Socialinė Bažnyčios atsakomybė sekuliarioje visuomenėje (I)

Posovietinės visuomenės eskizas. Ar Lietuva vis dar – krikščioniškas kraštas?

1998 metų rudenį su žmona apkeliavome šiaurinę Nemuno pakrantę nuo Panemunės pilies iki Vilkijos. Aplankėme ir Veliuoną. Miestelio bažnyčia – viena seniausių Lietuvoje. Zakristijonas leido užlipti į bažnyčios bokštą ir žavėtis Nemuno slėnio panorama. Bažnyčia gali didžiuotis ir kitu turtu – didele krikščioniškų organizacijų vėliavų kolekcija iš prieškario laikotarpio: Moterų sąjunga, Blaivybės draugija ir skautai, įvairūs politiniai, labdaros ir švietimo sambūriai. Belieka tik stebėtis to meto katalikiškų organizacijų gausa tokiame mažame miestelyje!

Šis pavyzdys rodo, kad prieš karą Lietuvos visuomenė buvo labai religinga, o bažnyčių nariai – itin aktyvūs. Tai, beje, atsispindėjo ir universitetuose. Studentų skaičius, palyginus su šiais laikais, buvo labai mažas – tikriausiai nė dešimt tūkstančių nesiekė. Tačiau studentiškų korporacijų, organizacijų ir politinių susivienijimų skaičius buvo tiesiog stulbinantis. Kone kiekvienas studentas buvo vienaip ar kitaip ideologiškai angažuotas.

Kas pasikeitė? Šiandien beveik 90 proc. visų Lietuvos gyventojų save priskiria kokiai nors religinei denominacijai, didelė dauguma, žinoma, Romos katalikų bažnyčiai (virš 80 proc.). Tiek žmonių teigia esą „tikintys“. Tačiau šių „tikinčiųjų“ aktyvumas, deja, visai kitoks nei prieš karą. Šiandien tik kas dešimtas gyventojas reguliariai eina į bažnyčią. Galima spėti, kad tarp 20–60-mečių pamaldų lankymas nesiekia net penkių procentų. Pagal gyventojų surašymą reformatų konfesijai priklauso apie šeši su puse tūkstančio žmonių. Bet eilinį sekmadienį visoje Lietuvoje iš tų tūkstančių į bažnyčią teateina vos keli vargani procentėliai.

Būtų galima pateikti ir daugiau statistikos. Bet ir iš to, kas pasakyta, išvada aiški: Lietuva formaliai krikščioniška ir katalikiška šalis, tačiau iš tikrųjų labai smarkiai sekuliarizuota, t. y. nureliginta. Katalikų nuomone, dauguma tų Lietuvos žmonių, kurie įvardija save krikščionimis, yra proginiai ar kultūriniai krikščionys. „Dievas į gyvenimus įleidžiamas tik kaip kultūrinis ornamentas, kurį paveldėjome iš tėvų ir siekiame perduoti vaikams. Nenuostabu, kad ir katechizacija paprastai suvokiama pirmiausia kaip tam tikrų ritualų ir kultūrinių ženklų perėmimas“, – rašo Andrius Navickas (Kelionė su Bernardinai.lt, 2010 m. Nr. 1).

Nureliginta būklė

Prie sekularizacijos, žinoma, svariai prisidėjo sovietmetis. Viena šio laikmečio eksperčių – filosofė, kultūros istorikė ir buvusi švetimo viceministrė Nerija Putinaitė. Praeitą rudenį pasirodė jos nauja knyga Nugenėta pušis, kurioje autorė nagrinėja Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Mokslininkės dėmesio centre – ne represinė komunistų valdžios veikla, o „švelnioji“ ateizacija, su kurios pasekmėmis gyvename iki šiol.

Ateistinė propaganda visų pirma kovojo ne tiek prieš religiją ar krikščionybę kaip tokią, o prieš bažnyčias kaip politiškai ir vertybiškai su valdžia konkuruojančias institucijas. „Ateizacijos tikslas buvo ne tiek pakeisti žmonių suvokimą apie religiją, kiek juos atitraukti pirmiausia nuo katalikų bažnyčios, taip pat nuo kitų bažnyčių, – rašo Putinaitė. – Žmones siekta fiziškai atitraukti nuo religijos praktikavimo, nesirūpinant jų antireligine indoktrinacija.“

Pagrindinis švelniosios ateizacijos tikslas nebuvo įdiegti tikrą ateistišką pasaulėžiūrą, t. y. paversti žmones nuoširdžiais ir įsitikinusiais ateistais. Valdžia netruko suprasti, kad tai neįmanoma. Labiausiai jai rūpėjo „išstumti katalikų ir kitas bažnyčias iš visuomenės gyvenimo“. Lietuvos sovietų „valdžiai pakako jai lojalaus prie tarybinės tikrovės visiškai prisitaikiusio žmogaus. Ji nedėjo pastangų <...> sukurti tarybinei tikrovei idėjiškai angažuotus žmones.“

Kad bažnyčių įtaka žmonėms silpnėtų, buvo kuriamos patrauklios alternatyvos, pvz., pramogos: „Vietos valdžia, rungdamasi su bažnyčiomis dėl įtakos žmonėms ir siekdama juos atitraukti nuo bažnytinės praktikos, daug dėmesio skyrė pilietinėms pramogoms. Pilietinių švenčių ir pramogų laikas ir vieta buvo parenkami taip, kad dubliuotų bažnytinius atlaidus, kasmetines šventes ir net sekmadienines pamaldas. Buvo kuriami pakaitalai ir asmeninėms šventėms ar progoms, kaip krikštynos, vestuvės ir laidotuvės... Lietuva buvo viena pirmųjų respublikų, intensyviai vysčiusi tarybines apeigas kaip ateizmo propagandos priemonę.“ Vardynos buvo priešpriešinamos krikštynoms, civilinė santuoka – bažnytinei, Pavasario šventė – Velykoms, Šeimos diena – Kūčioms, Platelio ežero festivalis – Žemaičių Kalvarijos atlaidams ir t. t.

Tie naujieji ritualai „reguliavo žmonių elgesį ir jausmus, tačiau buvo vertybiškai tušti. Jie buvo efektyvūs, politiškai priimtini, nes patiko žmonėms, juos linksmino ir pakiliai nuteikė, stimuliavo emocijas. Tačiau drauge jie nesirėmė jokiu aiškesniu ideologiniu ar pasaulėžiūriniu pasakojimu, kas buvo būdinga bažnytiniams ritualams.“ Naujosios apeigos „nureligino“ ligi tol religines apeigas, „išplovė“ jų religines prasmes. Pakaitalai iš tiesų veikė.“ Tradicinės krikščioniškos šventės neteko religinio turinio.

Švelnioji ateizacija veikė sparčiai ir efektyviai. Dauguma žmonių sovietmetyje prisitaikė ir pasikeitė. Ateizacijos politikos rezultatas nebuvo aktyvus ateistas, lojalus tarybinei valstybei žmogus, o indiferentas – žmogus, abejingas religijai. Nors lietuviai masiškai netapo ateistais, daug žmonių buvo atvesti „į nureligintą būklę“, atsidūrė pasaulėžiūros tuštumoje. Naujieji ritualai užpildė nureliginto žmogaus psichologinę tuštumą, tačiau paliko jį be aiškios prasmės ir tvirtos vertybinės atramos.

N. Putinaitės atlikta analizė paaiškina, kodėl po 1990-ųjų žmonėms buvo visai nesunku masiškai ir be didelių vidinių trukdžių sugrįžti į bažnyčias. Tikram ateistui būtų buvę sunku staiga tapti bažnyčios nariu, o indiferentas tiesiog ėmė ir pakeitė stogą. N. Putinaitė ankstesnėje knygoje Nenutrūkusi styga naudoja kitą statybos srities metaforą: „Galima liūdnai ar net tragiškai konstatuoti, kad šiandien mes labai netoli pažengę nuo sovietinės tikrovės, iš esmės tepakitęs tik mūsų tikrovės fasadas.“

Nureligintas žmogus nėra antireligiškas. Atvirkščiai, religija kaip tokia jam netgi atrodo „vertybė“. Tačiau šis paviršutiniškumas pasireiškia atvirumu bet kokiam religiniam reiškiniui, bet kokiam dvasingumui. Kaip sovietmetyje indiferentas sugebėjo kartu skaityti ir ateistišką literatūrą, ir bažnyčioje krikštyti vaikus, taip šiandien jis oficialiai išpažįsta katalikybę (ar bet kurį kitą tikėjimą) ir kartu tiki mėnulio kalendoriumi, reinkarnacija bei „energijomis“; jaunieji tuokiasi katalikų bažnyčioje ir iškart po to eina dar kartą „tuoktis“ ant Ramūno Karbauskio pseudopagoniško stabakalnio Naisiuose; indiferentas sugeba praktikuoti ir katalikybę, ir Ajurvedą, suderina reformatų tikybą ir Vydūno mokymą. Ir visame tame nemato jokių problemų.

Bažnyčios su visais savo ritualais bei patarnavimais žmonėms reikalingos nuotaikai pakelti, emocijoms stimuliuoti, gyvenimui pagražinti. Tačiau, kaip ir anksčiau, dauguma žmonių idėjiškai visiškai neangažuoti – anksčiau nebuvo angažuoti komunistų ideologijai, dabar – bažnyčių mokymui.

Bestuburė visuomenė

Svarbus nureliginto žmogaus bruožas yra vertybinių orientyrų stoka. Apie moralę N. Putinaitė plačiau rašo cituotoje knygoje Nenutrūkusi styga. Autorė teigia, kad „didžiausia sovietinių laikų blogybė buvo ta, kad žmonės laužė bendrąsias moralines taisykles, be kurių negali išlikti jokia visuomenė. Antai vogimas kasdienėje sovietinėje sąmonėje nebuvo laikomas nusikaltimu, juo labiau nemoraliniu dalyku, net paprastai nebuvo vadinamas vogimu.“

Žinoma, buvo stengiamasi išlaikyti tam tikrą viešosios moralės standartą. Ypač devintame dešimtmetyje netgi buvo daug kalbama ir rašoma apie etiką bei dorovę. Tačiau moralė buvo nuasmeninta, nes individo elgesį vertindavo ir smerkdavo visų pirma kolektyvas. Gera yra tai, kas gera kolektyvui. Tuo tarpu tradicinė krikščioniškoji moralė sako, kad svarbiausia yra individo nuoširdus ir sąžiningas veiksmas. Individas normų nenustato, individas vertinančiai klausia: Ar elgiuosi teisingai?

„Sovietinę valstybę galima laikyti blogio valstybe vien todėl, kad ji skatino žmones prasikalsti, blogį traktuoti kaip gėrį, o gudravimą – kaip efektyviausią kelią siekti savo tikslų“, – rašo N. Putinaitė. Vietoj sąžiningumo išmonė arba tiesiog sukčiavimas atsidūrė centre. „Išmonė padėjo žmonėms prisitaikyti, drauge juos demoralizuodama.“ Kai galvojama, kad, pasitelkus blogį, galima pergudrauti įsivaizduojamą didesnį blogį, riba tarp gėrio ir blogio galų gale visai išsitrina. Sovietmečiu išbrandinta išmonė „iš tiesų reiškė įstatymų nesilaikymą ir laužymą, gudravimą, aplinkkelių, siekiant savų tikslų, paiešką, egoizmą, nesąžiningumą, įvairiapusį pelnymąsi iš valstybės ir elementarų vogimą. Toks "moralinis reliatyvizmas skatino formuotis bestuburę visuomenę“, – rašo N. Putinaitė. Tad verta paklausti, ar ne dėl to šiandien taip sunku kovoti su korupcija? Ar ne dėl to visuomenėje dar tokia stulbinančiai didelė tolerancija kyšininkavimui?

Išmonė arba „gudrutizmas“ vis dar mūsų kasdienis palydovas. Apie šią svarbią mūsų laikų „vertybę“ prieš dešimtmetį rašė ir tuometinis Šiaulių universiteto docentas dr. Artūras Blinstrubas: „Gudrutizmas apima visas socialinio gyvenimo sritis. Mokyklose – masinis nusirašinėjimas, stengimasis lyderiauti vienas kitą žeminant, pašiepiant. Lietuvos universitetuose masiškai plinta nupirkti studentų darbai. Vis mažėja studentų, kurie patys bando tirti, analizuoti ir dėstyti savo mintis. Gudrutizmas pasiekia aukščiausias valdžios viršūnes..." (Šiaulių kraštas, 2006 04 01).

Bendruomeniškumo beieškant

Sovietų valdžia ne tiek kovojo už ateizmą, kiek prieš pilietines laisves. Visais įmanomais būdais totalitarinė valstybė gniaužė pilietinę visuomenę ir tikrą pilietiškumą. Pilietinę visuomenę „sudaro visos savarankiškos organizacijos, kokios egzistuoja tarp individo ir valstybės, kaip antai šeima, bažnyčios, sporto ir muzikos klubai ir labdaros bendrijos“, – rašo N. Ashfordas (Laisvos visuomenės principai). Tikrai laisvos, nuo valstybės nepriklausomos organizacijos komunistų valdžioje negalėjo egzistuoti.

Pilietinė visuomenė kaip savotiškas užpildas, jungiamasis audinys tarp kiekvieno individo ir valstybės, buvo sąmoningai naikinama.

Pilietinėse organizacijose žmonės patys laisvai sprendžia apie savo reikalus ir tikslus. Tuo tarpu, kaip sako N. Ashfordas, „totalitarinėse visuomenėse valstybė nutraukia individų tarpusavio bendradarbiavimą dėl bendrų tikslų, nes visuomenės tikslai nukreipiami valstybės tikslams siekti“. Pilietinė visuomenė tiesiogiai priklauso nuo individo laisvės. Laisvas individas, anot Adamo B. Seligmano, yra „pilietinės visuomenės šerdis“, be to, „pirmiausia krikščioniška idėja“ (Pilietinės visuomenės idėja).

Komunistai suardė pilietines struktūras įjungdami žmones į valstybės reguliuojamus kolektyvus. Šeimos ir bažnyčios, kaip buvusių dar šiek tiek savarankiškų institucijų, funkcijos buvo smarkiai apkarpytos. O juk būtent jose mezgasi ir auga bendravimo ryšiai, vystosi laisvi kontaktai. Jų menkinimas ir žlugdymas sunaikino taip svarbų „socialinį kapitalą“ ir galų gale atvedė į bendrąją santykių krizę.

Laisvoje visuomenėje žmonės gali ir privalo reikšti savo interesus bei norus, pozicijas ir idėjas, sugeba juos pristatyti ir geriau ar blogiau apginti. Sovietinėje visuomenėje „tebuvo pripažįstami totalūs vieningi elgsenos, kalbėsenos ir gyvensenos standartai... Individų individualumas ir kitoniškumas buvo netoleruotini ir „nelegalūs“ oficialiai nustatytos tvarkos ir gyvensenos atžvilgiu.“ (N. Putinaitė, Nenutrūkusi styga). Bet kadangi individo interesai ir ypatybės nedingsta, atsiranda dvilypumas, taip pat užmaskuotas interesų siekimas. N. Putinaitė rašo: „Užuot deklaravęs savo tikslus, jis [asmuo] bus linkęs jų siekti aplinkkeliais, vengdamas tiesaus susikirtimo su kitų interesais, balansuos ant leistinumo ir neleistinumo ribos.“

Visai išrauti pilietinių institucijų sovietai nesugebėjo. Tačiau jiems gerai pavyko apgadinti pilietinio bendravimo įgūdžius, įtvirtinti visuomenei žalingos elgsenos įpročius. Dabartinė visuomenė vis dar yra paženklinta šio sovietinio palikimo. Todėl mūsų visuomenei kyla didelis iššūkis atrasti naujus bendrumo pagrindus, formas ir pavyzdžius.

 

KAIP PLAUKTI PRIEŠ SROVĘ

Nureliginti krikščionys, nuasmeninta moralė, sutrikdytas ir susiaurintas bendravimas – taip atrodo mūsų posovietinės visuomenės balastas. Visi šie reiškiniai bažnyčioms daro įtaką ir meta iššūkį. Ką šiame kontekste reiškia „plaukti prieš srovę“?

Šis posakis nėra iš Biblijos, tačiau vaizdingai apibūdina tikinčiųjų elgseną. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius ragina romiečius: Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą <...> (Rom 12, 2). Britų teologas J. Stottas pabrėžia, kad nuo Biblijos pradžios iki pabaigos esminė mintis yra ta, jog Dievas pašaukia sau tautą; kad ši tauta yra „šventa“ tauta, išskirta iš pasaulio, kad jos pašaukimas – būti „šventa| arba „atskirta“. „Kontrastas tarp krikščionio ir nekrikščionio“, anot J. Stotto, yra „pagrindinė ir vienijanti [Kalno] pamokslo tema“. Jėzaus sekėjai turi būti kitokie – „kitokie nei nominali bažnyčia, sekuliarus pasaulis, kitokie nei religingieji ir nerelingingieji“. Kalno pamokslą (Mato 5–7) Stottas laiko "išsamiausiu Naujojo Testamento krikščionių kontrkultūros aprašu“ (Kalno pamokslo žinia).

Pristatęs posovietinės visuomenės balasto vaizdą ir dabar remdamasis juo, noriu nubrėžti tris krikščioniškosios kontrkultūros gaires.

Pasimokyti iš klasikinių liberalų, kaip tapti idėjiškai angažuotais žmonėmis

Žodis „liberalas“ kai kuriems krikščionims skamba tarsi keiksmažodis – ir ne vien tik apibrėžiantis teologinį liberalizmą, kurį aš pats vienareikšmiškai atmetu. Pavyzdžiui, Ateitininkų blogas vadinasi „Neliberaliai“! Ypač nepalankiai žiūrima į politinį ir ekonominį liberalizmą. Pagrindo vienam ar kitam nepalankumui, be abejo, šiek tiek esama. Tačiau per dažnai pamirštama, kad iš klasikinių XIX ir XX a. liberalų mąstytojų galime daug ko pasimokyti, o ypač tokio reikšmingo dalyko kaip idėjų svarba.

Vienas iš klasikinių liberalų, Alexis de Tocqueville'is, prieš šimtą aštuoniasdešimt metų parašė žymiąją knygą Apie demokratiją Amerikoje. Šis prancūzas laikėsi įsitikinęs, „kad neįmanoma sukurti laisvės karalystės, nesukūrus doros karalystės, nei įtvirtinti doros, neturint tvirtų įsitikinimų“. Originale žodis įsitikinimai išreikštas sąvoka croyances, nuo veiksmažodžio croire – tikėti, bylojančio apie religinio tikėjimo įsitikinimus. Tocqueville'io veikalas iki šiol stebėtinai aktualus. Jis suprato, kad abejingumas griauna viską; kad vienintelis tvirtas visuomenės pamatas yra tvirti įsitikinimai.

Kitas liberalas, Ludwigas von Misesas, buvo agnostikas, tačiau tvirtų įsitikinimų. 1938 metais jam tenka bėgti iš Vienos nuo nacionalsocialistų ir vėliau apsigyventi JAV. Savo laiku kartu su dar vienu liberalu F. A. Hayeku jis sudarė austrų ekonomikos mokyklos branduolį. Vienoje iš esė jis rašo: „Viskas, kas vyksta šiandienos socialiniame pasaulyje, yra idėjų padarinys. Ir geri, ir blogi dalykai. Todėl reikia kovoti su netikusiomis idėjomis... Klaidingas idėjas turime keisti geresnėmis... Idėjos ir tik idėjos gali apšviesti tamsą. Šias idėjas reikia pateikti taip, kad jos įtikintų žmones. Turime jiems įrodyti, kad jos yra teisingos" (Ekonominė politika).

Akcentuodami teisingas idėjas ir dėl jų kovodami, mažiname indiferentiškumą. Deja, šiandien tam smarkiai trukdo visiškai iškreipta tolerancijos sąvoka. Šiandien šis garbingas žodis jau beveik galutinai paverstas abejingumo sinonimu: su viskuo sutik, visas nuomones gerbk, niekam neprieštarauk. Tačiau toleruoti reikia tik asmenį; mes neniekinsime žmogaus kad ir su kokiomis (mūsų manymu) neteisingomis nuomonėmis. Tolerantiškas žmogus kitam taria: Kalbėk, pasisakyk! Tolerancija reiškia pakantumą, kai kantriai išklausome kito žmogaus bet kokios nuomonės. Jos, visų pirma, reikia ten, kur atmetami kitų įsitikinimai. Gerbti galima žmogų, bet ne jo mintis ir idėjas, kurioms nuoširdžiai prieštaraujama. Aš toleruoju ir visada toleruosiu marksistą, bet ne jo marksizmą. Kaip sako žurnalistas V. Laučius viename savo straipsnių, šūkis, jog „visos nuomonės – gerbtinos“, yra viena didelė „šiuolaikinė kvailystė“.

Panašiai teigia ir katalikų filosofas R. Spaemannas: „Idėjos savo prigimtimi yra netolerantiškos, netgi vadinamosios liberalios idėjos.“ Nes jos yra arba teisingos, arba klaidingos. Klaidingas idėjas galima ir reikia pagal galimybes „netolerantiškai“ keisti, koreguoti arba šalinti, su jomis grumiantis ir kovojant. „O žmonės tarpusavio santykiuose, kai vienų idėjos nepriimtinos kitiems, gali ir privalo elgtis tolerantiškai. Nes tik šitaip vienos idėjos pasimatuoja su kitomis... Idėjų kova yra kiekvienos laisvos visuomenės sudedamoji dalis“, – teigia Spaemannas (Das unsterbliche Gerücht).

Visa tai labai aktualu šiandienos bažnyčioms. Nes mūsų bendra atsakomybė skleisti ir skelbti visų laikų pačią geriausią, svarbiausią ir giliausią idėją – Gerąją Naujieną, Jėzaus Kristaus Evangeliją. Gaila, kad tai vis dažniau daroma smarkiai iškreiptais pavidalais kaip, pvz., sakant, kad „Evangelija – tai yra gyventi kaip Jėzus“ arba kad „visų religijų žmonės yra Dievo vaikai“ (popiežiaus žodžiai, pasakyti sausio mėnesį). Netoleruokime tokių pasakymų, t. y. parodykime, kad šitokios Evangelijos versijos yra neteisingos!

Neturėdami tvirtų įsitikinimų, neišvengiamai nuplauksime su srove. Tad šių dienų iššūkis visiems tikintiesiems galėtų skambėti šitaip: būti, tapti ir likti idėjiškai angažuotais žmonėmis! Nebebūti indiferentais. Kiekvienas bendruomenės narys turi sugebėti atsakyti į pagrindinius klausimus: Kodėl esu krikščionis? Kodėl esu evangelikas? Kodėl esu reformatų konfesijos? Kodėl tikiu būtent šiuo mokymu, o ne anuo? Nebūkime abejingi savo tikėjimui, mokymui ir paveldui!

Viena pagrindinių bažnyčių tarnautojų užduočių yra padėti tikintiesiems įsišaknyti gerose idėjose, sveikame mokyme. Bažnyčios tarnai yra „ganytojai ir mokytojai“ (Ef 4, 11). Jie turi, kaip apaštalas Paulius sako 12 eilutėje, „aprūpinti šventuosius“ visais reikalingais įrankiais, žiniomis bei įgalinti patiems veikti. Jie privalo padėti eiliniam tikinčiajam pritaikyti savo tikėjimą gyvenime. Kunigai, pastoriai ir vyresnieji yra „Dievo žodžio tarnai“, turintys tikinčiuosius pamokyti Dievo žodį suprasti ir taikyti visose gyvenimo srityse.

Bažnyčių tarnautojų atsakomybė – diegti tvirtus įsitikinimus. To galima pasiekti tik įtikinėjant. Įtikinėjimui reikalinga ir būtina laisvės aplinka. Be laisvės įtikinėjimas virsta smegenų plovimu – o tai gerai žinomas sovietmečio metodas. Įtikinti reiškia įtikinamai paaiškinti – ne įbrukti, įkalti ar įsakyti. Žmogus tik tada tikrai supras ir įsitikins, jeigu galės laisvai išreikšti ir savo skeptiškumą bei abejones tų įtikinėjimų atžvilgiu, o tarnautojas savo ruoštu į jas atsižvelgs. Taip vyko ir Biblijos apaštalams pamokslaujant bei mokant – jie nuolat įtikinėjo (Apd 18, 4; 19, 8; 28, 23; 2 Kor 5, 11); tai pavyzdingai pademonstruoja ir pats Jėzus. Štai du mokinius, keliaujančius į Emausą (Luko 24, 13s), jis ne tik pabarė: „O jūs, neišmanėliai!“, bet ir „aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“, „atvėrė“ jiems „Rašto prasmę“ (25, 27 ir 32 eil.).

Mūsų dienomis tai šiek tiek vyksta pamaldų metu, kai pamokslininkas aiškina Šventąjį Raštą ir pagal jį siekia įtikinti žmones vienaip ar kitaip elgtis gyvenime. Tačiau šiandien to neužtenka. Kadangi indiferentiškumas taip paplitęs visuomenėje ir bažnyčiose, reikalingas daug platesnis suaugusiųjų švietimas bei katechezė. Praktika rodo, kad šiandien bažnyčiose daug daugiau dėmesio skiriama vaikų ir jaunimo, o ne suaugusiųjų mokymui. Kodėl? Kodėl nesama geros suaugusiųjų katechezės? O jei kokios ir esama, tai tik iki tampant bendruomenės nariu?

Tvirti įsitikinimai nekrinta iš dangaus. Juos būtina diegti, o tai užima laiko; daug pareikalauja pastorių, kunigų ir vyresniųjų noro bei ištvermės. Dėl to labai gerai, kad egzistuoja tokios pagalbinės priemonės kaip tikėjimo išpažinimai bei katekizmai. Jie padeda atskirti pagrindines tikėjimo tiesas, kurių privalome tvirtai laikytis ir kurių negalime atmesti, nuo kitų tiesų, kurios taip pat svarbios, bet ne lemiamos išganymo klausime (pvz., Kristaus dalyvavimas Vakarienėje, krikšto būdas, moterų ordinacija, alkoholio vartojimas Vakarienės metu ir pan.). Tos pagalbinės priemonės padeda mums suprasti ir dar vieną svarbų dalyką – kad tvirti įsitikinimai nėra gelžbetoniniai stulpai. Kartais tikrai reikia stovėti tarsi įbetonuotam, nes kitaip nuneš kultūrinė srovė; kartais reikia tiesiog „tik“ tvirtai ant žemės stovėti; o kartais turime būti šiek tiek judrūs, gebėti keisti, adaptuoti savo poziciją.

Rūpintis, kad mūsų bažnyčių eiliniai nariai taptų idėjiškai angažuotais žmonėmis – tai, mano įsitikinimu, yra svarbiausia socialinė Bažnyčios atsakomybė. Nes idėjos turi socialines pasekmes!


*****
Šis pranešimas skaitytas konferencijoje „Plaukiant prieš srovę“, kuri vyko Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčioje 2016 m. vasario 27 d. Šio ir kito pranešimo garso įrašus galite perklausyti čia.

(Bus daugiau)

Bendrinti: