Šiaulių regiono bendruomenių konferencija

 Mūsų konferencija vyko gegužės 4-5 dienomis Šiaulių Polifonijoje. Pirmąją konferencijos dieną bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė pasveikino visus atvykusius į renginį, skirtą „Tikėjimo žodžio“ bendrijos 25-erių metų jubiliejui.
Šių metų konferencijos tema: „Tavo nuostabius darbus ir galybę karta teskelbia kartai“ (Ps 145, 4). Konferencijos tikslas - prisiminti nuostabius Viešpaties darbus, nueitą kelią, dėkoti Dievui už Jo vaisių mūsų bendruomenių gyvenime ir melstis už Jo darbų tęstinumą kartose. Konferencijos simboliu buvo pasirinktas obuolys, nes obuolys yra Viešpaties žodžių simbolis: „Atgaivinkite mane vynuogėmis, sustiprinkite obuoliais, nes aš alpstu iš meilės“ (Gg 2, 5). Obuolys taip pat simbolizuoja vaisingumą ir gerovę. Skirtingo dydžio obuoliai - tai kartos, kaip byloja lietuvių liaudies patarlė „Obuolys nuo obels netoli rieda“. Obelis simbolizuoja mūsų Viešpatį - „Kaip obelis tarp miško medžių, taip mano mylimasis tarp sūnų. Su džiaugsmu sėdžiu jo ūksmėje, jo vaisius man saldus“ (Gg 2, 3). Švenčiame sidabrinį jubiliejų, tad šios šventės metu, įvertinant atliktus darbus, padėkojant ir padrąsinant, buvo dovanojami sidabriniai obuoliai.  
 
Konferencija prasidėjo prisiminimų popiete. „Pasivaikščiosime po mūsų regioną kaip po Viešpaties sodą, kuriame auga ne viena bažnyčia ir visos jos - skirtingos. Šiaulių regione yra trylika bažnyčių ir  bendruomenėlių (Šiaulių, Kuršėnų, Naujosios Akmenės, Radviliškio, Tauragės, Jurbarko, Skaudvilės, Gargždų, Skuodo, Pasvalio, Papilės, Ventos ir Akmenės), reabilitacijos centrų. Mūsų regiono bažnyčiose kaip sodininkai triūsia septyni pastoriai ir aštuonios bendruomenių vyresniosios. Visa tai atsirado per dvidešimt trejus metus,“ - informavo pastorė Anželika. Prisiminimams pažadinti žiūrėjome Gintauto Tumulio sumontuotą filmą „Nueitas kelias“.

„Mes - istorinės asmenybės, atsidūrusios dvasinio prabudimo epicentre. Kai pagalvoju apie bažnyčios gimimą, pirmuosius metus, misijos tarnystę, Biblijos mokyklą, tuo laiku jaučiausi kaip sugreitintame filme - įvykiai lėkte lėkė pro akis, viskas vyko itin greitai. 1991 m. Šiauliuose paskelbiama bažnyčia „Tiesos žodis“. Per vienerius metus nuo penkių karštai besimeldžiančių sesių bendruomenė išauga iki šimto žmonių. Tų pačių metų pavasarį Viešpats prabilo apie pirmąsias misijas, ragindamas mus išsiplėsti: „Išplėsk savo palapinės vietą, ištempk savo buveinės uždangalus, netaupyk! Pailgink virves ir sustiprink kuolelius! Tu išsiplėsi į dešinę ir į kairę, tavo palikuonys valdys tautas ir apgyvendins tuščius miestus“ (Iz 54, 2-3). Rugpjūčio mėnesį nusprendėme pajudėti penkiomis kryptimis: į Kuršėnus, Mažeikius, Radviliškį, Kelmę ir Joniškį. Šiuose miestuose organizavome Evangelijos šventes. Atsirado tikinčiųjų bendruomenės, kurias prižiūrėti buvo paskirti Kristui pasišventę broliai,“ - pasakojo pastorė.

Pastorė Anželika pakvietė bendruomenių pastorius ir jų žmonas paliudyti, atsakyti į klausimus. Pastoriai prisiminė, kaip jie pradėjo tarnauti bendruomenėse, kas, kokios aplinkybės, įvykiai juos paruošė tarnystei, atskleidė, kas guodžia, o kokie dalykai bažnyčioje liūdina. Kuršėnų bažnyčios pastorių Romą Tuominį Anželika apibūdino remdamasi šiais Šventojo Rašto žodžiais: „Daugelis žmonių skelbia savo gerumą, bet kas suras ištikimą žmogų?“ (Pat 20, 6). Ištikimas, be galo kruopštus ir darbštus žmogus. Naujosios Akmenės bažnyčios pastorius Mindaugas Palionis atsiskleidė mums kaip socialinės - karitatyvinės veiklos puoselėtojas. Jis papasakojo, kaip Viešpats atvedė jį į tokio pobūdžio tarnavimą. Po to Anželika pakvietė visada draugiškus ir paslaugius Radviliškio bažnyčios pastorių Nerijų Verdingą su žmona, Tauragės ir Jurbarko bažnyčių pastorius, atsakingas ir pasišventęs Viešpačiui žmogus Romanas Semaška. Galiausiai buvo pakviesti Valentinas ir Vilija Ivanovai. Valentinas atskleidė, kokios mintys ir jausmai jį aplanko pastoracinio įšventinimo išvakarėse (gegužės 5 d. jis buvo ordinuotas Gargždų bažnyčios pastoriumi). Po pastorių interviu Anželika kiekvienam padovanojo po atminimo dovaną - sidabrinį obuolį.

Pastorių žmonų Anželika klausė, ką jos išgyvena, palaikydamos savo vyrus ganytojo tarnystėje, su kokiais iššūkiais susidūrė persikeliant gyventi į tuos miestus, kuriuose jų laukė bendruomenės. Jų liudijimai labai jaudino. Romo Tuominio žmona Jūratė pasidalino žodžiu, kuris ją stiprina ir šiandien: „Tu neši nelengvą naštą, kaip dekabristų žmonos, ėjusios su savo vyrais į Sibirą ir visur.“ Šiuos žodžius jai prieš keturiolika metų po maldos užrašė viena sesė Kristuje. Daiva Palionienė ir juokais, ir rimtai pasakojo, jog tais lemiamais gyvenimo momentais, kai reikėjo priimti svarbius gyvenime sprendimus, Dievas „jai atjungė protą“, kad šiandien ją labiausiai džiugina gamta, geriausiai paguodžia augintiniai namuose. Diana Verdingienė sakė, jog būti pastoriaus žmona reiškia, kad „dalintis“ savo vyru: „dalintis“ juo su mylima bažnyčia. „Jei nemylėčiau bažnyčios, pavydėčiau, - pripažino ji. - Dabar aš jį „paleidžiu“, nes jis turi rūpintis Dievo kaimene.“ Rima Semaškienė pastebėjo, kad jie su vyru yra labai skirtingi, bet tas skirtingumas jų šeimoje pavirsta gėriu - jie vienas kitą papildo. Vilija Ivanovienė džiaugėsi, kad bažnyčia jos ir vyro gyvenime yra ne tik našta, bet ir dovana. „Jei nebūtų bažnyčios, nežinotume, kur eiti,“  - liudijo ji. Bendruomenių ganytojų liudijimus papuošė muzikiniai pasirodymai.

Meldėmės už miestelių vyresniuosius ir namų grupelių vadovus, pastoracinę tarnystę kartu su savo ganytojais atliekančius žmones. Popietė baigėsi giedant kiek pakeistą, šiam laikui pritaikytą Daivos Palionienės giesmę „Prabudimo vėjas“ - mes ją pavadinome konferencijos himnu.

Tos pačios dienos saulėtą rytą devynių jaunuolių grupė iš Šiaulių ir Gargždų, „apsiginklavę“ gitara ir ritminiais instrumentais giedojo miesto autobusuose. Kodėl jie tai darė? Norėjo šlovinti Tą, kuris juos pamilo ir paaukojo už juos savo gyvybę. Darė tai viešai, nes troško pasidalinti tikėjimu, meile ir viltimi, bei tiesiog pradžiuginti miestelėnus. Nuomonių sulaukta, žinoma, įvairių: vieni jaunuolius vadino jehovistais, kiti - Krišnos garbintojais, o viena močiutė sužavėta kalbėjo: „Jaunimas visais laikais buvo linksmiausi ir geriausi žmonės. Kaip smagu, kad jie dainuoja. Myliu jaunus žmones. Dvidešimt aštuonerius metus dirbau mokytoja.“ Nuskambėjus giesmei, žmonės autobuse paplodavo, o vienas šalia sėdėjęs vyriškis visas jaunuolių giedamas giesmes įsirašė į telefoną.  

Sekmadienį, 11 val., susirinkome vėl. Šlovinome, dėkojome Gerajam Ganytojui Jėzui ir klausėmės bendrijos „Tikėjimo žodis“ vyresniojo pastoriaus Giedriaus Saulyčio pamokslo. Pastorius Giedrius skaitė ištrauką iš Pakartoto įstatymo knygos 32 skyriaus - Mozės giesmę (Įst 32, 7-12). Ja remdamasis pastorius apmąstė „Tikėjimo žodžio“ judėjimo nueitą kelią, kalbėjo apie Dievo pašaukimo ir tautos tapatumo suvokimą. Pastoriaus pamokslas stiprino, kėlė mūsų, „Tikėjimo žodžio“ judėjimo dalyvių, dvasią. Pastorius užtikrintai teigė, jog „Tikėjimo žodis“ gimė ne žmogaus jėga, jog šios bendrijos įkūrėjas yra Kristus. „Nebūtų Jo, - nebūtų mūsų. „Tikėjimo žodis“ - žmonių bendruomenė, trokštanti išnaudoti Dievo malonę. Tai Kristus nusprendė, kad Lietuvai reikia „Tikėjimo žodžio“. „Tikėjimo žodis“ - garstyčios grūdelis. Prieš 25-erius metus mūsų tebuvo 12, o šiandien esame antra (po liuteronų) pagal dydį evangelinė bendruomenė Lietuvoje.“ Pastorius aiškino priežastis ir aplinkybes, kurios lėmė šio dvasinio judėjimo atsiradimą mūsų tautoje, papasakojo, kokį visuomenės pasipriešinimą, persekiojimą teko išgyventi. „Šiandien sekuliarioji visuomenės dalis supranta „Tikėjimo žodžio“ judėjimą kaip teigiamą reiškinį. Laikai keičiasi, - tikino Giedrius Saulytis. - Mes buvome priekyje, avangarde, mums teko atlikti tai, ko niekas kitas nedarė.“  Toliau pastorius kalbėjo apie tai, kad mūsų tikėjimo kelias tampa Dievo mokykla: 1991 m. pradėta Biblijos mokykla rusų kalba buvo vienintelė Tarybų Sąjungoje. Tie, kas joje tuo metu mokėsi, vėliau tapo sėkmingais pastoriais įvairiuose Tarybų Sąjungos miestuose.

Po pertraukėlės pastorius atskleidė, kaip Jėzus Kristus bei apaštalas Paulius pavedė savo tarnystę tiems, kuriais pasitikėjo, nuo ko prasideda tarnystės kelias žmogaus gyvenime: „Tarnystės kelias Petro gyvenime prasideda tuomet, kai jis susipažįsta su savimi ir savo silpnumais. Tarnystės pamatas - meilė Jėzui. Meilės negali suvaidinti, ji - daugiau nei žodžiai. Meilė veda į nuolankią tarnystę tiems, kuriuos esi pašauktas ganyti.“ Po šių pastoriaus žodžių vyko ordinacijos ceremonija - Gargždų bažnyčios vyresnysis Valentinas Ivanovas buvo paskirtas šios bendruomenės pastoriumi. Visi drauge dalyvavome Viešpaties Vakarienėje.

Šiaulių regiono bažnyčių konferencijos simbolį - sidabrinį obuolį pastorė Anželika padovanojo ir Giedriui Saulyčiui. Sugiedojome konferencijos himną „Prabudimo vėjas“ ir nuskubėjome vaišintis jubiliejiniais tortais - po tortą atsivežė kiekviena regiono bažnyčia. Bendravimas prie vaišėmis nukrautų stalų ir buvo baigiamasis konferencijos akcentas.

--------------------------------------
Liudijimai konferencijai pasibaigus


Štai dar keletas liudijimų apie mūsų konferenciją:

„Malonu buvo pamatyti gerai pažįstamus veidus. Palyginčiau tai su vaikščiojimu po senamiestį. Labai gera buvo giedoti senas, žinomas giesmes. Prisiminiau Gintautą Abarių...“ - sakė Sigitas iš Naujosios Akmenės.

„Man labai įstrigo prisiminimų popietė. Buvo smagu klausytis visų pastorių liudijimų. Konferenciją pavadinčiau istorine. Klausant pastorių istorijų, pamatai, ką jiems teko išgyventi, supranti, kad jiems buvo tikrai nelengva. Už tai, kad mes šiandien lengvai kvėpuotume, buvo sumokėta kaina. Pirmą kartą išgirdau Vytauto Kairio gyvai atliekamą gerai žinomą giesmę „Ašaros iš dangaus“ - ji tiesiog vėrė širdį. Labai sujaudino ir Daivos Palionienės atliekamas kūrinys „Adagio“, - po jos liudijimo supratau, kuo ji gyvena, ką nori pasakyti tais giesmės žodžiais,“ - dalijosi Eduardas iš Šiaulių.

„Labiausiai jaudino pastorių prisiminimai apie nueitą kelią. Kiekvienas ganytojas unikalus savaip, kiekvienas, kaip ir Kristus, praėjo savo kančios ir išbandymų kelią. Svarbiausia tai, kad jie liko tame dvasiniame judėjime, tame Dievo darbe, kuriam yra pašaukti. Toks yra Dievo kelias, Jėzaus kelias, tai, ką darė pirmoji apaštalų bažnyčia, daro ir mūsų bažnyčia. Viskas buvo nuoširdu, tikra, gyva,“ - atviravo Danguolė iš Šiaulių.

„Visą konferenciją jaučiu šventinę nuotaiką. Įdomu buvo išgirsti pastorių išgyvenimus, kaip jie pasirinko savo tarnystę. Džiugu, kad susirinko įvairių bendruomenių žmonės. Įdomu buvo vėl sutikti žmogų, su kuriuo kartu mokėmės prieš septyniolika metų. Nuo to laiko nieko vienas apie kitą nežinojome. Pasirodo, jis tarnauja bažnyčioje. Tai labai džiugina. Toks renginys - tai Dievo dovana,“ - džiaugėsi Artūras iš Kuršėnų.

„Labai patiko pokalbiai su pastoriais. Klausantis jų atgijo mano pačios prisiminimai, nes šiame judėjime esu nuo pradžios. Buvo gražus vakaras, grįžusi namo dar ilgai apie tai galvojau - užplūdo prisiminimai. Skambėjo labai gražios giesmės -  neįmanoma nusakyti žodžiais. Tokie renginiai nėra dažni, todėl labai džiaugiamės švente,“ - pasakojo Andžela iš Radviliškio.

„Labiausiai mane jaudino ta ypatinga atmosfera, tvyrojusi klausantis pastorių liudijimų. Aplankė toks išgyvenimas, kad Dievas tikrai daro kažką ypatinga. Supratau, kad paprastam žmogui pakelti tokias naštas, tai išgyventi yra neįmanoma. Tik Dievo malonės dėka jie pakelia tuos rūpesčius, atlieka darbus, eina tuo tarnystės keliu. Be malonės, nė vienas iš jų nebūtų išstovėjęs. Esu tikrai sujaudintas Dievo malonės. Pagrindinis konferencijos akcentas, manau, buvo liudijimai ir nueito kelio apžvalga, prisiminimai. Už visa tai reikia atiduoti garbę Dievui,“ - sakė Vytautas iš Gargždų.
Bendrinti: