Keturi Dvasios vienybės raiščiai

Lapkričio mėnesį toliau tęsiame vieningą bendrijos maldos grandinę. Kviečiame tikinčiuosius ir toliau melstis, tik ne kas savaitę, o kas mėnesį kiek pakeičiant maldos temą ir kryptį.

Šio mėnesio maldų akiratyje - Bažnyčia. Pasirinkome krikščionių dvasios vienybę atspindinčias Rašto vietas: Apd 2, 42 ir Ef 4, 16. Šios eilutės gali tapti ir atspirties tašku mūsų pastoriams šį mėnesį pamokslaujant apie bažnyčią:


Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų (Apd 2, 42).

Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 16).

Pirmoji Rašto eilutė mus nukelia prie Bažnyčios ištakų, į ankstyvuosius laikus, kai per Sekmines Šventosios Dvasios galia gimė Kristaus Bažnyčia.

Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje aprašomi neįtikėtini įvykiai: ant aukštutiniame kambaryje besimeldžiančių 120 žmonių (vyrų ir moterų) vėjo bei ugnies liežuvių pavidalu nužengė Šventoji Dvasia, visi prisipildė Jos jėgos, ėmė kalbėti kitomis kalbomis ir garsiai šlovinti Visagalį Dievą.

Kilus ūžesiui, subėgo daug žmonių. Kalbų fenomenas kėlė minios nuostabą, mat kiekvienas girdėjo savo kalba kalbant apie Dievo šlovę. Apaštalas Petras ėmė pamokslauti apie Jeruzalėje neseniai įvykusį įvykį - Kristaus mirtį ir prisikėlimą bei Dievo duotą pranašams Šventosios Dvasios pažadą, kurio išsipildymo liudytojais ir tapo į Sekminių šventę susirinkę žmonės. Širdyse dar buvo juntamas praėjusios Paschos slogumas, kaltė ir kartėlis dėl gėdingos Jėzaus mirties, ir štai - nuo Dievo malonės sosto ištryško amžino gyvenimo srovė, padvelkė Šventosios Dvasios vėjas, skelbiantis nuodėmių atleidimą ir naują gyvenimą! Sujaudinti sielą veriančio žodžio ir stiprios atgailos, žmonės čia pat krikštijosi, ir tą dieną prie jų (120 Jėzaus mokinių) prisidėjo apie tris tūkstančius sielų (Apd 2, 41). Tokia buvo Bažnyčios pradžia. Josifas Flavijus mini, jog tuo metu Palestinoje buvo 6 tūkstančiai farizėjų. O čia iš karto atsirado trys tūkstančiai naujų Kristaus sekėjų! Stulbinama!

Mūsų pasirinktoje eilutėje Lukas pasakoja, kaip per Sekmines patirta Dvasios galia paveikė įtikėjusiųjų gyvenimą: Ji sujungė žmones į vieną Kūną ir dovanojo neregėtą dvasinę vienybę, stiprų bendrumo jausmą, sutarimą, pasiaukojimą tarp skirtingo etnoso, lyčių, socialinių sluoksnių žmonių. Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie <...> padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo (Apd 2, 44-45). Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų - tų dvasinių raiščių, apie kuriuos užsimena apaštalas Paulius (Ef 4, 16), kurie sujungia ir stiprina visą Kūną. Galbūt kai kuriuos iš jų mums, nuėjusiems ilgą 25 metų dvasinės kelionės atkarpą, reikia atnaujinti, sutvirtinti ar toliau ištvermingai kurti.

Pirmasis raištis - apaštalų mokymas. Tai Kristaus mokymas, kurį girdėjo dvylika Jo apaštalų ir kiti mokiniai, sekusieji Jėzų nuo pirmos dienos. Jie tapo naujatikių mokytojais, atvėrusiais Gyvenimo, Dievo meilės ir Tiesos mokymą. Šiandien mums taip pat reikia ištvermingai laikytis Šventojo Rašto mokymo, kad visi drauge, kaip bažnyčia, toliau augtume Dievo žodžio šviesoje ir malonėje. Iš Viešpaties gerumo nuo pat bendrijos įkūrimo branginame šį raištį - meilę Dievo žodžiui, esame patyrę Viešpaties žodžio apšviečiančią, gelbstinčią, naują gyvenimą kuriančią galią. Neapleiskime Jo nei asmeniniame, nei bažnytiniame gyvenime. Tai Kristaus pažinimo kelias ir  bažnyčios vienybės raištis.

Antrasis raištis - bendravimas. Bendravimas veda į tarpusavio artumą, intymumą. Bendraujantys dalijasi viena vidine ir išorine erdve, visi jos dalyviai yra lygūs. Tai nuostabi galimybė parodyti artimajam meilę, supratimą, užuojautą ir džiaugsmą. Tokie santykiai atspindi Dievo charakterį. Bendrauti, vaišintis ir džiaugtis, drauge liūdėti ir guostis reiškia kartu pamatyti Jį. Atviras bendravimas - Dievo meilės įrodymas. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka ir Jo meilė tobula tampa! (1 Jn 4, 12). Aukime Dievo meilėje ir bendrystėje! Bendrystė - Dievo meilės ugdymo kelias ir vienybės raištis.

Trečiasis raištis - duonos laužymas. Kas dieną krikščionys prisimindavo Kristaus auką ir džiaugdavosi, švęsdavo vienybę. Kaip iš daugelio grūdų iškepama viena duona, taip visi, nors ir labai skirtingi, esame vienas Kūnas, viena Bažnyčia, džiaugiamės viena Sandora su Dievu. Duonos laužymas - Viešpaties vakarienė - tai visos Bažnyčios dvasinė bendrystė per Naujosios Sandoros auką. Būdamas vienas, be bažnyčios, duonos laužyti negali, nes nėra Kūno, nebėra komunijos - bendrystės. Dalyvauti Viešpaties Vakarienėje, laužyti duoną - tai paslaptingai susijungti su visais Kristaus aukoje ir kančioje. Nepaniekinkime šios Kristaus paslapties! Tai stiprus bendrystės ir patiriamo atleidimo raištis.

Ketvirtasis raištis - malda. Evangelistas Lukas, kaip evangelijos ir Apaštalų darbų knygos autorius, veda Dvasios ir maldos paralelę abiejuose savo tekstuose. Evangelijoje pagal Luką Dvasia nuolat lydi Jėzų, o Apaštalų darbuose skaitome, kad ta pati Dvasia nužengia ir ant Bažnyčios. Tai pat Lukas rodo: kaip Jėzus pasitraukia melstis į vienumą, taip ir bažnyčia nuolat meldžiasi ir yra palydima Dvasios veikimo. Argi pati Dvasia neragina melstis, kelti akis į Dievą, iš kurio ateina mums pagalba? Melstis - tai nuolankiai prašyti, bendrauti, užtarti, kreiptis į patį Dievą. Kadangi bažnyčia - Dievo darbas, vienas svarbiausių jos bruožų - maldingumas. Nukreipkime visus savo prašymus į Jį!

Prašykime bažnyčioms ir visai bendrijai:
- mus vienijančios Šventosios Dvasios veikimo, Jos globos kiekvienai bendruomenei;
- ištvermės siekiant pažinti Dievo žodį ir jį taikyti savo ir bažnyčios gyvenime;
- kantrybės puoselėjant tarpusavio bendravimą, bendrystės artumą, brolystę;
- ištvermės maldoje.

Dievo Dvasia teleidžia mums pamatyti save didžiulio, nematomo Kristaus Kūno, turinčio dviejų tūkstantmečių istoriją, dalimi, kartu nepamirštant ir savo dvasinės tapatybės, kurią įgijome atgimdami iš aukšto - Tikėjimo žodžio bendrijos. Rūpinkimės savo vietinėmis bažnyčiomis, kad jas lankantys tikintieji būtų liepsnojančios dvasios žibintai mūsų miestuose ir miesteliuose!

Malonės,
pastorė A. Krikštaponienė
Bendrinti: