Pažinti Kristų

Pažinti Viešpatį Jėzų Kristų - esminė mūsų vizijos dalis. Siekiame Jį pažinti ir dalintis tuo pažinimu su kitais. Įtikėdami buvome Viešpaties paliesti, kažkiek suvokėme, jog Jis iš tiesų mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė iš numirusių.Tačiau tęsdami tikėjimo kelionę nuraminame save mintimi, kad jau pažįstame Viešpatį Jėzų, ir dabar tereikia stengtis gražiai krikščioniškai gyventi, taikant gyvenime biblinius principus. Tampa būtina naujai pamatyti savo Viešpatį, vėl pažinti Jį tokį, koks Jis yra Šventajame Rašte, o ne kokį įpratome įsivaizduoti.

Atvykęs Jėzus ėjo per Jerichą. Ir štai žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis, troško pamatyti Jėzų, kas Jis esąs, bet negalėjo per minią, nes buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų Jį pamatyti, nes Jis turėjo ten praeiti. Kai Jėzus atėjo į tą vietą, pažvelgė aukštyn ir, pamatęs jį, tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn, nes šiandien turiu apsistoti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė Jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį užėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Šiandien į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus. Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 1-10).

Skaitydami Luko užrašytą liudijimą, dažnai nebematome šio įvykio aktualumo mums, ilgesnį laiką tikintiems Kristumi. Juk čia pasakojama apie atsivertimą, pirmą susitikimą su Jėzumi. Išgelbėjimas atėjo į Zachiejaus namus, o mūsų namuose Jis gyvena jau pakankamai ilgai. Tačiau neskubėkime taip greitai atsiriboti nuo šio įvykio ir pagalvokime, su kuo šioje istorijoje norėtume tapatintis. Nes bet koks pasakojimas mums įdomus ir suprantamas tiek, kiek jame atpažįstame save pačius. Pamokymas ar pasakojimas, kuris adresuotas ne mums, mūsų nedomina.

Jėzus, Zachiejus ir minia, kurios šiuo atveju Lukas nesuskirsto į Jėzaus mokinius bei kitus. Minia neleido Zachiejui pamatyti Jėzaus. Apie minią pasakyta, kad, Jėzui užėjus pas Zachiejų, jie visi murmėjo, sakydami: „pas nusidėjėlį užėjo į svečius“. Visi tie žmonės piktinosi Jėzaus poelgiu ir nesuprato, kodėl Jis taip daro.

Jėzus ėjo į Jeruzalę įvykdyti Tėvo Jam skirtos užduoties. Iki mirties ant kryžiaus buvo likę ne daugiau nei dvi savaitės. Einant per Jerichą, Jį supo nemažas būrys žmonių, kurie tikėjosi Dievo karalystės apsireiškimo - Mesijo karaliavimo pradžios. Evangelistas Lukas aiškiai parodo, kad jo užrašytoje Evangelijoje Dievo karalystė ir išgelbėjimas yra sinonimai. Jėzaus klausytojai irgi suprato, kad šie du terminai reiškia tą patį, tik juos abu (Dievo karalystę ir išgelbėjimą) įsivaizdavo kaip Izraelio išvadavimą iš politinės Romos imperijos priespaudos ir teokratinės valdžios įtvirtinimą laisvoje Izraelio valstybėje. Žmonės tikėjosi, kad Jėzus, veikiant Dievo jėgai, išlaisvins Izraelį ir pradės valdyti, kaip Mozė bei Dovydas, vadovaudamasis Dievo įstatymu. Tuomet visi nedorėliai Izraelio valstybėje bus išnaikinti, o tie, kurie stropiai laikėsi Dievo įsakymų, - palaiminti. Puoselėdami tokius lūkesčius, Jėzų lydėję žmonės buvo visiškai įsitikinę, jog tokiems, kaip Zachiejus, ateinančioje Dievo karalystėje nėra vietos. Greičiausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl žemaūgis muitininkų viršininkas negalėjo per minią pamatyti Jėzaus.

Turėdami omeny aplink Jėzų susibūrusių žmonių lūkesčius, galime aiškiau suprasti, kodėl Zachiejus troško pamatyti Jėzų, kas Jis esąs. Turbūt jis buvo girdėjęs daug įvairių gandų apie pranašą iš Nazareto ir Jo skelbiamą žinią, jog prisiartino Dievo karalystė. Daugelis kalbėjo, kad Jėzus iš Nazareto yra išpranašautas Mesijas. Kiti Jį vadino klaidintoju. Dar kiti sakė, kad tai ypatingai Dievo apdovanotas mokytojas bei pranašas. Greičiausiai Zachiejus girdėjo ir savo pavaldinių muitininkų kalbas apie Dievo žodžio mokytoją, priimantį muitininkus, sėdintį su jais prie vieno stalo ir neniekinantį jų. Kaimynai galbūt jam kalbėjo, jog štai, tuojau ateis Dievo karalystė, nes Mesijas jau vaikšto po Izraelio žemę, ir tuomet tokiam niekšui baigsis klestėjimo dienos.

Kas iš tiesų yra Jėzus iš Nazareto? Galima numanyti, kad šis klausimas neramino Zachiejų jau ne vieną dieną. Negi pranašas iš Nazareto nepaniekins ir jo? O gal jam iš tiesų nėra vietos ateinančioje Dievo karalystėje? Zachiejus turbūt nenutuokė, jog tai Dievo Dvasia jį ruošė susitikimui su Jėzumi. „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). Manau, jog toks buvo Tėvo sumanymas - kad Jėzus tą dieną apsistotų Zachiejaus namuose. Tačiau vien vidinio troškimo pamatyti Jėzų neužteko. Niekinančiai nusiteikę bendrapiliečiai, patys neteisingų Dievo karalystės lūkesčių vedami, apstojo per Jerichą einantį Jėzų, ir Zachiejus negalėjo prie Jo prieiti. Tačiau čia pasitarnavo įgimta nuovoka - galima pabėgėti į priekį ir įsilipti į ten augantį šilkmedį. Tuomet jam niekas neužstos. Zachiejus taip ir padarė. Tai buvo komiška, bet Zachiejus jau nebeturėjo reputacijos, kurią galėtų prarasti.

Ir štai, eidamas pro tą vietą, Jėzus pakėlė akis ir pamatė medyje sėdintį mažaūgį žmogų. Lukas nemini, kad Zachiejus vilkėjo išskirtinę uniformą, kuri leistų iš karto numanyti, jog tai - muitininkų viršininkas. Iš kur Jėzus žinojo medyje sėdinčio žmogaus vardą, jeigu jie nebuvo anksčiau susitikę, galima tik spėlioti. Gal Matas ar kuris kitas iš muitininkų Jam buvo minėjęs apie mažaūgį muitininkų viršininką Zachiejų, o gal Tėvas, panašiai kaip pranašui Elijui apie Sareptos našlę Senajame Testamente, pasakė, kad Jeriche Jėzus pamatys į šilkmedį įsilipusį žmogų, vardu Zachiejus, pas kurį tą dieną turės apsistoti.

Kad ir kaip ten būtų, tačiau jų akys susitiko. Į Jį iš medžio žiūrėjo žmogus, visa savo esybe norintis suprasti, kas Jis yra. Zachiejus žiūrėjo kitaip, nei Jėzų supę žmonės, kurie jau žinojo, kokios Dievo karalystės laukia. Jis nelaikė išgelbėjimo savo nuosavybe. Tos akys troško pamatyti, kaip yra iš tikrųjų. Ar jam, pražuvusiam žmogui, dar yra kokia nors viltis?

Dabar sunku pasakyti, ką, žiūrėdamas į Jėzų, suprato Zachiejus. Gal jis pamatė Jėzaus apsispendimą mirti už žmonių nuodėmes, gal tiesiog meilę ir gailestingumą, kuri persmelkė jo paties širdį. Tačiau pasikeitė visa Zachiejaus gyvenimo filosofija: iki tol jis, engdamas savo tautiečius, turtėjo, o dabar su džiaugsmu nusprendė išdalinti didesnę dalį savo turto. Matyti, koks yra Jėzus, ir nesidžiaugti reiškia laukti kitokios Dievo karalystės, negu ji yra iš tikrųjų.

Aplink Jėzų buvusi minia laukė ateinančio išgelbėjimo, o tas išgelbėjimas atėjo į jų niekinamo Zachiejaus namus. Jo širdį ir mintis apšvietė Karalystės šviesa. Mesijas atėjo gelbėti tų, kurie buvo pražuvę.

Pražuvusi visa žmonija, bet anaiptol ne visi žmonės tai pripažįsta ir supranta. Net daugelis krikščionių, kurie pradžioje atsivėrė gelbstinčiai malonei, vėliau ėmė jaustis užsitarnavę Dievo palankumą. Tai galime matyti iš to, kaip vertiname aplinkinius žmones. Ar mes žiūrime į juos žmogaus, kuris niekuo neužsitarnavo savo išgelbėjimo, žvilgsniu? Ar matome, kad vien meilė ir gailestingumas išgelbėjo mus iš visiškos pražūties? Ar pažįstame Jėzų tokį, koks Jis yra? Ar esame Jam atviri? O gal slepiamės už padorumo kiauto ir net nedrįstame sau prisipažinti, kad esame visiški vargšai, kuriems kiekvieną dieną reikia malonės? Manome, kad jau pažįstame Viešpatį, bet savo santykiu į aplinkinius rodome, kad nebematome Jo tokio, koks Jis yra? Kas mums Jį užstoja? Ar suvokiame būtinybę Jį matyti? Į kokį medį mums lipti šiandien, kad vėl pamatytume Jėzų, koks Jis yra, ir Dievo karalystė naujai, džiaugsmingai atsivertų, paveikdama mūsų požiūrius bei poelgius?

Kiekvienam teks pačiam pamatyti kliūtis, kurios užstoja Viešpatį (išdidumas, rutina, nuoskaudos, neatlaidumas, baimės ir pan.), bei susirasti savo medį - tinkamą priemonę, padėsiančią naujai susitikti su Viešpačiu skaitant Rašto žodžius, meldžiantis ir bendraujant su tikėjimo bendrakeleiviais.

Nuotraukoje: kaip manoma, iki šių dienų išlikęs "Zachiejaus šilkmedis"
Bendrinti: