Išgelbėtas gatvės kampe

1993 metų Bažnyčios Naujienų laikraštyje išspausdintas lietuvių išeivio liudijimas. Liudijimo įžangoje toks prierašas: 1977 m. Kanadoje buvo išleista Kosto Burbulio paruošta knyga „Gyvoji Evangelija“. Joje spausdinama trumpa krikščionybės istorija ir pluoštas lietuvių išeivių liudijimų. Tai „ne vienos kokios denominacijos, bet visų tikinčiųjų, kurie pergyveno gyvojo Dievo veikimą“, liudijimai.Vieną iš jų siūlome paskaityti šiame numeryje. Redakcija“ Taigi, jūsų dėmesiui perspausdiname šį liudijimą dar kartą.

Esu gimęs 1898 m. birželio 18 d., Čikagoje. Tėvai mane visai mažą parsivežė į Lietuvą. Ten praleidau savo jaunystę ir kūdikystę. Karo ir pokario laikas buvo labai sunkus, teko daug vargti.

1922 m. grįžęs į JAV, įsikūriau Čikagoje. Čia gyvena viena mano seselė ir du broliai. Priklausėme Romos katalikų bažnyčiai. Nuolat lankiau pamaldas ir ėjau komunijos. Atlikau visas man uždėtas pareigas: atgailą, nešiojau škaplierius ir kryželį, kalbėjau rožančių ir litanijas, meldžiausi Marijai ir šventiesiems, bučiavau statulas. Kunigas suteikdavo išrišimą. Nežiūrint viso to, jaučiausi nuodėmingas i Dievo artybės neturėjau. Kodėl? Tada nesupratau, kad tai beldimasis į duris, už kurių nebuvo Gyvojo Dievo.

Prasidėjo ekonominė krizė, atleido iš darbo. Gyvenimas labai pasunkėjo. Glaudžiausi prie savųjų. Jiems irgi gyvenimas buvo sunkus. Atsiradau Madisono gatvėje (elgetų ir valkatų gatvė). Kai buvo gražus oras, miegodavau lauke, parkuose, kai lijo, eidavau į Madisono gatvės „viešbučius“, čia gaudavau nakvynę už 20 centų. <...> Gyvenimas buvo baisiai vargingas. Į darbus fabrikuose niekur  nepriėmė. Kartą susiradau darbą viename restorane. Čia pardavinėjau maistą ir svaiginančius gėrimus. Pats gėriau ir beveik visą laiką buvau girtas, rūkiau, keikiaus, apgaudinėjau, lošiau iš pinigų ir kitas blogybes dariau. Restorane dirbdavau iki 6 val. Vakaro. Baigęs darbą, ėjau į smukles. Čia kartais viską pragerdavau iki paskutinio cento. <...> Aš visą laiką lankiau pamaldas ir gaudavau išrišimą.

1939 m. vieną vakarą, baigęs darbą, ėjau gatve. Vienoje kryžkelėje stovėjo būrelis žmonių. Kai kurie giedojo giesmę. Man giesmė labai patiko, sustojau ir klausiausi. Po giesmės vienas pradėjo kalbėti. Tai buvo jaunas vyras. Jis pasakojo, kad yra gyvas Dievas, Jis myli kiekvieną. Kurie Jį priima, tiems Jis suteikia širdies ramybę ir Jėzaus Kristaus kraujas apvalo visas nuodėmes. Nieko panašaus savo gyvenime nebuvau girdėjęs. Stovėjau ir klausiausi iki galo. Pabaigus kalbėti ir giedoti, vienas vyras pasakė: „Kurie nori priimti Jėzų ir melstis, tepakelia ranką“. Pamaniau: „Aš turiu rožančių, galiu melstis“. Taip ir pakėliau ranką. Tas vyras priėjo prie manęs ir paklausė, ar aš išgelbėtas. Nieko nesupratau. Paėmė Bibliją, pradėjo klausinėti, nieko nežinojau, nebuvau Biblijos matęs. Aš jau seniai išsiilgau nuodėmių atleidimo ir troškau širdies ramybės. Pradėjau verkti. Jis meldėsi už mane ir aš meldžiausi. Dievas išklausė maldą, priėmė mane, nors tai ir vyko gatvės kampe.

Parėjau į „viešbutį“. Čia nebuvo vietos, kur atsiklaupti. Atsiguliau ir meldžiausi su ašaromis. Manyje užvirė kova. Aš buvau šėtono tarnas ir jis nenorėjo manęs paleisti. Manyje vyko tokia kova, kad tikrai galiu liudyti: „Yra pragaras ir dangus!“.  Velnias man sakė, kad nėra pomirtinio gyvenimo nei Dievo; ir kas iš mano gyvenimo, geriausia nusižudyti ir viską baigti. O Dievo Dvasia man sakė, kad yra Dievas, ir Kristaus kraujas apvalo nuo visų nuodėmių, turiu tik tikėti. Laimėjo Dievas, nes kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas (Rom 10, 13). Ryto metą kova liovėsi. Dievas mane priėmė. Patyriau, ką reiškia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28) <...>.

Rytą nuėjau į restoraną dirbti. Čia nebegėriau, neberūkiau ir nebesikeikiau. Savininkas klausė manęs, kas man atsitiko. Papasakojau jam, kad Jėzus mane išgelbėjo. <...> Šeimininko sūnus atnešė 20 dolerių ir davė juos man, kad išgerčiau stikliuką degtinės. Tada buvo krizės laikas, 20 dolerių - dideli pinigai, bet atsisakiau ir negėriau.

Pradėjau klausinėti žmonių, kur yra bažnyčia, kurioje skelbiama apie Jėzų. Man žmonės parodė Moody institutą. Nuėjau. Čia susipažinau su tikinčiais žmonėmis. Gavau traktatų ir pradėjau juos dalinti žmonėms gatvėje. <...> Kuriam laikui praėjus, sužinojau, kad Moody institutas transliuoja radijo programą ištisą dieną, nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo. Restorane, kuriame dirbau, buvo trys radijo imtuvai, nustačiau visus ant Moody radijo stoties. Skambėjo giesmės ir pamokymai apie Jėzų. Žmonės klausėsi. Atėjo savininkas. Jis supykęs klausė: „Kas čia, bažnyčia ar smuklė?“ Kai jis išeidavo, aš vėl įjungdavau  Moody stotį. Jis man liepė to nedaryti. Bet aš laikiausi savo, nes labai norėjau, kad žmonės girdėtų apie Jėzų ir išgelbėjimą. Jis kartą mane pasišaukė, išmokėjo, kiek man priklausė, ir atleido iš darbo. Turėjau vėl vargti. Bet Dievas padėjo. Greitai padėtis pradėjo gerėti, atsirado darbo.

Man gaila, kad nepažinau Viešpaties jaunose dienose. Jau daug metų prabėgo, kai Jėzus mane ištraukė iš šėtono nagų ir girtuoklio kapo. Dėkoju Jam už Jo kraują, kuriuo mane apvalė ir išvadavo iš blogų įpročių. „Taigi, kas yra Jėzuje Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena - praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).
Bendrinti: