Aukštaitijos bendruomenių šventė

 Kovo 3 d. Vilniaus bažnyčioje vyko Aukštaitijos bendruomenių šventė, į kurią susirinko broliai ir sesės iš dvylikos šio Lietuvos krašto Tikėjimo žodžio bažnyčių. Renginio vedantysis, pastorius Darius Širvys, pakvietė visus drauge „pakeliauti“ po Rytų Aukštaitiją.
Improvizuotos kelionės metu ekrane stebėjome besikeičiančius vaizdus ir įvairių bendruomenių gyvenimą iliustruojančias nuotraukas. Darius dalinosi atsiminimais apie savo dvidešimties metų tarnystę bendrijoje. Tuo metu jaunas pamokslininkas savo automobilio neturėjo. Į Aukštaitijos miestelius jis vykdavo autobusu, kartais tekdavo ir „patranzuoti“.

Pirmasis miestas, į kurį drauge su Dariumi keliaudami „užsukome“, buvo Rokiškis. Pasidalinti prisiminimais Darius Širvys pakvietė Rokiškio bažnyčios vyresniuosius Rimą ir Ingą Šablinskus. Rimas liudijo, jog gimė praktikuojančių katalikų šeimoje, kurį laiką studijavo kunigų seminarijoje, bet vieną dieną Viešpaties Dvasia jį nukreipė eiti truputį kitu keliu. Rimas prisiminė, kaip nuostabiai Jėzaus meilės paliestas meldėsi atgailos malda ir kaip Viešpats jam gyvai prabilo per Šventąjį Raštą. Išgirdęs Šventosios Dvasios paraginimą jis nusprendė paklusti Dievo balsui ir su žmona Inga prisijungė prie Tikėjimo žodžio grupelės gimtajame Rokiškyje.

Darius Širvys prisipažino, jog jam labai brangi kiekviena Rytų Aukštaitijos bendruomenė. Pasakodamas apie pirmuosius savo atvykimus į Kupiškį jis mikrofoną perdavė Panevėžio bažnyčios pastoriui Ramūnui Juknai. Ramūnas prisiminė laiką, kai buvo ką tik įtikėjęs šešiolikos metų jaunuolis ir su savo draugais, pasipuošę švarkais bei kaklaraiščiais skubėdavo į kiekvieną tarnavimą, vykusį  blogai apšildomame kambaryje virš Kupiškio alaus baro. Ramūnas Jukna į savo pasakojimą įterpė liudijimą apie nuostabią tikėjimo seserį  Gražiną bei jos pasišventimą Viešpačiui ir visus susirinkusius pakvietė pasiklausyti Panevėžio bendruomenės parengto koncertinio numerio. Muzikavo ir vaikai, ir suaugusieji. Sulaikę kvapą klausėmės užburiančių muzikos garsų bei Panevėžio šlovintojos Juditos atliekamos giesmės. Netikėtai visų širdys  ėmė veržtis Kristaus link. Panevėžiečių numeris buvo palydėtas galingomis ovacijomis. 

 Pastorius Darius šventės dalyvius nuvedė į dar vieną Aukštaitijos miestą. Nuotraukose išvydome poetų apdainuotus Anykščius. Pastorius klausytojams priminė, jog Anykščių žemė užaugino ne tik lietuvių literatūros klasikus Antaną Baranauską, Antaną Vienuolį, Joną Biliūną, bet ir bendrijoje puikiai žinomus asmenis: laikraščio „Ganytojas“ redaktorių ir Tikėjimo žodžio leidyklos vadovą Valdą Bačkulį bei šiuo metu Dubline gyvenantį buvusios Lietuvos misijos vadovą Arūną Adomaitį. Anykščių bažnyčios vyresniosios Birutės Venteraitienės Darius paprašė papasakoti apie tarnystės sunkumus mažytėje provincijos bendruomenėje. Birutė patvirtino, jog nedideliame miestelyje po įvairių dvasinių audrų išlikti ir stovėti iš tiesų būna nelengva, bet Kristus sustiprina, ir ji stovi toliau, nes žino, jog būtent Anykščiuose jos tarnystės vieta.  

Po to su pastorium Darium nusikėlėme į Visaginą. Šio miesto bendruomenės sesių Veros ir Natašos giesmės, sugietotos rusų kalba, visus besiklausančius atvedė prie Tėvo sosto. Iš visaginiečių sesių širdžių į dangų kilo net tik džiaugsmingas šlovinimas, bet ir nuolankus dėkojimas. Po jų pasirodymo pastorius Darius ant scenos pakvietė tautodailininką Joną Grudą. Brolis iš Ignalinos visus prajuokino sakydamas: „Niekas manęs negiria, tuomet pats save pagirsiu“, ir pristatė savo skulptūrą, simbolizuojančią Prisikėlimą. Jonas liudijo, jog kadaise buvo pražuvęs žmogus, siaubingai keikūnas. Ignalinietis netikėjo, kad jo gyvenimas galėtų pasikeisti. Bet kartą iš vieno brolio jis išgirdo: „Yra išeitis.“ Ir štai jau dvidešimt metų Jonas gyvena visai kitaip: jis kuria ir savo kūryba šlovina Viešpatį Jėzų Kristų.   

Keliavome toliau. Kitas miestas, kuriame atsidūrėme, tai - ežerų kraštas Zarasai. Pastorius Darius prisiminė, kaip prieš beveik dvidešimt metų, kai dar neturėjo automobilio, nelengva būdavo trečiadieniais važiuoti į Zarasų bendruomenę pamokslauti. Kelionė būdavo ilga ir varginanti. Iki Utenos jis nuvykdavo autobusu, o po to tekdavo stabdyti pakeleivingas mašinas, tačiau visuomet į bažnytinius tarnavimus jis suspėdavo laiku, nė karto nėra pavėlavęs. Šiandien nedidelė Zarasų bendruomenė turi ne tik pastorių, bet ir savo pastatą. Zarasų tikintieji parodė tetralizuotą miniatiūrą, pamokančią, kaip kartais reikia drastiškai ir ryžtingai spręsti gyvenime iškylančias problemas.  Zarasų pastoriaus žmona Inga Meškienė klausytojus pradžiugino savo kūrybos giesme „Jėzau, Tu esi šviesa“.

Toliau „riedėdami autobusu“ aplankėm Švenčionėlius. Šios bendruomenės narė sesuo Verutė papasakojo savo įtikėjimo istoriją. Evangeliją ji išgirdo Druskininkuose vykusiame Tikėjimo žodžio sąskrydyje ir buvo Dievo Dvasios paliesta. Dar po ketverių metų Evangelijos žygis atkeliavo į jos gimtąjį miestą ir ji pakvietė Jėzų į savo gyvenimą. Viešpats ne tik apsigyveno moters širdyje, bet ir tą pačią akimirką ji gavo Šventosios Dvasios krikštą. Švenčionėlių bendruomenė daugybę metų renkasi šios ištikimos sesers bute.

Pastorius Darius, pristatydamas Aukštaitijos bažnyčias, dėkojo Viešpačiui už kiekvieną iš jų, bet ypatingai jis džiaugėsi dėl Molėtuose atgimusios Tikėjimo žodžio bendruomenės. Dariaus paprašyti molėtiškiai pamojavo, jų į šventę atvyko apie dešimt. Pastorius pasidalinti liudijimu pakvietė tikėjimo seserį Rasą. Molėtiškė pasakojo, jog keletą metų aktyviai ieškojo gyvojo Dievo. Lankė visokiausius seminarus, buvo subūrusi medituojančių draugių grupelę. Ji žinojo apie Molėtų Tikėjimo žodžio bendruomenę, buvo girdėjusi jų atliekamas giesmes, bet pas juos ateiti nesiryžo. Rasa vengė tikinčiųjų, nes bijojo pakliūti į „sektą“. Po „Vilties festivalio“ ji pagaliau išdrįso prisijungti prie žmonių, besirenkančių į Šventojo Rašto studijas. Rasą pakerėjo Utenos bažnyčios pastoriaus Dariaus Venslovo spindinčios akys. Moteris patikėjo, jog šis žmogus pažįsta Jėzų Kistų ir gali padėti jai tapti Dievo dukra. Po uždegančio Rasos liudijimo žiūrėjome smagų filmuką, kurį apie Utenos bažnyčios gyvenimą sukūrė tos bendruomenės paaugliai. Dar vienas miestas, kurį aplankėme po Utenos, buvo Ukmergė. Darius Širvys ant scenos pakvietė bažnyčios vyresniąją Genovaitę Kalkauskienę. Ji susirinkusiems pasakojo apie vasario mėnesį vykusį Ukmergės bendruomenės dvidešimtmečio jubiliejų. Genovaitė dėkojo Viešpačiui Jėzui už tai, kad Jis vedė Ukmergės tikinčiuosius ir išlaikė juos visą tą laiką.

Pabuvoję vienuolikoje Aukštaitijos krašto bažnyčių kartu su pastoriumi Dariumi užsukome į dar vieną, įsikūrusią visai netoli Vilniaus. Tai Vievio bendruomenė. Jos gyvavimo istoriją pristatė Vievio bažnyčios vyresnysis Osvaldas Nenartavičius bei vieviškis Juozas Stankevičius. Vienu metu Vievyje galėjo nebelikti ląstelės, bet tikintieji ją išsaugojo. Dabar miestelyje renkasi bažnyčia. Brolis Juozas šmaikščiai papasakojo savo atsivertimo istoriją: jis, kadaise buvęs vienas didžiausių Vievio mušeikų, dabar gitara šlovina Viešpatį, pamokslauja bendrijos tikinčiųjų bendruomenėse ir tarnauja nakvynės namų gyventojams.     

 Po pertraukėlės klausėmės bendrijos vyresniojo pastoriaus Giedriaus Saulyčio homilijos. Pamokslo pradžioje pastorius dėkojo Dariui, jog šis pasikvietė klausytojus į savo „autobusą“ ir suteikė galimybę artimiau susipažinti su dvylika skirtingų Aukštaitijos bendruomenių ir pamatyti kaip jos gyvena. Pastorius Giedrius pažymėjo, jog Tikėjimo žodžio bendrijos istorija labai panaši į Apaštalų darbų bažnyčios tikinčiųjų gyvenimą. Tiek vieni, tiek kiti pirmaisiais tikėjimo metais neturėjo savo pastatų ir rinkdavosi namuose arba Dievo žodžio klausydavosi prie upės. Pastorius Giedrius Saulytis drąsino susirinkusiųjų bažnyčių tikinčiuosius sakydamas, jog net mažiausias kūno narys, ar tai būtų Anykščių ar Kupiškio bendruomenė, reikalingas ne tik bendrijai, bet ir Dievui. Jis priminė, jog Tikėjimo žodis gimė drauge su Lietuvos Sąjūdžiu. Bėgant laikui, Sąjūdžio dvasia ir idėjos ėmė blėsti, o Tikėjimo žodžio idėja tebėra gyva, nes krikščioniška tapatybė gilesnė negu tautiškumas. Remdamasis Dievo žodžiu iš 1 Kor 12, 25 pastorius tikinčiuosius ragino rūpintis vieni kitais, likti ištikimais Dievo pašaukimui. „Jei nors vienas žmogus per mūsų tarnystę susitiks su Dangiškuoju Tėvu, mūsų gyvenimas turės prasmę“, - sakė pastorius.   

Nuostabi Aukštaitijos bendruomenių šventė baigėsi choro „Maranata“ atliekamomis giesmėmis ir duonos laužymu. Po Viešpaties vakarienės tikintieji dar bendravo prie vaišių stalo. „Šie metai - jubiliejiniai. Spalio pradžioje susitiksime didesniame būryje ir drauge švęsime visos mūsų bendrijos 25-metį“, - tokios minties lydimi tikintieji atsisveikino vieni su kitais ir iškeliavo į savo miestus bei miestelius.
Bendrinti: