Gintautas Gruzdys: „Malonu žvelgti į pašlovintą ir viešpataujantį Kristų, tačiau tikrai nelengva žiūrėti į Jį kenčiantį, mirties ženklu paženklintą, – norisi slėpti nuo Jo savo veidą“

Šią savaitę maldomis užtariame Elektrėnų Tikėjimo žodžio bendruomenę. Pristatome pokalbį su šios bendruomenės pastoriumi Gintautu Gruzdžiu.


Mūsų tikėjimo kelias dažnai yra kupinas visokiausių potyrių: jame patiriame džiaugsmą ir pilnatvę, randame viltį, tačiau būna, kad aplanko ir netekties skausmas. Elektrėnų bendruomenei šie 25-ieji metai paženklinti atsisveikinimais. Kaip tikėjimas Viešpačiu padeda, guodžia ir stiprina tokiose situacijose?

Taip, Viešpatyje tikriausiai yra visa potyrių paletė. Jis juk yra Gyvenimas ir Kelias, su visais jiems priklausančiais atributais: gimimu ir mirtimi, džiaugsmingomis šventėmis ir gedulo dienomis, svaiginančiais greitkelių ruožais ir duobėtomis žvyrkelių atkarpomis. 2012 metų lapkričio mėnesį mes šauniai paminėjome Elektrėnų bažnyčios 20-metį, kartu su bendrijos pastoriais Giedriumi ir Gabrieliumi, svečiavosi ir Vilniaus šlovintojų komanda (reportažas apie tai čia: http://www.btz.lt/article/articleview/5828/1/16/). Tačiau šie, 2013-ieji, metai mums nėra lengvi. Po dvejus metus trukusios kovos su onkologine liga mirė mano žmona, bažnyčios vyresnioji - Jolanta. Ji, kartu su savo mama Regina Rulevičiene, praktiškai ir buvo bažnyčios Elektrėnuose įkūrimo iniciatorės, įdėjusios į tai daug savo jėgų, meilės ir gyvenimo, o aš jau vėliau įstojau į pradėtą darbą. Nepraėjus nė mėnesiui po mano žmonos mirties, iš gyvenimo savo noru pasitraukė dar vienas bažnyčią lankęs žmogus. Nedidelei mūsų bendruomenei tai labai skaudžios netektys. Mirtis - tai paskutinis priešas, kaip teigia apaštalas Paulius, kurį sunaikinus išsipildys pranašų užrašyti žodžiai: „Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?” (plg. 1 Kor 15, 26. 54-55).

Dabartiniu laiku mums tenka guostis amžinojo gyvenimo ir prisikėlimo viltimi. Esu labai dėkingas vietinei bažnyčiai ir visiems kitiems žmonėms, padėjusiems ir tarnavusiems mūsų šeimai sunkiu laiku. Kaip tikėjimas Viešpačiu padeda, guodžia ir stiprina tokiose situacijose? Onkologinis ligonis be fizinių kančių dažnai patiria ne mažiau sunkesnius psichologinius - visuomenės atskirties išmėginimus. Tam tikras mirties ženklas, kuriuo tarsi paženklintas sergantysis, gąsdina aplinkinius. Psalmėse atrandame aprašytus panašius išgyvenimus. „Mano draugai ir bičiuliai laikosi atstu nuo mano skausmų; mano artimieji stovi iš tolo“ (Ps 38, 11). „Visiems savo priešams tapau pajuoka, netgi savo kaimynams; pažįstami bijo manęs, kurie gatvėje mato mane, bėga nuo manęs“ (Ps 31, 9-11). Jėzui taip pat teko patirti kai ką panašaus: „Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus“ (Iz 53, 3-4).

Malonu žvelgti į pašlovintą ir viešpataujantį Kristų, tačiau tikrai nelengva žiūrėti į kenčiantį, mirties ženklu paženklintą Jėzų. Norisi slėpti nuo Jo savo veidą. Kai Jėzus kalba mokiniams apie savo kančią, apaštalas Petras, bando keisti temą: „Jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 26, 31-38). Getsemanėje Jis paliekamas vienas.

Taigi, kaip minėjau pradžioje, Viešpatyje yra visa potyrių paletė. Jame galime atrasti ir džiaugsmą, ir paguodą.

Jūs labai anksti, dar 1988 metais, pasekėte Viešpačiu, mokėtės Biblijos mokykloje, vėliau Tarnystės mokykloje, o 2012 metais pradėjote mokytis Evangeliniame Biblijos institute. Kas paskatino šį Jūsų sprendimą? Kokią svarbą, Jūsų nuomone, bendruomenės gyvenimui turi teologinės studijos?

 Jėzumi, kaip savo Gelbėtoju, aš patikėjau 1988 m. katalikiškoje charizmatinio atsinaujinimo grupėje, pas kunigą Valerijų Rudzinską. Iš Kauno, kur tuo metu studijavau, kartu su bendraminčiais važiuodavome į mažą, tarp miškų esančią parapiją, Šakių rajone, kur vykdavo vienintelės tuo metu Lietuvoje charizmatinės mišios, o po jų - diskusijos, Šv. Rašto nagrinėjimas, maldos, giesmės jau prie vaišių stalo (panašiai, kaip mūsų namų grupelėse). Būtent tos laisvos diskusijos ir bendravimas man labiausiai patikdavo. Galvojau, kad mišios - tai neatskiriamas krikščionybės atributas. Tik vėliau sužinojau, kad šiuolaikinėse protestantiškose bažnyčiose vyksta kitokio pobūdžio, liturginių ritualų neapriboti bažnytiniai tarnavimai. Tai man labai patiko. Baigęs studijas Kaune, dirbti pradėjau Vilniuje, kur prisijungiau prie tuo metu pastoriaus Giedriaus namuose besirenkančios tikinčiųjų grupelės.

Pažinimo troškimas buvo didelis, todėl mokėmės kur tik galėjome: Biblijos mokyklose, konferencijose, seminaruose, iš knygų, vienas kito „apreiškimų“ ir pan. Kai bendrija sukosi išsamesnių, gilesnių teologinių studijų link, buvau beveik įsitikinęs, kad studijuosiu ir aš. EBI Šiauliuose šiek tiek gąsdino dėl atstumo, na, o filialas Vilniuje - kaip tik man. 25 metus, tiek kiek sukanka ir mūsų bendrijai, dirbau ir tarnavau tarsi dviem frontais: žemėtvarkos srityje ir jau nuo 1989 m. vedžiau namų grupelę Vievyje, o vėliau Elektrėnuose. Šiuo metu širdyje yra noras judėti pastoracijos keliu, investuoti save į tai. Jeigu finansinės galimybės leis, norėčiau tai daryti ir ateityje. Teologiją studijuoju dar tik pirmus metus, todėl ne visai esu kompetentingas ką nors įvertinti. Mano patyrimas - lyg žmogaus, patekusio į didingą pastatą (pavadinkime tai - katedra), kur visko daug: ir masyvios kolonos, ir daug įvairių smulkių detalių, kurios turi tam tikrą praktinę ar dekoratyvinę paskirtį. Na, o tam suprasti reikalingas laikas ir noras mokytis.

Man, kaip muzikuojančiam ir muzikai neabejingam žmogui, dažnai kyla akademinio ir gatvės muzikavimo palyginimas. Mes, kaip bažnyčia ir bendrija, pradėjome lyg savamoksliai gatvės muzikantai. Ir tai, manau, tikrai nėra blogai, nes tuo metu akademiniai rėmai ko gero būtų tik suvaržę laisvą ir paprastą iš nuoširdžių širdžių kylantį mūsų tikėjimą. Kartais atsitinka ir taip, kad akademines studijas baigę muzikantai nesugroja ir 4 akordų, jeigu jiems nėra padėtos natos (štai kodėl mano sielai labiausiai artima roko, bliuzo muzika). Tačiau ateina laikas ir gatvės muzikantams, kai jau nebetenkina 4 paprastų akordų kombinacijos, kai norisi pažinti muzikos komponavimo, harmonijos subtilybes. Man patinka profesionalūs, akademiškai išsilavinę ir gebantys improvizuoti muzikantai. Tokie, manyčiau, turėtų būti ir geri pamokslininkai.

Biblijoje matome karaliaus Dovydo analogiją: buvo laikas, kai Sauliaus siūlomi šarvai ir ginklai Dovydui trukdė kautis. Milžiną Galijotą jis nukovė paprastu akmenėliu, paleistu iš laidynės. Tačiau juk ne visą gyvenimą Dovydas šaudė iš laidynės. Subrendus, kaunantis už savo tautą, atėjo laikas ir rimtesniems ginklams - paties Galijoto kardas jam nebuvo per sunkus (1 Sam 21, 9).

Vienas didžiausių krikščioniškos bendruomenės rūpesčių yra perteikti tikėjimą jaunajai kartai. Ko, jūsų manymu, reikia šiandieniniam jaunuoliui, kad jis arba ji pasektų Kristumi? Kaip jūsų bendruomenė kreipia jaunuolių širdis į Viešpatį?

Tikrai labai norėtųsi, kad naujai išaugusi karta atrastų Dievą savo laikmečio kontekste. Bažnyčioje subrendo gražūs vaikinai ir merginos - mūsų vaikai. Jie nėra priešiški Evangelijai, bet kol kas nėra ir labai dėl jos degantys. Matau, kad tiesiog yra kitaip nei bažnyčių kūrimosi pradžioje. Su jaunimu drauge muzikuojame, bendraujame, keliaujame, stovyklaujame. Jau kelerius metus mūsų bendruomenėje vyksta paauglių tarnavimai, kuriuos inicijavo ir koordinavo a. a. mano žmona Jolanta. Visai neseniai kažkur perskaičiau ar naujai išgirdau seną tiesą: melstis dėl ko nors, nepasėjus Dievo žodžio sėklos, yra tas pats, kaip darže laistyti tuščią, besėklę dirvą. Taigi, Dievo žodžio sėklos jaunuolių širdyse laistomos tikėjimo maldomis, turėtų sudaiginti ir atitinkamus vaisius. Na, o kai žmogus asmeniškai paliečiamas Dievo, manau, jis nebelieka toks pats, nesvarbu, jaunas ar senas jis būtų.

Jubliejinių metų Organizacinis komitetas
Bendrinti: