Kovo 11-ąją Lietuva šventė jau 26-uosius nepriklausomybės metus, per kuriuos šalyje įvyko daug gerų dalykų. Vis dėlto neramina, kad pozityvu toli gražu ne viskas – mes, kaip tauta, silpstame, eikvojame savo jėgas ir dažnai nežinome, ko griebtis, kad galėtume su džiaugsmu žvelgti į ateitį. Mus dažnai apima neviltis, nematome šviesos tunelio gale.
Pranašų, kalbančių apie niūrią mūsų tautos padėtį, toli ieškoti nereikia. Vienas iš jų – Samas iš grupės Bix, kuris užtraukia: Mes – karaliai valdom savo liūdną šalį, šiandien bus didelis balius, aš žinau... Norisi sakyti, kad Samas pataikė į dešimtuką, bet ar tikrai mes neturime išeities?
Mes – karaliai?
Nuo senų laikų vyrauja supratimas, kad karalius yra aukščiausiasis asmuo valstybėje, kuris ne tik niekam netarnauja, bet, atvirkščiai, jam privalo tarnauti visi kiti žmonės. Jei pritartume dainos žodžiams, kad mes esame karaliai, vadinasi, vis dar manome, kad kažkas turi mumis rūpintis, kažkas turi mums patarnauti, duoti pinigų išlaidoms, atlikti mūsų darbus, papildyti mūsų sąskaitas, sutvarkyti mūsų kelius, apšildyti mūsų namus... Mūsų išdidumas, mūsų perdėtas pasitikėjimas savimi mus įtikino, kad esame karaliai ir žinome, ko mums reikia, kokia tvarka turi būti mūsų šalyje, kad joje būtų gera gyventi.
Šiandien mums dar sunku keistis ir mąstyti kitaip – apie kitą, o ne apie save, apie rytojaus visuomenę, o ne gerovę šiandien. Juk mes esame savo šalį valdantys karaliai, ir mums reikia eiti į „didelį balių“. Taigi, pasitraukite į šalį, apsišaukėliai, ir užleiskite vietą prie stalo karaliui – aš sėdu valdyti ir švęsti, nes esu to nusipelnęs...
Liūdna šalis
Samo dainoje nuskamba mintis, kad esame liūdna šalis. Taip norėtųsi, kad Samas klystų… Deja, gyvename šalyje, kurioje daugeliui gyventi išties liūdna.
Nors vasario 16 d. ir kovo 11 d. švenčiame tautos nepriklausomybę menančias šventes, vis dėlto švenčių ir iškilmių gausa mums nepadeda nuslėpti liūdesio, nes būtent šventinėmis dienomis suvartojame daugiausiai depresiją skatinančių gėrimų, bet šiuolaikiškumo ir postmodernizmo švieselėmis nesame pajėgūs apšviesti liūdesio tamsybių. Ir kaip mes galime neliūdėti, jei esame sparčiausiai nykstanti tauta Europoje? Kaip galime neliūdėti, jei sergame vėžiu, kuriam išgydyti nerandame nei vaistų, nei tinkamos chemoterapijos? Apie šios mirtinos ligos požymius kiekvieną savaitę praneša žiniasklaida: štai anas, išgėręs netyčia suklydo ir suvažinėjo žmogų, štai tie žmonės smurtauja, nes kitaip nemoka spręsti problemų, o šiam gyventi pavargusiam žmogeliui pasirodė, kad geriausia išeitis yra apskritai baigti gyvenimą. O kur dar žmonės, kurie ėmė ir tiesiog išvyko svetur, nes galimybės ką nors pasiekti mūsų šalyje, jų nuomone, prilygsta galvos daužymui į betoninę sieną...
Šiandien mūsų šalyje liūdna, nes mes nykstame, o nykdami dar neigiame, kad sergame, ir nenorime gydytis. Vis dėlto kokia nors išeitis turi būti. Privalo būti, kitaip mūsų neliks, o jei liksime, tai būsime labai silpni.
Kur ieškoti stiprybės?
XIX amžiaus dainius Vincas Kudirka manė, kad mūsų stiprybė yra mūsų praeityje: Iš praeities mūsų sūnūs te stiprybę semia – giedama Lietuvos himne, Tautiškoje giesmėje. Kudirkos kartos žmonės tą stiprybę rado praeityje. Galbūt jie savo mintimis grįždavo į LDK, į Vytauto Didžiojo, Radvilos Juodojo laikus?.. Gal prisimindami knygnešius ir jų pasipriešinimą okupacinei priespaudai, jie įgavo stiprybės kurti valstybę ant ankstesniosios griuvėsių ir senų pamatų? Mes vis dar giedame Tautiškos giesmės žodžius, tačiau praeitis mums stiprybės, deja, neįkvepia. Mums per sunku stiprybę rasti tokioje tolimoje praeityje, – juk mes dar neišsprendėme nesenos praeities atneštų problemų. Praeitis, kurią geriausiai atsimename, – tai sovietinė okupacija, tremtis, 50 metų vergystė. Praeitis, kurią atsimename, – tai kolaboravimas su atėjūnais piktadariais, vieno į kitą atgręžti ginklai, savo šalies žmonių naikinimas ir teisinimasis, kad taip daryti mums įsakė, kad taip darėme siekdami išgyventi.
Mūsų stiprybė – ne praeityje. Į praeitį žvelkime atviromis akimis, pripažinkime savo klaidas, gailėkimės, atsiprašykime ir gaukime atleidimą.
Gaila, kad stiprybės mums neteikia ir dabartis. Europos Sąjunga stiprybės mums neteikia, NATO stiprybė yra militaristinė, ir ji neturi vaistų nuo liūdnumo. Mūsų politinės partijos grumiasi dėl postų ir įtakos valdžioje –žmonės joms mažai rūpi. Net teismai kartais veikiami tų, kurie šalyje turi ekonominę ir politinę įtaką. Šiandien negirdėti nei viltį skelbiančios filosofinės minties, nematyti šviesuolio, kuris ragintų ir vestų pasikeisti, susiimti, pasirūpinti vienam kitu, patarnauti silpnesniems. Kiekviena partija kovoja už save, kiekvienas vadovas ir, be abejonės, kiekvienas pilietis – už save. Tai kas teikia stiprybę?
Kitoks pranašas
Nuo liūdnojo pranašo Samo iš Bix‘ų, kuris įvardijo mūsų bėdą, pažvelkime į kitą Pranašą, kuris gali liūdnai šaliai ir pavargusiems jos žmonėms suteikti viltį. Kalbu visai rimtai – esu visiškai įsitikinęs, kad nėra kito kelio, tik šis vienas. Gal aš atrodysiu lyg antikvarinis radinys, tačiau manau, kad Tas, kuris pakeitė vieną žiauriausių Europos civilizacijų – Romos imperiją (jie mėgdavo viešose vietose gyvus žmones kalti prie kryžių, kol šie vargšeliai nusibaigdavo) – gali pakeisti ir mūsų šalį.
Pranašas, kurio žodis keičia pasaulį, yra Jėzus. Jeigu į Jėzų žiūrėsime kaip į praeities asmenybę, nieko gero nebus. Iš praeities mes nelabai linkę mokytis. Jeigu į Jėzų žiūrėsime kaip į ateities personažą, taip pat nesulauksime daug pokyčių, nes toli gražu ne visiems rūpi, kas bus ateityje. Į Jėzų mums reikia žiūrėti kaip į dabarties veikėją. Iš tiesų Jėzus yra gyvas ir veikia šiame pasaulyje per Šventąją Dvasią. Jėzus yra gyvas ir artimas kiekvienam, kuris į Jį gręžiasi, Jo šaukiasi, Jam pašvenčia savo gyvenimą. Žinau, Jėzus keičia žmones: iš nusidėjėlių padaro šventuosius, iš nedorėlių – teisiuosius. Žinau, Jis buria šiuos žmones į bendruomenes, o šios bendruomenės daro daug gerų darbų, turi daug gerų minčių, kaip pasaulį padaryti gražesnį ir geresnį.
Jėzus yra vienintelė stiprybė dabar gyvenantiems, vienintelis džiaugsmą liūdnos šalies gyventojams galintis atnešti Asmuo. Jėzus yra tas Karalius (politikas), per kurį šiame liūdesio pasaulyje gali įvykti tikros permainos.
Pirmiausia, Jėzaus politika – tai kvietimas pakeisti mąstymą apie valdymą: Jėzus yra karalius, ne aš. Taip mąstydamas, aš nulipu nuo sosto, kuriame sėdėdamas jaučiuosi visažinis ir visagalintis, ir tą sostą užleidžiu Jėzui. Jo mintis yra stipresnė už manąją, Jis mato pasaulį nuo dangiškojo kalno aukštumos, todėl aš sutinku su Jėzumi ir užleidžiu Jam vietą, kuri ir taip Jam priklauso.
Antra, Jėzaus politika – tai kvietimas dalyvauti savo šalies gyvenime: kiekvienas esame kviečiamas sekti paskui Jėzų ir mylėti savo artimą taip, kaip mylime save pačius. Taigi Jėzaus politinio mąstymo gairės – ne kas geriausia man, bet kas geriausia mūsų bendruomenei, mūsų šaliai. Jėzus kviečia ne bėgti nuo mūsų šalies problemų, bet jas spręsti: jei esu paprastas žmogus, turintis nedaug galios, darau nedidelius sprendimus, jei man suteikta didesnė galia – siekiu didesnių permainų, jei turiu didelius įgaliojimus, tai jais ir naudojuosi, kad artimas pajaustų meilę, kad juo būtų pasirūpinta.
Trečia, Jėzaus politika – tai kvietimas būti tokiems, koks yra Jis. Save suvaldyti yra sunkiau, nei valdyti kitus žmones. Matau, kad kurti Dievo karalystės kampelį kitų žmonių gyvenime yra lengviau, nei sukurti jį savo gyvenime, nes darbas su savimi visada yra pats sunkiausias darbas. Jei būsime tokie kaip Jėzus, mąstysime taip, kaip mąstė Jėzus, ir puoselėsime Jo pasaulėžiūrą, mes išgyvensime Jėzaus stiprybę dabartyje.
Tad kaip mums geriau gyventi šioje liūdnos šalies karalystėje? Jau dabar pradėkime gyventi su Jėzumi! Visos kitos alternatyvos tėra laikinos ir labai silpnos.
_64x64_9de.jpg)
