjo...

Dievas keičia mūsų požiūrį į gyvenimą ir į žmones. Prieš 20 metų Dievas prisilietė prie manęs, ir aš matau, kaip ištikimai Jis veda mane šio gyvenimo keliu. Aš negaliu Jam atsakyti kitaip, tik tuo pačiu - ištikimybe. Taigi, atsakydamas į jūsų klausimą, galiu pasakyti, kad manyje išugdytos charakterio savybės bei Dievo duotos jėgos tarnauti Jam ir suteikia man stiprybės, jėgų ir ištikimybės tarnauti ganant Švenčionėlių bendruomenę.

Kaip susikūrė Jūsų bendruomenė? Trumpai papasakokite apie savo bendruomenės gyvenimą.

1996 metų gegužės mėnesį Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis“ surengė evangelizaciją Švenčionėliuose. Įtikėjusius pradėjo lankyti pamokslininkai iš Vilniaus ir kitų „Tikėjimo žodžio“ bažnyčių. Švenčionių tikintieji (apie 10 žmonių), sužinoję, kad „Tikėjimo žodžio“ bendrija atnaujino savo misiją Švenčionėliuose, prisijungė prie Švenčionėlių bendruomenės. 1997 metų gruodžio 1 dieną Švenčionėlių bažnyčia „Tikėjimo žodis“ buvo įregistruota LR Teisingumo ministerijoje. 2000 m. birželio mėn. aš buvau paskirtas bažnyčios vyresniuoju ir iki šiol prižiūriu šią bendruomenę.

Per šiuos metus, kol esu su bendruomene, buvo visko, kaip sakoma, ir karšto, ir šalto. Dalyvavome „Samariečio krepšio“ kalėdiniuose renginiuose: rodėme vaikams vaidinimus, kuriuose vaidino mūsų bažnyčios vaikai ir jaunimas, išdalinome nemažai dovanėlių. Ne vienerius metus dalyvavome Utenoje vykusiame „Jaunųjų talentų konkurse“. Vasarą, kartu su Aukštaitijos bendruomenėmis, organizuodavome vaikams „Vasaros stovyklas“. Paskutinis renginys, kurį organizavome, tai išvyka į „Vilties festivalį“.

Žinoma, per šį laikotarpį teko išgyventi ir liūdnų akimirkų: teko palaidoti 4 savo bažnyčios lankytojus, baigę mokyklas jaunuoliai išsilakstė: kas į užsienį, kas į Vilnių... Kai kas sukūrė šeimas ir augina vaikus, tad bendruomenėje nesilanko. Tačiau, nors bendruomenė skaičiumi ir sumažėjo, bet tikinčiųjų meilė, ištikimybė Dievui bei noras ieškoti Viešpaties ir pabūti Jo artume dar dega. Esu dėkingas bendruomenės nariams, kad liko ištikimi Jėzui ir šiai bažnyčiai.  

Kokią norėtumėte matyti Švenčionėlių „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią po 10 metų?

Norėčiau, kad anksčiau nei po 10 metų būtų atsakyti mūsų bažnyčios maldos poreikiai: kad galėtume gauti išsinuomoti patalpas bažnyčios susirinkimams ilgesniam laikui. Norėčiau matyti bažnyčioje anksčiau įtikėjusius, bet dėl įvairių priežasčių bažnyčios nelankančius žmones. O po 10 metų norėčiau, kad Švenčionėlių  bažnyčia būtų tokia pat ištikima ir karšta dėl Viešpaties kaip ir dabar, kad bažnyčioje būtų jaunų veidų, nes jaunimas yra mūsų ateitis. Be abejo, norisi, kad tai būtų namai, kuriuose puoselėjami šilti, geri santykiai.
 
Kaip manote, kuo ir kaip šiandienos bažnyčia galėtų pasitarnauti visuomenei?

Kartais atrodo, kad daugelyje tokių mažų miestelių, kad ir ką darytum, Dievas šiandien neveikia, tačiau  Saliamonas rašo: Kaip nežinai dvasios kelių ir kūdikio kaulų augimo įsčiose, taip nežinai ir darbų Dievo, kuris viską sukūrė (Ekl 11, 5). Taip ir mes ne visada žinome, ką Dievas daro mūsų miestelyje. Tačiau mes ištikimai meldžiamės už miestelio žmones, už rajono valdžias, prieš šventes spausdiname straipsnius vietiniuose laikraščiuose ir sveikiname miestelio žmones su Kalėdomis ir Velykomis.

Kokios pamokos labiausiai įsiminė, einant tikėjimo keliu kaip bendruomenei?

 Šiais metais sukanka 20 metų, kaip mes su žmona įtikėjome į Jėzų Kristų, tad per šį laikotarpį teko  daug ko patirti. Labiausiai įsiminė tai, kad reikia būti kantriam ir ištikimam Dievui, ir Jis išves iš bet kokios situacijos, nesvarbu, kas tai būtų: finansinės problemos, problemiški santykiai šeimoje ar darbe. Viešpats viską žino ir mato, tik Jis bando kiekvieno iš mūsų kantrybę ir ištikimybę. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie bendruomenę, nes tik kantriai ir ištikimai sekdami Kristumi per šiuos metus subrendome, įgavome stiprybės ir labiau pasitikime Dievu.

Ko palinkėtumėte bendrijai „Tikėjimo žodis“ jubiliejinių, 25-erių, metų proga?

Noriu kartu su visais pasidžiaugti, kad per šiuos metus mes atrėmėme visus puolimus bei persekiojimus, kad mūsų bendrija užaugo bažnyčių skaičiumi, kad vis daugiau žmonių apsisprendžia tarnauti Viešpačiui.
Linkiu, kad 25 metai būtų ilgos bendrijos „Tikėjimo žodis“ istorijos pradžia, kad mūsų karta perduotų savo tikėjimą vaikams, kad pasakotume savo vaikams, kokius stebuklus mūsų Viešpats mums padarė. Linkiu, kad bendriją ir toliau laimintų ir globotų visagalis Dievas.

Tikėjimo žodžio jubiliejinių metų organizacinis komitetas