Ką reiškia būti moterimi? Ką reiškia būti sukurtai moterimi – gyventi, jausti, mylėti, tarnauti kaip moteriai? Ką reiškia būti moterimi Dieve? Atsakyti į šiuos klausimus nėra paprasta, nes moters – krikščionės moters – tapatybė yra vienas iš dalykų, kurie atrodo tarsi savaime suprantami, tačiau šis įspūdis apgaulingas.
Krikščionės moters tapatybė – kas tai?
Žmonės gali mėginti apibrėžti, ką reiškia būti krikščione moterimi, tačiau vargu ar konkreti moteris atitiks tą apibrėžimą. Galbūt siūlomas moteriškumo apibrėžimas apima gebėjimą šeimininkauti, kurio man trūksta, motinystę, kurios Viešpats nesuteikė, ar išvaizdą „kaip iš žurnalo viršelio“, kuria negaliu pasigirti... Kartais supratimą, ką reiškia būti moterimi, mes įvardijame, kartais neįvardijame – tiesiog suvokiame. Kartkartėmis skirtingi tapatybės aspektai ne visai dera tarpusavyje. Vargu ar galima pateikti moters tapatumo Dieve apibrėžimą – bet kokiu atveju jis bus ribojantis, kažko jame trūks, tačiau tam tikras jo ypatybes visgi pamėginsime įvardyti.
Mūsų tapatybė yra išskirtinė ir vienintelė. Tai, kas daro mane manimi ir išskiria iš visų kitų, – visų mano bruožų visuma – ir yra mano tapatybė. Kiekvienas ateiname į šį pasaulį su Dievo duota unikalia tapatybe. Todėl nėra vienodos tapatybės, kaip ir vienodo pašaukimo – tai, ką tu gali duoti šiam pasauliui, negali duoti niekas kitas. Žiūrint iš Dievo karalystės perspektyvos, mes visi esame nepakeičiami – kitas žmogus negali įvykdyti mano pašaukimo.
Mūsų tapatybė yra dinamiška. Šiandien aš nesu tokia, kokia buvau prieš kelerius metus. Esame sukurtos augti, tobulėti, keistis, ir su kiekvienu išgyvenimu mūsų tapatybė ryškėja. Iš kur mes sužinome, kas esame? Suprasti, kas aš esu, mokomės iš savo tėvų – jie čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Tačiau tėvai nėra vienintelis tapatybės formavimo šaltinis. Esame savo visuomenės dalis. Mes, lietuvės, moters tapatybės supratimą – grožio standartus, moters teises, pareigas ir pan. – perėmėme iš visuomenės. Negalima teigti, kad visi šie standartai yra blogi – tiesiog jie saviti, nes kiekviena visuomenė turi savo apibrėžimą, ką reiškia būti moterimi. Štai europietės gali gauti išsilavinimą, balsuoti, turėti tokias pat teises šeimoje ir visuomenėje kaip ir vyrai, o moterys, gimusios kitose visuomenėse, pavyzdžiui, musulmoniškose šalyse, save suvokia kitaip – jų pareigos ir joms taikomi draudimai visai kitokie. Tapatybę taip pat lemia laikmetis, kuriuo gyvename. Šiandien mes gyvename, mąstome ir elgiamės kitaip negu prieš šimtą metų gyvenę žmonės.
Kiekvienos mūsų tapatybė dvejopa – ji atspindi tai, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tačiau vėliau buvo paveiktas nuopuolio. Viena vertus, mūsų tapatybė, suformuota šeimos, visuomenės ir laikmečio, atspindi Dievo kūrybingumą istorijoje – Dievas veikia čia ir dabar, mūsų kultūroje, mūsų šalyje, per mus – visus šiuos veiksnius Jis naudoja savo planui pasauliui įgyvendinti. Kita vertus, nuodėmės pasekmės taip pat persmelkia visą gyvenimą: santykius su artimaisiais, požiūrį į savo išvaizdą, kūną... Net ir patys geriausi tėvai yra puolę žmonės. Mes sužeidžiame savo artimuosius, kai bandome juos mylėti. Sužeistumą atspindi ir mūsų aplinka – mes jaučiamės nesaugiai. Nuodėmės iškreipta kultūra įžeidžiamai tvirtina, kad moters kūną galima naudoti kaip masalą – norint parduoti mašiną, kosmetiką, vyrams skirtus produktus. Visuomenės nuomonė sufleruoja, kaip mes, moterys, turime atrodyti: vienų nuotraukos dedamos ant žurnalų viršelio, o kitų išvaizda pašiepiama. Nuodėmė ir nuodėmės aplinka trukdo išryškėti Dievo duotai tapatybei.
Kur turime ieškoti savo tapatybės ištakų? Pradžios knygoje skaitome, kad paskutinis Dievo darbas buvo žmogaus sukūrimas: Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. (...) Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai (Pr 1, 27. 31). Ir vyras, ir moteris sukurti pagal Dievo paveikslą – jie ir kartu, ir atskirai atspindi tai, koks yra Dievas. Dievas yra mylintis, globojantis, atperkantis, atleidžiantis, kūrybingas, neabejingas… Visus šiuos dalykus galime pasakyti ir apie vyrus, ir apie moteris. Moteris atspindi Dievo paveikslą tiek viena, tiek santykyje su vyru. Ji yra pakankamas ir išbaigtas Dievo kūrinys, kuriam nieko netrūksta. Dievas viską sukūrė labai gerai.
Moterys dažnai save vertina labai kritiškai. Mums sunku pažiūrėjus į save pasakyti „Labai gerai“, bet būtent taip Dievas vertina savo kūrinius. Deja, ši idilė tęsėsi tik iki nuopuolio. Nuopuolio pasekmė – suaižėję žmonių tarpusavio santykiai, nes nuopuolis pažeidžia ryšį su Dievu. Praradę ryšį su Dievu nebežinome, kas esame, nes suaižėja ir mūsų santykis savimi, aižėja vyrų ir moterų santykiai. Atsiranda nepasitikėjimas, išnaudojimas. Privilegiją tęsti Dievo kūrybos darbą keičia galimybė kartu jį griauti. Trinka tarpusavio santykiai šeimoje, išsigimsta visuomenė – ji tampa persmelkta pykčio ir žiaurumo tiek, kad Dievas norėjo užtvindyti pasaulį ir žmoniją pradėti iš naujo. Bet tvanas nieko nepakeitė – sunaikinimu negalima pakeisti žmogaus širdies. Todėl visą tolesnę žmonijos istoriją lydi karai, smurtas. Kiekvienos šių dienų Lietuvos moters tapatybė paveikta karų, represijų, sovietinės priespaudos, laukinio kapitalizmo.... Mūsų tapatybė suaižėjusi – mes nebepajėgiame aiškiai ir sveikai suvokti, kas esame. Atrodo, kad atkurti savyje Dievo atvaizdą nebėra jokios vilties.
Tapatybės atkūrimas kelyje iš vergijos
Tačiau Dievas niekada nesustoja ir nepasiduoda – Jis nuolatos veikia žmonijos istorijoje, vesdamas ją į išganymą. Tai vienas iš gražiausių Dievo aspektų. Dievas niekada nenustoja veikti, siekdamas kiekvieno žmogaus, vyro ir moters, išganymo. Dievas niekada nesustoja ir nepasiduoda.
Įvairiais būdais Dievas siekia atkurti mūsų tapatybę. To siekdamas Jis išveda mus iš vergijos. Išvesdamas Izraelio tautą iš Egipto Dievas nori, kad jie nebelaikytų savęs vergais, bet būtų Dievo tauta. Tą patį Dievas daro kiekvieno žmogaus gyvenime. Mes visi esame nuopuolio vergai, savų ir kitų žmonių sprendimų ir pasirinkimų aukos. Tam, kad išgirstume Dievo kvietimą atrasti savo tapatybę, turime ryžtis sekti Juo – keltis ir eiti paskui Jį į nežinomybę. Eidamos per skausmo ir nevilties slėnį nepamirškime, kad tai galbūt yra vienintelis būdas tą tapatybę atkurti – juk ir izraelitų klajonės dykumoje buvo reikalingos tam, kad jie suvoktų save ne kaip vergus, o kaip Dievo tautą.
Tą akimirką, kad susitinkame su Dievu, mūsų tapatybė nėra akimirksniu atkuriama. Pradėję eiti paskui Jį susiduriame su kliūtimis, imame abejoti, nes kiekvienas žingsnis su Juo reikalauja pasitikėjimo. Nors vergija ir žeidžia, ji jau įprasta ir pažįstama, o palikti tai, kas įprasta, ne visada užtenka drąsos. Tuomet atslenka mintys – o gal tikrai buvo geriau Egipte, kuriame kentėjome, bet nors žinojome kodėl?
Mes, krikščionės moterys, esame kviečiamos palikti vergiją ir sekti Dievu, kuris duoda naują tapatybę. Tapatybė, kurią Dievas norėtų mums suteikti, apibrėžta Izaijo knygoje – ir šiuos žodžius Dievas tarė tuo metu, kai Izraelis prarado didžiausią dovaną – Pažado žemę. Atrodė, kad viskas prarasta. Kažkada Dievas davė izraelitams savo tautos tapatybę, tačiau dėl neklusnumo izraelitai ją prarado. Atrodė, kad Izraelio istorija baigėsi. Tai gali įvykti, o galbūt jau įvyko, ir mūsų gyvenime. Yra išgyvenimų, po kurių norisi dėti tašką. Kai atrodo, kad nėra nei ateities, nei vilties... Koks dar gali būti gyvenimas po to, kas man atsitiko, ką su manimi padarė ar ką padariau aš pati?.. Tačiau Babilono tremtyje esantiems izraelitams iš pranašo lūpų sklinda ne neviltis, bet paguoda: Tavęs daugiau nebevadins „Paliktąja“, tavo šalies – „Nuniokotąja“, bet būsi vadinama „Ji mano žavesys“, o tavo šalis – Ištekėjusia“, nes VIEŠPATS žavisi tavimi, už Jo yra ištekėjusi tavo šalis (Iz 62, 4).
Mūsų tapatybės daugiau neapibrėžia mūsų praeitis. Šiose eilutėse Viešpats tarsi kalba ir mums, jog nors ir kas būtų nutikę, praeitis negali apriboti mūsų tapatybės: „Aš, Dievas, suteiksiu tau naują tapatybę. Aš tave atkursiu mylėdamas...“ Dievas žvelgia į savo tautą, sužeistą ir be vilties, ir mato savo mylimąją. Tą patį Jis mato ir žvelgdamas į mus – puolusias ir nuodėmės sužalotas. Jis tarsi sako: „Tu esi mano atkurtoji. Man reikia tavęs. Tokios, kokia esi.“
Palikti senąją tapatybę ir Dieve priimti naująją
Dievas ragina kiekvieną iš mūsų palikti savo senąją – nuodėmės, nuopuolio, aplinkos suformuotą – tapatybę ir sekti paskui Jį – tai tarsi atsikartojantis priedainis visoje Biblijoje. Praktiškai visos Biblijos puslapiuose įamžintos moterys išdrįso palikti savo tapatybę, kuri jas skyrė nuo Dievo. Jos išdrįso pasakyti: „Aš seksiu šiuo Dievu.“ Būtent todėl jos ir atsidūrė Biblijos puslapiuose.
Prisiminkime Rūtos istoriją. Rūta buvo moabitė, t. y. nekenčiama Izraelyje, našlė ir bevaikė – taigi niekinama ir beteisė, tačiau ji ryžosi sekti paskui tokią pat senyvą bevaikę našlę ir į šalį, kurioje bus nekenčiama, kad tik būtų su izraelitų Dievu. Ji apsisprendė: „Tavo Dievas bus mano Dievas.“ Už šį sprendimą Dievas įrašė ją į savo tautos istoriją. Rūta, svetimšalė ir beteisė, išrinktajai Dievo tautai tapo tikėjimo pavyzdžiu.
Nužudydama į jos palapinę užsukusį filistiną Siserą, Jaelė paniekino švenčiausius savo kultūros svetingumo papročius, nes suprato, kad jos ir tokio jos poelgio reikia Viešpačiui. Savo poelgiu ji išdrįsto pasakyti – man nė motais mano papročiai ir kultūra, man svarbu tai, į ką mane šaukia Dievas. Taip ji prisidėjo prie Izraelio pergalės.
Estera rizikavo ne tik aukšta padėtimi, bet ir saugumu bei gyvybe, kad išgelbėtų Dievo tautą. Ji galėjo likti saugiame rūmų prieglobstyje, tačiau buvo pašaukta prisipažinti, kad ir ji priklauso nekenčiamam Izraeliui, palikti haremo saugumą, rizikuoti gyvybe ir išgelbėti Dievo žmones. Ji turėjo palikti senąją ir atrasti naują tapatybę.
Našlė iš Sareptos pamaitino pranašą Eliją, suvokdama, kad galbūt taip tik priartina savo ir sūnaus mirtį iš bado. Tačiau ji buvo pašaukta palikti savo neviltį. Kartais gali atrodyti, kad skurdas ir neviltis yra mano tapatybė: „Kaip tu drįsti, Dieve, prašyti manęs duoti Tau, kai aš pati neturiu? Kaip Tu drįsti prašyti paskutinių miltų ir paskutinio lašo aliejaus?“ Tačiau Dievas duoda tapatybę, kurios neribos tavo dvasinis skurdas, tavo neviltis, tavo sausra, tavo dykuma... „Aš noriu, kad būtum ta, kuri pamaitina pranašą ir pati gyvena. Aš noriu, kad tu paliktum savo neviltį ir patarnautum...“
Rahaba buvo prostitutė, pašaukta palikti savo praeitį. Jos paveikslas atskleidžia, kad Dievui praeitis tai tik galimybė duoti naują istoriją – ne gėdos, o išganymo istoriją. Dievui nėra gėdingos praeities, kurios Jis negalėtų perrašyti. „Nuleisk raudoną virvę, priimk žvalgus – pasakyk Dievui, kad nori Juo sekti, – ragina Viešpats. – Pasakyk, kad nori būti Jo išganymo dalimi.“ Dėl Dievo tautos palikusi savo gėdą, Rahaba šiandien yra Jėzaus giminės sąraše.
Batšebos istorija visiškai neromantiška. Ji pati buvo Dovydo išprievartauta, jos vyras buvo nužudytas, o vėliau Batšeba buvo priversta gyventi su visa tai padariusiu karaliumi – savo skriaudėju. Dovydas pasinaudojo ja savo įgeidžiams patenkinti ir nužudė vyrą, kurį ji mylėjo. Tačiau ne Batšebos netektis apibrėžė jos tapatybę – ji tapo vieno iš iškiliausių Izraelio karalių motina. Dievas pašaukė ją savo karalystės šlovei.
Jeigu kitos Biblijos moterys buvo pakviestos palikti kažką konkretaus ir priimti Dievo teikiamą naują tapatybę, Marija buvo pašaukta palikti visą įprastą savo gyvenimą ir į jį priimti Jėzų. Ji jau nebe mergaitė iš nežinomo kaimo – ji tapo Jėzaus motina, ta, kuri Jį dovanoja pasauliui. Ne ta, kuri laukėsi neištekėjusi ir galėjo būti užmėtyta akmenimis, bet ta, kuri savo gyvenimą atvėrė savo Viešpačiui...
Ne praeitis, ne neviltis, ne gėda, ne netektis, ne šeima, ne kultūra, ne išvaizda lemia kiekvienos iš mūsų tapatybę, o į gyvenimą įėjęs Kristus. Jis šaukia kiekvieną tokią, kokia ji yra. Jame nėra ribų, Jame nėra rėmų, nėra taisyklių... Jaelė buvo karžygė, o Abigailė – taikdarė. Rahaba paliko savo prostitutės praeitį, o Tamara apsimetė prostitute, ir abi buvo įrašytos į Dievo istoriją. Sareptos našlė paaukojo paskutinį aliejų, o nusidėjėlė – savo kvepalus. Sara juokėsi, o Ona verkė Viešpaties akivaizdoje. Lidija buvo verslininkė, o Febė – diakonė. Marija gimdė netekėjusi, o Elžbieta – pasenusi... Ir visų jų reikėjo Dievui. Kiekviena jų turėjo savo nepakartojamą tapatybę, kurią joms Viešpats davė būtent tam tikslui, į kurį pašaukė.
Šiandien Dievas tave ir mane, tokias, kokios esame, ir ten, kur mes esame, kviečia palikti Egiptą ir atrasti savo tapatybę dykumoje bei Pažado žemėje. Ar seksime Juo?
Šis pamokslas skambėjo moterų konferencijoje „Jis atnaujins tave mylėdamas“. Jūs galite pasiklausyti konferencijos pamokslų garso įrašų, perskaityti konferencijos įspūdžius ir pasigrožėti nuotraukomis.