Nueitą kelią prisimenant (I)

Jūsų dėmesiui siūlome pastoriaus Giedriaus Saulyčio straipsnių seriją, kurie buvo skirti bendrijos 20-mečio jubiliejui. Šie straipsniai buvo spausdinti prieš penkerius metus.

Tikėjimo žodžio
bendrija, šiandien vienijanti per 30 bendruomenių, kurias gano 15 ordinuotų (įšventintų) pastorių, yra viena didžiausių evangelinių konfesijų Lietuvoje.

 

Statistiškai skaitlingesni yra tik evangelikai liuteronai su 50 bažnyčių ir 20 pastorių. (Lyginti narių skaičių nebūtų tikslinga, nes iš esmės skiriasi narystės sąvoka.)


(Nuotraukoje: Po susirinkimo, kuriame pastorius J. Melechas bažnyčios globa patikėjo Kęstučiui Tumasoniui ir Giedriui Saulyčiui (1989 m).
Pastoriai su žmonomis: Regina ir Jurijus Melechai (apačioje), Jovita ir Kęstutis Tumasoniai, Daina ir Giedrius Saulyčiai.)


Autentiškas Tikėjimo žodžio judėjimo gimimas, spartus augimas, prieštaringos visuomenės ir kitų konfesijų reakcijos, teologinė judėjimo raida ir pagaliau unikalūs tarnystės vaisiai, kaip antai: periodikos gausa (Tikėjimo žodžio, Bažnyčios naujienų, Tiesos žodžio, Gerosios Žinios, Ganytojo laikraščiai, Gyvojo žodžio žurnalas), Šventojo Rašto ir evangelinės literatūros spausdinimas, pagrindinės krikščioniškos mokyklos įsteigimas, televizijos laidos Kertinis akmuo kūrimas ir kt., yra tikrai verti gilesnės analizės ir studijų. Viliuosi, kad bręstant evangelinei savimonei šie klausimai parūps ne vienam teologui, istorikui ar teisininkui. O iki tol tenka apsiriboti nedidelės apimties apžvalgomis ir straipsniais, kurie kartais būna labai subjektyvūs. Tai pasakytina ir apie mus, dalyvavusius Tikėjimo žodžio bažnyčios steigime ir nuo pradžių aktyviai įsitraukusius į jos tarnystę. Viena yra skelbti Evangeliją ir ugdyti įtikėjusiuosius, kas kita - kontempliatyviai įvertinti šį procesą, įvardinant jo stipriąsias ir silpnąsias puses. Taip pat dažniausiai skirsis vidinis ir išorinis požiūris, t.y. dalyvio ir pašaliečio. Nekalbant jau apie tai, kad fenomeną vertinantieji laikui bėgant keičiasi. Todėl paprastai vienos kartos veiklą patikimiau įvertina vėlesnės. Ir visgi, suvokiant savo galimybių ribas, norėtųsi prisiminti ir bent šiek tiek pasvarstyti apie nueitą Tikėjimo žodžio bažnyčios kelią. Juolab, kad tam yra puiki proga - švenčiame mūsų bažnyčios dvidešimtmetį.


Gimimas
 

Bažnyčios susirinkimas Genovaitės Tumasonienės bute 1989 m. Iš kairės į dešinę: Genovaitė Tumasonienė, Rimas Maželis, Pavel Kirilko, Giedrius Saulytis (su gitara), Daina Saulytienė, Olga Kirilko. 
Nepamenu, ar tą dieną švietė saulė ar buvo darganota, neatsimenu net tikslios datos (ją įsiminė mano tuomet dar būsima žmona - spalio 2 d.), atmintyje išliko tik nuotaika, lydėjusi mane į tą susirinkimą, kuriame buvo paskelbta nauja bažnyčia. Dvejonės ir pasimetimas. Štai taip ją apibūdinčiau. Dvejojau, ar Jurijus Melechas, bažnyčios steigėjas ir pastorius, buvo Dievo įgaliotas šiam žingsniui. Abejojau, ar Dievas gali ne lietuvių tautybės žmogų įkvėpti lietuviškos bendruomenės kūrimui. Tačiau didžiausią rūpestį kėlė tai, jog Melecho šeima ruošėsi emigruoti į Vakarus. Ar nesteigia jis bažnyčios vien tam, kad prieš išvykdamas įgytų pastoriaus titulą? Kas rūpinsis bažnyčia po jo?

Pasimetęs buvau ir dėl to, kad jau kuris laikas drauge su Gabrieliumi Lukošiumi vesdavome neformalius susirinkimus mano mamos bute ir jau turėjome būrelį pasekėjų, dvidešimtmečių ir jaunesnių, neturinčių jokio religinio pažinimo, augusių kaip ir mes nekatalikiškose šeimose, bet trokštančių atrasti Dievą, ieškančių tiesos ir gyvenimo prasmės. Gerdavome arbatą, skaitydavome Dereko Princo knygą Gyvenimas tikėjimu, pasakodavome, kaip Kristus stebuklingai pakeitė mus, ir melsdavomės, kad Šventosios Dvasios jėgą patirtų ir kiti. Už šią nedidelę bendruomenę jaučiau atsakomybę prieš Dievą, nors, kai manęs klausdavo „Ar jūs esate bažnyčia?", „Ar tu pastorius?", atsakydavau, kad ne. Tiesiog buvome grupė jaunuolių, nebetelpančių į sekmininkų bažnyčios rėmus ir neturinčių, kur daugiau eiti. Gyvenome Evangelija, apie Kristų kalbėdavom nuolatos, valandų valandas skaitydavome Šventąjį Raštą ir atrastomis tiesomis dalindavomės su kiekvienu. Ar įsilieję į naujai gimusią bažnyčią neprarasime savo laisvės, ar nebus prasilenkta su Dievo valia?
 

Svečiuose Skuodo baptistų bažnyčioje 1988 m. Šlovina (iš kaires): Jurijus Melechas (su gitara), Inga Mikšėnienė, Daina Saulytienė, Gintaras Baronas, Giedrius Saulytis. 
Panašūs klausimai nedavė ramybės ne man vienam. Tikėjimo žodžio bažnyčios gimimas palietė ir tas bendruomenes, kurias lankėme iki tol. Jos gan greitai suformulavo savo pozicijas Tikėjimo žodžio atžvilgiu. Pirmiausia sureagavo evangelinių krikščionių ir baptistų bažnyčia, labiau žinoma kaip Maldos namai (Dom molytvy) Krivulės gatvėje. Šios bažnyčios nariu anksčiau buvo ne tik Jurijus Melechas (ten kurį laiką tarnavęs kaip jaunimo vadovas), bet ir su juo išėjusios kelios jaunos šeimos, iš kurių galima paminėti Algimantą ir Verą Braškius, Leonidą ir Mariną Malko bei Pavelą ir Olgą Kirilko. Maldos namai savo poziciją išdėstė net raštu, kurį viename iš Tikėjimo žodžio susirinkimų perskaitė tos bažnyčios tarybos atstovai. Ji buvo vienareikšmė - Tikėjimo žodis gimė „iš velnio", pastoriui Jurijui Melechui yra paskelbta anafema (prakeikimas), o tikintieji, pakliuvę į šėtono pinkles, be abejonės, buvo raginami kuo greičiau sugrįžti į bažnyčias, kurias įkūrė Dievas. Tokią poziciją, mano galva, nemenkai lėmė Jurijaus Melecho sprendimas dar prieš paskelbiant Tikėjimo žodį pereiti į katalikybę. Siekdamas skelbti Evangeliją katalikams, jis su šeima pasikrikštijo pagal Romos katalikų tradiciją. Pagal tikėjimo doktriną, kurią išpažino Maldos namai, toks žingsnis buvo tolygus Kristaus atsižadėjimui arba mažų mažiausiai stabmeldystės įteisinimui.

J. Melecho tapimą kataliku, nors ir trumpam laikui, verta paminėti, idant suvoktume, kokiu būdu grupelė katalikų charizmatų tapo Tikėjimo žodžio bendruomenės nariais. Šiek tiek anksčiau, manau, apie 1986 m ar 1987 metus, katalikų kunigas Valerijus Rudzinskas, tuo metu kunigavęs Garliavoje, susidomėjo Šventosios Dvasios krikšto klausimu ir kai kurių sekmininkų padedamas priėmė kitų kalbų dovaną. Jis subūrė jaunimo grupę, kurioje buvo meldžiamasi kitomis kalbomis, pranašaujama, maldos taip pat kildavo už ligonių išgydymą ir išlaisvinimą iš įvairių žalingų įpročių (tai esu asmeniškai patyręs per vieną iš savo apsilankymų toje grupėje). Kiek žinau, „persikrikštydamas" į katalikus J. Melechas tikėjosi įgysiąs didesnės laisvės skelbti tikėjimo žinią tarp katalikų. Neoficialiai katalikus charizmatus jis jau mokė. (Beje, ir man teko jų kvietimu bent kartą dalintis Dievo žodžiu.) Tačiau, matyt, lūkesčiams nepasiteisinus, J. Melechas iš katalikybės vėl grįžo į evangelikalizmą ir, kaip žinome, paskelbė naujos bažnyčios pradžią. Dalis charizmatų pasiliko su V. Rudzinsku (vėliau šios grupės nariai įkūrė Gyvųjų akmenų bendruomenę Kaune), o dalis pasekė J. Melechu ir prisijungė prie Tikėjimo žodžio (iš pastarųjų reikėtų paminėti Gintautą Gruzdį, dabartinį Elektrėnų bažnyčios Tikėjimo žodis pastorių).
 

Bažnyčios susirinkimas Rytės Saulytienės (Giedriaus mamos) bute 1989 m. Iš kairės a dešinę: Rytė Saulytiene, Laimonas Nedveckas, Lilija Kozlovskaja, Giedrius Saulytis, Andrejus Paramonovas, Daina Saulytienė. 
Norint išsiaiškinti Lietuvos Romos katalikų reakciją į Tikėjimo žodžio gimimą, reikėtų atskiro straipsnio. Čia teks apsiriboti keliais lakoniškais pastebėjimais. Oficialaus vyskupų konferencijos ar aukštųjų hierarchų pareiškimo šiuo klausimu nebuvo, nors tokio dokumento laukta (žr. A. Belickis, „Iššūkis bažnyčiai", Katalikų pasaulis, Nr. 16, 1992 m.). To meto periodikoje sutinkamuose straipsniuose, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai minimas Tikėjimo žodis, galime išskirti bent tris pozicijas. Pirma - kritiškai nuosaiki, laikanti Tikėjimo žodį iššūkiu katalikams, kviečiančiu atsisakyti formalios sielovados, verčiančiu susirūpinti katalikiškos katechezės bei tradicijos perteikimu jautriau ir suprantamiau, ypač tarp jaunimo. Tikėjimo žodis laikomas net ženklu „vakarinei sąžinės apyskaitai - kiek laiko skiriu maldai ir Šv. Raštui..." (Kastantas Lukėnas, „Jei turėčiau visą tikėjimą...", Katalikų pasaulis, Nr. 21, 1991.11.04).

Antras požiūris - ksenofobiškai priešiškas, gąsdinantis visomis tariamomis sektos prapultimis. Čia galima paminėti Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebono mons. K. Jakaičio bei kunigo J. Urbono pareiškimą „<...>dėl religinės sektos „Tiesos žodis", spausdintą  Šiaulių naujienose 1992 m. balandžio 3 d. (Nr. 64/11251). Panašų kreipimąsi, pasirašytą Kupiškio dekano mons. K. Gutausko ir dar 6 kunigų, rasime ir „Kupiškėnų mintyse" (1994.08.06). Nepagrįstos, iškreiptos, nepatikrintais faktais besiremiančios ir neretai atvirą nepakantumą išreiškiančios mintys sutinkamos ypač periferinėje periodikoje. Vien pavadinimai jau daug ką pasako: „Pastorė Anželika: Bažnyčia „Tiesos žodis" ir jos tragikomiškieji gyvenimo paveikslai" (Šiaulių naujienos, 1991.5.22); „Atsargiai: „Tikėjimo žodis!" (Valstiečių laikraštis, 1996, vasario 3 d., Nr. 10/7477), „Sektantė „išvarė velnią" iš savo kūdikio" (Akistata, 1996.11.15 Nr. 86/414), „Sielų medžioklės amžius" (Šeimininkė, 1995.10.30). Šias dvi skirtingas pozicijas Tikėjimo žodžio atžvilgiu atskleidžia ir dialogas Naujajame židinyje tarp kunigo Vaclovo Aliulio ir brolio Arūno Peškaičio (Naujasis židinys, Nr.9-10, 1996).

Šalia šių nevienalyčių, kartais diametraliai priešingų Tikėjimo žodžio traktavimų vyravo ir trečioji, „centro" pozicija, kurią aiškiai iliustruoja kunigo A. Belickio mintys: „Sektantų negalima vertinti kaip priešų, bet kaip žmones, kuriems taip pat skirtas Kristaus išganymas. Nors dabar jie yra klaidoje, tačiau Bažnyčia nori pasidalyti su jais Kristaus šviesa ir meile" (žr. A. Belickis, „Iššūkis bažnyčiai", Katalikų pasaulis, Nr. 16, 1992 m.).
 
 
Pirmasis švedų misionieriaus Karlo Gustavo Severino apsilankymas Tikėjimo žodžio bažnyčioje 1989 m. Bažnyčios branduolys, sykiu ir šlovinimo grupė (iš kairės): Daina Saulytienė, Inga Mikšėnienė, Jurijus Byčevas, Kęstutis Tumasonis, Arūnas Žukauskas, Daiva Byčev, Kastytis Matulionis, Giedrius Saulytis.
Reikia paminėti ir trečią bažnyčią, susijusią su Tikėjimo žodžio įkūrimu. Tai pogrindinė, arba sovietmečiu vadinta neregistruota sekmininkų bažnyčia, kurios nariais prieš prisijungdami prie Tikėjimo žodžio buvo ne vienas iš mūsų (tarp jų - šių eilučių autorius, Kęstutis ir Jovita Tumasoniai bei jų artimieji, Gabrielius Lukošius, Laimonas Nedveckas, Jurijus ir Daiva Byčevai ir kt.). Pastarosios bendruomenės laikysena Tikėjimo žodžio atžvilgiu buvo kur kas nuosaikesnė (nors teigiama jos tikriausiai neišeitų pavadinti). Galbūt dėl to, jog jau kokį pusmetį iki Tikėjimo žodžio paskelbimo mes su Gabrieliumi buvome nutraukę narystę šioje bažnyčioje, tačiau priešingai negu broliai iš Maldos namų, buvome palydėti su ramybe, užtarimo malda ir vyresniųjų rankų uždėjimu. Tiesa, kitų išėjimas nebuvo toks sklandus ir sukėlė nemažai įsiskaudinimų bei sumaišties. Visgi broliški santykiai su bendruomenės vyresniaisiais - tuometiniu bažnyčios presbiteriu Pavelu Romančiku, emigravusiu į Kanadą, tačiau ne kartą vėl viešėjusiu Lietuvoje, bei su dabartiniu šios bendruomenės (dabar labiau žinomos kaip Liepkalnio sekmininkų bažnyčia) pastoriumi Ivanu Turu - išliko pagarbūs ir šilti.

Taigi apibendrindami Tikėjimo žodžio ištakas, nesunkiai įžvelgiame šias tris gijas: „registruotus" Maldos namus, neregistruotus sekmininkus ir katalikus charizmatus. Nors šių bendruomenių pozicija naujos bažnyčios atžvilgiu didžiąja dalimi buvo neigiama, patys tikintieji, prisijungę prie Tikėjimo žodžio, tvirtai tikėjo, kad ši bažnyčia - iš Dievo. Dar daugiau - kad Viešpats Tikėjimo žodžiui yra suteikęs išskirtinę misiją evangelizuojant ir bibliškai ugdant lietuvių tautą.

Pašaukimas tarnystei

Dabar laikas grįžti prie mano dvejonių (nors Viešpats gan greitai jas išsklaidė) ir papasakoti, kaip aš įsiliejau į Tikėjimo žodžio bažnyčią, o vėliau tapau jos pastoriumi. Manau, kad ne aš vienas tuo metu svajojau apie gyvą lietuvišką bažnyčią, kurioje bus skelbiamas atgimimas iš aukšto bei praktikuojamos charizmos. Pats be galo troškau tapti pamokslininku, tačiau naujos bažnyčios gimimą įsivaizdavau visai kitaip.

Iš jau minėtų klausimų, kuriuos kėliau, labiausiai trikdė tai, kad bažnyčios pastorius nekalbėjo lietuviškai. Mūsų šalies sekmininkų bendruomenėse (išskyrus Biržus, Kretingą ir dar gal kokį vakarų Lietuvos miestelį) pamaldos vykdavo tik rusų kalba. Lietuvių jose buvo per mažai, kad susidarytų giedotojų grupė, trūko ir galinčių pamokslauti Dievo žodį. Lietuvių tautybės naujatikiai susidurdavo su nemenkais iššūkiais: turėjo mokytis naujų tikėjimo doktrinų, pamokslaujamų rusų kalba, skaityti sinodinės rusiškos Biblijos tekstą su jam būdinga specifine terminologija - taip pat rusiškai (lietuvių kalba buvo tik Naujasis Testamentas). Tačiau bene didžiausias iššūkis buvo įsilieti į bendruomenę, besiskiriančią ne tik vertybiniais aspektais, bet ir kultūriškai. Visi mes, jauni lietuvaičiai, patikėję Kristumi ir pradėję lankyti rusakalbių sekmininkų bažnyčias patirdavome tikrą kultūrinį šoką. Slaviškas mentalitetas ir dėl krikščionių persekiojimų įsigalėjęs uždarumas lietuvių visuomenėje vyravusiai kultūrai suformavo tam tikrą mikrokultūrą sovietinėje erdvėje veikusiose evangeliškose (ne tik sekmininkų) bendruomenėse. Neigiamas požiūris į meną ir sportą, literatūros atmetimas, filosofijos demonizavimas - tik keli šios mikrokultūros bruožai. Jie suponavo ne meninės raiškos nebuvimą, bet kičo kūrimą ir apskritai primityvų skonį. Dvasingumas ir tokia kultūrinė pasaulėjauta buvo taip persipynusios, jog norint sekti Kristumi, reikėjo perimti minėtas nuostatas.
 

Uve Sandbergas ir Karlas Gustavas Severinas 
Pagrindinis motyvas, paskatinęs iš pradžių mane su Gabrieliumi, o vėliau ir kitus lietuvius palikti sekmininkų bendruomenę, būtent ir buvo suvokimas, kad tikėjimas Kristumi galimas ir visai kitokioje kultūrinėje terpėje. Susirinkimai, kuriuos mes pradėjome rengti mano namuose, buvo pirmieji žingsniai šia linkme. Gal net nesąmoningai stengėmės, kad naujai įtikėjusieji ir siekiantys gyventi šventai nepatirtų kultūrinio šoko. Pavyzdžiui, klausydavomės modernios krikščioniškos muzikos, kuri tuo metu sekmininkų nebuvo toleruojama. Merginoms nereikėjo galvos apsigaubti skarelėmis, nedrausdavome dėvėti kelnes, puoštis auskarais, naudoti kosmetiką. Vaikinai galėjo auginti barzdą ir vasarą susirinkimuose vilkėti marškinėliais trumpomis rankovėmis. Buvo akivaizdu, jog Kristus tokioje terpėje veikia ne mažiau nei anoje. Gal net priešingai - akcentuodami vidinį, o ne išorinį pasikeitimą, pabrėždavome tikėjimo, o ne darbų reikšmę ir taip susilaukdavome didesnės malonės. Išvalyti reikėjo ne taurės išorę, bet vidų. Vėliau gimsiąs šūkis „Tikėjimo žodis yra Dievo žodis Lietuvai" tiksliai nusakė ne tik mūsų pašaukimą, bet ir Kristaus, nepavaldaus vienokiai ar kitokiai kultūrinei raiškai, atradimą. Lietuvių bažnyčia galėjo būti ne mažiau evangeliška ir ne mažiau charizminė negu slaviška. Kai Lietuvoje tokių bažnyčių apskritai nebuvo, šis supratimas teikė be galo didelį įkvėpimą. Tačiau kaip tai vyks Tikėjimo žodyje, kurio ganytojas totorių kilmės? Ar nereikės mūsų nedidelei, tačiau jau susiformavusiai grupelei - vandenyje jau buvome pakrikštiję penkis lietuvius - vėl vilktis mums svetimą rūbą? Šį ir kitus man rūpimus klausimus nusprendžiau užduoti pastoriui ir į pokalbį pasikviečiau Kęstutį Tumasonį, kurį taip pat kankino panašios mintys.

Pokalbis truko ilgiau negu tikėjausi ir jo nepamiršiu visą gyvenimą. Mano įtarimai dėl slaptų, savanaudiškų Jurijaus motyvų steigiant naują bendruomenę to pokalbio metu gan greitai išgaravo. Neliko abejonių, kad Jurijus atsiliepė į Dievo pašaukimą įkurti šią bažnyčią. Maloniai stebino ir tai, kad jis neužėmė gynybinės pozicijos, suprato mums kilusius klausimus ir nuoširdžiai stengėsi į juos atsakyti. Mano širdį lietė jau ne jo žodžiai, bet Kristaus Dvasia. Tiesiog girdėjau, kaip Viešpats šnabžda: „Ar negaliu bažnyčios kūrimui panaudoti to, kurį noriu? Ar kurdamas savo bažnyčią, turėčiau konsultuotis su tavimi? Tai mano darbas, į kurį šaukiu ir tave įsilieti". Kaip ranka nuėmė mano kartėlį. Pasimetimą pakeitė ramybė, dvejones - troškimas būti aktyviu šios bažnyčios nariu ir drauge su broliais bei sesėm garbinti Kristų.

Tokių radikalių „atsivertimų" Tikėjimo žodžio atžvilgiu tuo metu vyko ir daugiau. Per vieną maldos susirinkimą mus aplankė pranašas iš Baltarusijos, atvykęs, kaip jis pats vėliau papasakojo, paskelbti, jog Tikėjimo žodis nėra iš Dievo. Tačiau mums drauge meldžiantis, jis pradėjo pranašauti, kad ši bažnyčia - tai ne žmonių, o Dievo darbas. Viešpats ją laimins, o su sukylančiais prieš šią bendruomenę, pats kovos. Po to jis pats be galo stebėjosi, kad pasijuto kaip Balaamas, pasamdytas prakeikti Izraelį, tačiau tegalėjęs jį vien tik palaiminti (Sk 22-23 sk.) Tik įsivaizduokite, kokią paguodą ir sustiprinimą mums teikė jo žodžiai ir kaip smagu buvo patiems patirti priešiškų pasiuntinių atsivertimą, ne mažesnį negu Sauliaus ir jo siųstų kareivių suimti Dovydo, viešinčio pas Samuelį (1 Sam 19, 18-24).

Baigdamas pasakoti apie tą lemtingą pokalbį, pakreipusį mano žingsnius į Tikėjimo žodį, turiu paminėti dar vieną svarbų momentą. Kadangi mūsų išsišnekėjimas su pastoriumi J. Melechu užsitęsė, išvažiavome į miestą, vaikščiojome gatvėmis ir galiausiai prisėdome ant suolelio Lenino aikštėje. Būtent ten pastorius iš kišenės išsitraukė užrašų knygelę ir pradėjo kažką intensyviai rašyti. Tai, ką jis užsirašė sužinojome po kelių mėnesių, prieš jam išvykstant į JAV. Kiek pamenu, per paskutinį duonos laužymo susirinkimą jis išsitraukė tą pačią užrašų knygelę ir perskaitė, ką buvo užsirašęs: „Dievas anądien prakalbo, kad man išvykus vienas iš jūsų taps šios bažnyčios pastoriumi". Pasirodo, tąkart Viešpats kalbėjo ne tik man. Įstabu, kad Šventoji Dvasia prabilo Lenino aikštėje, tačiau dar įstabiau buvo tai, ką Ji pasakė. Tie, kurie dvejojo šia bažnyčia, dabar turės ja rūpintis. Pasitarę nusprendėme, kad pastoracinę tarnystę perims Kęstutis Tumasonis, o aš būsiu jo pagalbininkas, antrasis bažnyčios pastorius. Žinojau, kad Viešpats šaukė mane šiai tarnystei. Širdyje buvau girdėjęs Kristaus žodžius, ištartus Petrui, bet skambėjusius asmeniškai man: „Ganyk mano aveles". Tačiau, kai esi tik dvidešimt trejų, nedrąsu. Kęstą mylėjau ir gerbiau kaip vyresnįjį brolį, laikiau jį savo mokytoju Kristuje. Todėl su dideliu jauduliu, džiaugsmu ir viltimi žiūrėjau į mums patikėtą bendrą tarnystę. Tačiau ji truko tik vienerius metus. Kęstutis kuo toliau, tuo daugiau pamokslavimo naštų perleisdavo man, o galiausiai, sustabdęs savo tarnystę, su šeima paliko bendruomenę. Viena vertus, tam įtakos galėjo turėti mūsų charakterių ir požiūrio į pastoracinę tarnystę skirtumai. Kita vertus, Kęsto pasirinkimą galėjo paskatinti ir tuo metu užsimezgusi mūsų bažnyčios draugystė su švedų misionieriumi Karlu Gustavu Severinu bei Gyvenimo žodžio bažnyčia. Vakarietiškai optimistiškas, šelmiškas ir šiek tiek tiesmukiškas švedų pamokslavimo stilius mane labai žavėjo, o Kęstučiui nebuvo prie širdies. Prisimenu pokalbius, per kuriuos išryškėjo mūsų skirtingi požiūriai dėl bažnyčios vizijos. Visgi nesiimu vertinti Kęstučio pasitraukimo motyvų ir nežinau visų šio žingsnio paskatų. Su dėkingumu Viešpačiui prisimenu tuos metus, mūsų abiejų maldas už bažnyčią ir širdį gaivinusias akimirkas, kurias dovanoti gali tik Kristus.

1990 metų vasarą kolegialiu bažnyčios branduolio sprendimu buvau paskirtas pirmuoju Tikėjimo žodžio bažnyčios pastoriumi, o mano tarnystę užėmė, t.y. antruoju pastoriumi tapo Gabrielius Lukošius. Manau, tai reikšminga, kad nuo pat Tikėjimo žodžio egzistavimo pradžios pastoracinę tarnystę traktavome kaip komandinį, o ne atskirų charizminių asmenybių žaidimą.

Bus daugiau
Bendrinti: