Darius Venslovas: „Mums sunku net įsivaizduoti, kokia brangi Dievo dovana yra kiekviena miestelio bažnyčia“

Kovo 25-31 dienomis meldžiamės už Utenos bažnyčią ir kalbiname šios bendruomenės pastorių Darių Venslovą.

Iš kur semiatės jėgų šiai iš tiesų nelengvai ir daug pasiaukojimo reikalaujančiai tarnystei?Iš įvairių šaltinių. Iš bendruomenės brolių ir sesių gyvenimo, jų tikėjimo, ištikimybės, pasiaukojimo. Iš bendrijos pastorių, kurie jau ne vieną dešimtį metų ištikimai, kantriai neša savo kryžių. Iš Dievo žodžio, kuris kasdien teikia jėgų. Išties, Dievo žodis yra nepaprastas, jis turi savyje dangišką energetiką, kuri „įkrauna“ mane.

Trumpai nupasakokite savo bendruomenės gimimą. Kuo bendruomenė gyvena šiandien?

Mūsų bendruomenės, kaip ir daugelio kitų „Tikėjimo žodžio“ bažnyčių Lietuvoje, šaknys siekia Vilnių. Viena mergina, tuo metu studijavusi Vilniuje, buvo pakviesta į bažnyčios „Tikėjimo žodis“ susirinkimą, priėmė Viešpatį Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Vėliau, baigusi Biblijos mokyklą, grįžo į Uteną, trokšdama, kad ir čia gimtų krikščionių bendruomenė. Mieste vyko evangelizacijos, įtikėjo nemažai žmonių. Susibūrė bendruomenė, kuriai šiuo metu jau 21-eri metai.

Šis laikas kitoks nei bažnyčios pradžia. Dabartį norėčiau pailiustruoti garsiąja Džirolamo Savonarolos alegorija. Ji apie patį Savanorolą. (Tai italų dominikonų pamokslininkas, gyvenęs XV a. pabaigoje, bažnyčios reformatorius, poetas, politinis veikėjas. Istorikų teigimu, jis prisidėjo prie reformacijos plitimo Europoje)

„Kartą vienas jaunuolis, palikęs savo namus, pasuko link uosto. Ten, vaikštinėdamas ir žvelgdamas į jūros vandenį, išvydo žuvytes ir panoro kai kurias iš jų sugauti. Kai jį užvaldė noras žvejoti, kažkas pasiūlė valtelę, kad galėtų nusiirti toliau ir pagauti stambesnę žuvį. Galop valties šeimininkas nugabeno jį į atvirą jūrą. Kai jaunuolis panoro grįžti atgal, ėmė dairytis aplink, tačiau uosto nebuvo matyti. Tada šis ėmė priekaištauti šeimininkui, kuris nuplukdė jį toli į atvirą jūrą.“

Tą patį pasakyčiau ir apie mūsų bažnyčios dabartinę padėtį. Pradžioje bažnyčią sudarė daugiausia jauni žmonės, nusekę paskui Viešpatį, tarsi tolyn į jūrą, kad galėtų žvejoti ir pagauti stambesnę žuvį. Jūros gilumoje jau nesimato uosto, aplink audringa jūra - pasaulis kelia savų rūpesčių ir iššūkių. Šiandien tie patys jaunuoliai jau subrendę tėvai, augina ne po vieną atžalą, bet ir toliau ištikimai darbuojasi dėl Viešpaties.

Kokią įsivaizduojate Utenos „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią po 10 metų?

Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti. Kai dabar viskas taip greit kinta, sunku pasakyti, kokia bus mūsų bažnyčia po 10 metų. Manau, kad tarnaus daugiau jaunimo - tie, kurie šiandien stebi, kaip tarnauja jų tėvai. Tikrai pačiam įdomu, kokia ji bus po 10 metų. Labai norėčiau pamatyti.

Ko palinkėtumėte bendrijos „Tikėjimo žodis“ broliams ir sesėms, švenčiantiems jubiliejinius metus?

Tikėjimo namiškiams noriu palinkėti, kad džiaugtųsi ir dėkotų Viešpačiui už savo bendruomenę, už pastorius, mokytojus. Kad labai labai labai vertintų tai, ką turi. Mums sunku net įsivaizduoti, kokia brangi Dievo dovana yra kiekviena miestelio bažnyčia. Nepamirškime mažų pradžių, nepamirškime tų žmonių, kurie už mus meldėsi, ir jų dėka pažinome Viešpatį. Branginkime vienas kitą. Ir taip pat linkiu, kad kiekvienas aiškiai suprastų savo krikščionišką pašaukimą vietinėje bendruomenėje.

Kaip manote, koks yra šiandieninės bažnyčios vaidmuo visuomenėje?

Manau, kaip ir kiekviename amžiuje, taip ir dabar, šiuolaikinė bažnyčia turi nešti Kristaus žinią apie amžiną Dievo karalystę, į kurią patenkama per siaurus atgailos vartus, apie išganymo kelią, apie tikėjimo kelionę. Tai yra evangelijos skelbimas žodžiu ir darbais. Kiekviena karta patiria savitų iššūkių. Mūsų karta susiduria su kitokiais iššūkiais nei, tarkim, ankstesnės krikščionių kartos. Šiuolaikinė postmoderni visuomenė pilna įvairios informacijos, veiklos, pasiūlymų, tiesos sampratų. Taip pat pilna ir nepagrįstų baimių. Tokioje visuomenėje tenka pasakoti žmonėms apie Kristų. Sakyčiau pagrindinis bažnyčios vaidmuo išlieka senas: būti druska ir šviesa visuose kasdienio gyvenimo srityse - dvasinėje, socialinėje, politinėje, ekonominėje.

Kokias pamokas Jūs ir Jūsų bendruomenė turėjo išmokti per šiuos 25-erius metus?

Per pamokas mokytojai mus ko nors moko. Dievo mokykloje Mokytojas moko visų pirma mylėti Viešpatį, visuomet pasitikėti Juo. Taip pat moko mylėti artimą - savo sutuoktinį, vaikus, tikėjimo brolius ir seseris, kaimynus ir kt. Sakyčiau, šių dviejų pagrindinių pamokų tiek asmeniškai, tiek bendruomenei teko ir tenka mokytis toliau. Jos susideda iš daugybės smulkesnių pamokų: atleisti, priimti, pakęsti, nusižeminti, skaistėti ir t. t.