.jpg)
Labai nudžiugau sužinojusi apie mūsų bažnyčioje rengiamą popietę senjorams. Per nemažą mano tikėjimo laikotarpį buvo įvairių bandymų suburti garbaus amžiaus žmones, bet tos iniciatyvos vis išblėsdavo... Ko gi reikėjo? Reikėjo šventės – šventės, kuri ir įvyko balandžio 8 d. popietę.
Aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, nepaprastai džiaugiausi galėdama šioje šventėje dalyvauti. Organizatoriai tikrai labai pasistengė, kad viskas būtų nepriekaištinga. Viskas buvo suorganizuota taip, kad mes, vyresnio amžiaus žmonės, senjorai, pasijaustume kaip didžiulės pagarbos verti žmonės.Tai buvo tarsi malonės ir meilės kupinas Dievo žvilgsnis į savo mylimus vaikus. Prisiminiau šią Šventojo Rašto eilutę: Aš esu, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus (Iz 46, 4).
Vos įžengusi į salę pajutau šilumą, pamačiau jaukiai papuoštą aplinką: gražiai, estetiškai išpuoštą salę, gardžiomis vaišėmis nukrautus stalus. Tačiau, mano manymu, didžiausia puošmena buvo tądien mums patarnauti pasiruošęs bažnyčios jaunimas. Jaunystė visada graži, kai spinduliuoja nuoširdumą ir meilę šalia esantiems, o tą popietę jaunimas buvo pasiruošęs mums patarnauti ne tik savo dėmesiu, bet ir savo talentais, liudijimais, įžvalgomis... Jie tiesiog švytėjo. Didelis jiems DĖKUI!
Pačioje šventės pradžioje nuskambėjo 23 psalmė, klasikinio šokio žavesį atskleidė mūsų bažnyčios narės Juditos Grabauskienės ir jos kolegių mokomos įvairaus amžiaus šokėjos: baletą šoko ir vos 3–4 metukų sulaukusios mergytės, ir gyvenimo džiaugsmą spinduliuojančios paauglės.
Šventojo Rašto įžvalgomis dalijosi mūsų pastorius Gabrielius Lukošius. Jis atkreipė dėmesį, kad bet kokio augalo šaknys dažnai nėra gražios ir dar yra paslėptos po žeme, bet be jų joks augalas negali augti. Taip ir senjorai bažnyčioje yra tarsi tos šaknys, perteikiančios gyvybines jėgas kitiems bažnyčios nariams ir juos palaikančios. Visos jo įžvalgos jaudino mūsų randuotas širdis: stiprino kiekvieną ir daugelį dalykų padėjo pamatyti kitaip. Ačiū pastoriui už padrąsinimo, pastiprinimo ir paguodos žodžius.
Labai džiaugėmės šioje šventėje sulaukę ir viešnios – savo eiles iš naujai ruošiamo poezijos rinkinio (ir ne tik) skaitė jau senokai daugeliui mūsų pažįstama ir mūsų mylima poetė Romualda Adomatytė-Chabarina. Smuiko garsais poetės žodžius palydėjo mūsų sesuo Roma Brunzienė. Smagu buvo ir pabendrauti su bendraamžiais ir pasigardžiuoti tikrai skaniomis ir išradingai patiektomis vaišėmis.
Apie tris valandas trukusią šventę vainikavo malda. Ir čia senjorams vėl patarnavo jaunimas – jie dėjo rankas ir, laimindami mūsų senatvę, asmeniškai meldėsi už kiekvieną.
Esu nepaprastai dėkinga visai organizatorių komandai už Dievo malonės įkvėptą ir taip puikiai organizuotą šventę Kauno bažnyčios senjorams.
