Pasimokyti iš reformatorių atskirti Evangeliją ir Įstatymą
Lietuvos Evangelikų liuteronų ir Evangelikų reformatų bažnyčios nuo 1992-ųjų palaiko gerus ryšius su Lipės krašto bažnyčia Vokietijoje. Praėjusių metų lapkritį minėtos bažnyčios Sinodas įteisino tos pačios lyties porų laiminimą pamaldose. Kaip mūsų šalies bažnyčioms reaguoti? Kokia mūsų pozicija? Kol kas bendra Lietuvos bažnyčių (ne vien tik minėtų) vadovų laikysena apsiriboja dažniausiai itin tyliai pareiškimais: mums tai nepriimtina, mes konservatyvūs, pas mus vyrauja kitokia kultūra. Ir viskas.
Vertybinių orientyrų stokos kontekste geros biblinės etikos mokymui bendruomenėse turėtų būti teikiama pirmenybė! Deja, daug kam atrodo, kad dėl krikščionių konservatyvumo įmanoma apsieiti be to. Tačiau jaunoji karta homoseksualumo klausimu jau pradeda galvoti „šiuolaikiškai“. Tradicinė moralė sparčiai blėsta. Ypač seksualinės etikos pokyčių banga netruks pasiekti Lietuvą ir jos bažnyčias. O mes nesame pasiruošę tam, nes nustatinėti ribas nepopuliaru. Dievo moraliniam įstatymui nėra palankus ir bendras dvasinis klimatas. Bijome būti apkaltini įstatymiškumu. Juk ir W. P. Youngas taip mėgstamoje Trobelėje sako, kad reikia „pereiti iš Įstatymo į malonę“.
Teologo J. Stotto išvados panašios: „Vienas didžiausių dabarties evangelikų trūkumų yra tai, kad tiek mokyme, tiek praktiniame gyvenime esame santykinai apleidę krikščioniškąją etiką. Dėl to esame geriau žinomi kaip Evangelijos skelbėjai, o ne kaip tie, kurie tikrai ją gerbia ir pagal ją gyvena.“ Todėl jis siūlo: „Dabarties pliuralizmo ir reliatyvizmo akivaizdoje ypač svarbu sekti apaštalo Pauliaus pavyzdžiu ir mokyti žmones aiškių ir praktiškų etinių dalykų. Krikščionys tėvai savo vaikus privalo mokyti moralinio įstatymo... Pastoriai turi išdrįsti pamokslauti ir aiškinti mums biblinius moralaus gyvenimo standartus, kad bendruomenės pamatytų ir suvoktų ryšį tarp Evangelijos ir Įstatymo. O kiekvienam atsivertusiajam pačioje jo krikščioniško gyvenimo pradžioje turi būti pasakyta, kad naujasis gyvenimas Kristuje yra šventas gyvenimas, toks, kuris patinka Dievui, nes tikintis žmogus laikosi jo įsakymų“ (The Gospel & the End of Time).
J. Stottas teisingai pastebi, kad etikos mokymo stygius susijęs su tuo, jog nemokoma ir nesiekiama suprasti klasikinės protestantiškosios atskirties tarp Įstatymo ir Evangelijos. Jeigu norime rasti kelią tarp legalizmo ir antinomizmo, tarp įstatymiškumo ir Įstatymo atmetimo, visų pirma turime įsisavinti šitą teologinę idėją. Neatsitiktinai M. Liuteris yra sakęs: „Perskyra tarp Evangelijos ir Įstatymo yra didžiausias krikščionijos menas.“
Gera žinia, kad šis menas iš esmės yra paprastas. Suvokti minėtąją perskyrą mums padeda visi reformatoriai. Štai vienas iš jų, H. Bulingeris, Antrajame šveicariškajame išpažinime moko: „Dievo įstatyme mums atskleista Dievo valia: ką [Jis] nori, kad mes darytume, ir ko nenori; kas yra gera ir teisinga, o kas – bloga ir neteisinga“ (12, 1). Įstatymas yra įsakantis, reikalaujantis žodis, nes išreiškia Dievo moralinę valią. Liuteris dar 1518 m. Heidelbergo disputo tezėse rašė, kad Dievo Įstatymas yra „išganingiausiasis gyvenimo mokymas", tačiau jis „negali žmogaus nuvesti į teisumą“. Toliau priduria: „Įstatymas sako "daryk tai!“, ir jis neįvykdomas.“ Problema slypi ne Įstatyme, kuris yra geras ir tobulas, bet mumyse. Po nuopuolio nesame įgalūs tobulai vykdyti Įstatymo reikalavimų.
Dievas nesiliauja reikalauti visiško ir nuolatinio paklusnumo šiam Įstatymui, o Jo Evangelija rodo į tos būtinybės išsipildymą Kristuje. Šia prasme Evangelija yra išlaisvinantis Žodis. Kadangi žmogus neįstengia išpildyti Įstatymo, ateina Evangelija, per kurią Dievas maloningai išgelbsti žmogų iš jo neįgalumo. Įstatymas sako: „Daryk tai“, Evangelija atsako: „Tai jau padaryta“, nes atlikta Kristuje. M. Liuteris knygoje Užstalės pokalbiai prideda: „Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Pirmojo dalyko mes negalime įvykdyti, antrąjį galime priimti drauge su tikėjimu.“
M. Liuteris, kaip vėliau ir J. Kalvinas, mini Dievo „du žodžius“, turėdamas omeny du Dievo kalbėjimo būdus. Nes Įstatyme Dievas kalba kitaip nei Evangelijoje. Be Įstatymo neatpažintume savo varganos padėties Dievo akivaizdoje, be Evangelijos neturėtume išganymo vilties. Be Įstatymo nebūtų veidrodžio, kuris atskleidžia mūsų nuodėmingumą; be Evangelijos nebūtume atgimdomi ir apvalomi, neturėtume naujos širdies, liktume be išganymo ir be tikros, nesavanaudiškos motyvacijos – visi mūsų geri darbai virstų šaltu įstatymiškumu.
Taigi pirmoji Įstatymo užduotis – atskleisti nuodėmes ir parodyti mūsų negebėjimą bei silpnumą. Juk tokia ir Kalno pamokslo paskirtis. Nes kas gi išdrįstų pasakyti, kad tikrai gyvena pagal visus Jėzaus ten iškeltus reikalavimus? Panašiai galime paklausti ir mes šiandien: Kas iš mūsų tikrai geba plaukti prieš srovę? Pabandžiau sužinoti, iš kur kilęs pasakymas „plaukti prieš srovę“. Gali būti, kad jis atėjęs iš Antikos laikų, iš posakio „nebandyk sustabdyti tekančios upės“ (Siracido 4, 16). Arba iš pirmojo amžiaus poeto Juvenalio kūrybos: „Prieš laikmečio srovę žmogus nemoka plaukti; bet tas, kuris turi jėgų, laikosi ir nebus nunešamas srovės.“ Labai įdomu: posakio, kuris mums šiandien atrodo toks savaime suprantamas (plaukti prieš srovę – cha, koks krikščionis to nepadarytų!), kilmė ateina iš neiginio sąvokos „prieš srovę paplaukti nepavyksta.“ Romėnų poetas šiek tiek optimistiškesnis, sako, kad, geriausiu atveju, įsikibę gal šiek tiek ir išsilaikytume. Bet tikrai plaukti prieš srovę? Sveikas protas sako, kad tai neįmanoma. Būtent taip ir yra.
Plauk prieš srovę – tai Įstatymas. Tinkamas atsakymas: negaliu, nepajėgiu, nesugebu. Dėl to mums nuolat reikia Evangelijos. Vienintelis Kristus sugebėjo plaukti prieš srovę. Jis nuplaukė ir už mus. Jis tapo mums, tikintiesiems, ir atpirkimu, ir pašventimu (1 Kor 1, 30). Jame esame išgelbėti ir, jeigu liksime Jame, būsime ir toliau pašventinami bei vis geriau suprasime, kokia beribė Jo jėgos didybė mums (Ef 1, 19).
Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų (Ef 2,8–9). Dievas gelbsti nusidėjėlius. Tai Evangelija. Bet tai ne viskas. Nors geri darbai nepadaro mūsų dievobaimingais ir maloniais Dievui, mes vis dėlto esame sukurti „geriems darbams‘ (Ef 2,10). Esame pašaukti panašėti į Kristų ir tapti tikrais žmonėmis. Žmogus, kuris supranta Evangeliją, paklūsta Dievui ne iš baimės ar noro užsidirbti išganymą. Jis paklūsta – net uoliau negu anksčiau (Tit 2, 14) – Dievo Įstatymui iš dėkingumo už visus Kristaus gerus darbus, atliktus vardan jo.
Heidelbergo katekizmo autorius Zacharijas Ursinas puikiai suprato šią eilės tvarką: pirmoje katekizmo dalyje ji kalba apie žmogaus vargą, kurį atskleidžia Įstatymas; antroje dalyje pristato Evangeliją; o trečios dalies apie krikščionių gyvenimą antrašte praneša – „apie dėkingumą“; tik šioje dalyje plačiau paaiškinami ir Dešimt Dievo įsakymų. Tikintiesiems jie yra ir veidrodis, ir kelrodis, kuris nurodo, kaip gyventi pagal Dievo valią. Jau vien už šią paprastą struktūrą reikėtų tada buvusiam dar jaunam teologijos profesoriui post mortem įteikti teologijos Nobelio premiją!
Pasimokyti iš ankstyvųjų krikščionių bendruomenių meilės broliui ir artimui
Kaip rasti naujus bendrumo pagrindus? Toks iššūkis kilo ir antrame, ir trečiame amžiuje Romos imperijoje, kurioje per visas romėnų valdomas teritorijas persirito net dvi didelės maro epidemijos. Jos nusinešė ketvirtadalio, o gal net trečdalio miestų gyventojų gyvybes. Žmonės nežinojo, kaip elgtis ir kaip suprasti tokį siaubingą reiškinį. Antikos religijos nedavė orientyrų ir atsakymų bei niekaip neragino rūpintis kenčiančiaisiais. Atvirkščiai, sveikieji jų šalindavosi visu greičiu sprukdami ir palikdami merdėti ant kelio. „Principas, kad skurstantiesiems reikia padėti ir jais pasirūpinti, nemąstant apie atlyginimą arba apie naudą, tikrai nebuvo žinomas antikos laikų pasauliui.“ (Thomas E. Woods, Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją)
Antikos religijose svarbiausia buvo formaliai laikytis ritualų. „Antikos religija iš esmės yra dievų garbinimo taisyklių rinkinys“ (U. Victoras ir kt. knygoje Antike Kultur und Neues Testament). Širdies tikėjimas nebuvo šių religijų puoselėjamo pamaldumo elementas – svarbu buvo tik žinoti, kaip išoriškai pagarbinti savo dievus. Geras tas, kuris teisingai, t. y. taisyklingai, aukoja. „Dievams svarbiausia, kad žmonės jų atžvilgiu teisingai elgtųsi, o kaip elgiasi tarpusavyje – nelabai svarbu... Taigi žmogus galėjo būti, viena vertus, dievobaimingas, bet tarp žmonių – elgtis net nepanašiai.“
Senovės pagonių religijos nekūrė socialinės etikos tikrąja prasme, nes joms buvo svetima dievų meilė žmonėms, žmonių meilė dievams, taigi dėl to ir meilė artimui. Visai kitaip krikščionybėje. Ši religija visam pasauliui suteikė naują supratimą apie Dievą ir meilę – ir tai pakeitė viską. Krikščionybė išsiskiria ir tuo, kad jos sekėjai garbina kenčiantį Mesiją, kuris savo pasekėjus įspėjo, jog kančia yra neišvengiama tikėjimo gyvenimo dalis. Iš to išplaukia, kad kančia nėra Dievo atmetimo ar nesėkmės ženklas. Kančia buvo ne ignoruojama ir išstumta, o integruojama į teologiją ir gyvenimo praktiką.
Dėl to per maro epidemijas krikščionys ne bėgo, o rūpinosi sergančiaisiais. Dažnai cituojami IV a. Romos imperatoriaus Juliano žodžiai apie „prakeiktus galilėjiečius“, t. y. krikščionis, „kurie remia ne vien tik savo vargšus, bet ir mūsų [t. y. nekrikščionių] – taip kiekvienas gali pamatyti, kad mūsų žmonėms trūksta saviškių pagalbos.“
Su tuo artimai susijusi antra idėja, kurią atnešė krikščionybė – „idėja, kad iš esmės žmonija yra viena, o žmonės lygūs savo orumu.“ Lucas Ferry'is neperdeda sakydamas, kad „moralės požiūriu krikščionybė sukėlė tikrą revoliuciją“ (Išmokti gyventi).
Antikos mąstymo šerdis buvo prigimtinė nelygybė: individai nebuvo lygūs nei savo orumu, nei prigimtinėmis teisėmis; neegzistavo nei tikra asmeninė laisvė, nei privatumo sfera. Visuomenė buvo suprantama kaip šeimų, o ne individų asociacija. Šeima buvo sureikšminta dėl protėvių kulto ir giminių tęstinumo. Dėl to religijos centras slypėjo būtent šeimoje, kur pater familias, t. y. šeimos galva, veikė kaip kunigas ir įgyvendino niekaip neapribotą kontrolę bei valdžią. Visiems svarbiausias dalykas – atlikti savo pareigas šeimoje. Rūpintis žmonėmis kaip tokiais nebuvo priimta.
Su krikščionybe „pasaulis apsivertė aukštyn kojom“ – tokia L. Siedentopo knygos Inventing the Individual 4 skyriaus apie apaštalą Paulių antraštė. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir egzistuoja Jo akivaizdoje. Pirmą kartą reikšmę įgijo individo tikėjimas ir sąžinė; krikščionims rūpėjo ne tiek giminės tęstinumas, kiek asmens nemirtingumas. Pirmą kartą atsirado asmeninės laisvės samprata – visų žmonių asmeninė laisvė. Siedentopas plačiai aprašo virš tūkstantmečio trukusią transformaciją, tvirtai įšaknijusią naująjį mąstymą Vakarų pasaulyje.
Krikščionybė „atrado“ laisvą individą, tačiau netapo ir nėra individualistinė religija. Tad trečioji jos revoliucinė idėja – tikras bendruomeniškumas. Pirmame amžiuje imperijoje veikė daug įvairių asociacijų (collegia), tokių kaip profesinės ar laidojimo, buvo ir religinių, kultinių sambūrių. Tačiau religinės grupės toli gražu nebuvo pamaldumo ašis. Kaip jau minėta, Antikos religijose dalyvavo šeima ir valstybė; aukojimai vykdavo visų pirma šeimoje, taip pat ir viešai kaip pagrindinė piliečių pareiga. Prie to prisidėjo dar ir aukojimai sambūriuose.
Krikščionybėje religija pirmą kartą perėjo į atskirą ir savarankišką socialinę sferą – bažnyčią bei tikinčiųjų bendruomenę. Bendruomenė, kaip iš dalies nepriklausoma sritis šalia valstybės ir šeimos, buvo visai naujas reiškinys. Krikščionybė taip pat turėjo savo ritualus, tačiau jos centre viešpatavo bendras tikėjimas. Krikščionys laisvai susibūrė, laisvai susijungė meilės dvasioje, o svarbiausia – jų bendruomenėse žmonių statusas, kilmė, tautybė, lytis bei visa tai, kas davė Antikos visuomenei savo struktūrą, nustojo veikti kaip siena.
Šiandien sunku įsivaizduoti antikinės Romos visuomenės hierarchiją, kai tais laikais žmonės buvo suskirstyti į rangus pagal savo padėtį. Aukščiausias sluoksnis, lot. honestiores, susidedantis iš garbingųjų, galingųjų, drauge ir turtingiausiųjų bei nedirbančių fizinio darbo, buvo labai negausus. Po jų gausesnį būrį sudarė savotiška vidurinioji klasė, populus integer, laikoma šiek tiek gerbtina visuomenės dalimi; trečiąjį sluoksnį sudarė visi tie, kurie tebuvo tik masė, humiliores: vargšai, nepasiturintys, žemdirbiai, amatininkai, vergai, žinoma, nenusipelnantys ir jokios pagarbos. Viršutinysis sluoksnis niekino apatinįjį ir stengėsi jokiais būdais tarpusavyje nesimaišyti.
Krikščionybė viską radikaliai keitė. Vietinėse bendruomenėse susitikdavo tikintieji iš įvairių sluoksnių (nors tikriausiai ne iš visų), kur visi buvo „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32)! Krikščionių sakramentai tapo tikrais vienybės ritualais. Neatsitiktinai Naujojo Testamento laiškai kreipiasi į visus vyrus ir moteris, net į vergus bei vaikus, o ne vien tik į bendruomenių elitą ar tarnautojus. Evangelija galioja visiems, visi privalo joje augti.
Iš 1 Kor 11 sužinome, kad bendruomenėse buvo kilę problemų dėl įtampos tarp turtingų ir vargšų. To meto kultūros kontekste tai visai nestebina. Apie panašią situaciją taip pat rašo Jokūbas. Jisai sako, kad jokio atsižvelgimo į asmenį (Jok 2, 1) negali būti. Atkreipkime dėmesį, kad Jokūbas taip kalba tais laikais, kai paniekinti vargšą (Jok 2, 6) ir teikti pirmenybę garbingiems asmenims buvo Romos visuomenės Alfa ir Omega! Tad pirmiesiems krikščionims teko ne tik našta grumtis su savo kultūros tradicijomis, bet ir laimė jas nugalėti. Jie plaukė prieš srovę ir sukūrė visai naują bendruomeniškumo modelį.
Pirmuosius krikščionis suvienijo ne tik bendri ritualai, bet ir bendros idėjos, bendri įsitikinimai, bendra doktrina, taip pat ir bendra moralė, gyvensena, bendra savitarpio pagalba. Įdomu tai, kad jų bendruomenėse buvo tik dvi išskirtinės patarnaujančiųjų grupės: vyresnieji (pastoriai, mokytojai), kurie aiškino Dievo žodį ir mokė, bei diakonai, kurie rūpinosi bendruomenių našlėmis, vargšais ir t. t. Laikui bėgant, lot. sąvoka socius įgavo naują reikšmę; politinė reikšmė prarado svarbą (socii buvo laikomi Romos sąjungininkai), o dėl krikščionybės įtakos sąvokos „socialus“, „socialinis“ labiau imtos sieti su bendru gyvenimu ir rūpinimusi vieni kitais.
Ką tai reiškia mums šiandien? Mūsų laikais bažnyčiose taip pat susitinka labai turtingi įmonių savininkai, minimumą teuždirbantys samdomi darbuotojai ir net apskritai bedarbiai. Bažnyčiose rastume ir vargšų, ir vienišų, ir ligonių; brolių ir seserų, sergančių depresija, turinčių negalią, patekusių į visokias nelaimes ar kaip nors stokojančių. Sutiktume daug žmonių, kuriais būtina vienaip ar kitaip pasirūpinti. Ir, visų pirma, tai turime padaryti mes. Kiekvienas iš mūsų. Krikščionių „socialinė rūpyba“ nėra nei valstybės, nei valdžios reikalas. Tai mūsų reikalas – pirmiausiai tos bendruomenės, kurioje kiekvienas esame.
Kai girdime sąvoką „socialinis darbas“, pirmiausiai galvojame apie darbą su narkomanais, kaliniais ir benamiais, apie paramą projektams kitose šalyse, apie visokių organizacijų – globos namų ar valgyklų – steigimą, dalyvavimą Maisto banko veikloje ir t. t. Gerai, kad taip galvojame, aš nieko prieš! Tačiau, visų pirma, socialinis darbas prasideda vietinėje bažnyčioje, savoje bendruomenėje. Solidarumas, gailestingumas ir parama visų pirma turi krypti į savo bendruomenės žmones, į brolius ir seseris Kristuje. Deja, mūsų bažnyčiose daugiausiai sutiktume pastorių, kunigų, visokiausių mokytojų, kartais jaunimo pastorių, visą būrį administratorių ir tvarkdarių, techninių darbuotojų, vargonininkų ir šiaip muzikantų, šlovinimo grupių vadovų – o diakonų? Kur mūsų diakonai? KUR MŪSŲ DIAKONAI? Diakonija – viena iš pagrindinių bažnyčios užduočių. Bažnyčia turi pareigą pasirūpinti vargšais, bet pirmiausiai – savo vargšais; socialinė veikla pirmiausiai yra nukreipta į vietinę bažnyčią, į savos bendruomenės vidų. „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 10).
Bažnyčios istorijoje diakono tarnystė dažnai būdavo arba apskritai užmirštama, arba iškraipoma. Diakonas iš tarno vargšams paverčiamas patarnautoju kunigams bei vyskupams. Algirdas Jurevičius rašo: „III–IV a. diakono tarnyba prarado savo tiesioginį ryšį su socialine diakonija. Žvelgiant teologiškai, galima sakyti, kad šventybė linko išstumti tai, kas socialu, kultas – karitatyvines tarnystes, nors iš pradžių to nebuvo.“ (Diakonatas. Teologija ir praktika) Ir šiandien kai kuriose evangelinėse bažnyčiose diakono pozicija laikoma laipteliu į kunigystę.
Reformacijos metu socialinės tarnystės buvo reabilituotos. Buvo iš naujo išaiškinta ir pabrėžta, kad visi materialieji reikalai (finansai, šalpa) taip pat yra svarbi krikščioniška veikla, kurios nereiktų nuvertinti ir laikyti mažiau dvasiška ar net „pasaulietiška“. J. Kalvinas akcentavo diakono, kaip atskiros vietinės bendruomenės tarnautojo, svarbą ir net būtinumą jo darbą laikydamas „šventu reikalu“. Reformatorius išvystė idėją apie dvejopą diakonatą – socialinių reikalų ir pinigų administraciją bei ligonių ir vargšų rūpybą: „Vieni [diakonai] tarnauja bažnyčiai, tvarkydami vargšų reikalus, kiti – vargšais tiesiogiai pasirūpindami“ (Inst. IV,3,9). Taip kai kurios reformatų bažnyčios kuriam laikui buvo sėkmingai atgaivinusios pirmųjų krikščionių diakono tarnystę. Šiandien ir vėl būtina prie to sugrįžti ir šį labai reikalingą darbą pratęsti.
Romos katalikų bažnyčia taip pat naujai atranda nuolatinį diakonatą. Daugelyje šalių, ypač Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje, vedę diakonai dažnai tarnauja mokymo, liturgijos ir socialinio darbo srityse. Mons. dr. A. Jurevičius apgailestauja, kad Rytų ir Vidurio Europos katalikų bažnyčios atsilieka: „Ligi šiol pagrindinę pastoracinio darbo dalį sudaro religiniai patarnavimai <...> Tikintieji įprato Bažnyčią laikyti religine „paslaugų įmone“, malonių teikimo įstaiga, paslaugų organizacija.“ Jo manymu, negalima visą karitatyvinę veiklą deleguoti „Caritas“ organizacijai. „Bendruomenės diakonija reikalauja bent minimalaus bendruomeninio veikimo, to, kad nuoširdžiai diakonine veikla parapijoje užsiimtų bent keletas grupelių.“ Diakonatas gali prisidėti prie santykių stiprinimo, „kai bendruomenėje stiprieji padeda silpniesiems, pasiturintieji – stokojantiesiems, viršus – apačiai.“
Pabaiga: „Dvejopas turinys, dvi tikrovės“ (F. A. Schaeffer)
1974 m. liepos mėnesį Šveicarijos mieste Lozanoje įvyko Pirmasis tarptautinis pasaulinės evangelizacijos kongresas arba, sutrumpintai, „Lozana 74“. Kongreso rezultatas – Lozanos sandora. Šį dokumentą jau turime išverstą ir į lietuvių kalbą. Tarp kitų prelegentų, kongrese kalbėjo žymusis teologas Francis A. Schaefferis. Šeštame dešimtmetyje šis presbiterijonų dvasininkas su žmona Šveicarijoje įkūrė draugią „L'Abri“ (prieglobstis). Jo pranešimas (arba tiksliau – position paper) Two Contents, Two Realities buvo išleistas atskira knygele.
Jau pirmu sakiniu F. Schaefferis išreiškia įsitikinimą, kad Bažnyčia tik tada atsilaikys „prieš milžinišką [pasaulio] spaudimą“ – t. y. plauks prieš srovę, – jeigu įgyvendins keturis dalykus: du, orientuotus į krikščionybės doktriną, ir du, orientuotus į gyvenimo praktiką. Pirmojo dvejeto pirmasis dalykas: sveikas, Biblijoje įsišaknijęs mokymas. Mūsų religija turi konkretų turinį, kuris yra tiesa arba teisingas. Antrasis: nuoširdūs atsakymai į nuoširdžius klausimus. Čia jis omeny turi mokymų komunikaciją, pabrėžia apologetikos vaidmenį. Tai atitinka mano punktą apie idėjų ir įtikinėjimų svarbą.
Tačiau tiesą reikia ne tik žinoti, bet ir pagal ją gyventi. Pirmasis F. Schaefferio gyvenimo praktikos dalykas yra tikras dvasinis gyvenimas, kur akcentuojamas asmeninis dvasingumas. Antras – „žmonių santykių grožis“. Krikščionys žino, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir dėl to turi savo orumą. Tad ir privalome atitinkamai elgtis su kiekvienu žmogumi, net su tuo, prieš kurio mokymą kovojame (F. Schaefferis mini liberalius teologus), privalome stengtis išlaikyti žmogiškus santykius. Anot Schaefferio, reikalingas ne tik teisingas mokymas, bet ir teisingas gyvenimas, ne tik doktrinų, bet ir santykių ortodoksiškumas. Tai ir yra Bažnyčios socialinė atsakomybė – būti tikrove, pastatyta ant tvirto tiesos pamato.
Sovietinė sistema buvo nenormali sistema tuo, kad ji neatitiko nei žmogaus prigimties, nei tikrovės. Tai buvo melo sistema, pastatyta ant melo ir skatinanti melą, dviveidystę, apgaulę ir išmonę. Žmonės prarado ryšį ir su savimi, ir su tikrove. Anot N. Putinaitės, posovietiniai žmonės vis dar dorojasi su užduotimi užmegzti naują, asmeninį santykį su tikrove, viską atversti atgal ir pastatyti ant kojų, išsivaduoti iš melo ir apgaulės. Krikščioniškos bažnyčios turi pasiūlyti kai ką unikalaus – tiesą ir tikrovę. Turi, bet tik su sąlyga, kad išliks ištikimos savo pašaukimui.
*****
Šis pranešimas skaitytas konferencijoje „Plaukiant prieš srovę“, kuri vyko Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčioje 2016 m. vasario 27 d. Šio ir kito pranešimo garso įrašus galite perklausyti čia.