„Tikėjimo žodis“ – prasmingi žodžiai

Turbūt ne vienas esame tiek pripratę prie savo bažnyčios pavadinimo -  „Tikėjimo žodis“, jog neretai jį išgirstame ar tariame kaip bereikšmę frazę (tam „pasitarnauja“ ir dažnai vartojami trumpiniai, tokie kaip „TŽ“, „btz“). Ne dažnai susimąstome, ką šis žodžių junginys galėtų reikšti, kokia jo dvasinė prasmė. Ar jis tik skambus dviejų atsitiktinių religinių terminų derinys, ar vis dėlto svarbi tiesa? O ką, jeigu tiesa ir net nusakanti mūsų tapatybę? Tuomet toks pavadinimas nuolat primintų mums, kas esame, ką veikiame, ko siekiame, vardan ko gyvename. Pasigilinę pamatysime, jog pasivadindami „Tikėjimo žodžiu“, nutarėme pabrėžti pačią Evangelijos esmę - išteisinimą per tikėjimą, ir tuo pačiu savo egzistenciją tapatinti su Viešpaties Kristaus pradėta ir Bažnyčiai pavesta puolusio žmogaus išganymo misija. Be to, įsipareigojome tikėti Dievo žodžiu kaip vienintele tikriausia tiesa bei ja rūpestingai vadovautis savo gyvenime.

Žodžių junginys „tikėjimo žodis“ yra biblinė frazė, kurią apaštalas Paulius naudoja Laiške romiečiams, samprotaudamas teisumo tema. O ji gyvybiškai aktuali, nes ieškoma tos nekaltos, nepeiktinos, nepriekaištingos žmogaus sielos būsenos, kurioje ji būtų saugi dieviškojo teismo dieną, nepatirtų rūstybės ir amžinos žūties, o būtų priimta į šlovę. Dešimtąjį šio laiško skyrių apaštalas pradeda jaudinančiu prisipažinimu, jog jo širdies troškimas ir malda, kad išsigelbėtų jo tautiečiai. Taip pat jis nuogąstauja, kad nors žydai ir uoliai religingi, visgi nesupranta Dievo minties - teisumo siekia laikydamiesi Įstatymo, o ne patikėdami Kristumi, dovanai suteikiančiu trokštamą teisumą. Tuomet Paulius imasi dėstyti teisumo per tikėjimą logiką. Teisumo iš Įstatymo logika tokia: „Jį [Įstatymą] vykdydamas žmogus juo gyvens.“ (Rom 10, 5). O kuo ir kaip tikint įgyjamas tikėjimo teisumas? „[...] teisumas iš tikėjimo kalba taip: „Nesakyk savo širdyje: ‘Kas įžengs į dangų?’ - tai yra Kristaus atsivesti; arba: ‘Kas nusileis į bedugnę?’ - tai yra Kristaus iš numirusių susigrąžinti“. Bet ką jis sako? - „Arti tavęs yra žodis - tavo burnoje ir tavo širdyje“, - tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“ (Rom 10 ,6-9). Čia Paulius savo mintį formuluoja pasitelkdamas vieną Pakartoto Įstatymo knygos epizodą, kuris ir padės geriau suvokti, ką apaštalas turi omenyje:

 „Šitas įsakymas, kurį šiandien skelbiu, nėra tau paslėptas ir nepasiekiamas. Jis ne danguje, kad sakytum: ‘Kas už mus pakils iki dangaus ir mums jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?’ Ir ne už jūrų, kad sakytum: ‘Kas už mus perplauks jūras ir jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?’ Žodis yra labai arti tavęs - tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum!“ (Įst 30,11-14).

Viešpats prisako Izraeliui laikytis Jo nuostatų, idant juos pasivytų palaiminimas ir aplenktų prakeikimas. Ir kad kas nors nebandytų teisintis nežinąs Dievo valios, gintis nesuprantąs Jo žodžio, nemanytų, jog jis nepasiekiamas ir nėra tų, kas jį paskelbtų, Viešpats užtvirtina, kad žodis yra labai arti kiekvieno, ir nė vienas nebus pateisintas, jo nevykdydamas. Panašiai ir Kristus, kaip teisumo šaltinis, nėra paslėptas ar nepasiekiamas. Jo, kaip Mesijo, atėjimo ir atpirkimo jau nebereikia laukti ir tuo teisintis: „Kas įžengs į dangų? - tai yra Kristaus atsivesti; „Kas nusileis į bedugnę? - tai yra Kristaus iš numirusių susigrąžinti“ -  Jis jau atėjo ir atpirko. Belieka tikėti, tikėti žodžiu apie į žemę atėjusį, gyvenusį, gera dariusį, ant kryžiaus mirusį, iš mirusiųjų prisikėlusį, nuodėmę ir mirtį nugalėjusį, Šventą Dvasią siuntusį, išgelbėjimo Evangeliją paskelbusį ir tikėjimui, atgailai bei krikštui šaukiantį Jėzų Kristų. Šis žodis ir yra tikėjimo žodis, nes skelbia neregimą dievišką tikrovę ir kviečia ja tikėti, remtis, gelbėtis ją priimant. Taigi tikėjimo žodis (kvietimas tikėti Kristumi) atveria žmogui išteisinimo ir išsigelbėjimo kelią, o išgelbėjimas yra svarbiausias žmogaus poreikis bei esminis Evangelijos rūpestis.    
   
Nepakanka pažinti ir suformuluoti tikėjimo žodį, būtina jį skelbti. Atsirasti arti žmogaus, jo burnoje ir širdyje žodis tegali žmogui jį girdint, skelbėjui skelbiant: „Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti?“ (Rom 10,14-5). Todėl būnant „Tikėjimo žodžiu“, svarbu nepailsti tapatintis su šia reikšminga misija - įvairiais Viešpačiui ir žmonėms priimtinais būdais artinti žodį apie Kristų prie žūstančiųjų. Evangelijos liudijimas viešai ar asmeniškai, žodžiu, raštu ar gyvenimu, betarpiškame pokalbyje ar virtualioje erdvėje tebus kiekvieno iš mūsų aistra, mus išskiriantis ypatumas.

Arti mūsų ne tik amžinybę atveriantis, bet ir žemiškos kasdienybės vertybes įtvirtinantis žodis, tai Viešpaties valia, dieviška moralė, kurios patys laikytis ir kitus mokyti turėtume, idant sugedimas neišplistų ir mirtis anksčiau laiko neprarytų:
„Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį. Jei mylėsi Viešpatį, savo Dievą, vaikščiosi Jo keliais ir laikysies Jo paliepimų bei įsakymų, būsi gyvas; Jis padaugins ir palaimins tavo palikuonis žemėje, kurios paveldėti eini.  Bet jei tu priešinsies ir nenorėsi klausyti, nuklydęs garbinsi kitus dievus ir jiems tarnausi, skelbiu šiandien, kad žūsi žemėje, kurios, perėjęs per Jordaną, paveldėti eini“ (Įst 30, 15-18).
Tai be galo rimtas ir aktualus perspėjimas neapleisti Dievo žodžio, nesitapatinti su sekuliaria pasaulėžiūra, branginti Viešpaties tiesą, dievobaimingai gyventi. Išsaugosime sūrumą - įstengsime patarnauti ir kitiems, prarasime jį - nė sau nepadėsime, tapsime atmestini.
 
Esame bažnyčia, kurios pasišventusios ir ištikimos tarnystės, aiškaus ir suprantamo tikėjimo žodžio skelbimo dėka daugelis mūsų tautiečių jau pažino Gelbėtoją. Daug jų jau yra iškeliavę ir susitikę su Viešpačiu (mano tėtis - vienas iš jų; esu labai laimingas ir dėkingas Dievui ir bažnyčiai, kad žodis spėjo pasiekti tėčio širdį ir lūpas), kiti gyvename ir toliau nešame Kristaus išgelbėjimo vėliavą. Tik tenesulinksta keliai, tenenusvyra rankos, teneapsunksta širdys ir teneapsiblausia akys, kad ir toliau, tiek nemažai nubėgę, dar kita tiek nubėgtume vertai „Tikėjimo žodžio“ ir paties Kristaus vardo. Viešpats tepadeda išlikti bažnyčia, kuri dreba prieš Jo žodį, gerai suvokia sielų pražūties grėsmę ir nepailstamai skleidžia gelbstinčiu Kristaus kryžiumi tikėti kviečiantį žodį. Nedvejoju, jog mes, kaip bažnyčia, kaip tik tam ir esame gimę. Švenčiame gražų jubiliejų, nes ištikimai paklusome pašaukimui skelbti žodį. Liksime ištikimi ir, tikiu, regėsime tai, apie ką išdrįstame tik svajoti...
 
Su artėjančiu jubiliejumi, bažnyčia! 
Bendrinti: