Nueitą kelią prisimenant (III)

Laikraštis Tikėjimo žodis

Tie, kas bandė vertinti Tikėjimo žodžio raidą, rašydami apie ankstyvąją šio judėjimo fazę, nutyli labai reikšmingą faktą: ką tik susikūrusi nepriklausoma bažnyčia ėmėsi leisti ekumeninį laikraštį Tikėjimo žodis.

Pirmasis numeris dienos šviesą išvydo 1988 m. spalio 22 d., lygiai po trijų savaičių po bažnyčios paskelbimo (!). Tiek redaktorius Evaldas Morkūnas, tiek jo pavaduotojas Gabrielius Lukošius, tiek rengusieji ir platinę šį leidinį žmonės buvo Tikėjimo žodžio nariai. Siekdami suteikti laikraščiui solidumo, Evaldas su Gabrieliumi ėmėsi iniciatyvos kurti Lietuvos krikščionių sąjungą - pamenu kaip ji buvo paskelbta Sąjūdžio laikais veikusiame „Haid parke" (buvusiame Jaunimo parke) - ir į redakcinę kolegiją drauge su Tikėjimo žodžio pastoriumi Juriju Melechu pakvietė katalikų kun. dr. Juozą Pranką, tuo metu reformatų kunigą Reinholdą Morą, Sigitą Gedą, Audingą Tikuišienę-Peluritytę ir kun. Valerijų Rudzinską.

 
Karikatūra iš trečio „Tikėjimo žodžio“ laikraščio numerio. Po ja užrašas: „T.ž.“: Nenorime, kad ekumeninis judėjimas Lietuvoje atrodytų taip.
Ekumenišką laikraščio viziją atskleidžia ne vien redakcinės kolegijos sudėtis, bet ir įžanginis redaktoriaus žodis pirmame numeryje: „Laikraščio tikslas - nepaisant denominacinių skirtumų, skelbti Gerąją Naujieną apie Gyvąjį Dievą". Nors leidinio turinys buvo gan primityvus, beje, būdingas to meto vis dar pogrindiniams leidiniams, jo laikyti nevertu rimtesnės analizės jokiu būdu negalime. Tikėjimo žodyje savo straipsnius publikavo Arūnas Peškaitis, Sigitas Geda, Arvydas Juozaitis, savo eiles - Valerijus Rudzinskas, Algirdas Kaušpėdas. Viena vertus, toks nevienalytis autorių spektras liudija atvirumą, permainų troškulį, na, ir svarbiausia - organiško tikėjimo ieškojimą (žr. Sigitas Geda, „Laiškas lietuviams: Aš norėčiau tikėti", Tikėjimo žodis, Nr. 4, 1988.12.16). Kita vertus, šis laikraštis leidžia geriau suprasti ankstyvąją Tikėjimo žodžio bažnyčios teologiją. Pavyzdžiui, mano straipsnių ciklas apie išgydymus ir keli Gabrieliaus straipsniai aiškiai atskleidžia, kaip mūsų pačių tikėjimo patirtis sintetinama su klestėjimo ir išgydymo doktrinomis (mus pasiekusiomis per K. Heigano, K. Kouplendo ir kt. knygas). Galbūt laikraščio pasirodymą galima būtų laikyti ir avantiūristiniu žingsniu, tarsi prieš laiką gimusiu kūdikiu, tačiau kur kas tiksliau jį būtų vadinti Tikėjimo žodžio, kaip autentiško evangelinio judėjimo Lietuvoje, tapatybės gemalu. Jame jau aiškiai galime įžvelgti mūsų bažnyčios viziją, kurią suformulavome jau žymiai vėliau - pažinti Kristų ir Jo pažinimą perteikti kitiems. Laikraštis gyvavo vos trejetą mėnesių ir iš viso pasirodė penki numeriai, tačiau nedvejotinai jį galime vadinti Tikėjimo žodžio bažnyčios leidybinės veiklos pirmtaku.

Leidykla Tikėjimo žodis

Antrojoje Tikėjimo žodžio fazėje formuojasi bažnyčios struktūra ir kuriasi daug įvairių tarnysčių. Visgi leidybinę veiklą tenka išskirti kaip ypatingą Tikėjimo žodžio identiteto charakteristiką. Visų pirma todėl, kad būtent evangeliška periodika Tikėjimo žodį išskiria iš Lietuvos sekmininkų, kurie ir dabar dar neturi savo leidinio. Vertinant doktrininiu požiūriu, devintojo dešimtmečio pradžioje Tikėjimo žodis dar nedaug kuo skiriasi nuo sekmininkų, tačiau leidybinė veikla atskleidžia ir vis labiau ryškėjančius skirtumus. Pirmoji leidyklos Tikėjimo žodis knyga buvo M. Mažvydo Katekizmas. Mano parašytoje įžangoje nesunku įžvelgti, kaip charizmatų autoriams būdingi tikėjimo žinios elementai persipina su tipiška evangelikų mąstysena, kritiškai analizuojančia istoriografinę medžiagą. Mažvydo, ne tik kaip lietuvių tautos švietėjo, bet kaip apaštalo ir pranašo, traktavimo autentiškumas buvo pastebėtas ir bene vieninteliame lietuvių religijotyrininkų bandyme objektyviau paanalizuoti Tikėjimo žodžio judėjimą (žr. A. Peškaitis, D. Glodenis, Šiuolaikinis religingumas, Vaga, 2000, psl. 50). Reformacijos paveldo atradimas ir sąsajų tarp „tuomet" ir „dabar" ieškojimas nebetelpa į ordinarinės „Pilnos Evangelijos" bažnyčios definiciją. Biblinės ir teologinės Tikėjimo žodžio pastorių refleksijos, publikuojamos pradžioje Bažnyčios naujienose, Tiesos žodyje, Gerojoje žinioje, o vėliau, apsijungus šiems laikraščiams - Ganytojuje, išryškina evangelikams charakteringas ypatybes.

Nors Tikėjimo žodžio leidybinėje genezėje dar stokojama gilesnės biblinės egzegezės, tačiau ganytojų pastangos stropiai nagrinėjant pirminį šaltinį, Šventąjį Raštą, aiškiai deda pamatus autentiškai evangelinei teologijai (žr. Giedrius Saulytis, Krikščionio tapatybės ryškėjimas, 2001, taip pat kitos autoriaus knygos; Anželika Krikštaponienė, Kalno pamokslas, Tiesos žodis, 1995, taip pat Šiuolaikinės moters paveikslas, 1999). Tai ypač reikšminga turint omenyje, kad XX a. evangelikai Lietuvoje apskritai nesukūrė autentiškos teologinės minties, neturėjo lokalinės biblistikos. 1996 m. Tikėjimo žodžio leidykla išleidžia vienatomę Bibliją, o 1998 m. - klasikinį reformacijos tekstą, Martyno Liuterio Apie krikščionio laisvę (iš vok. kalbos vertė Deimantas Karvelis). Jau vien šie du leidiniai atkurtoje Lietuvoje Tikėjimo žodžiui suteikia aiškų evangelinės bažnyčios su jai būdingom charakteristikom statusą. Kosto Burbulio paruoštas ir Tikėjimo žodžio pastorių redaguotas Šventojo Rašto vertimas į lietuvių kalbą dar laukia gilesnės analizės. Vienintelę šio vertimo recenziją parašęs Vytautas Ališauskas tiksliai įvardija mūsų pastangas: „Redaktoriai siekė, kad vertimo kalba būtų šiuolaikiška (dėl to atsisakyta archajiškesnių, nors dar suprantamų ir vartojamų žodžių), bet drauge ne per skurdi. Jie visai sėkmingai atitaisė sužalojimus, Burbulio versijoje atsiradusius dėl polinkio paprastinti tekstą <...>" (Naujasis židinys, 1996, Nr. 7-8, psl. 523). Reikėtų pripažinti, kad toli gražu ne visi „supaprastinimai" buvo atitaisyti, ir vietomis jie labai skaudžiai paslepia teksto mintį. Visgi iki šios dienos niekas neapsiėmė parašyti lyginamosios šio Šventraščio ir trejais metais vėliau (!) pasirodžiusio Lietuvos Biblijos Draugijos ekumeninio vertimo analizės.

Baigiant lakonišką Tikėjimo žodžio leidybinės veiklos apžvalgą norėtųsi paminėti dar vieną knygą - giesmyną. Kaip žinome, giesmynų spausdinimas tapo neatsiejama protestantiškos reformacijos dalimi, „populiariausia tikėjimo raiškos priemone" (žr. Dainora Pociūtė, XVI-XVII a. protestantų bažnytinės giesmės, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1995, psl. 9). Šį dėsningumą patvirtina ir evangelikų leidiniai atkurtoje Lietuvoje. Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia, minėdama savo atgimimo Lietuvoje dešimtmetį, 2005 m. išleido giesmyną, kuriame į lietuvių kalbą pirmą kartą išverstos ir dešimt Čarlzo Veslio giesmių. Praeitais metais dienos šviesą išvydo ir penkiolika metų ruoštas evangelikų liuteronų giesmynas Krikščioniškos giesmės. Leidykla Tikėjimo žodis per nepriklausomybės metus bažnyčių giesmininkams ir šlovintojams padovanojo jau du giesmynus. Pirmasis, į kurį sudarytojai A. Chalikovas ir E. Gudavičiūtė-Tamoševičienė įtraukė 172 giesmes su melodijomis ir harmoninėmis akomponimento schemomis (akordais), pasirodė 2001 m., o po penkerių metų išleista antroji Giesmyno laida buvo papildyta dar 96 naujai parašytomis giesmėmis. Pastarųjų giesmynų išskirtinis bruožas yra tas, kad didžioji dalis giesmių yra parašytos lietuvių autorių, kompozitorių ir aranžuotojų (G. Abariaus, A. Chalikovo, Dž. Mankauskaitės, I. Lapkauskienės, E. Tamoševičienės, G. Tautkaus ir kt.), kurie buvo arba vis dar yra Tikėjimo žodžio nariai. Daugelis šių autentiškų giesmių, parašytų po autorių atsivertimo, plačiai paplito ir yra giedamos įvairiose konfesijose, tiek katalikiškose, tiek evangeliškose. Pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija savo oficialiu himnu pasirinko „Pakilk ir šviesk, Dievo bažnyčia" (muz. ir ž. Audronės Visockienės) - giesmę, parašytą Tikėjimo žodyje.

Edukacinė veikla

 

Pirmieji mokyklos metai. Ekskursija su mokytojomis Virginija Didžiapetryte, Audrone Juodžiukaityte ir Giedre Vėžyte 1993 m.
Dar vienas labai reikšmingas ir vėlgi evangelišką Tikėjimo žodžio tapatybę patvirtinantis faktas - krikščioniškos mokyklos įsteigimas 1993 m. Jau po dvejų metų pradinė mokykla išaugo į pagrindinę ir galbūt būtų išsiplėtusi iki vidurinės. Tačiau 1999 m. netikėtai, likus keliom savaitėm iki rugsėjo 1 d., turėjome apleisti patalpas Brolių gatvėje, kurios keistomis aplinkybėmis perėjo liūdnai Lietuvos žydų bendruomenėje pagarsėjusio misionieriaus rabino Ber Krinskio vadovaujamai Chabad Liubavič judėjimo mokyklai. Mūsų mokyklos persikėlimas į Vilniaus rajone esančias Skaidiškes neigiamai paveikė mokyklos augimą, tačiau nuo 2005 metų mokyklai vėl sugrįžus į Vilnių, ji pradėjo po truputį atsigauti (šiuo metu mokosi 107 mokiniai). Kadangi praeitame Ganytojo numeryje apie šios mokyklos švietėjišką misiją bei evangelikams būdingus krikščioniško auklėjimo bruožus rašė Deimantas Karvelis (žr. D. Karvelis, „Tikra bažnyčia", Ganytojas, Nr. 19 (284), 2008.10.04), aš apsiribosiu tik dar vieno mokyklos savitumo paminėjimu. Šiandieninės krikščionių mokyklos Tikėjimo žodis išskirtinis bruožas yra ekumeniškumas. Tarp pedagogų - katalikai ir liuteronai, reformatai ir baptistai, sekmininkai, taip pat mokytojai iš charizminių bažnyčių Biblijos kelias ir Vynuogynas. Vilniaus bažnyčia Tikėjimo žodis išlieka vieninteliu mokyklos rėmėju, tačiau tarpkonfesinis žmogiškų resursų indėlis su kiekvienais metais vis auga. Ekumeniška mokyklos laikysena suponuoja ne tik pedagogų bei mokinių konfesinę įvairovę, bet - mano galva, tai svarbiausia - ir krikščionims bendrų vertybių akcentavimą. Pagarba doktrininių skirtybių atžvilgiu eliminuoja krikščionių vienybę griaunantį prozelitizmą ir skatina pedagogą ieškoti profesionalios dėstomo dalyko ir biblinės pasaulėžiūros integracijos. Šios nuostatos, kaip buvo minėta, kyla iš viso Tikėjimo žodžio judėjimo kaitos ir tampa vienos charakteringiausių trečiajame mūsų bažnyčios raidos etape.

Edukacinės veiklos apžvalga būtų tik dalinė, jeigu bent glaustai nepaminėtume suaugusiųjų biblinio švietimo, kuriuo nuo pat pradžių užsiėmė Tikėjimo žodžio bažnyčia. Jau 1994 m. VU jaunųjų sociologų atliktas tyrimas parodė, kad eilinių Tikėjimo žodžio bendruomenės narių biblinis raštingumas yra kur kas aukštesnis nei katalikų iš universitetinės Šv. Jonų bažnyčios (žr. A. Peškaitis, „Man liūdna", Naujasis židinys, 1996, Nr. 10). Šie duomenys visai nestebina, žinant, kad skaitlingiausios Tikėjimo žodžio Biblijos mokyklos laidos - per 400 studentų - buvo būtent 1991-1992 m. ir 1992-1993 m. Be abejonės, būtent sisteminės Dievo žodžio studijos Biblijos mokykloje ir bažnyčios susirinkimų metu buvo ir išlieka pagrindine aukšto biblinio raštingumo priežastimi tarp Tikėjimo žodžio narių ir lankytojų.

 

Trečioji biblijos mokyklos laida 1991-1992 m. 
Dabar keliais sakiniais apie pačią Biblijos mokyklą. Ji buvo įkurta 1989 m. ir funkcionavo daugiau nei dešimtmetį (iki 2001 m.), tiesa, paskutinius dvejus metus jau kaip Tarnystės mokykla. Didžiąją mokyklos egzistavimo dalį mokymas trukdavo 9 mėnesius, tris kartus per savaitę vakarais, nors nuo 1996 metų mokykla tapo dienine (studijos vykdavo 5 kartus per savaitę rytais). Biblijos ir tarnystės mokyklos Tikėjimo žodžio bažnyčioms išugdė dešimtis pastorių, pamokslininkų ir įvairių tarnavimų vadovų. Nors mokyklą steigėme drauge su švedų misionieriais, tačiau jų periodiški atvažiavimai ne ką palengvino milžinišką krūvį, kuris gulėsi ant mano bei mokyklos vadovo Gabrieliaus Lukošiaus pečių. (Be mūsų mokykloje dar dėstydavo Kastytis Matulionis, Daiva Bičev, Arūnas Adomaitis, vienas kitas atvažiuojantis pastorius).

Reikėtų atskirai paminėti tris kursus, kurių kiekvienas truko 3 mėn., skirtus specialiai rusakalbiams (čia mums labai pravertė patirtis, įgyta rusakalbėje sekmininkų bendruomenėje). Pamenu, kiek būgštavimų po sausio 13 d. turėjo pirmieji šios mokyklos studentai, atvykę į Vilnių iš įvairių tuo metu dar Sovietų Sąjungos kampelių, būtent per tokius lemtingus mūsų tautai įvykius. Ačiū Dievui, tiems būgštavimams nebuvo lemta išsipildyti ir mes be jokių trikdžių pradėjome paskaitas 1991 sausio 15 d. Didžiąją studentų dalį sudarė ne vietiniai, o būtent atvykusieji iš Rusijos, Ukrainos, Uzbekistano, kitų Sovietų Sąjungos respublikų, taip pat ir iš Lenkijos. Ypatingai spartus mūsų bažnyčios augimas bei evangelizacinė patirtis traukė tikinčiuosius, kurie, kaip ir mes, nebetilpo sekmininkiškuose rėmuose. Ne vienas studentas, grįžęs į savo gimtąjį miestą, įkūrė naujas, analogiškas Tikėjimo žodžiui bažnyčias. Būtent tokiu būdu mums plačiai atsivėrė misijų durys skelbti Evangeliją už Lietuvos ribų. Šiai veiklai koordinuoti buvo įsteigta Užsienio misija, kuriai vadovavo Kastytis Matulionis. Misijų kelionės nuvedė mus toli už jūrų marių: į Rytus - teko pamokslauti ir Sibiro gūdumoje įsikūrusiame Abakane ir Užbaikalėje, nebe toli nuo Mongolijos sienos esančioje Čitoje; už Atlanto, kur ypač Vakarų pakrantėje, Sakramente, Sietle, Portlande kūrėsi daug rusakalbių emigrantų bažnyčių; į šiaurę - Reikjavike Islandijoje įvairiose bažnyčiose teko pamokslauti net keletą kartų, ypač įsimintinas vizitas pas Islandijos prezidentą Olafurą Ragnarą Grimssoną bei artimas pokalbis su pirmuoju Lietuvos nepriklausomybę pripažinusiu užsienio valstybės atstovu, užsienio reikalų ministru, Jonu Baldvinu Hanibalsonu; ir į pietus - Jerevane, mūsų bažnyčios nario Leonido Malko įkurtoje bažnyčioje, taip pat Kinijos pašonėje įsikūrusiame didžiausiame Kazachstano mieste Almatoje.

Karitatyvinė veikla

 

Tarnavimas Nakvynės namuose
Žodžio virsmas kūnu visais krikščionybės amžiais buvo laikomas viena patikimiausių krikščioniško dvasingumo paradigmų. Nors krikščioniškos teologijos formavimosi pradžioje bažnyčios tėvai (I-IV a.), o vėliau Reformacijos tėvai (XVI-XVII a.) iškėlė confessio fidei (tikėjimo išpažinimo - aut. past.) reikšmę, praktinė krikščionybė - pasiaukojimas savo artimui, ypač silpnesniajam, - buvo vertinama labiau (ypač netikinčiųjų) ir pagrįstai laikoma Kristaus sekimo etalonu. Krikščionių bendrija Tikėjimo žodis savo misijos apibrėžime neambivalentiškai artikuliuoja šį aspektą - vykdyti gailestingumo ir labdaros tarnystę. Šios tarnystės ištakos mūsų bažnyčioje tikriausiai yra sietinos su jau minėto misionieriaus dr. Lesterio Samralo apsilankymais 1990 m. ir 1991 m. Jo įkurtas tarptautinis labdaros projektas „Pamaitinkime alkstančius", kurio koordinatoriumi Lietuvoje buvau paprašytas būti, vertė mąstyti ne tik apie Evangelijos skelbimą, bet ir apie praktines Kristaus meilės bei gailestingumo išraiškas. Pradėjome lankyti kalinius, nakvynės namus, senelių prieglaudas įvairiuose miestuose ir ne vienerius metus maitinome ir aprengdavome gyvenančius sąvartynuose, rūpinomės ir ligoniais su protinėmis negaliomis. Kaune penkerius metus veikė mūsų bažnyčios prižiūrimas labdaros tarnavimas, kuris maitino ir rengė asocialius gyventojus. Vėliau ši karitatyvinė tarnystė išsivystė į priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenę „Sugrįžimas" ir dienos centrą, kurį dabar jau remia Kauno savivaldybė.

Tikėjimo žodžio narių ir pastorių dėka reabilitacijos centrai gimė Kėdainiuose ir Naujojoje Akmenėje. Nuo 1998 m. krikščionių bendrija Tikėjimo žodis pradėjo koordinuoti labdaringos Samariečio krepšio organizacijos, kuriai vadovauja Franklinas Greimas, akciją „Vaikų Kalėdos". Iki šiol Lietuvoje yra išdalinta virš 230 tūkst. (!) dovanėlių batų dėžutėse. Vėlgi Tikėjimo žodžiui pavyko šiam projektui mobilizuoti tarpkonfesines pajėgas, ir tikriausiai šiandien tai viena didžiausių Lietuvoje ekumeninių labdaros akcijų, kurioje dalyvauja virš 90 skirtingų krikščioniškų bendruomenių (tarp jų - baptistų, katalikų, liuteronų, laisvųjų krikščionių, metodistų, reformatų, sekmininkų, Vynuogyno, Pilnos Evangelijos ir kt. bažnyčios). Apie mūsų gailestingumo ir labdaros tarnystę viename iš interviu gražiai atsiliepė Valerijus Rudzinskas. Paklaustas, kokia jo nuomonė apie „smerkiamą" Tikėjimo žodį, daugelio vadinamą „sekta", kunigas, pats įkūręs reabilitacinę Pilnų namų bendruomenę, atsakė: „Aš tikrai nesmerkiu. Jų bendruomenės narių mes pamatysime Dangaus karalystėje daugiau negu katalikų. Jie nuoširdesni, atviresni vienas kitam, daugiau skiria dėmesio, pagalbos žmogui. Jie įžvelgia Dievo Dvasią ir tokiame žmoguje, kurį mes laikome jau pasmerktu. Tai nėra sekta. Taip juos vadinti būtų dogminė klaida. Jie išpažįsta Jėzų, Trejybę, Bibliją. „Tikėjimo žodis" - viena iš protestantizmo atšakų, o juk protestantų ar liuteronų bendruomenių nevadiname sektomis. Sekta yra bendruomenė, atsiribojusi nuo kristologinio, biblinio pagrindo, tarkim, „Jehovos liudytojai". <...> O štai „Tikėjimo žodžio" nariai kasdien lankosi Alytaus sąvartyne, kur kaip ir visuose sąvartynuose dabar gyvena daug žmonių. Niekas į tuos žmones nepažvelgė - nei katalikai, nei socialinių tarnybų darbuotojai. O „Tikėjimo žodžio" jaunimas kasdien sąvartyno žmonėms veža karštus pietus, skelbia jiems Evangeliją. Mane toks faktas labai džiugina. Juk nė vienas iš mūsų šito nepadarė ir aš nepadariau..." (Lietuvos žinios - 1997.10.3-9 (Nr. 40), p. 4)

Šia citata ir norėtųsi pabaigti šį trijų straipsnių ciklą, minint evangelinės charizminės krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis dvidešimties metų sukaktį. Straipsnių apimtis leido apžvelgti toli gražu ne visus daugialypės Tikėjimo žodžio veiklos aspektus. Pavyzdžiui, namų grupių (ląstelių), sekmadieninės mokyklos ir vaikų tarnystės apskritai nebuvo paminėtos, nors yra organiškos mūsų bendruomenių dalys. Neliko vietos ir TV laidai Tikėjimo žodis, transliuotai per Lietuvos valstybinę televiziją 1992 m. ir davusiai pradžią iki šiol mūsų kuriamai savaitinei Kertinio akmens laidai (dabar jau Lietuvos ryto televizijos eteryje). Tikiuosi, kad bėgant laikui pavyks deramai paanalizuoti ir šiuos mūsų misijos laukus, taip pat giliau panagrinėti Tikėjimo žodžio teologinės minties raidą bei doktrininius niuansus ir dar geriau suvokti savo pašaukimą bei tapatybę. O dabar norisi iš širdies pasakyti - ačiū Viešpačiui Jėzui Kristui, XX - XXI a. sandūroje pažadinusiam tiek daug lietuvaičių iš dvasinio letargo ir suteikusiam gyvenimo prasmę bei privilegiją būti gyvenimą teikiančios Evangelijos skleidėjais ir amžinos Dievo karalystės dalininkais. Kartu su apaštalu Pauliumi „esu tikras, kad Tas, kuris mumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos" (Fil 1, 6).

Bendrinti: