Victor Hamm: Vilties festivalio esmė – prabilti žmonėms suprantama kalba

Kanadietis dr. Victoras Hammas yra ne vien ilgametis radijo žurnalistas, bet ir asmuo, ištisus dešimtmečius aktyviai bendradarbiaujantis su pasaulinio garso pamokslininku Billiu Grahamu bei jo evangelistine asociacija (JAV), kurios iniciatyva Vilniuje šį savaitgalį vyks pirmasis Vilties festivalis.

Ponas Hammas maloniai sutiko iš arčiau supažindinti su festivalio rengėjais bei jų išskirtinai savanoriška veikla, kurią įkvepia asmeninis susitikimas su Jėzaus Kristaus Evangelija.

Kaip nutiko, kad Jūs įsitraukėte į Billio Grahamo evangelistinės asociacijos (BGEA) veiklą?

Billis Grahamas yra viena iš unikaliausių asmenybių žmonijos istorijoje, - ne todėl, kad jis Billis Grahamas, bet todėl, kad Dievas galėjo pasinaudoti juo savo tikslams. Nėra kito žmogaus Bažnyčios ar pasaulio istorijoje, kuris būtų pamokslavęs didesnėms žmonių minioms nuo apaštalo Pauliaus laikų.

Studijuodamas teologiją viename iš Anglijos universitetų, skaičiau jo knygas, klausiau jo pamokslų įrašų ir vieną vakarą maldoje pajutau didžiulį troškimą dirbti Billiui Grahamui. Vėliau nebegalvojau apie tą maldą, tikrai nemaniau, jog ji bus išklausyta. Deja, kaip ir dauguma krikščionių, nelabai tikėjau, kad mūsų maldos ką nors reiškia. Po keleto metų, kai jau dirbau radijo studijoje, mums kažkas paskambino, ir sekretorė pranešė: „Jūsų teiraujasi dr. Billis Grahamas". Aš atsiliepiau, o Grahamas iškart paprašė: „Tik nevadinkite manęs daktaru, esu jums paprasčiausiai - Billis". Kalbėjomės pusantros valandos, ir jis pakvietė mane prisijungti prie jo komandos. Tuo metu daug dirbau krikščioniškame radijuje ir įvairioje kitoje veikloje, o pastaruosius 20 metų esu Billio Grahamo evangelistinės asociacijos narys.

Man tai nėra vien garbė dirbti su vienu didžiausių mūsų laikų žmonių, - aš labai daug iš jo išmokau. Billis Grahamas artimai bendravo su ne vienu JAV prezidentu, su velioniu popiežiumi Jonu Pauliumi II, yra draugai ir su dabartiniu popiežiumi. Jis yra labai didis ir nuolankus žmogus. Kai žiūriu į jo gyvenimą - neseniai pasirodė, ko gero, jau paskutinė jo knyga „Nearing home: how to get old" („Namų link: kaip pasenti"), nes Billiui Grahamui jau per devyniasdešimt, -suvokiu, kiek daug iš jo išmokau.

Visų pirma - ką reiškia iš tiesų sekti Kristų. B. Grahamas tikrai susidūrė su pasaulio šlovės pagunda: jam buvo siūlomos geriausios pozicijos, kokias tik pasaulis galėtų pasiūlyti - geriausios ambasadoriaus vietos, kandidatavimas į prezidento postą, buvo siūlomi namai, lėktuvai ir kas tik nori, bet jis visada atsakydavo: „Man viso to nereikia. Dievas pašaukė mane skelbti Evangeliją."

Antras dalykas - jo pasišventimas ir ištikimybė Dievo Žodžiui. Matant didžiulį moralinį liberalizmą, korupciją, visa, kas vyksta aplinkui, jis išlieka ištikimas Dievo Žodžiui. Savo pamoksluose dažniausiai kartoja žodžius: „Taip moko Biblija".

Šie du dalykai man atrodo yra svarbiausia Billio Grahamo pamoka man: įsitvirtinimas Dievo Žodyje, kuris niekada nekinta, ir nuolankumas, kuris visada bus geras patarėjas.

Trečias dalykas - siekis dirbti su visais. Niekada negalvoti, kad esi toks išskirtinis, kad liktum vienas. Dirbk kartu su visais, kurie jaučia Kristaus kvietimą. Kai Billis Grahamas bendrauja ar dalyvauja katalikų ar liuteronų veikloje, jaučiasi esąs jų dalis ir tai yra tiesa. Manau, kad tai didžiausias jo palikimas, kurį svarbu išsaugoti ateičiai.

Žinoma, jis niekada nesutiktų, jei padarytume jį didvyriu. Pamenu, kai pasirodė knyga-albumas apie asociaciją, kurioje publikuojama daugybė nuotraukų: akimirkos su prezidentais ir svarbiomis personomis,  jis tepasakė: „Čia per daug Billio Grahamo". Štai tokių lyderių mums reikia šiandien.

Kaip tokie lyderiai gimsta? Kokia buvo Billio Grahamo pašaukimo istorija?

Billis Grahamas buvo paprastas fermeris. Jaunystėje lankė Biblijos instituto paskaitas. Tuo metu JAV buvo prasidėjusi labai stipri liberalizmo banga, kuri ypač palietė Biblijos studijas. Imta kalbėti apie istorinį- kritinį metodą ir pan. Kartą Billis su draugais buvo laukuose. Suklupo ant kelių ten, kur stovėjo, ir meldėsi: „Dieve, daugelio dalykų Biblijoje aš nesuprantu, mane drasko abejonės, bet aš teigiu, kad ši knyga yra tikrasis Dievo Žodis. Juo tikiu ir pasitikiu nuo pradžios iki galo". Nuo tos akimirkos jis pasišventė tai knygai, tai Tiesai, kuri glūdi toje knygoje ir pradėjo pats skelbti Evangeliją.

Vėliau Dievas atvėrė daugiau durų jo pamokslavimui, jį pastebėjo žiniasklaida. Pavyzdžiui, Los Andžele buvo pakviestas pamokslauti tris dienas, tačiau praleido ten ištisas savaites. Po Antrojo pasaulinio karo vyko į Didžiąją Britaniją, kur susirinkdavo minios. Jo pamokslų klausė karalienė, jį priėmė premjeras W. Churchillis ir pan.

Tad šio žmogaus istorija ir palikimas toli gražu pranoksta vien žmogiškus gebėjimus. Dievas jį panaudojo savo planui. Esu buvęs tuose masinės evangelizacijos renginiuose - jie įspūdingi, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje susirinko 1,1 milijono žmonių.

Džiaugiuosi, žinodamas, kad mes einame apaštalų ir Bažnyčios Tėvų pėdomis. Mūsų laikais Dievas nusprendė pasinaudoti tokiais žmonėmis kaip Billis Grahamas.

Dabar jis jau garbingo amžiaus, tačiau ir toliau mielai domisi tuo, ką Dievas veikia pasaulyje. Įdomus faktas, kad po jo pamokslų turo Australijoje šeštajame dešimtmetyje, jo tarnystės dėka pašaukimą pajuto apie 60 proc. viso šalies klero. Panašiai Anglijoje, kurioje dabar minimos Billio Grahamo evangelizacijos penkiasdešimtmetis. Tai tik keletas pavyzdžių.

Aš labai džiaugiuosi, žinodamas, kad mes einame apaštalų ir Bažnyčios Tėvų pėdomis. Mūsų laikais Dievas nusprendė pasinaudoti tokiais žmonėmis kaip Billis Grahamas.

Šiuo metu asociacijai vadovauja Billio Grahamo sūnus Franklinas. Kaip tai atsiliepė asociacijos veiklai?

Franklinas Grahamas yra humanitaras. Prieš pradėdamas dabartinę savo veiklą, buvo radikalus maištininkas, nenorėjo turėti nieko bendro su religija. Jo tėvas buvo toks garsus ir visi natūraliai tikėjosi, kad sūnus bus antrasis Billis Grahamas. Tačiau Franklinas nenorėjo nieko girdėti apie Dievą, religiją ar Bibliją, priešingai - pradėjo gerti, pradėjo švaistyti savo gyvenimą.

Vieną dieną lankantis Jeruzalėje, tėvas jo paklausė: „Sūnau, ar tu vis dar nori pabėgti nuo Dievo? Žinoma, gali tai padaryti. Tu pagaliau turi apsispręsti". Franklinas suklupo savo kambary ir pašventė savo gyvenimą Dievui. Pajuto pašaukimą eiti pas skurstančius ir stokojančius žmones. Tad jam buvo pavesta organizacija „Samariečio krepšys" (Samaritan‘s purse), kuri jam vadovaujant stipriai išsiplėtė daugiau nei 100 šalių.

Organizacijos veiklos mastai tikrai įspūdingi - „Samariečio krepšys" yra didžiausia humanitarinė organizacija pasaulyje. Jie vykdo vaikų širdies persodinimo operacijas, įrengia vandens šulinius, stato ar atstato namus, bažnyčias, ligonines - pavyzdžiui, Haityje po žemės drebėjimo pastatė 50 000 namų. Franklinas kol kas yra vienintelis krikščioniškos organizacijos vadovas, kurį pakvietė Šiaurės Korėja. Tai stulbinamas dalykas.

Per didžiausią pasaulyje akciją „Vaikų kalėdos" kasmet surenkama 6, 7, 8 milijonai dovanų, kurios paskui išplatinamos pasaulyje. Šįkart į Lietuvą atvežėme 15 tūkstančių dovanų.   

Franklinas yra labai nuolankus žmogus. Be abejo, labai tvirtai laikosi savo krikščioniškų pažiūrų, nebijo pasakyti, kuo tiki. Kartais už tai yra kritikuojamas, kartais žiniasklaida jį išvadina visais įmanomais vardais, tačiau jį tai nelabai domina. Mums reikia žmonių, kurie sugeba atstovėti savo įsitikinimus, nesilankstydami nuo kiekvieno vėjo gūsio, kompromituodami tikėjimą. Jei tiki Kristų - neslėpk to, jei tiki Dievą - neslėpk to.

„Mano tėvas buvo pašauktas tarnauti pasaulio stadionuose, o aš - pasaulio užkampiuose padėti stokojantiems ir vargšams".

Franklinas buvo pažįstamas su paskutiniais 11 JAV prezidentų. Prezidentas B. Obama asmeniškai aplankė jį savo namuose, - ne kiekvienas kunigas ar pastorius to sulaukia. Frankliną Grahamą šiltais sutinka visų pasaulio valstybių vadovai, tačiau nesame linkę perdaug apie tai kalbėti. Svarbiausias dalykas yra tai, kad Franklinas Grahamas ne tik skelbia žodį, bet ir daro kažką konkretaus žmonėms. Jis sako, „Mano tėvas buvo pašauktas tarnauti pasaulio stadionuose, o aš - pasaulio užkampiuose padėti stokojantiems ir vargšams.

Organizacija „Samariečio krepšys" vykdo išties stulbinančios apimties projektus daugiau nei 100 pasaulio šalių, įtraukdama dešimtis tūkstančių savanorių. Kur glūdi tokios sėkmės paslaptis?

Be abejo, pasaulyje matome be galo daug blogio, tačiau visada yra dar daugiau žmonių, kurie tiki gėriu, kurie nori padaryti kažką dėl savo artimo, dėl to, kuriam sekasi prasčiau. Jei yra stiprus lyderis, kuris savo pavyzdžiu parodo, ką galima nuveikti, žmonės juo seka. Žmonės padaro tai, ką dera daryti, nes yra labai atviri.

Lietuvos žmonės taip pat yra labai dosnūs. Nors tiek daug kentėjo ištisus dešimtečius, tačiau išsaugojo atvirumą kitam. Kai pradėjome ruošti Vilties festivalį Vilniuje, tikrai nustebome, kaip entuziastingai žmonės buvo linkę padėti vieni kitiems. Pavyzdžiui, kai prieš porą metų nusprendėme ruošti „Vilties festivalį" Taline, pradėjome įkurdami viešą virtuvę, kurioje virėme sriubą alkstantiems. Mes tik padėjome, globojome, susisiekėme su miesto meru, galiausiai prisijungė keletas prekybos centrų, kurie pasiūlė savo personalą ir taip sugebėjome kasdien pamaitinti daugybę žmonių. Ką noriu tuo pasakyti? Yra daugybė žmonių, norinčių daryti gera.

Nepaisant to, kad Lietuva susiduria su daugybe iššūkių: ekonominių, moralinių, ugdymo, individualių ir daugybe kitų, be galo daug žmonių nebijo pasiaukoti dėl kažkokio bendro tikslo. Festivalis bus puikus to pavyzdys - vienybės pavyzdys, vienybės galios liudijimas.

Mes neklausiam, kokiai bažnyčiai tu priklausai, nei vieno neatstumiam. Aš asmeniškai susitikau su beveik visų Bažnyčių vadovais, pakviesdamas dalyvauti festivalyje. Tai stiprioji BGEA pusė. Nėra taip, kad mes paprasčiausiai atvykstame į šalį ir sakome, kad norime surengti festivalį. Gauname daugybę kvietimų iš įvairių šalių Bažnyčių vadovų, tačiau pirmiausia įvertiname situaciją, ar šalis tikrai negali to padaryti savo jėgomis, tuomet mes atvykstame. 

Galėtų kilti klausimas, juk Lietuva - toks religingas kraštas, kam dar mums čia kištis, jeigu ir kitur egzistuoja toks didelis evangelizacijos poreikis?

Religingumas dar ne viskas, nors daug žmonių sakosi esą religingi, tačiau tai nėra tas pats, kas būti tikrai religingu. Kodėl mes priėmėme kvietimą į Lietuvą? Pirmiausia, Bažnyčių vadovai labai primygtinai mus kvietė. Antra, Lietuva pirmauja pasaulyje savižudybių skaičiumi, jai tenka daugybė iššūkių, su kuriais vietinė Bažnyčia bando dorotis.

Prisipažinsiu, mane visada žavėjo amerikiečių savanorystės ir sponsoriavimo kultūra, kuri, kol kas gana nelengvai prigyja pas mus.

Mes turime apie 3000 savanorių, kurių be abejonės negalėtume finansiškai išlaikyti. Mūsų administraciją sudaro gal koks tuzinas apmokamų darbuotojų. Kadangi bendradarbiaujame su tiek daug Bažnyčių, daugybė žmonių nori prisidėti. Kai jie susiburia į bendrą veiklą, tampa milžiniška jėga.

Beveik metus laiko praleidote Lietuvoje, dalyvadamas pasiruošimo darbuose. Kaip vertinate šiuolaikinę Lietuvos visuomenę? „Vilties festivalio" tikslas - skleisti krikščionišką vilties žinią šiuolaikiniam žmogui. Kokia yra šios žinios esmė?

Europoje šiuo metu vyksta ganėtinai keistas dalykas: post post- moderni karta, kuri viską išbandė, savo tėvams sako: jūs parodėte, viską, ką galite - ir kas jums iš to? Jūs išsilaipinote mėnulyje - ir kas jums iš to? Jūs įsigijote galingus ferrari - ir kas jums iš to? Kartas skiria didžiulis atotrūkis.

Tos kartos mąstyseną suformavo postmodernizmas, prasidėjęs su F. Nyče, vėliau M. Foucault ir kitais prancūzų filosofais: nebeliko pagarbos tiesai, autoritetui, istorijai. Kita vertus, jaunoji karta giliai širdyje prašo vyresnės kartos parodyti jiems kaip gyventi. Jie yra pasimetę, bet prašo pagalbos. Jie komunikuoja kitaip negu mes, vyresnieji, labiau per vaizdą, per garsą; jie maištauja prieš sistemą, atmeta viską, tačiau paradoksaliai tuo pačiu metu maldauja - duoite mums ką nors į rankas.

Asociacija atliko tyrimą apie viltį Europoje. Šis tyrimas mus nemenkai sukrėtė. Šokiravo tai, kad žmonės paprastai vilties nesieja nei su politika, nei su ekonomika, nei su religija. Viltis - paprasčiausiai žodis žodyne, neturintis jokios apčiuopiamos prasmės. Matant tokį beviltiškumą, nenuostabu, kad susiduriame su savižudybėmis, priklausomybėmis ir pan. dalykais.

Mokslininkai mėgina nustatyti cheminę nevilties sudėtį, tiria, kas įvyksta nevilties apimto žmogaus smegenyse... Bet juk visa tai be galo paviršutiniškas požiūris, visiškai antraeilis dalykas. Svarbiausia čia - dvasinė plotmė, juk žmogus yra dvasinė būtybė.

Nepaisant vyraujančio blogio, stebina, kad jaunimas ieško, ieško prie ko prisijungti. Jei atidžiau pažiūrėtume, pastebėtume, kad nepaisant to, kad jauni žmonės, mūsų akimis, gal ir keistai gyvena, tačiau savo vertybėmis neretai yra daug konservatyvesni už vyresniąją kartą, - jie nori į kažką įsikabinti. Būtent čia turėtų atsiliepti Bažnyčia, iš naujo paskelbdama Evangeliją.

Jūs ir aš , visi, kas dirba žiniasklaidoje turėtų skelbti: „yra gera žinia", juk Evangelija graikų kalba ir reiškia „Geroji naujiena". Tad turime skleisti gerą žinią žmonėms. O kokia ji? Yra viltis. Jėzuje Kristuje yra viltis, kuri niekada nepasikeis, kuri yra amžina. Būtent to žmonės trokšta. Turime būti pakankamai drąsūs apie tai kalbėti. Aš pilnai sutinku su popiežiumi Jonu Pauliumi II ir su dabartiniu popiežiumi Benediktu XVI, kad mums reikia iš naujo paskelbti evangeliją.

Norime dar kartą paskelbti tą pačią seną Tiesą naujosios kartos terminais.

Mūsų „Vilties festivalis" siekia iš naujo evangelizuoti. Mes nesame tokie naivūs, kad galvotume, jog išgelbėsime Lietuvą ar Latviją. Nieko panašaus. Mes tiesiog norime dar kartą paskelbti tą pačią seną Tiesą naujosios kartos terminais. Tokia yra festivalio esmė: prabilti žmonėms suprantama kalba.

Noriu pabrėžti, kad priimdami Bažnyčių kvietimą atvykti į šalį, nesiekiame jokio prozelitizmo, nesiekiame plėsti savo Bažnyčių ir neklausinėjame dalyvaujančių bendruomenių, kiek tikinčiųjų jos turi. Nieko panašaus. Visada dirbame su vietinėmis Bažnyčiomis: žmonės atvyksta į renginį iš konkrečios bažnyčios, ir grįžta atgal į ją.

Festivalis yra išties savita evangelijos skelbimo forma. Kokia bus jo programa?

Mes labai daug dirbome prie programos. Jos tikslas - paaiškinti nekintančią tiesą ir viltį Kristuje naujai šiuolaikinei kartai, kuri galbūt ir kalba lietuviškai, bet mąsto visiškai kitaip, nebesupranta tų pačių žodių, juk kalba nuolat keičiasi. Festivalio tikslas yra labai paprastas - iš biblinės perspektyvos paaiškinti, kas yra Kristus ir pakviesti savo gyvenimą susieti su Juo.

Pasirinkome festivalio formatą, nes tai ir biblinės tradicijos elementas: Šventajame Rašte skaitome, kad išrinktoji tauta nuolat šventė. Tai terminas, kurį supranta kiekvienas: festivalis - tai džiugi šventė, tad jos metu bus daug muzikos ir žinia. Kiekviena programos daina skleis krikščionišką žinią. Programa turėtų būti suprantama ir priimtina įvairaus amžiaus žmonėms, nes kviečiame visus: tad reikia kažko jauniems, kažko vyresniems ir visai pagyvenusiems. Vaikams turėsime specialiai jiems skirtą festivalį „Dėlionė", kuris vyks spalio 29 d. rytą, nuo 11 val. „Siemens" arenoje. Mūsų tyrimai rodo, kad jei vaikas nepasirenka Kristaus prieš baigdamas vidurinę mokyklą, 85% tikimybė, kad jis nebeprisijungs prie jokios bažnyčios ir ateityje. Todėl yra svarbu, kad vaikai pradėtų galvoti apie Kristų gana anksti - tai rimtas iššūkis Bažnyčiai.

Žodžiu, programa turi būti kultūriškai reikšminga Lietuvai, atlikta profesionaliai ir išreikšti evangelijos tiesą. Be to, reikia turėti omeny skirtingus žanrus: rokas, chorinė muzika ar choralas ir pan. - nelengvas darbas visus juos apjungti. Dalyvaus 400 žmonių choras, kurį sudarys liuteronų, katalikų, baptistų, liuteronų ir kt. Bažnyčių chorai iš visos Lietuvos. Po festivalio skirtingose bažnyčiose bus giedamos tos pačios giesmės ir tai labai gražus dalykas! Suburtas nedidelis simfoninis orkestas iš maždaug 45 muzikantų, kai  kurie jų profesionalai, kiti - mėgėjai. Dalyvaus solistai, pavyzdžiui, Vaidas Vyšniauskas, jis atidarys fetivalį kartu su Lietuvos kariniu orkestru; prezidentinis orkestras atliks garsią krikšičioniškos klasikos dainą „How Great thou Art". Karinis orkestras atliks Tautišką giesmę, pasirodys įvairūs vietos bažnyčių ansambliai ir muzikinės grupės.

Norėčiau išskirti australų roko grupę „Newsboys", pasaulinio garso gitaristą Dennis Agajanian, smuiko virtuozą Monte Gaylordas (JAV), džiazo pianistą iš Jamaikos Huntley Brown. Dainuos trys Latvijos tenorai,  Johnas ir Anne Barbour (JAV) ir kiti garsūs pasaulio muzikantai.

Po to kalbės Franklinas Grahamas. Paparastai jis kalba labai stipriai, remdamasis Biblijos mokymu. Renginio metu tikrai nebus jokių pseudoreliginių emocijų, gydymų ar panašių dalykų. Noriu labai aiškiai tai pareikšti. Tai bus tik labai paprastas Evangelijos pristatymas ir kvietimas žmonėms pavesti save Dievui, atnaujinti savo tikėjimą Kristumi.

Visa programa vysk lietuvių kalba, tačiau ji bus verčiama į lenkų, rusų, latvių kalbas.

Nepaminėjote kontakto su katalikų Bažnyčia.  Ar buvote susitikęs ir Katalikų Bažnyčios atstovais?

Žinoma, susitikome ir su Katalikų Bažnyčios vadovais Lietuvoje. Festivalio programoje dalyvauja keletas katalikų parapijų, chorai. Aišku, mes ir nesitikime, kad dalyvaus visi krikšionys, tiesiog laukiame visų norinčių prisijungti.

Pavyzdžiui, Latvijoje susitikome su kardinolu J. Pujats, su Rygos arkivyskupu Z. Stankevičs. Taline katalikai labai aktyviai dalyvavo renginyje. Kitais metais „Vilites festivalis" vyks Budapešte ir Vengrijos kardinolas Peter Erdo yra vykdomojo komiteto narys.

Kalbėjote apie visur tvyrančią nevilties kultūrą, apie atotrūkį tarp kartų, asmeninių gyvenimų ir visuomenių pasimetimą. O kokia yra jūsų vizija? Kur link eina pasaulis? Ar yra geresnės ateities, žmogiškesnio pasaulio ženklų?

Aš esu optimistas. Nes esu skaitęs paskutiniųjų Biblijos puslapių. Kuo labiau gilinausi į istoriją, į sociologiją, į psichologiją, politiką, gamtos mokslus, įvairias prognozes, tendencijas, pakraipas... tuo labiau mane apimdavo pesimizmas. Tačiau esu optimistas, nes perskaičiau paskutiniuosius Biblijos puslapius. Ten kalbama apie viltį, didžiąją viltį. Jos dar nematome, bet ji jau pakeliui.

Viltis negyvena Briuselyje, Pekine, Maskvoje ar Baltuosiuose Rūmuose. Mes visa tai jau išbandėme, bet veltui. Viltis gimsta žmogaus širdyje ir kol toji širdis nepasikeis, niekas nepasikeis.

Mes galime nuskirsti į Marsą, - ką tai pakeis mano širdyje? Nieko. Galima įteikti Nobelio premijas už indėlį taikai, fizikai ar matematikai. Atleiskit, bet ką tai keičia šiandien, kai vyksta daugiau nei 50 karų pasaulyje, kai kasdien dešimtys tūkstančių vaikų miršta iš bado? Ar galime sakyti, kad  pasaulis tapo saugesne vieta? Ne.

Kuo didesnis mūsų progresas, kuo daugiau žinių įgyjame, tuo mažiau išminties belieka... Mūsų ateitis nepriklauso nuo aukštųjų technologijų  - nors taip, mums reikia ir jų; nepriklauso nuo ekonomikos, - nors reikia ir jos; nepriklauso nuo politikos... Esu apkeliavęs pasaulį skersaii ir išilgai, susitikau su daugybe, labai skirtingos kilmės žmonių, tačiau pastebėjau, kad visai nesvarbu, kur tu benuvyktum, atsakymas visada yra tas pats - jis kyla anapus žmogaus širdies, anapus žmogaus kaip tokio. Tad turime tapti pakankamai nuolankūs, kad aiškiai sau pasakytume: jeigu matome, kad daug kas nuo mūsų nepriklauso, kas tai galėtų būti, jei ne Dievas? Mes, kaip žmonija, ganėtinai persisotinome postmodernizmo idėjomis, prikimšome savo širdis, savo protus visko, kas nepripildo.

Viltis gimsta žmogaus širdyje ir kol toji širdis nepasikeis, niekas nepasikeis.

Grįžkime  prie pamatinių Biblijos tiesų, atsigręžkime į Dievą, nes tik Jis pripildo. Yra Dievas,  Jis mus sukūrė, tad geriausiai žino, „su kuo mes valgomi". Tai - paprasta krikščioniška žinia, kuri išgelbės pasaulį. Mūsų politiškai korektiškame pasaulyje nelabai apie tai kalbama.

Neseniai teko plaukti povandeniniu laivu. Kapitonas vedžiojo mane po laivą ir vienoje vietoje pasakė: „Matote šitą angą? Jei laivas imtų skęsti - tai vienintelė išsigelbėjimo galimybė". Aš nepradėjau ginčytis su kapitonu, nepradėjau aiškinti jam, kad pats sugalvosiu,kaip išsigelbėti. Jei jis sako, kad tai vienintelis kelias išsigelbėti, aš tikiu.

Tačiau kai Kristus sako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas", mes atsakome: „paieškosiu savų kelių...". Gerai eik savo keliu, bet tai jokiu būdu nereikš, kad šis kelias bus pats tiesiausias.  Visi tikisi geriausio. Prisiminkime, po Pirmojo Pasaulinio karo niekas tarsi neabejojo, kad daugiau tokios baisybės nepasikartos, visi šventė naujos eros pradžią. Paskui ištiko Antrasis pasaulinis; po jo - Kubos krizė, Čečėnijos krizė, Afganistanas ir t.t..

Kartą teko bendrauti su vienos šalies religiniu lyderiu. Aš kalbėjau jam apie savo religijos sampratą, jis apie savo. Galiausiai jis sako: „Žinote, ponas Viktorai, aš pažįstu daugybę žmonių, kovojančių Čečėnijoje, kovojančių Afganistane, kurių rankos kruvinos, nes yra nužudę daugybę žmonių. Jie manęs klausia: „Ar gali tu, ar tavo Dievas, ar religija nuplauti kraują nuo mano rankų?" Aš turiu atsakyti: „Ne". Štai todėl tie žmonės ateina pas jus". Aš pagalvojau, jei taip kalba religiją gerai išmanantis žmogus, kuris mato, kad viltis yra Kristuje, mums reikia pasinaudoti kiekviena galimybe iš naujo paskelbti Kristaus tiesą savo kartai, kuri daugeliu atžvilgiu yra „prarastoji", tačiau maldauja padėti jiems ir mes bandome tai padaryti.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Bendrinti: