Giedrius Saulytis: „Renginio tikslas – įžiebti viltį“

Skaitytojams siūlome pokalbį su bendrijos „Tikėjimo žodis" vyr.pastoriumi dr. G. Saulyčiu apie Vilties festivalį, skelbtą www.bernardinai.lt

Paskutinį spalio savaitgalį Lietuvoje pirmą kartą vyks „Vilties festivalis", kurio metu greta aukšto lygio muzikinės programos, krikščioniška vilties žinia dalinsis Franklinas Grahamas. Rengėjai tikisi, kad ne tik Vilniaus „Siemens" arena bus pilna, bet ir pravers didieji jos lauko ekranai. Pasiruošimo festivaliui valdybai iš Lietuvos pusės vadovauja „Tikėjimo žodžio" bažnyčios vyresnysis pastorius dr. Giedrius Saulytis, tad jo ir prašome trumpai pristatyti renginį.

Kas yra „Vilties festivalis"? Koks šio renginio tikslas?

„Vilties festivalis" yra puikus masinio evangelizmo, išpopuliarėjusio XX amžiuje keleto garsių evangelistų dėka, pavyzdys. Pirmas vardas, kuris iškyla kalbant apie masinį evangelizmą yra Billy Grahamas, pradėjęs, atrodo, 1946-1947 metais skelbti Evangeliją Los Andželo mieste. Jo palapinė ten buvo labai ilgai, žmonės plūste plūdo pasiklausyti jauno pamokslininko, kuris skelbė Dievo Žodį. Paskui jis atvyko į Europą - Londono Trafalgaro aikštėje jo žodžių klausėsi dešimtys tūkstančių britų. Buvo pokaris - Grahamas savo biografijoje labai vaizdingai ir detaliai aprašo sunkias to meto sąlygas.

Taip prasideda tradicija skelbti Evangeliją ne po bažnyčios skliautais, bet stadione, lauke, didelėje salėje. Be abejo, precedentų būta dar prieš Billy Grahamą: prisiminkime JAV - D. L. Moody, Europoje J. Wesley, G. Whitefieldą... XX amžiuje jau susiformavo tam tikros masinio evangelizmo taisyklės.

Billy Grahamo evangelistinė asociacija, tęsdama šią turtingą tradiciją, rengia festivalį drauge su evangelinėmis Lietuvos bažnyčiomis. Kadangi pats Billy Grahamas jau perkopęs 90 metų, šiuo metu pamokslauja jo sūnus Franklinas Grahamas.

Kai girdime žodžių derinį „masinis evangelizavimas", kyla klausimas apie taip perduodamo tikėjimo gilumą. Kartais minia, masė asocijuojasi su paviršutiniškumu, laikinumu. Kai kas net pavadina tokį metodą „religiniu popsu". Koks Jūsų požiūris?

Aš manau, kad tokia kritika yra derama, ir į ją yra atsižvelgta. Būtent Billy Grahamo krikščioniškoji asociacija labai rimtai sprendžia tokius „krikščioniško popso" ar paviršutiniško Evangelijos skelbimo klausimus. Organizuojant didelio masto renginį yra įtraukiamos vietinės bendruomenės, specialiai ruošiami žmonės - žodžiu, vyksta ir tęstinis darbas, vyksta pasiruošimas.

Be to, pati Evangelija pateikia ne vieną tokio skelbimo pavyzdį. Pats Jėzus mėgdavo skelbti Evangeliją nuo kalno, kur jo galėjo klausytis minia žmonių; arba iš ežero, nes vanduo padėdavo sklisti garsui. Pirmas žingsnis visada yra skelbimas, paskui seka mokinystė, kuri jau yra krikščionio kelias į Golgotą paskui Jėzų.

Evangelizmas yra toji pirmoji stadija, kuri suponuoja, kad vaisių atneš tik tuo atveju, jeigu įtikėję žmonės taps Kristaus mokiniais.

Renginio tikslas - įžiebti viltį, todėl ir pasirinktas toks pavadinimas. XX amžius pasižymi nerimastimi, beprasmybe ir beviltiškumu, - ypač jaunas žmogus gyvena depresijos, beviltiškumo, nerimasties slėnyje. „Vilties festivalis" yra tarsi ištiesta pagalbos ranka žmonėms ieškantiems prasmės, arba keliantiems egzistencinius klausimus. Jis tarsi sako: „Pabandyk, yra viltis Dieve, yra viltis per Jėzų Kristų".

Datos pasirinkimą labiausiai lėmė paties Franklino Grahamo kalendorius, kažkaip ypatingai nebuvo taikomasi prie jokios simbolinės datos. Gali būti, kad vilniečiai kiek ir išsivažinės, tačiau auganti registracija liudija, kad žmonės iš kitų vietovių pasirengę gausiai atvykti.

Reikėtų paminėti, kad Vilties festivalis prieš porą metų vyko Taline, pernai - Rygoje, o dabar Vilnius baigia Baltijos valstybių ciklą. Kitais metais renginys vyks Budapešte, o 2013-aisiais Londone, nes kiekvienais metais organizuojamas vis kitoje pasaulio šalyje.

Kaip užsimezgė Billy Grahamo asociacijos ryšiai su Lietuva?

Iš tiesų, jau anksčiau būta ryšių su Lietuva. Prieš daugiau nei 15 metų asociacija vykdė evangelizaciją Puerto Rike, renginys per palydovinę televiziją buvo transliuojamas į daugelį pasaulio šalių, taip pat ir į Lietuvą. Anuomet iš mūsų Bažnyčios vyko du žmonės vertėjauti, nes transliacija buvo rodoma kai kuriuose Vilniaus kino teatruose -  nuo tada ryšys ir išliko.

Tačiau „Vilties festivalį" rengia ne viena, o apie 200 evangelinių, tiek naujų, tiek ir tradicinių bendruomenių - į pasirengimą įsitraukę ir liuteronai bei reformatai. Koks 100 Bažnyčių dalyvauja labai aktyviai, kitos mažiau, tačiau užsiregistravusių dalyvių yra, ko gero, iš visų Lietuvos miestų ir miestelių.

Festivalio organizacinį komitetą sudaro 19 skyrių: sielovados, pastorių, vaikų... Beje, reikėtų paminėti, kad šeštadienį, spalio 29 d., vyks renginys vaikams: „Dėlionė". Koncertuos bene 200 vaikų choras ir bus dalinamos „Samariečio krepšio" dovanėlės. Tai, ką darome kasmet per Kalėdas, šiais metais įvyks per šį renginį, kuris bus milžiniškas. Man pačiam be galo smalsu, kaip viskas pavyks.

Kas renginį finansuoja? Renginio programoje dalyvaus įspūdingas atlikėjų skaičius, teks pasirūpinti jų honorarais, o gal kai kurie muzikantai parems šventę savo talento dovana? 

Taip, Lietuvoje finansavimo klausimas visus labai domina. Daugiausia lėšų renginiui skyrė Billy Grahamo asociacija, Lietuvos indėlis yra minimalus ir simbolinis. Reikia pabrėžti, kad festivalio renginiai yra nemokami, įėjimas - laisvas.
Negalėčiau konkrečiai pasakyti, kaip yra sutarta su atlikėjais, tik paminėčiau, kad, pavyzdžiui, JAV yra labai paplitusi savanorystė. Beje, Klaipėdoje įsikūrusiame LCC Tarptautiniame universitete, kuris neseniai šventė savo 20-metį, didžioji dalis dėstytojų yra savanoriai. Jie yra arba jau išėję į pensiją arba galintys atvykti čia kuriam laikui iš savo sukauptų lėšų. Mums, ypač sekuliariame rate, savanorystės idėja yra itin tolima, viskas matuojama per litą ar eurą ir vaizdas gerokai išsikreipia.

Gal galėtumėte plačiau pristatyti organizaciją „Samariečio krepšys"?

Organizacija „Samariečio krepšys" (Samaritan‘s Purse) yra viena didžiausių ir respektabiliausių karitatyvinių organizacijų JAV. Jos labdaringa veikla labai plati: veža pagalbą į stichinių nelaimių ištiktas vietas, stato namus... Tai labai didelė organizacija. Esu buvęs tik viename jų centre Šiaurės Karolinoje, kuriame dirbo bene 200 darbuotojų.

Žiniasklaidoje buvo pasirodęs straipsnis, esą Franklino Grahamas nekenčia musulmonų ar yra prieš juos nusistatęs. Iš tiesų, galima pasakyti, kad „Samariečio krepšys" musulmoniškuose kraštuose vysto labai plačią labdaringą veiklą, - daugiau nei bet kuri kita vakariečių labdaros organizacija. Tad tokie priekaištai visiškai nepagrįsti.

Kalbino Saulena Žiugždaitė ir Andrius Navickas
Bernardinai.lt