Kristaus Kūno paslaptis

Švenčiant jubiliejinius Tikėjimo žodžio bendrijos metus bei minint Maldos už krikščionių vienybę savaitę, dera prisiliesti prie Kristaus Bažnyčios vienybės paslapties - „vienas Kūnas, o narių daug“.

Šiame straipsnyje krikščionių vienybės klausimą norėčiau aptarti pasigilindama į apaštalo Pauliaus mintis apie brolių vienybę Laiške efeziečiams.
Rašto vieta dažnai skamba ekumeninėse pamaldose ar susitikimuose, joje neabejotinai svarią vietą užima tikinčiųjų Dvasios vienybės klausimas. Perskaitykime ją:

Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką. Todėl sakoma: „Pakilęs aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų.“ Ką reiškia „Jis pakilo“, jeigu ne tai, kad Jis pirma ir nusileido į žemesniąsias žemės vietas. Tas, kuris nužengė, yra ir Tas, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų. Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje  (Ef 4, 1-6).

Kadangi šis pamokymas buvo skirtas vietinei Efezo bažnyčiai, tai leidžia manyti, jog tikinčiųjų vienybė pirmiausia turėtų prasidėti ten, kur jie yra: kur du ar trys susirenka Kristaus vardu, savo vietinėje bažnyčioje, bendrijoje ar konfesijoje. Būtent čia, kur krikščionys gimsta, auga ir seka Kristaus pėdomis su savo tikėjimo namiškiais, yra nuolatos praktikuojama ir puoselėjama dvasinė brolybė. Čia jie sykiu bręsta ir platesnei, tarpkonfesinei, Dvasios vienybės patirčiai.  

Dvasinis vienybės pagrindas

Siekite išsaugoti Dvasios vienybę...(3 eil.) Viena iš svarbiausių gairių bažnyčiai - Dvasios vienybė. Juk visi esame pašaukti eiti tuo pačiu keliu, siekti vieno tikslo - Kristaus pažinimo, kartu ištvermingai bėgti mums skirtose dvasinėse lentynėse. Apaštalas Paulius praskleidžia vienybės paslaptį ir aiškiai parodo, jog tikinčiųjų vienybė, brolybė - ne žemiškos, bet dangiškos prigimties. Jis bažnyčios vienybės pagrindą mato trivieniame Dieve. Krikščionių vienybė - tai pats Dievas, dieviškoji Trejybė, įstabus Jos darbas mumyse. Vienijančiame darbe dalyvauja visi trys Dievo Asmenys.

Pirmiausia apaštalas išskiria Šventąją Dvasią ir Jos atliekamą vienijantį darbą tikinčiuosiuose: vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai (4 eil.). Dvasia apjungia mus kaip atgimusius Dievo vaikus. Kaip vaikai, gimę iš tų pačių tėvų, paveldi jų kūną ir kraują, šeimos giminystės ryšius, taip ir mes, gimę iš Dievo Dvasios, paveldėjome Dvasią kaip amžinojo gyvenimo užstatą, tapome Dievo vaikais. Nepaisant etninių, socialinių ar lyčių skirtumų, Dvasia visus mus pagirdo bei suburia į vieną kūną - bažnyčią, vieną Dievo šeimą. Pirmųjų amžių krikščionims teko įveikti stiprią etninę, religinę ir psichologinę priešpriešą, buvusią tarp žydų ir pagonių (žr. Ef 2, 14 -22).

Mums šiandien dėl tikėjimo taip pat neretai tenka įveikti kūnišką priešiškumą, įsigalėjusius žmonių papročius, stereotipus, kultūrinius ir charakterių skirtumus, idant darniai būtume statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.

 Po to apaštalas pamini Kristų, kaip Dvasios vienybės pagrindą, bei Jo apjungianti pasireiškimą mumyse: vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas (5 eil.) Viešpats Jėzus Kristus yra mūsų tikėjimo Pradininkas ir Atbaigėjas. Yra tik vienas visų mūsų Viešpats, kuris ant kryžiaus sunaikino nuodėmę ir priešybę tarp žmonių. Todėl Kristus tapo visų mūsų tikėjimo pamatu. Kito krikščionių tikėjimo pamato nėra - tik Tas, kuris mirė už mus ir prisikėlė. Iš Jo vienas tikėjimas ir per Jį vienas krikštas, kuris liudija, jog visi buvome pakrikštyti į vieną kūną - Jo bažnyčią (1 Kor 12, 13). 

Galiausiai apaštalas Paulius kaip vienybės šaltinį pamini ir Dievą Tėvą: vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (6 eil.). Mus vienija visus sukūręs Kūrėjas, Jo valdžia - virš visų, Jis veikia per visus ir pasilieka visuose. Jis palaiko ir vienija visą kūriniją. Iš Jo per Jį ir Jam yra visa (Rom 11, 36).

Dieviškoji Trejybė - nepajudinamas tikėjimo vienybės pagrindas visuose lygmenyse: kiekvienoje vietinėje bažnyčioje, konfesijoje ir tarpbažnytiniame bendravime. Krikščionių vienybei nėra jokio kito svaresnio pamato.

Kaip puoselėti Dvasios vienybę?

Gautą Dvasios vienybę svarbu saugoti ir puoselėti. Apaštalas parodo, kokioje dirvoje tarpsta vienybės sėklos: Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais (2 eil.) Paulius pamini didžiąsias krikščionių dorybes, kurių dėka puoselėjama Dvasios vienybė: nuolankumą bei romumą, ištvermę ir kantrybę.  Senovės Graikijos ir Romos pasaulyje nuolankumas ir nusižeminimas asocijavosi su vergija, turėjo neigiamą pralaimėjimo atspalvį. Įprasta būdavo nusižeminti prieš dievus ir imperatorius, nes jie, pagal anuomet vyravusius įsitikinimus, galėdavo nužudyti, bet nusižeminimas prieš sau lygų ar žemesnį buvo laikomas ne tik netinkamu, bet įtartinu elgesiu. Todėl nuolankumas buvo įgijęs ir žmogišką orumą žeminančių ir menkinančių konotacijų. Tačiau apaštalas Paulius „reabilituoja“ nuolankumą, pirmiausia, be abejo, turėdamas omenyje Kristaus pavyzdį (žr. Fil 2, 1-11). Paulius ragina tikinčiuosius būti nuolankiais - vertinti kitą aukščiau nei save, nesididžiuoti savo gebėjimais, pasiekimais ar kitokiais pranašumais prieš kitus, gerbti kiekvieną brolį ir sesę.

Nuolankumą aukštai vertina ir pats Dievas, nes tai puiki širdies terpė veikti Jo malonei. Viešpats surenka nuolankiuosius ir suteikia jiems ramybę:  Aš paliksiu tavyje nuolankius ir nusižeminusius, kurie pasitikės Viešpaties vardu. Izraelio likutis elgsis teisingai, vengs melo ir klastos, Jie gyvens ramiai ir be baimės (Sof 3, 12-13) - sako Senojo Testamento pranašas Sofonijas. Naujajame Testamente dar labiau pabrėžiama nuolankumo vertė, puoselėjant bažnyčioje tikinčiųjų vienybę ir broliškus santykius.

Kita vienybės išsaugojimo sąlyga - romumas. Romumui svetima kontrolės dvasia ir prievarta kito asmens atžvilgiu. Kita vertus, tai nėra ir silpnavalis abejingumas artimui. Romume slypi įstabi dermė tarp prievartos nebuvimo ir neabejingumo. Tai švelnus atidumas žmogui. Brolių meilė tarpsta romume.

Taip pat neįmanoma išsaugoti vienybę be ištvermės ir kantrybės. Šios dvi artimos savybės šiek tiek skiriasi. Kai kalbame apie ištvermę, labiau pabrėžiame asmenybės stiprybę kentėjimuose, išbandymuose ir negandose. Būtent taip tradiciškai yra suprantama ši savybė. Tačiau Naujasis Testamentas praplečia jos supratimą. Ištvermingas yra ir tas, kuris sugeba susilaikyti nuo keršto savo skriaudėjams. Jėzus mokė mylėti priešus ir nekeršyti jiems. Tad meilė - ištverminga ir nekerštinga. Tuo tarpu kantrybė - tai kitų klaidų ir skirtybių pakentimas, pripažįstant savo klaidas ir kliaudas. Vienybė nereiškia vienodumo. Kantrybė, pakantumas padeda atsiskleisti Dievo meilei ir puoselėti Dvasios vienybę. Tad brolybės vaisiai auga nuolankumo, romumo, ištvermės ir kantrybės dirvoje.

Ypatingas Žodžio dovanų vaidmuo Kristaus Kūne

Puoselėjant vienybę bažnyčioje, itin svarbus ir Žodžio tarnų vaidmuo. Iš Kristaus malonės dosnumo bažnyčia gavo įvairių Žodžio charizmų. Šios dovanos nėra pagrindas didžiuotis; jos skirtos stiprinti, lavinti ir ugdyti  krikščionišką šeimą - bažnyčią. Dievo dovanos nėra mūsų, jos ir lieka Jo dovanomis. Charizmų kelias į mūsų gyvenimą nepaprastas: per Kristaus pažeminimą - mirtį, ir Jo išaukštinimą - prisikėlimą (7-10 eil.). Pats Viešpats jomis disponuoja savo bažnyčioje:

Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus (11-14 eil.).Apaštalas Paulius pabrėžia Žodžio tarnų (apaštalų, evangelistų, mokytojų ir pastorių) atsakomybę - lavinti ir vienyti tikinčiųjų bendruomenę. Žodžio tarnams pagal Kristaus malonės saiką tenka ypatinga užduotis - ugdyti Kristaus Kūną. Ugdymu ir lavinimu graikų pasaulyje užsiimdavo filosofai ir mokytojai, o apaštalo išvardintos Žodžio tarnystės dovanos tai atlieka bažnyčioje.

Pirmiausia  jiems tenka tikinčiuosius lavinti tarnystės darbui. Tarnystė yra sunkus darbas, todėl kaip kiekvienam darbui reikia lavintis, mokytis, pasiruošti ir įgyti įgūdžių, taip ir bažnyčios tarnystei būtinas rimtas pasiruošimas. Tam reikia dvasinių auklėtojų ir mokytojų, kurie kantriai mokytų visų tarnystės įgūdžių, kad Kristaus Kūno nariai kartu dirbtų Viešpaties šlovei ir bendrai gerovei.

Antra, skirtingos Žodžio charizmos ugdo Kristaus Kūną - visą krikščionišką šeimą Kristuje. Bažnyčios ugdymas yra sudėtingas uždavinys ir ilgalaikis procesas. Ugdyti - tai kur kas daugiau nei tik šviesti, perteikti pažinimą. Ugdyti - tai kreipti kiekvieną tikintįjį, o kartu ir bažnyčią, į Kristaus asmenį - kaip dvasinės gyvybės, išminties, tiesos ir dorovės šaltinį. Ugdymas - tai nuolatinis bendravimo ir bendradarbiavimo su Dvasia skatinimas. Tai tikėjimo ir gyvenimo pagal Dievo karalystės vertybes parodymas. Tai vadovavimas su Dievo išmintimi ir raginimas veikti bažnyčią kartu, siekiant tų pačių amžinųjų ir trumpalaikių  tikslų. Ugdymas - tai naujo žmogaus - krikščionio, ir naujos tautos - bažnyčios - nuolatinis brandinimas Kristuje. Pamokslaujamas Dievo žodis veiksmingai keičia Dievo vaikų nuostatas, bendrą bažnyčios sąmonę ir formuoja tikinčiųjų elgseną kultūroje, kurioje jie gyvena. Visais šiais požiūriais ugdymas per skirtingas dovanas yra daugiasluoksnis ir bažnyčiai gyvybiškai reikalingas procesas. Be jo bažnyčia niekaip negalėtų subręsti iki Kristaus pilnatvės amžiaus saiko ir pasiekti tikėjimo vienybę.

Dvasios vienybė ir branda tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai. Dažnai būtent dėl tikinčiųjų dvasinės brandos stokos kyla kūniškos tarpusavio trintys, ambicijų karai, susiskaldymai ir nuklydimai nuo sveiko Evangelijos mokymo. Apaštalas brėžia paralelę tarp fizinės žmogaus vaikystės ir dvasinės. Kaip fizinėje vaikystėje vaikai nėra atsparūs peršalimams, infekcinėms ligoms ir dažnai serga, taip ir dvasinėje vaikystėje būdingas menkas atsparumas visokiems apgaulingiems mokymo vėjeliams, kurie pučia ir nešioja tai į vieną, tai kitą pusę. Nebrandūs krikščionys tampa lengva auka visokiems apsimetėliams, apgavikams ir apsišaukėliams, kurie apgaule ir gudrumu veda į paklydimą. Melo skelbėjai naudoja apgaulės ir gudrumo pinkles, o Dievo tarnai - tiesos ir meilės duoną, visame kame kviesdami augti į Kristų.

Tikrų Dievo charizmų įvairovė ne skaldo, bet ugdo ir jungia Dievo vaikus į bendrystę Kristaus Kūne. O tikėjimo vienybė nenaikina dovanų skirtybės, bet sudaro sąlygas veikti visų labui.

 Tad švęsdami tiek mūsų bendrijos 25 metų Dvasios vienybę, tiek melsdamiesi už visų krikščionių vienybę, atmeskime visa tai, kas skaldo ir nukreipia nuo Trejybės - nepajudinamo vienybės pamato, ir, puoselėdami Dievo Sūnaus pažinimą, nesustodami aukime į Jį, su meile ugdydami vienas kitą nuolankiai, romiai, kantriai ir ištvermingai.
Bendrinti: