Švęskime Viešpaties ištikimybę

Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas - Jo paveldėjimo dalis. Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį. Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų, taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo (Įst 32, 9-12).
Krikščionių bendrija Tikėjimo žodis pasitinka 2013-uosius, kaip jubiliejinius metus. Prieš 25 metus nedidelė grupelė Jėzų mylinčių jaunuolių, atsiliepdami į Dievo šaukimą, susibūrė į tikėjimo bendruomenę. Ji ne tik gyvuoja iki šių dienų, bet ir išaugo į vieną didžiausių evangeliškų konfesijų Lietuvoje, jungiančių 39 bažnyčias, kurias gano 20 pastorių.

Tikėjimo žodžio bažnyčiai gimstant, ne vienas dvejojo, ar ji išgyvens, o jei taip, tai kiek laiko išsilaikys. Tačiau šiandien akivaizdu (net ir skeptikams), jog prieš 25 metus prasidėjęs evangelinis judėjimas tapo neatsiejama religinio, o sykiu ir kultūrinio visuomenės sektoriaus dalimi. Tikėjimo žodis - tai Dievo, o ne žmonių idėja. Nors įkvėpta Dievo Dvasios, vis dėlto įkūnijama mūsų visų, šios bendrijos narių, pasišventimu ir pasiaukojimu. Tai Kristaus istorija ašaromis vilgytoje, nuo skausmo sueižėjusioje Lietuvos žemėje, visgi Dievo nepamirštoje.

Todėl, manau, pacituotos Mozės mintys apie Izraelio kelionę per dykumą giliai atliepia ir mums, atsigręžiantiems į bendrijos nueitą tikėjimo kelią, prasidėjusį 1988 metais. Esame Dievo vaikai, Viešpaties nuosavybė ir paveldas. Per mūsų tarnystę Dievui ir Kristaus Evangelijai Jis rašo savo istoriją. Būdami jos dalyviais, mes patiriame ypatingą Dievo globą ir tėvišką rūpestį. Iš tiesų Viešpats saugo mus kaip savo akies vyzdį, nes, pasak psalmininko, „[...] jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė, jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mus [...] Palaimintas Viešpats, kuris neatidavė mūsų į jų dantis“ (Ps 124, 2-3. 6).

Dievas ne tik mus saugojo, bet ir mokė, vesdamas nuo vieno supratimo lygmens į kitą. Kelio pradžioje žinojome tik pradinį Kristaus mokslą, o dabar kremtame, pasak Laiško hebrajams autoriaus, ir kietesnį evangelinį maistą. Tikėjimo žodžio bendrija augo ne tik tikinčiųjų bei bendruomenių skaičiumi, bet ir bibliniu bei teologiniu pažinimu. Ne tik plečiamės, bet ir leidžiame šaknis. Smagu daryti pažangą Viešpaties mokykloje, kurią Jis pats prižiūri, tarsi erelis savo lizdą, o mokydamas skraidyti, atveria naujus, vis dar nepažintus tolius.

Akivaizdu ir tai, jog nesame tobuli. Dar tikrai nesubrendome iki Kristaus pilnatvės saiko. Tačiau, pasak apaštalo Pauliaus, Kristaus pagauti, vejamės, norime labiau Jį pažinti (Fil 3, 12). Šį siekį nusako, o sykiu ir skatina mūsų bažnyčių vizija - pažinti Kristų ir Jo pažinimą perteikti kitiems. Mūsų, bėgančių šioje tikėjimo estafetėje, uždavinys - atiduoti geriausia, ką turime, ir išlikti ištikimais iki galo. Tačiau, kalbant apie Tikėjimo žodžio kelią, nemanau, kad mes, pradėjusieji bėgimą, pasieksime finišo tiesiąją. Greičiau perduosime estafetę savo vaikams ir tiems, kuriuos Viešpats pašaukė vėliau negu mus.

Viena karta nepajėgi apsakyti beribės Viešpaties didybės. Todėl, kaip rašo psalmininkas, karta skelbia kartai apie nuostabius Dievo darbus, Jo galybę bei šlovingą didybės spindesį (Ps 145, 4-5). Tikiu, kad Tikėjimo žodžio bendrijos istorija tęsis dar ne vieną ir ne dvi kartas. Tačiau šiemet mes švenčiame 25 metų jubiliejų, arba, kaip mūsuose sakoma, sidabrines vestuves. Kokia puiki proga iš naujo pasišvęsti Kristui!
Tad raginu mūsų bažnyčių tikinčiuosius per visus šiuos metus dėkoti Viešpačiui už meilę, gerumą ir globą, melstis už mūsų bažnyčias, stiprinti vienas kitą malone, guostis bendru tikėjimu. Prisimindami nueitą kelią, švęskime Viešpaties ištikimybę.

Krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis vadovas
dr. Giedrius Saulytis